Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Muitinė 2013-12-13 išdavė pareiškėjai Leidimą, kuriame nurodyta, kad išleistas į laisvą apyvartą, taikant galutinio vartojimo muitinės priežiūrą, civilinis orlaivis bus naudojamas keleivių ir krovinių pervežimui, vykdant komercinius skrydžius tarptautiniais maršrutais. Taip pat nurodyta, kad pagal išduotą leidimą muitinė atlieka įmonėje vedamos apskaitos ir prekių, nurodytų leidime ir muitinės dokumentuose, naudojimo pagal numatytą galutinio vartojimo paskirtį, patikrinimus. Leidimo turėtojas prisiima visus įsipareigojimus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso 82, 88 straipsniuose bei Įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose, t. y. pateikia visas garantijas, būtinas procedūros vykdymui, įsipareigodamas nesiimti veiksmų, prieštaraujančių numatytam galutiniam vartojimo tikslui bei pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui, vesti bei saugoti apskaitos dokumentus.

Muitinė, gavusi pareiškėjos prašymą dėl užstato grąžinimo, atliko mokestinį patikrinimą, susijusį su Leidimu. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė Leidime nustatytų reikalavimų bei nepranešė Muitinei apie visus po Leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos tolesniam tinkamam Leidime nustatytų sąlygų vykdymui. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji galėjo vykdyti keleivių ir krovinių pervežimus. Minėtas civilinis orlaivis nebuvo registruotas Civilinių orlaivių registre. Patikrinimo metu nustatyta, kad registruotas tik Orlaivio atskridimas į Vilniaus oro uostą ir išskridimas 2013-12-13.

Muitinė, atlikusi mokestinį patikrinimą nustatė, kad pareiškėja nesilaikė Leidime nurodytų sąlygų, ir vadovaudamasi Muitinės kodekso 204 str. 1 d. b punktu, nustatančiu, kad importo skola muitinei atsiranda nesilaikant reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą arba taikant joms sumažintą arba nulinę importo muito normą dėl prekių galutinio vartojimo, pagrįstai Ataskaita apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjai importo mokesčių skolą muitinei bei įpareigojo ją nustatyta tvarka sumokėti. Muitinė, priimdama tokį sprendimą, tiksliai laikėsi Europos Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių ekonominio poveikio turinčių muitinės procedūrų taikymą.

Muitinė atliko pareiškėjos teminį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su leidimu taikyti muitinės procedūrą – išleidimą į laisvą apyvartą su galutiniu vartojimu. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Įmonė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2013-12-13 atgabentas į Vilniaus oro uostą ir tą pačią dieną iš ten išskridęs Orlaivis galėjo būti naudojamas keleivių ar krovinių gabenimui. Todėl, nustačius, kad Įmonė neįvykdė Leidime nustatytų reikalavimų, jai atsirado skola muitinei. Pareiškėjai buvo priskaičiuota 17 238 Lt (4 992,47 Eur) muito, 137 720 Lt (39 886,47 Eur) importo PVM, 5 756 Eur delspinigių ir paskirta 55 088 Lt (15 955 Eur) dydžio bauda. Pareiškėjos sumokėta užstato suma buvo įskaityta atsiradusiai muitų prievolei padengti. Patikrinimo rezultatai įforminti Ataskaita (Komisijos byla, b. l. 29).

Muitinė patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja, pritaikiusi nulinę importo muito normą, nesilaikė Leidime nustatytų sąlygų. Muitinės kodekso 85 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuri ekonominio poveikio turinti muitinės procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą. Taip pat Įgyvendinimo nuostatų 292 str. 1 dalyje nustatyta, kad palankaus muitų tarifų režimo taikymas pagal Muitinės kodekso 21 straipsnį, kai numatoma, kad prekėms bus taikoma galutinio vartojimo muitinės priežiūra, galimas tik turint raštišką leidimą. To paties teisės akto 87 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad tinkamos procedūros taikymo sąlygos nustatomos leidime, o 2 dalyje įtvirtinta, kad leidimo turėtojas turi pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui.

Siekiant užtikrinti galimos mokestinės prievolės įvykdymą, pareiškėja sumokėjo Muitinei 17 238 Lt (4 992,47 Eur) užstatą. Muitinės kodekso 88 straipsnyje nustatyta, kad muitinė turi teisę reikalauti, kad sąlyginio neapmokestinimo procedūros įforminimas prekėms priklausytų nuo garantijos, užtikrinančios, kad bus sumokėta bet kokia skola muitinei, galinti atsirasti dėl šių prekių, pateikimo. Taip pat Įgyvendinimo nuostatų 293 str. 1 d. e punkte įtvirtinta, kad leidimas taikyti ekonominio poveikio turinčią muitines procedūrą – galutini vartojimą, išduodamas asmenims, jei muitinių manymu būtinais atvejais pateikiama garantija. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos sumokėtas užstatas buvo įskaitytas atsiradusiai prievolei – priskaičiuotam muitų tarifui, padengti. Kaip jau buvo minėta, standartinis muitų tarifas pareiškėjos importuotam Orlaiviui buvo pritaikytas, kadangi ji nesilaikė Leidime bei Prašyme išduoti leidimą numatytų sąlygų. Konstatavus, kad Muitinė, paprašydama pateikti užstatą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir, kad prievolė sumokėti importo muitą pareiškėjai atsirado teisėtai, nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Muitinės veiksmų, negrąžinant teisėtam Muitinės reikalavimui padengti sumokėto užstato.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Muitinė nepagrįstai rinko informaciją apie Įmonės veiklą ir apskaitą. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos vertinimu. Muitinės teisė atlikti mokesčių mokėtojo patikrinimą yra įtvirtinta Muitinės kodekso 13 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad muitinė turi teisę, laikydamasi sąlygų, nustatytų galiojančių nuostatų, atlikti visų rūšių tikrinimą, kuri, jos nuomone, būtina, norint užtikrinti tinkamą muitų teisės aktų įgyvendinimą. Panašios nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 9 str. 1 d. 7 punkte įtvirtinta viena iš muitinės funkcijų – tikrinti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje savo veiklą vykdančių asmenų ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, su muitų teisės aktų taikymu susijusią finansinę atskaitomybę. To paties teisės akto 20 str. 3 d. 8 punkte nustatyta muitinės pareigūno teisė atlikti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje savo veiklą vykdančių asmenų ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos, finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu, tikrinimus, teisės aktų nustatyta tvarka susipažinti ir paimti buhalterinės apskaitos, prekių gabenimo, įsigijimo ir (arba) kitus dokumentus, kompiuterinių duomenų laikmenas, patikrinimų, revizijų medžiagas. Konkrečiai nagrinėjamam atvejui svarbi Muitinės kodekso 78 str. 2 dalis, kurioje numatyta, kad muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, jeigu pakartotinai patikrinus deklaraciją arba atlikus tikrinimą po prekių išleidimo, paaiškėja, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė, remdamasi naujai surinkta informacija, laikydamasi nustatytų nuostatų, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti.

Bendri reikalavimai individualiam administraciniam aktui nustatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Muitinės Ataskaitoje detaliai nurodyta, kokius pažeidimus padarė pareiškėja, už kokius jos veiksmus buvo paskirta bauda ir kokiomis teisės aktų normomis vadovaujantis apskaičiuoti mokėtini mokesčiai bei paskirta bauda. Taip pat Muitinės Ataskaitoje detaliai suformuluotos pareiškėjai tenkančios teisės bei pareigos, nurodyta apskundimo tvarka. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjai 2014-09-15 raštu Nr. (11.10/2)-2V-19181 (Komisijos byla, b. l. 17) buvo pranešta apie patikrinimą, nurodant teisės aktų normas, kuriomis vadovaujantis pavesta atlikti Įmonės patikrinimą. Iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp pareiškėjos atstovės ir Muitinės pareigūnų matyti, kad apie patikrinimą pareiškėja buvo informuota laiku ir tinkamai (Komisijos byla, b. l. 119).

Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad jos atstovė buvo suklaidinta nenurodant, kad užstatas bus pasisavintas. Pažymėtina, kad tiek Leidime, tiek Prašyme išduoti Leidimą, yra nurodytos sąlygos, bei įsipareigojimai, kurių privalo laikytis pareiškėja, pritaikiusi Leidime nurodytą muitinės procedūrą. Taip pat pareiškėjos atstovės pasirašytame Prašyme išduoti leidimą nurodytas planuojamos veiklos aprašymas bei pareiškėjos priimami įsipareigojimai. Komisijos posėdžio metu pareiškėjos atstovė nurodė, kad dėl laiko stokos pasirašė Prašymą išduoti leidimą jo neperskaičiusi (Komisijos byla, b. l. 241). Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovė, būdama Įmonės valdymo organu, tvarkydama dokumentus, susijusius su itin svarbia Įmonei procedūra – Orlaivio importu, privalėjo veikti atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju, pasirašymas dokumentų, su jais nesusipažinus negali būti laikytinu rūpestingu pareiškėjos atstovės veikimu. Todėl negalima sutikti, kad pareiškėja buvo Muitinės pareigūnų klaidinama ir dėl jų kaltės pasirašė Prašymą išduoti leidimą.