Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Viščinio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Rasai Rackevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai J. B., jos atstovui adv. Vladimirui Žukovskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui — Vilniaus apskrities viršininko administracijai - dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.. Vilniaus apskrities viršininko administracija neįvykdė įstatymu (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.317 straipsniu) nustatytos prievolės garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas yra pardavėjo nuosavybė.

Pareiškėjos tvirtinimu, nuostolių atsiradimą sąlygojo neteisėti atsakovo veiksmai, nes jis pažeidė LR CK 6.317 straipsnio reikalavimus ir tai pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. CK 6.263 str. 2 d. įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Sutinkamai su CK 6.281 str. 1 d. žala atlyginama natūra arba visiškai atlyginant padarytus nuostolius. Teigia, kad neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai sąlygojo ilgo teisminio proceso atsiradimą, o tuo metu analogiško žemės sklypo vertė didėjo. Todėl pareiškėjos nuomone, ji teisėtai reikalauja iš atsakingos valstybės institucijos - Vilniaus apskrities viršininko administracijos - žalos atlyginimo, nes dėl jos neteisėtų veiksmų pareiškėjai atsirado materialinė žala, tai yra, patirtos išlaidos, susijusios su pasirengimu statyti ant žemės sklypo gyvenamąjį namą, bei žemės sklypo kaip nekilnojamojo turto netektis.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006-12-19 raštu informavo, jog jos reikalavimas atlyginti nuostolius, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-26 nutartimi palikto galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004-09-30 sprendimą, gali būti nukreiptas jos sutuoktiniui A. B.. Tačiau pareiškėja teigia, kad pagal CK nuostatas jos sutuoktinis neturi pareigos atlyginti jai nuostolius. Vadovaudamasi CK 6.263 str. 2 d. ir 6.246 str. 1 d. ir 6.248 str. 4 d., pareiškėja mano, kad tik Vilniaus apskrities viršininko administracija laikytina kalta dėl jai atsiradusių nuostolių bei pastaroji institucija privalo juos atlyginti. Laiko, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas ir pažeidžiantis jos teisėtus interesus į nuostolių atlyginimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.323 str. pagrindu.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją neatlygintinai suteikti jai nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato LR žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, be to, žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas.

Nagrinėjant bylą teisme pareiškėja ir jos atstovas skundą ir jame išdėstytus argumentus pilnai palaikė. Teismas pasiūlė pareiškėjai tikslinti skundo šalis (įtraukti į bylą naujas šalis) ir reikalavimą bei teikti papildomus įrodymus, tačiau tiek pareiškėja, tiek ir jos atstovas atsisakė tai daryti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999-02-04 pasirašyta valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P41/99-0099 pardavė, o pirkėjas A. D. įsigijo 1523 kv.m. žemės sklypą, esantį Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone (sklypo Nr. 49) (b.l. 34).

Bylos medžiaga taip pat tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000-05-23 pasirašyta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P41/2000-0282 pardavė, o pirkėja A. M. įsigijo 1506 kv.m. žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Riešės kaime, Avižienių sen., Vilniaus rajone (b.l 37-38). A. M. pastarąjį žemės sklypą 2000-06-16 pardavė A. B. (b.l. 40), kuris šį žemės sklypą 2000-11-08 perleido savo sutuoktinei J. B., t.y. pareiškėjai (b.l. 41).

Kaip matyti iš bylos, paaiškėjus, kad tas pats sklypas parduotas dviem asmenims, buvo inicijuotas teisminis ginčas bendrosios kompetencijos teismuose. Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2004-09-30 nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pripažinti negaliojančia, taikyti dalinę restituciją, t.y. grąžinti A. M. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 729,75 Lt. pinigų sumą, negrąžinant 1506 kv.m. žemės sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiomis buvo pripažintos: 2000-06-16 pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B., bei 2000-11-08 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir J. B., bei taikyta restitucija. Vilniaus rajono apylinkės teismas įpareigojo VĮ „Registrų centras" panaikinti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (b.l. 18-25). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2005-09-26 nutartimi nutarė palikti galioti minėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004-09-30 sprendimą (b.l. 31-33). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pardavėjas - Vilniaus apskrities viršininko administracija - privalėjo garantuoti, jog parduodamas daiktas yra jo nuosavybė (1964 m. CK 253, 257 straipsniai, 2000 m. CK 6.317 straipsnis). Pardavės privalo patikrinti, patikrindamas viešus registrus arba kitokiu būdu, ar paduodamas daiktas tikrai priklauso jam nuosavybės teise ir ar kiti asmenys neturi į jį daugiau daiktinių teisių. Minėtas teismas taip pat konstatavo, kad galimybę bei atitinkamais atvejais prievolę išsiaiškinti dėl parduodamo daikto priklausomybės nuosavybės teisėmis ir atitinkamai dėl tokio daikto galėjimo būti teisėtu civilinės apyvartos objektu turi ir asmenys, siekiantys daiktą įgyti nuosavybėn, nes nekilnojamojo turto teisinės registracijos duomenys yra vieši. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje nustatė, kad visos daiktinės teisės į ginčo žemės sklypą priklausė A. D., jos buvo įregistruotos viešame registre.

Pareiškėja 2006-10-19 kreipėsi į atsakovą prašydama per protingą terminą, vadovaujantis viešojo administravimo taisyklėmis, išspręsti klausimą dėl analogiško, pagal buvusio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę, nustatytą nepriklausomo turto vertintojo, žemės sklypo neatlygintinio suteikimo jos nuosavybėn arba atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro: būsima žala, t.y. jos pagrįstos būsimos išlaidos perkant iš trečiųjų asmenų analogiškos vertės žemės sklypą, taip pat patirtas išlaidas, susijusias su gyvenamojo namo statybos žemės sklype parengimu, elektros įvado žemės sklypo išorinėse ribose pastatymu (viso buvusių ir būsimų nuostolių suma yra 241 834,8 Lt) (b.l. 14-15). Tačiau atsakovas 2006-12-14 raštu Nr. 20-956 pareiškėjai iš esmės pateikė neigiamą atsakymą (b.l. 16-17).

Pareiškėja skundu teismui ginčija minėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsakymą bei prašo įpareigoti atsakovą neatlygintinai suteikti jai nuosavybėn tokios pat rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą, kurio pareiškėja neteko įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004-09-30 sprendimo pagrindu.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi LR žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d. nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl jos skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 str. 1 p. pagrindu, tačiau šis atsakovo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos, pareiškėja į teismą iš esmės kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kurį reguliuoja Civilinio kodekso nuostatos, o atsakovo minima LR žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d. šiuo atveju netaikytina. Taip pat nepagrįstas ir atsakovo atsiliepimo teiginys, kad aptariamu atveju turi būti taikomas ABTĮ 37 str. 2 d. 5 p. ir neturėtų būti nagrinėjamas pareiškėjos skundas, nes šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama jos sutuoktinio A. B. byla tam pačiam atsakovui, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Visų pirma, atsakovas remiasi nuostata, kuri yra svarbi sprendžiant skundo priėmimo klausimą, gi šiuo atveju skundas yra priimtas ir nagrinėjama byla iš esmės. Antra, ABT[ 103 str. 4 p, nustato, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Atsakovo minimoje byloje pareiškėjas yra A. B., o šioje byloje J. B.. Kiekvienoje iš šių bylų pareiškėjai kelia savarankiškus reikalavimus, todėl akivaizdu, kad tai nėra tapatūs ginčai. Todėl teismas nagrinės pareiškėjos skundą iš esmės.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą ir keliamo ginčo pobūdį, per teismo posėdį siūlė pareiškėjai tikslinti skundą, t.y. skundo reikalavimą ir šalis, tačiau pareiškėja (jos atstovas) atsisakė tai daryti, todėl teismas nagrinės bylą pagal esamą skundą.

Pareiškėja vienu iš savo skundo reikalavimo pagrindų nurodo CK 6.323 str., nustatantį pardavėjo atsakomybę, kai parduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo. Tačiau į administracinio teismo kompetenciją neįeina vertinti pardavėjo atsakomybės, atsirandančios iš sutartinių teisinių santykių. Teismas šioje byloje pasisako tik dėl galimos atsakovo - Vilniaus apskrities viršininko

administracijos - civilinės atsakomybės CK 6.271 str. pagrindu, t.y. dėl atsakomybės už žalą, atsirandančios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Taigi, žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (veikimo, neveikimo), atlyginimo tvarką reglamentuoja minėto Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalimi nustatyta, jog tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (6.271 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius šias būtas civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. pareiškėjos nurodytos institucijos -Vilniaus apskrities viršininko administracijos - neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų buvimo

Nagrinėjamu atveju pareiškėja jai padarytą turtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000-06-16 sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį su A. M., nors atsakovas neturėjo teisės šio žemės sklypo parduoti, nes jis šiuo žemės sklypu jau nebedisponavo, t.y. 1999-02-04 šį žemės sklypą buvo pardavęs A. D.. Minėtus neteisėtus atsakovo veiksmus konstatavo bendrosios kompetencijos teismai. Pareiškėja nurodo, kad jai padarytą žalą sudaro patirtos išlaidos, susijusios su pasirengimu statyti ant ginčo žemės sklypo gyvenamąjį namą bei šio žemės sklypo, kaip nekilnojamojo turto, netektis, viso buvusių ir būsimų nuostolių suma yra 241 834,8 Lt. Tačiau teismas pažymi, kad tarp bendrosios kompetencijos teismų konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos nurodomos žalos nėra priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pirmiausia, tarp atsakovo ir pareiškėjos nebuvo sudaryti jokie neteisėti sandoriai. Pareiškėja ginčo žemės sklypą įsigijo iš savo sutuoktinio A. B., kuris šį sklypą įsigijo iš A. M.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-09-26 nutartyje konstatavo, kad sandoriai, neatitinkantys įstatymo reikalavimų, yra niekiniai. Pažymėjo, kad A. M. nebūdama teisėta ginčo žemės sklypo savininkė negalėjo jo perleisti atsakovui A. B.. Iš to seka, kad A. B. negalėjo šio žemės sklypo perleisti ir pareiškėjai. Taigi, pareiškėja iš esmės niekada nebuvo teisėta aptariamo žemės sklypo savininkė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos nurodomos žalos, t.y. nenustatyta viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl kitų priežasčių, darančių pareiškėjos reikalavimą nepagrįstu.

CK 6.273 str. 1 d, nustato, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybės arba jos įgaliota institucija, t.y. valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala (LR Vyriausybės 2001-07-26 nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo" 1 p.). Atsižvelgiant į minėtas teisės normų aktų nuostatas bei {keliamo ginčo pobūdį ir esamą faktinę situaciją, teismas daro išvadą, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos. Tačiau, kaip minėta, pareiškėja ir jos atstovas atsisakė tikslinti skundą, o teismas vienašališkai, t.y. be pareiškėjos sutiko, negali netinkamą proceso šalį pakeisti tinkama. Esant tokiai situacijai, net ir nustačius visas būtinas sąlygas civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjos prašymas negalėtų būti tenkinamas, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Nėra jokio teisinio pagrindo perkelti valstybės prievolę Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Antra vertus, pareiškėjos reikalavimas - įpareigoti atsakovą neatlygintinai suteikti jai nuosavybėn tokios pat rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą, kurio ji neteko įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004-089-30 sprendimu - neturi teisinio pagrindo. Pagal CK 6.281 str. 1 d., kuria pareiškėja grindžia savo reikalavimą, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūrą (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.). Tačiau ginčo santykiui ši taisyklė negali būti taikoma, nes, kaip seka iš bendros kompetencijos teismų sprendimų, A. M. nebūdama teisėta byloje aptariamo žemės sklypo savininkė negalėjo šio žemės sklypo perleisti A. B., o pastarasis - savo sutuoktinei J. B. (pareiškėjai). Taigi, kaip minėta, pareiškėja niekada nebuvo teisėta minėto žemės sklypo savininkė. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir įpareigoti atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra. Pažymėtina, kad minėta CK 6.281 str. 1 d. taip pat numato ir galimybę įpareigoti atsakingą už žalą asmenį visiškai atlyginti padarytus nuostolius, tačiau, kaip minėta, pareiškėja atsisakė tikslinti skundo reikalavimą, todėl teismui net ir pripažinus, esant būtinoms civilinei atsakomybei atsirasti sąlygoms, pareiškėjos skundas negalėtų būti tenkinamas.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad galimybę bei atitinkamais atvejais prievolę išsiaiškinti dėl parduodamo daikto priklausomybės nuosavybės teisėmis ir atitinkamai dėl tokio daikto galėjimo būti teisėtu civilinės apyvartos objektu turi ir asmenys, siekiantys daiktą įgyti nuosavybėn, nes nekilnojamojo turto teisinės registracijos duomenys yra vieši. Minėtas teismas byloje nustatė, kad visos daiktinės teisės į ginčo žemės sklypą priklausė A. D., jos buvo įregistruotos viešame registre. Atsižvelgiant į tai bei į CK 6.248 str. 4 d., darytina išvada, kad net ir pripažinus būtinų sąlygų buvimą civilinei atsakomybei atsirasti, be to, nepaisant netinkamo atsakovo ir reikalavimo, pareiškėjos skundas vis tiek negalėtų būti tenkinamas, nes būtų pagrindas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos [statymo 85-87 str. str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

J. B. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.