Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. C. O. (D. C. O.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą.

5. Remiantis rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:

6.1. Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Įstatymas. Pagal Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalį Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse; bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.

6.2. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba a) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

6.3. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma sąlyga pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktyje nustatyta, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje. Vienas iš jame nustatytų pagrindų – jei užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

6.4. Įstatymo 19 straipsnyje išdėstyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas kitas vizos panaikinimo ar atsisakymo išduoti pagrindas – jei asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą, vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

6.5. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).

7. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą matyti, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui).

Pabrėžtina, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares. Esant abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, įskaitant dėl jų turinio teisingumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Be to, ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau nustatytas teisinis reguliavimas nereikalauja, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jos turi nustatyti, tik ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.

Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės lemia pareiškėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus ir paneigti ginčijamo individualaus administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą.

8. Ambasadai kartu su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus, kuriais grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas. Teismas, išnagrinėjęs konsulinio pareigūno Sprendime ir atsiliepime teismui nurodytus atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą motyvus ir pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nėra pakankami pagrįsti: 1) jo finansinę padėtį (pareiškėjas nepateikė pagrįstų dokumentų, pagrindžiančių, kad jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, kadangi nustatyta ir nepaneigta, kad pateikti banko dokumentai (TransferWise elektroninis banko išrašas, b. l. 76–77)) nėra originalus dokumentas, išrašas nepatvirtintas banke. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kitų įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę padėtį, nepateikė nei teismui, nei Ambasadai prašymo pateikimo metu); 2) galimybes grįžti iš valstybės teritorijos, taip pat nustatyta (o ir pats pareiškėjas patvirtino), kad jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi yra silpni ir nestabilūs, tuo tarpu nemažai artimųjų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Be to, nėra pateikta pakankamai objektyvių duomenų apie pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi Ukrainoje ir kodėl jis, nurodydamas, kad yra studentas Ukrainoje, tuo pagrindu gavęs leidimą laikinai gyventi toje šalyje, siekia gauti daugkartinę nacionalinę vizą Šengeno valstybėje – Lietuvos Respublikoje. Abejonių dėl tikrojo pareiškėjo atvykimo tikslo kelia tai, kad jis į Ukrainą atvyko deklaruodamas studijų tikslą, tačiau pokalbio metu pats pripažino, kad tokiu būdu siekė sustiprinti savo galimybes pateikti į ES ir vertinimą, kad pareiškėjas tik prisidengia tikslu studijuoti Ukrainoje sustiprina aplinkybė, kad jis, nepaisant pradėtų studijų Ukrainoje, siekia galimybės studijuoti bakalauro studijose viename iš ES šalių universitetų. Visų aplinkybių kontekste išvadą apie galimą nelegalios migracijos grėsmės kilimą patvirtina ir tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti vizą Vokietijoje ir Čekijoje, t. y. jis, prieš ketindamas studijuoti Lietuvoje, bandė gauti vizą minėtose šalyse. Šį argumentą sustiprina aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo detaliau papasakoti apie būsimas studijas Lietuvoje, tik nurodė, kad jos vyks anglų kalba, tačiau jų trukmės nežinojo. Be to, šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti vizą, pateikė naują pasą, o, kaip nurodyta užsieniečių registro vizų modulyje išdėstytame sprendimo aprašyme, įrašai apie tai, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizas kitose šalyje, yra pareiškėjo kitame pase (A07891843).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prie skundo įrodymų, kurie būtų pagrindas teismui kitaip vertinti pareiškėjo prašymą bei jo priedus, negu juos įvertino atsakovas ginčijamame Sprendime, nepateikė, o Ambasada turėjo vertinti ne tai, ar pareiškėjas ketina išvykti iš valstybės teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, o tai, ar kyla abejonių dėl tokio ketinimo.

9. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes ir motyvus, darytina išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrįstai sukėlė Ambasados pareigūnui abejones dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, pakankamo pragyvenimui reikalingų lėšų turėjimo. Dėl to skundžiamas Ambasados Sprendimas, kuriame tiksliai nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, Sprendime yra aiškiai įvardinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

10. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovo sprendimas nemotyvuotas. Tačiau pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį asmuo apie sprendimą neišduoti vizos yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje aiškiai įtvirtinti ir pažymimi konkretūs kiekvienam atvejui atsisakymo pagrindai, kuriuos detalizuoja ambasados ar konsulato rašytinės pastabos, komentarai ir motyvai informacinėje sistemoje. Šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad šios nuostatos buvo pažeistos, kadangi byloje yra pateikti rašytiniai dokumentai (skundžiamas Sprendimas, kurį pateikė pats pareiškėjas – b. l. 25–26; ir užsieniečių registro vizų modulio išrašas, kuriame išdėstyti motyvai – b. l. 73–71), pagrindžiantys, kad minėti reikalavimai buvo įvykdyti. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog kitiems asmenims vizos buvo išduotos, negali sudaryti pagrindo abejoti skundžiamo Sprendimo teisėtumu ir (ar) pagrįstumu, kadangi išduodant vizą vertinamos individualios prašančiojo asmens nurodytos aplinkybės, todėl aplinkybė, kad šiuo atveju pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, negali būti laikoma diskriminacija.

11. Ginčo šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, be to, ginčo šalių pateikti kiti argumentai (pvz., dėl to, kad pareiškėjas turi šeimos narių ir (ar) draugų Jungtinėje karalystėje, kad pareiškėjas buvo išvykęs į kitas šalis (pvz., Gruziją, Kiprą, Turkija bei kt.) nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, atitinkamai teismas detaliau dėl jų nepasisako, nors ir vertino juos visų pareiškėjo pateiktų aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. C. O. (D. C. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.