- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-366-582-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-00016-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- M. B.
- Civilinis ieškovas
- E. A.
- Nukentėjusysis
- E. A.
- Advokatai
- Albertas Romualdas Gidra
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Rolandai Bučmienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Brudnienei, nuteistajam M. B., jo gynėjui advokatui Albertui Romualdui Gidrai, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose faktinės gyvenamosios vietos adresu, išskyrus, jei tai susiję su darbu; pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; neatlygintinai per 8 mėnesius išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš M. B. nukentėjusiajam E. A. priteista 9000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 943,92 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 2200,91 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 1 d., apie 10 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą smogė nukentėjusiajam E. A. į dešinės pusės žando-pažandės sritį, nuo smūgio nukentėjusiajam krentant ir parkritus, padarė E. A. odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kairio antakio bei kairio smilkinio srityse, poodinės kraujosruvos kairės akies vokų-kairio paakio, dešinio žando-pažandės srityse, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje ir kairės blauzdos išorinės kulkšnies lūžimą su abiejų blauzdos kaulų išnirimu bei kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio jungties plyšimu, tokiu būdu ne mažiau dėl penkių trauminių poveikių padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jis ilgai gydėsi.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį kaip nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai, tendencingai, padarydamas jokiais įrodymais neparemtas išvadas, jas grįsdamas prielaidomis, išvedžiojimais, nepatikimais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu paviršutiniškai tirtais duomenimis, remiantis vien tik nukentėjusiojo E. A. bei jo sugėrovo D. L. nenuosekliais, prieštaringais parodymais bei keturių teismo ekspertų kardinaliai priešingai duotomis išvadomis bei ekspertizėmis. Teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo E. A., D. L. bei valstybinės teismo medicinos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu, visiškai ignoruodamas valstybinės teismo medicinos Kaimo skyriaus ekspertės L. K. teismo metu pateiktas išvadas apie jos atliktą ekspertizę ir nepriklausomo teismo medicinos specialisto profesoriaus, habil. med. m. daktaro A. A. G. pateiktą išvadą bei nuoseklų apelianto kaltės neigimą.
Skunde pažymima, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus apie šį konfliktą, tai yra, kad jis 2012 sausio 1 d., apie 10 val. ryto, būdamas blaivus, eidamas pas savo draugą į (duomenys neskelbtini), sutiko iš matymo pažįstamą, po Naujų metų sutikimo visiškai girtą D. L., kurį pasveikino su Naujais metais. Jis iš karto nepatenkintas pradėjo jį užgaulioti ir grasinti, tuo metu iš parduotuvės išėjo taip pat neblaivus E. A., kuris įsikišo į jų pokalbį, taip pat pradėjo kabinėtis, užgaulioti, po to pradėjo kartu su D. L. jį mušti, pargriovė ant žemės, spardė kojomis, tampė po asfaltą. Ištrūkęs iš jų apsupties jis pabėgo, bėgdamas sutiko pažįstamą A. P., kuris visa tai matė. Iš karto po sumušimo jis kreipėsi į Kauno m. Panemunės PK budėtojų dalį, tačiau ten niekas nereagavo į jo nusiskundimus, neleido rašyti pareiškimo, neregistravo į žurnalą, be to, atsisakė duoti siuntimą atlikti medicininę ekspertizę sužalojimo laipsniui nustatyti, pareikšdami, kad tokių veikėjų pas juos šiandien pilna. Jis savo iniciatyva 2012-01-03 kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrių, kur jam buvo atlikta ekspertizė ir nustatyti sužalojimai (nubrozdinimai), kurie ir patvirtina, kad jis buvo pargriautas ant žemės, tampomas ir spardomas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde kritikuoja ir nukentėjusiojo paaiškinimus, nurodydamas, kad jis nuo pat pradžių sakė neteisybę. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad buvo sužalotas vieno smūgio į veidą, tačiau nuvažiavęs į ligoninę, nurodė, kad tai buvo buitinė trauma, kas yra užfiksuota medicininėje kortelėje. Vadinasi, jis žinojo, kad pats padarė nusikaltimą, sumušdamas apeliantą, ir bijojo, kad jei tai pasakys, bus paimta kraujo analizė girtumo laipsniui nustatyti ir pranešta policijai. Be to, jis sužinojęs, kad apeliantas jau kreipėsi į policiją ir į ekspertus dėl sužalojimo dar ir dėl to pakeitė savo parodymus, kad tai ne buitinė trauma.
Skundo autoriaus nuomone, viską meluoja ir liudytojas D. L., kuris įvykio dieną buvo visiškai girtas ir neadekvatus, nieko negalėjo atsiminti, ką patvirtina liudytoja R. J., nurodžiusi, kad tą rytą D. L. (pravarde „(duomenys neskelbtini)“) buvo girtas, nesiorientavo aplinkoje, nukentėjusysis taip pat buvo girtas, be to, po įvykio vakare į parduotuvę buvo vėl atėjęs „(duomenys neskelbtini)“ ir klausė, kas čia buvo, kokiu būdu E. koją susilaužė, ar ji nematė jo kepurės. Todėl apeliantui kyla klausimas, kaip teismas galėjo visiškai girto asmens parodymus laikyti nuosekliais ir neprieštaringais bei jais grįsti skundžiamą nuosprendį. Apeliantas skunde pabrėžia, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, pats buvo užpultas ir sužalotas girtų jaunuolių.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prašė jį tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Teisėjų kolegija, susipažinus su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20, 301 straipsnių nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau siekiant pašalinti visas nuteistojo ir jo gynėjo reiškiamas abejones dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausiant nuteistąjį, nukentėjusįjį, liudytoją D. T., byloje ekspertizės aktą surašiusius teismo medicinos ekspertus T. B. ir J. G.-D. bei konsultacinę išvadą pateikusį teismo medicinos specialistą A. A. G..
Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas nuteistasis M. B. paaiškino, kad viskas buvo Naujųjų metų rytą, jis ėjo pro parduotuvę, kur buvo E. A. su draugu apsirengę karnavaliniais drabužiais, vienas buvo apsirengęs rusų policininku, kitas buvo užsidėjęs pagalvę prie pilvo. Jie buvo girti, prisikabino ir pradėjo mušti, spardyti, jis buvo užsidengęs galvą ir nelabai ką matė. Nuteistasis buvo blaivus, tris metus yra užsikodavęs ir negeria alkoholio. Tuomet jis nuo jų atsistūmė ir pabėgo, nubėgo į policiją. Policijoje pareiškimo niekas nepriėmė, todėl paskambino draugui ir jis jį paėmė nuo policijos. Policijoje jis aiškino, kad jį bandė sumušti prie parduotuvės, buvo suplėšyti drabužiai, telefonas sudaužytas. Po 3-4 mėnesių jį išsikvietė tyrėja Kalvaitytė ir pasakė jam, kad jis yra kaltinamas. Jai jis pasakė, kad pats buvo užpultas ir tada sužinojo, kad nėra jokio registracijos žurnalo policijoje. E. Č. atėjo pas jį ir pasakė, kad E. A. tėvas nori su juo susitikti, tuomet jo tėvas jam liepė duoti 7000 litų arba kreipsis į policiją, tai jis jam atsakė, kad jis pats buvo sumuštas ir neduos jokių pinigų, o dabar jau 15000 litų prašo. Su E. Č. jis tą dieną prie parduotuvės nebuvo, pardavėja nesakė, kad jis buvo su E. Č.. A. P. pamatė prie parduotuvės esančioje stotelėje, pasakė jam „labas“ ir nubėgo į policiją. Tyrėja jo paklausė, ar kažkas dar įvykį matė, tai jis atsakė, kad matė toks meistrelis ir davė jo telefono numerį, bet pats A. P. nekvietė, kaip dabar nurodoma. Privataus kaltinimo tvarka nesikreipė, nes gyveno Norvegijoje, nenorėjo važinėti ir nusprendė, kad jam nereikia tų teismų (t. 3, b. l. 132-133).
Nukentėjusysis E. A., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad sausio 1 d., apie 10 val. ryto, buvo parduotuvėje su draugu D. L., užėjo nusipirkti alaus. Tuo tarpu į parduotuvę įėjo M. B., tiksliau jie liko lauke. Nusipirkęs dvi skardines alaus, pamatė pro langą, kad jie ginčijasi. T. E. pasakė, kad dabar M. iškirs „(duomenys neskelbtini)“. „(duomenys neskelbtini)“ – tai D. L. pravardė. Jis išbėgo į lauką ir paklausė Manto, ką jis daro. Tada sekundžių bėgyje nuo jo gavo smūgį iš kairės rankos į dešinį skruostą. Fizinio kontakto tarp D. L. ir M. B. nebuvo. M. jam nieko nesakė, buvo smūgis iš karto. Tada atsimena, kad kėlėsi nuo šaligatvio, jam bėgo kraujas. Kairė koja buvo lūžusi, nebeklausė. Nušuoliavo iki sienos, paskambino tėvui ir tėvas nuvežė į traumatologinį punktą. Buvo 8 varžtai, operacija, 4 mėn. buvo nedarbingas po šito įvykio. Paskui buvo dar viena operacija, kai išėmė varžtus iš kojos. Tą dieną jis buvo gėręs iš vakaro, ryte nebuvo gėręs. Jis buvo apsirengęs mėlynais džinsais ir juoda striuke, ant pilvo buvo pagalvė, nes buvo vakarėlis su personažais ir jis vaidino personažą „Simpsoną“. Vakarėlis vyko pas tėvus, su karnavaliniais rūbais į parduotuvę atėjo iš namų, nes su tokia striuke galėjo eiti bet kur. Jokių muštynių nebuvo, jis gavo vieną smūgį, neteko sąmonės ir nukrito ant žemės. M. B. nebuvo parverstas ant žemės, pas jį jokių sužalojimų nematė. Po sužalojimo muštynių irgi nebuvo. Dėl to, kad M. B. kreipėsi į policiją, jam buvo nežinoma, gal sužinojo iš tyrėjos. Tai, kad D. L. buvo atėjęs į parduotuvę po įvykio ir aiškinosi, kas nutiko, jam nežinoma. Ligoninėje jis sakė, kad tai buitinė trauma, nes nežinojo traumos sudėtingumo, negalvojo, kad ten taip sudėtinga ir niekas nenorėjo eiti į teismus, dalyvauti teisminiame procese. Jei tai tik išnirimas, tai galėjo eiti į darbą ir viskas. Kai peršvietė, suprato, kad trauma sudėtinga. Ar kraujas buvo imamas, negali pasakyti, nes jį užmigdė. Ligoninėje sužinojo, kad varžtai susukti į kojas. Pamatęs nuotraukas, nutarė kreiptis į policiją. Tada gydytojas pasakė, kad kai jis išeis, galės parašyti pareiškimą. Įvykį matė E. Č., per jį buvo skambinta jo tėvui. A. P. jam žinomas, jo įvykio vietoje tikrai nebuvo. Pats A. P. nesugebėjo įvardinti, kaip nukentėjusysis buvo apsirengęs. Jis sakė, kad jis buvo žaliai apsirengęs.
Liudytojas D. T., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad tikslaus laiko negali pasakyti, bet buvo rytas nuo 7 val. iki 11 val., kai jam paskambino draugas M. ir paprašė, kad jis atvažiuotų jį parvežti. Jis jį paėmė nuo Šančių PK. Jis buvo apdraskytas, sumuštas, norėjo paduoti pareiškimą policijoje, bet nepriėmė. Jis jam paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) g., prie esančios parduotuvės, jį užpuolė du vaikinai, sumušė, telefoną paėmė ar sudaužė. Kada tai buvo, dabar neprisimena, prieš du metus gal, tai buvo žiema, apie Naujus metus gal. Nuteistasis nebuvo girtas, jis buvo pasimetęs, sukrėstas, jis jį nuvežė į namus. Dieną prieš įvykį jis matė M., tada dar nebuvo sumuštas.
Apklaustas specialistas A. A. G. paaiškino, kad jis byloje advokato A. R. Gidros prašymu pateikė konsultacinę išvadą. Šiuo atveju buvo būtina kviesti traumatologą, todėl jis, rašydamas savo išvadą, konsultavosi su aukšto lygio traumatologu iš Vilniaus, jo kategoriška nuomone, toks sužalojimas nuo suduoto smūgio į veidą ir po to griūnant ar ten sukant koją, įvykti negalėjo. Tai įvyko nuo tiesioginio smūgio, ką patvirtina keli dalykai. Operacijos metu parašyta, kad išvalytas tarpas tarp kairės kulkšnies lūžgalių. Tai reiškia, kad išvalyti nubyrėję lūžgaliukai, kas rodo, kad lūžis buvo nuo tiesioginio smūgio, tai yra įspyrus, atsitrenkus į ką nors ir pan. Tačiau jis į ką nors atsitrenkti po smūgio negalėjo, nes ten parašyta, kad buvo lygus šaligatvio paviršius. Tuo labiau girtas žmogus, gavęs tokį smūgį, visada krenta. Mechanizmas girtam ir blaiviam labai skirtųsi. Jo išvadoje nurodyta, kad neįmanoma už asmenį 10 cm aukštesniam ir daugiau sveriančiam suduoti tokį smūgį. Specialistas savo išvadą tvirtina pilnai.
Ekspertas T. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ekspertizės aktas (t. 3, b. l. 28-29) priimtas, žinant nuteistojo ūgį, svorį. Gavus smūgį, kūnas keičia padėtį, kojos lieka fiksuotos. Asmuo sukosi ir griuvimo metu lūžo, ne tai, kad jis griuvo ir atsitrenkė. Galima daug vaizdinės medžiagos pateikti, kaip tokie sužalojimai gali įvykti. Ekspertas akcentavo, kad ne nuo tiesioginio nugriuvimo ir atsitrenkimo, o griuvimo momentu kūnas keičia padėtį, pėdos lieka fiksuotos, greičiausiai eina pėdos pasukimas į vidų, perkeliamas svoris ant kairės kojos, vyksta pėdos pasukimas. Griuvimo metu pėda iš pradžių stovi, o paskui pėda laisva, kai žmogus griūva, pėda atsitraukia nuo žemės. Nukentėjusysis gavo smūgį į veidą ir prarado pusiausvyrą, tuo metu viskas ir įvyko. Smūgio stiprumas matomai buvo pakankamas, kad išverstų iš kojų. Neturi esmės, kiek nuteistasis sveria, aukštas ūgis ir svoris dar nieko nereiškia. Aukštesnį yra lengviau nugriauti nei mažesnį. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti ne mažiau nei penkiais trauminiais poveikiais, bet čia kategoriškai neteigiama, nes dauguma išsidėstę kairėje pusėje, todėl atmesti galimybės, kad vienu momentu krentant ir atsitrenkiant galėjo atsirasti ir vieno trauminio poveikio keli sužalojimai, negalima, nes anatominės vietos vienoje vietoje. Kita ekspertė galėjo suskaičiuoti kiekvieną atskirai, čia kaip kas. Šis kojos sužalojimas nėra būdingas nuo tiesioginio smūgio į kairį blauzdinį pėdos sąnarį, atsižvelgiant į lūžio formą, tai yra įstrižinis, fragmentinis su spiralės komponentų bei abiejų kaulų išnirimas, kas rodo, kad tai sukamasis judesys. Spiriant su koja būna kitoks lūžis. Tikėtina, kad spiriant su koja, išoriniai sužalojimai galėtų likti. Šiuo atveju pats lūžio mechanizmas negali būti nuo tiesioginio smūgio. Tai ekspertas patvirtina. (t. 3, b. l. 131-132, 134).
Ekspertė J. G.-D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad sužalojimo mechanizmas yra aprašytas išvadoje. Atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, kaulo lūžį, nesant išorinių sužalojimų žymių, visa tai rodo, kad traumos mechanizmas buvo netiesioginis, tai yra dažniausiai pasitaikantis, kuris vyksta nuo staigaus kairės kojos pėdos pasisukimo, esant fiksuotai kojos pėdai ir kai kūno svoris pernešamas ant jos. Kai svoris pernešamas ant kairės kojos, pėdai pasisukus, įvyksta tokia trauma, lūžta išorinis šeivikaulis. Žmogus, neturintis lygsvaros, esant kaulo lūžiui, toliau krenta. Turi kristi nepatogioje padėtyje, kad įvyktų toks kaulo lūžis. Tokiu būdu kaip pasakojo nukentėjusysis trauma galėjo būti padaryta, nes čia užteko lygsvaros netekimo. Kūno svoris buvo perneštas ant kairios kojos, tada sutrikus lygsvarai, žmogus automatiškai bando atstatyti lygsvarą, krypsta koja ir įvyksta kairio šeivikaulio lūžis. Tada ta koja dar labiau išsisuka taip, kad net plyšo tarp kaulų jungtis. Kita situacija – bet kokios sąlygos, kas sukelia kūno pusiausvyros sutrikdymą, kai koja krypsta. Tai gali būti lipant laiptais ant nelygaus paviršiaus ir koja pakrypsta. Kai lipi ant tos kojos, tai svoris pernešamas ant tos kojos. Yra briauna, koja netenka patogios padėties ir griūna ant tos kojos, tai gali taip įvykti. Toks mechanizmas gali būti lipant laiptais. Priklauso, kaip griūni ant tos kojos, taip ir kaulai išnyra ir jungtis plyšta. Į klausimą, ar nurodytas sužalojimas gali taip pat būti tokiu atveju, kai viena koja suduodamas smūgis, o kita koja yra atraminė, atsakė, kad bet koks smūgis suduodant į kūną, kai sutrikdyta lygsvara, tai yra jei nestovima dviem kojom įsirėmus į žemę, jei viena koja buvo atraminė, svoris pernešamas, tai gali būti tas pats mechanizmas. Šiuo atveju dėl lygsvaros sutrikimo įvyko trauma, o ne dėl spyrio. Į klausimą, kad nebuvo kojoje sužalojimų, kai nukentėjusysis spiria nuteistajam, ar tokiu atveju liktų išorinėje pusėje sužalojimas, tai atsakė, kad turėtų likti. Pats traumos pobūdis rodytų tiesioginį mechanizmą, bet kairio šeivikaulio lūžis, kaulo išnirimas, jungties suardymas, pačios kairės blauzdos traumavimo pobūdis rodo netiesioginį mechanizmą. Į klausimą, kaip paaiškintų specialistų skirtingas išvadas, atsakė, kad su argumentacijom nesutiko ir tai išdėstė tiriamojoje dalyje. Dėl 11 trauminių poveikių skaičiaus, tai reikia klausti pačios ekspertės. Ekspertas A. A. G. nurodė 8 trauminius poveikius. Jos nurodyti trauminiai poveikiai surašyti – nubrozdinimai yra vienoje veido pusėje, tai yra vienoje, kairėje veido pusėje, beveik vienoje plokštumoje ir galėjo atsirasti nuo vieno trauminio poveikio, kontaktuojant į kietą, buką, šiukštų paviršių. Pati poodinė kraujosrūva atsirado dėl netiesioginio mechanizmo. Skaičiuojant trauminių poveikių skaičių, odos nubrozdinimai veide buvo apimti, tai yra kaktoje, antakyje, kairiajame smilkinyje, kairės akies vokuose. Taip išeina 5 trauminiai poveikiai. Mažiausiai suskaičiuoti 5 trauminiai poveikiai. Iš kur yra 11 ir 8 trauminiai poveikiai, reikia jų klausti. Duomenys, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, buvo. Objektyvių duomenų, koks neblaivumas, nebuvo. Su jos duotos išvados 3 punktu sutinka. Jame nurodyta, kad „išskirti, ar nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusi kairės čiurnos sąnario trauma įvyko po smūgio E. A., ar pačiam nukentėjusiajam staigiu judesiu pasukus pėdą (pvz., neišlaikant pusiausvyros, statant koją ant nelygaus paviršiaus ir pan.), nėra galimybės“. Tas mechanizmas išlieka, o dėl sąlygų turi būti sprendžiama teisme.
Aukštesnės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pati atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, su nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nesutinka ir konstatuoja, kad jo veikoje yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, buvo nustatyti nukentėjusiojo E. A. patirti sužalojimai – odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, kairio antakio bei kairio smilkinio srityse, poodinės kraujosruvos kairės akies vokų-kairio paakio, dešinio žando-pažandės srityse, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje ir kairės blauzdos išorinės kulkšnies lūžimas su abiejų blauzdos kaulų išnirimu bei kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio jungties plyšimas, o apeliantui M. B. inkriminuoti veiksmai – sudavimas kumščiu vieną kartą E. A. į dešinės pusės žando-pažandės sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad minėtus nukentėjusiajam padarytus nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius sukėlė būtent M. B. panaudotas fizinis smurtas (smūgis kumščiu į dešinės pusės žando-pažandės sritį), dėl ko nukentėjusysis nuo smūgio nukrito. Šių faktinių aplinkybių nustatymas pirmiausia grindžiamas viso proceso metu nuosekliais nukentėjusiojo E. A. parodymais apie tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jam būnant su draugu D. L., M. B. jam nieko nesakęs kumščiu vieną kartą trenkė į dešinį skruostą, nuo kurio jis parvirto ant šaligatvio, trumpam prarado sąmonę, kai atsibudo, kėlėsi, jam bėgo kraujas, kairė koja buvo lūžusi, nebeklausė (t. 1, b. l. 47, 52, t. 2, b. l. 58-59, 87). Nurodytas aplinkybes dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio, lokalizacijos ir patirtų sužalojimų nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausta parduotuvės pardavėja R. J., kurią nuteistasis skunde laiko patikima ir nepriklausoma liudytoja, iš esmės patvirtino nukentėjusiojo parodymus dėl visos įvykio sekos (į parduotuvę įėjo E. A., paskui jį įėjo E., jie trumpai pasisveikino, tuo metu lauke ji matė kalbantį „(duomenys neskelbtini)“ su Mantu, netrukus alaus nusipirkęs nukentėjusysis ir E. išėjo, daugiau ji nieko nematė ir jokio triukšmo negirdėjo. Po kiek laiko išėjusi į lauką parūkyti, pamatė lauke tik „(duomenys neskelbtini)“ su nukentėjusiuoju, kuris buvo kruvinu veidu ir sulaužyta koja (t. 1, b. l. 76, t. 2, b. l. 91)). Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nuoseklūs su juo buvusio liudytojo D. L. paaiškinimai apie tai, kad kaltinime nurodytu laiku prie parduotuvės jam besiginčijant su M. B., iš parduotuvės išėjus E. A., M. B. šiam vieną kartą sudavė per veidą ir nukentėjusysis nukrito, o kai stojosi, jo koja buvo perlinkusi (t. 1, b. l. 59-65, 66, t. 2, b. l. 109-111). Nors apylinkės teismui šio liudytojo parodymai nesukėlė jokių abejonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus dėl šio liudytojo paaiškinimų nepatikimumo, taip pat atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, su tokia teismo išvada nesutinka. Minėta liudytoja R. J. taip pat nuosekliai paaiškino, kad su E. A. buvęs asmuo, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, įvykio metu buvo akivaizdžiai išgėręs, nesiorientavo, o vakare vėl atėjęs į parduotuvę, klausinėjo, kas ir kaip čia ryte įvyko, kaip E. A. koją susilaužė, ar ji nemačiusi jo kepurės (t. 1, b. l. 76, t. 2, b. l. 91). Pats D. L., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad vakare ėjo į parduotuvę paklausti dėl pamestos kepurės, tačiau, ar klausė pardavėjos apie nukentėjusioji sužalojimą, neprisimena (t. 1, b. l. 66), tuo tarpu nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nurodė, kad tą vakarą parduotuvėje nebuvo (t. 2, b. l. 60). Todėl įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgus į galimą jo suinteresuotumą liudyti savo draugo E. A. naudai, teismas šio liudytojo parodymais nesivadovauja.
Nuteistasis M. B., bandydamas paneigti nukentėjusiojo nuoseklius parodymus, apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tą pačią įvykių versiją kaip ir pirmosios instancijos teisme. Pagal šią versiją jis pats buvo sužalotas nukentėjusiojo, todėl šis, norėdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus, kreipėsi į policijos įstaigą dėl neva patirto sužalojimo. Nuteistojo teigimu, būtent tokią įvykių versiją patvirtina aplinkybė, kad ligoninėje E. A. nurodė, jog patyrė buitinę traumą ir tik po kelių dienų sužinojęs, jog nuteistasis pats kreipėsi į policiją ir pasidarė medicininius tyrimus, policijoje nurodė, kad iš tikrųjų jį sumušė nuteistasis. Šie skundo argumentai nepagrįsti, kadangi juos paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojo K. A. paaiškinimai bei kiti ištirti įrodymai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek nukentėjusysis, tiek jį iš įvykio vietos paėmęs ir į ligoninę nuvežęs jo tėvas K. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad iš pradžių nuvykus į ligoninę jie gydytojui nurodė, kad E. A. patyrė buitinę traumą, kadangi nemanė, jog padaryti sužalojimai rimti ir dėl to nenorėjo veltis į teisminius ginčus, tačiau atlikus tyrimus ir paaiškėjus, kad jam lūžo koja ir bus ilgas gydymas, jie norėjo pakeisti pirminius duomenis, kad tai ne buitinė trauma, o sumušimas, tačiau gydytojas jiems nurodė, kad pareiškimą policijoje galės parašyti ir kai grįš iš ligoninės. Dėl to ir nukentėjusiojo žmona buvo nuėjusi į policiją (t. 1, b. l. 50-51, 77-78, t. 2, b. l. 59, 60, 87-89, 93-94). Šią aplinkybę patvirtina ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas N. S., teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodęs, kad teismas gali vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog dėl nagrinėjamo įvykio praėjus kuriam laikui į policiją kreipėsi moteris, kuri klausė, ar po ligoninės asmuo gali parašyti pareiškimą, jai buvo išaiškinta, kad dėl sužalojimo galima kreiptis bet kada (t. 1, b. l. 79, t. 2, b. l. 124).
Nuteistasis skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad baudžiamoji byla išnagrinėta neobjektyviai, skundžiamame nuosprendyje visiškai neatsižvelgus į jo viso proceso metu duotus nuoseklius paaiškinimus ir kaltės neigimą. Priešingai, M. B. kelta versija apie kitokias įvykio aplinkybes (kad jį sumušė nukentėjusysis) buvo kruopščiai tiriama pirmosios instancijos teismo, kuris tiesiogiai apklausęs nukentėjusįjį, nuteistąjį, liudytojus, taip pat ištyręs kitus rašytinius įrodymus, M. B. parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybinę versiją. Aukštesnysis teismas taip pat mano, kad apelianto argumentai, kuriais jis grindžia savo nekaltumą, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. M. B. viso proceso metu nurodė, kad pats buvo sumuštas agresyviai nusiteikusio nukentėjusiojo, tačiau nesugebėjo tiksliai įvardinti patirtų sužalojimų. Įtariamojo apklausos metu M. B. nurodė, kad E. A. iš karto smūgiavo į galvą, pajutęs smūgį, nugriuvo ant žemės, kur buvo spardomas, galimai ir kito asmens (D. L.), tampomas už kojų, rankų po kelią, po to nuo jų pabėgo (t. 1, b. l. 146, 149). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme M. B. nurodė, kad E. A., išėjęs iš parduotuvės, griebė jam už kaklo ir nugriovė ant žemės, spardė, po to jis nuo jų pabėgo (t. 2, b. l. 113-114). Nuteistasis akcentuoja, kad jam padaryti sužalojimai buvo konstatuoti specialisto išvadoje. Kaip matyti iš specialisto išvadoje tiriamojo nurodytų aplinkybių, jis nurodė, kad buvo sumuštas dviejų iš matymo pažįstamų jaunuolių kumščiais į galvą, nugarą, jie alkūne smaugė kaklo plote, buvo pargriovę ant asfalto ir jį tąsė (t. 1, b. l. 147). Taigi akivaizdu, jog nuteistasis aplinkybes dėl jo sumušimo ir padarytų sužalojimų nurodė skirtingai ir, priešingai nei pats teigia, nebuvo nuoseklus dėl smūgių lokalizacijos, mechanizmo – ar buvo smūgiuojama ranka, ar koja ir pan. Tuo labiau M. B. nurodomų sužalojimų, smūgiuojant jam į galvą ar jį spardant nepatvirtina rasti sužalojimai (nubrozdinimai). Be to, specialisto išvadoje konstatuoti odos nubrozdinimai sprando kairėje pusėje (padengta rudais šašais), nugaros kairėje pusėje, nugaros dešinėje pusėje ir dešinės alkūnės srityje jam galėjo būti padaryti kietu buku daiktu, paveikus nurodytas sritis, prieš 3-5 dienas iki apžiūros, kai apžiūra atlikta 2012-01-03, o jis buvo tariamai sumuštas 2012-01-01. Todėl šie prieštaringi duomenys nepatvirtina nuteistojo keliamos versijos dėl galimai iš nukentėjusiojo patirto fizinio smurto kaltinime nurodytu laiku. Šių aplinkybių vienareikšmiškai nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas D. T., negalėjęs tiksliai nurodyti nei laiko, kada jam paskambino M. B. ir paprašė jį paimti nuo policijos komisariato, nei asmenų, kurie tuomet jį buvo galimai sumušę.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nesivadovauta ir liudytojo A. P. nurodytomis aplinkybėmis, kurios, apelianto teigimu, patvirtina jo keliamą versiją dėl jo sumušimo. Nors liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad iš prie parduotuvės esančios autobusų stotelės matė, kaip E. A. su kitu asmeniu spardė ant žemės gulintį M. B. (t. 1, b. l. 70, t. 2., b. l. 69), tačiau dėl šių parodymų patikimumo abejones kelia byloje nustatyti mobilaus ryšio telefonų išklotinių, celių jungimosi ir kitais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenys. Pagal šiuos duomenis kaltinime nurodytu metu A. P. naudotas abonento numeris jungėsi prie bokštų, esančių (duomenys neskelbtini), tai yra kitoje Kauno miesto dalyje nei įvykio vieta (t. 1, b. l. 116-117, 127, 139, 140). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytojo A. P. paaiškinimai, kad nurodytu metu jis savo mobilaus ryšio telefoną buvo palikęs (duomenys neskelbtini), kur vietoje jo galėjo atsiliepti bet kas, nepaneigia minėtų duomenų, kadangi, kaip matyti, iš jo abonento numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės, laikotarpiu nuo 2012-01-01 09.45 val. iki 11.25 val. fiksuoti daugiausia išeinantys skambučiai (t. 1, b. l. 116-117). Taigi įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje liudytojo A. P. parodymai atmesti kaip nepatikimi pagrįstai.
Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio tvarka, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo E. Č. duoti parodymai. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, teisiamajame posėdyje balsu perskaityti įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį, tačiau, kita vertus, negalima teigti, kad tokie parodymai visiškai nereikšmingi ir negali būti teismo vienaip ar kitaip vertinami. Tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka teismo išvadoms pagrįsti, jie gali būti traktuojami kaip teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008). Šiuo atveju apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. Č. paaiškino, kad 2012 m. sausio 1 d., laikotarpyje nuo 9 iki 10 val. 30 min., jis atėjo prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) g., kur sutiko pažįstamus E. A. ir vaikiną, pravarde „(duomenys neskelbtini)“ nuėjo į parduotuvę, kur užtruko apie 5 min., ir išėjęs pamatė, kad E. A. bei Dainius buvo parsivertę M. B. ant žemės, matė kaip jam buvo suduoti smūgiai rankomis ir kojomis (t. 1, b. l. 67-68, t. 2, b. l. 113). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis M. B. nurodė priešingai, kad įvykio vietoje E. Č. jis nematė ir kartu su juo nebuvo, tuo tarpu nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis prie parduotuvės atėjo kartu su E. Č., kad nukentėjusiajam įėjus į parduotuvę, netrukus po to įėjo ir E. Č., o lauke liko stovėti M. B. ir D. L., kurie piktai kalbėjosi. Analogiškas aplinkybes nurodė ir pardavėja R. J. (t. 1, b. l. 76, t. 2, b. l. 91).
Apygardos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas jokiems įrodymams nesuteikia pirmenybės, todėl įrodymų patikimumo prasme tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar kaltinamojo parodymai yra vienodi. Tačiau sprendžiant dėl šių įrodymų patikimumo, jie turi būti vertinami ne atsietai, bet įrodymų visumos kontekste (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant kaltininko parodymus kaip įrodymų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad jo parodymai yra jo gynybos priemonė, todėl jie turi būti itin kruopščiai patikrinami baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis. Šiuo atveju išdėstytos aplinkybės dėl nuteistojo parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo kitoms patikimai nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms kelia pagrįstas abejones šių parodymų objektyvumu. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiojo paaiškinimus, nekitusius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, pažymėtina, kad juos, tai yra nurodomus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jų atsiradimo aplinkybes, patvirtina ekspertizės akto Nr. EKG 87/13(01) išvados. Ekspertizės akte konstatuota, kad nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinamajame akte nurodytu laiku, tai yra 2012 m. sausio 1 d., apie 10 val. 30 min. M. B. kumščiu suduotas smūgis į nukentėjusiojo E. A. dešinės pusės žando-pažandės sritį galėjo sąlygoti nukentėjusiojo vertikalaus kūno padėties sutrikdymą ir toliau sekusį kairės pėdos staigų pasukimą, kairės čiurnos sąnario traumavimą ir nukentėjusiojo griuvimą. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir kaltinamojo ūgius, kūno svorius, pasekmes po suduoto smūgio nukentėjusiajam į dešinio žando-pažandės sritį <...> M. B. galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam E. A.. E. A. padaryta poodinė kraujosruva dešinio žando-pažandės srityje būdinga smūgio sudavimui. Kairės blauzdos išorinės kulkšnies lūžis su abiejų blauzdos kaulų išnirimu bei kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio jungties plyšimu įvyko nuo staigaus kairės pėdos pasukimo pagal išilginę kojos ašį, esant fiksuotai pėdai bei vertikalaus kūno svorio pernešimui ant jos. Likusiųjų kūno sužalojimų (Odos nubrozdinimų kaktos kairėje pusėje, kairio smilkinio bei kairio antakio srityse atsiradimas, lydimas poodinės kraujosruvos kairės akies vokų-kairio paakio srityje bei poodinės kraujosruvos kairėje alkūnėje) padarymas gali būti paaiškinamas griuvimu <...> (t. 3, b. l. 24-29).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, tai yra darydamas išvadas, ar M. B. kaltinime nurodyti fizinio smurto panaudojimo veiksmai sukėlė nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nurodytais sužalojimais, pagrįstai rėmėsi minėto ekspertizės akto Nr. EKG 87/13(01) išvadomis. Apeliaciniame skunde minimas byloje pateiktų specialisto išvados Nr. G44/12(02), konsultacinės išvados Nr. A-KI-201-62 bei minėto ekspertizės akto Nr. EKG 87/13(01) išvadų prieštaringumas pašalintas, tinkamai išanalizavus šiose išvadose pateiktus duomenis apie padarytų sveikatos sužalojimų kiekį, pobūdį, kilmę ir mastą, ištyrus specialisto ir konsultacines išvadas surašiusių ekspertės ir specialisto teisme duotus paaiškinimus ir kruopščiai patikrinus visas iškeltas versijas.
Apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertai, surašę ekspertizės aktą, taip pat patvirtino minėtas ekspertizės akto išvadas ir kategoriškai nurodė, jog šiuo atveju sužalojimai gavosi ne nuo spyrio, o dėl pusiausvyros sutrikimo. Nukentėjusysis parodė, kad nuteistasis smūgį jam sudavė kairės rankos kumščiu į dešinį žandikaulį, dėl ko jis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant kairės kūno pusės. Šį sužalojimų padarymo mechanizmą pilnai patvirtina ekspertizės aktas - konstatuoti sužalojimai dešinės pusės žando-pažandės srityje (nuo smūgio) ir kairėje kūno pusėje (nuo griuvimo). Atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, kaulo lūžį, nesant išorinių sužalojimų žymių, visa tai rodo, kad traumos mechanizmas buvo netiesioginis, tai yra dažniausiai pasitaikantis, kuris vyksta nuo staigaus kairės kojos pėdos pasisukimo, esant fiksuotai kojos pėdai ir kai kūno svoris pernešamas ant jos. Kai svoris pernešamas ant kairės kojos, pėdai pasisukus, įvyksta tokia trauma, lūžta išorinis šeivikaulis. Žmogus, neturintis pusiausvyros, esant kaulo lūžiui, toliau krenta. Turi kristi nepatogioje padėtyje, kad įvyktų toks kaulo lūžis. Taip, kaip pasakojo nukentėjusysis, tokiu būdu trauma galėjo būti padaryta, nes čia užteko pusiausvyros netekimo. Spiriant su koja būna kitoks lūžis. Šiuo atveju pats lūžio mechanizmas negali būti nuo tiesioginio smūgio (t. 3, b. l. 131-132, 134). Nors tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo yra didelis svorio ir ūgio skirtumas, tačiau nuteistasis galėjo ranka pasiekti nukentėjusiojo galvos sritį, o nukentėjusysis nuo netikėto smūgio galėjo prarasti pusiausvyrą ir nukristi.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad kaltinime nurodyta įvykių eiga bei sužalojimų mechanizmas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir yra visiškai patvirtinta pirmosios instancijos ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, tinkamai rėmėsi vienais įrodymais ir motyvuotai atmetė kitus, teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę ir pagrįstai laikė, kad E. A. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent M. B. inkriminuotais smurtinio pobūdžio veiksmais.
Kauno apylinkės teismo priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, teismas
nutaria:
nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.