Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo

D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. areštu 90 parų.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2010-07-08 iki 2010-10-07 ir nurodyta, kad D. J. bausmę atliko.

I. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Č. P. priteista iš D. J. 1000 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad 2010-06-30 apie 11 val. 00 min. Šiauliuose, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Č. P., tai yra suduodamas vieną smūgį ranka Č. P. į krūtinę, ir po ko nukentėjusysis nugriuvo ant grindų, tokiu būdu atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis ir pagrobė ant Č. P. kaklo buvusią 900 Lt vertės geltono metalo grandinėlę, ir paėmė 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“ su telefone buvusia beverte pokalbių kortele, iš viso svetimo, Č. P. priklausančio, turto už 1000 Lt.

I. S. buvo kaltinama tuo, kad 2010-06-30 apie 11 val. 00 min., veikdama kartu su D. J., bendrais tyčiniais veiksmais, paprašydama nukentėjusiojo Č. P. cigaretės ir tokiu būdu apgaule abiems įsibraunant į patalpą – butą, esantį Šiauliuose, adresu: (duomenys neskelbtini), ir D. J. panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Č. P., tai yra suduodant vieną smūgį ranka Č. P. į krūtinę, ir po to nukentėjusysis nugriuvo ant grindų, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis ir pagrobė, nutraukiant nuo Č. P. kaklo 900 Lt vertės geltono metalo grandinėlę ir iš kišenės ištraukiant 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“ su telefone buvusia beverte pokalbių kortele, iš viso svetimo, Č. P. priklausančio, turto už 1000 Lt.

Skunde nurodoma, kad byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais teisiamojo posėdžio metu, kaltinamųjų akistatos protokolu, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens atpažinimo pagal nuotraukas protokolu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, apžiūros protokolu, raštu iš viešbučio) neginčijamai nustatyta, jog D. J. ir I. S. iš anksto susitarę apgaule įsibrovė į Č. P. butą. Skunde teigiama, kad apklaustas teisme liudytojas V. P. S. nurodė, jog pas nukentėjusįjį Č. P. I. S. ir D. J. prie namo atėjo kartu, sustojo, pasikalbėjo, ir tada I. S. pirma atėjo pas nukentėjusįjį, o D. J. pasiliko ir už kokių 5 minučių taip pat atėjo pas Č. P.. Taip pat teigiama, kad Č. P., atėjus I. S., paprašė, kad ji užrakintų buto duris, tačiau ji to nepadarė, nes turėjo į vidų patekti D. J., ir tai jis vėliau padarė. Apelianto teigimu, visa tai įrodo, kad I. S. ir D. J. iš anksto susitarę apgaule pateko į butą siekdami įvykdyti plėšimą. Prokuroras skunde teigia, kad teismas visiškai neįvertino to, kad iškart po plėšimo, D. J. ir L. S. kartu nuėjo į lombardą, ten užstatė grandinėlę ir gautus pinigus išleido kartu. Dėl visų šių aplinkybių prokuroras deklaruoja išvadą, kad I. S. ir D. J. veika turi būti kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 2 d.

Skunde teigiama, kad skiriant bausmę I. S., reikia atsižvelgti į padaryto nusikaltimo sunkumą – įvykdė sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, tačiau yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – girtumas ir veikimas bendrininkų grupėje, žalos nukentėjusiajam neatlygino, yra neteista, todėl jai skirtina reali terminuota laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytą vidurkį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis D. J., išteisintoji I. S. ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. J. kaltu vienasmeniai įvykdžius paprastą plėšimą pagal BK 180 str. 1 d., o I. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes padarė teisingą išvadą, kad ji nedalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d.

Tačiau su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka prokuroras, deklaruodamas savitą surinktų įrodymų vertinimą, ir apeliaciniu skundu prašo D. J. ir I. S. pripažinti kaltais dėl nukentėjusiojo Č. P. apiplėšimo įsibrovus į patalpą (butą). Savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų įrodymų, kurie nebūtų ištirti priimant skundžiamą nuosprendį, tačiau, prokuroro manymu, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad D. J. ir I. S. iš anksto susitarę apiplėšti, panaudodami apgaulę įsibrovė į Č. P. butą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais prokuroro teiginiais ir pažymi, kad pastarieji yra grindžiami apelianto nuomone, o ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais.

Pasak prokuroro, tai, kad D. J. ir I. S. iš anksto susitarė įvykdyti plėšimą apgaule įsibraudami į Č. P. butą, patvirtina šios aplinkybės, jog jie prie namo atėjo kartu, sustoję pasikalbėjo ir tada pirma pas nukentėjusįjį nuėjo I. S., o už 5 min. – ir D. J.. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusysis Č. P. neprieštaravo, jog pas jį butą ateitų I. S., nes su pastarąja apie tai susitarė kalbėdamiesi telefonu. Tai teisiamajame posėdyje pavirtino tiek pats nukentėjusysis, tiek išteisintoji ir D. J. (2 t., 14–16 b. l.). Kaip teigė I. S., ji nekvietė D. J. eiti su ja kartu pas nukentėjusįjį Č. P., pas save jo nekvietė ir nukentėjusysis, tačiau kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis žinojo, kur ketina eiti I. S., nes girdėjo jos ir nukentėjusiojo telefoninį pokalbį, todėl, kaip nurodė D. J., jis nutarė irgi nueiti pas Č. P. I. S. iš paskos (2 t., 15 b. l.). Priešingai nei skunde teigia prokuroras, teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. P. S. nepatvirtino, kad I. S. ir D. J., kuriuos jis žino kaip I. (išteisintoji I. S.) ir D. (nuteistasis D. J.), atėjo prie Č. P. namo kartu, kalbėjosi ir pan. Liudytojas nurodė: ,,...moteris ėjo pirmiau D., ji pagreitino žingsnius“ (2 t., 16 b. l.). Taigi I. S. ir D. J. pas Č. P. atėjo atskirai, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis, iš jo parodymų taip pat aišku, kad nors ateiti pas jį į butą nuteistojo nekvietė, tačiau, iš esmės, pastarajam atėjus, konkliudentiniais veiksmais pritarė D. J. atėjimui – neprašė jo išeiti, bute kartu rūkė ir gėrė alų, palydėjo link išėjimo durų nuteistajam apsisprendus išeiti (2 t., 16 b. l.). Aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad I. S. ir D. J. į Č. P. butą pateko ir buvo jame be pastarojo pritarimo, tai yra neteisėtai, todėl patekimo į patalpą būdas neatitinka įsibrovimo turinio pagal BK 180 str. 2 d., ir todėl pagrįstai šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis skundžiamu nuosprendžiu buvo pašalintas iš kaltinimo.

Apelianto teiginiai, jog I. S., atėjusi pas nukentėjusįjį į butą, specialiai paliko neužrakintas buto duris, kad plėšimo tikslu į butą galėtų patekti nuteistasis D. J., grindžiami prielaidomis. Akistatos metu ir teisiamajame posėdyje I. S. ir D. J. vienodai tvirtino, kad jokio plėšimo įvykdyti nesitarė (1 t., 79–82 b. l.), ir vien tai, kad išteisintoji paliko atrakintas nukentėjusiojo buto duris, savaime neįrodo I. S. ir D. J. išankstinio susitarimo kartu įvykdyti plėšimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad tada, kai D. J. nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą ir pagrobė pastarojo daiktus, I. S. bute jau nebuvo. Nuteistojo tvirtinimu, tik likus vienam bute su Č. P. jam kilo sumanymas pasielgti nusikalstamai, ir nėra pagrindo tokiais parodymais nesiremti, nes jų nepaneigia jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Nustatyta tolimesnė įvykių raida taip pat neleidžia daryti neabejotinos išvados apie I. S. žinojimą, kad D. J. apiplėšė Č. P. ir pagrobė iš jo auksinę grandinėlę ir mobiliojo ryšio telefoną. Nustatyta, kad pagrobęs nukentėjusiojo daiktus D. J. pasivijo jau išėjusią I. S. ir pasiūlė pastarajai važiuoti pas jo draugus, ši sutiko, tačiau pirmiausia jie taksi automobiliu nuvažiavo į lombardą, kur D. J. užstatė auksinę grandinėlę (1 t., 45–46 b. l.). Teisiamajame posėdyje D. J. teigė, kad jau prie lombardo I. S. pasakė, jog daiktus paėmė iš Č. P., o po to su ja kartu važiavo ir toliau gėrė (2 t., 16 b. l.). Tokiems nuteistojo parodymams prieštarauja išteisintosios parodymai teisiamajame posėdyje, kada ji detaliai nurodė, kad lombarde D. J. pridavinėjo grandinėlę, kurią sakė seniai turėjęs, gautų pinigų jai nedavė ir ji nežino, kiek gavo pinigų, tačiau už taksi paslaugas, už gėrimus, už viešbutį mokėjo jis ir tik pamačius pas D. J. tokį pat mobiliojo ryšio telefoną, kaip ir pas Č. P., nuteistasis nurodė, kad telefoną ir grandinėlę paėmė iš nukentėjusiojo (2 t., 15 b. l.). Kolegija, spręsdama, ar I. S. nuo pradžių buvo žinoma apie D. J. įvykdytą plėšimą ir nusikalstamai užvaldytą turtą, atkreipia dėmesį į nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis teigė nesakęs I. S., iš kur gavo daiktus ir tuo pat metu tvirtino nurodęs, kad telefoną ir grandinėlę paėmė iš Č. P. (1 t., 81 b. l.). Taigi aptarti nuteistojo parodymai kelia abejonių, o kalbant apie I. S. parodymus tenka pažymėti, kad dėl visų esminių aplinkybių jie buvo vienodi ir nuoseklūs. Konkrečiu atveju abejotinais nuteistojo parodymais negalima grįsti išvados, kad I. S. dar prieš sutinkant su D. J. vykti pas jo draugus, į lombardą ir į viešbutį, buvo žinoma apie pastarojo įvykdytą plėšimą ir ji savo valia rinkosi, kaip elgtis.

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų nepatvirtina neabejotino I. S. dalyvavimo nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinama, padaryme. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių prokuroro deklaruojamą išvadą apie tai, kad D. J. būtų įsibrovęs į patalpą BK 180 str. 2 d. numatyto nusikaltimo prasme, ir nėra neginčijamų įrodymų, kad D. J., veikdamas bendrai su I. S., įvykdė plėšimą iš Č. P.. Nuteistasis D. J. vienas realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę, tai atskleidžia ir jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius. Taigi nėra teisinio pagrindo perkvalifikuoti D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 180 str. 2 d., o I. S. atžvilgiu panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, kaip skundu prašo prokuroras.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. J. bausmę pagal BK 180 str. 1 d, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą), nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo asmenį apibūdinančius duomenis (teistumas išnykęs, tačiau baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, policijos nuovadoje 2010 metais nusiskundimų dėl jo elgesio neužregistruota), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir / ar sunkinančių aplinkybių.

Skiriant bausmę D. J., prokuroras apeliaciniu skundu siūlo atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau šios aplinkybės neprašo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.), ir apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti D. J. teisinės padėties daugiau, nei to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 4 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo D. J. už inkriminuotą nusikaltimą (BK 180 str. 1 d.) paskirta maksimali arešto bausmė (BK 49 str. 3 d.) nėra aiškiai per švelni ir neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, yra tinkamai individualizuota, todėl ir šioje dalyje keisti nuosprendžio, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.