Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Agentūros direktorius duodamas 2016 m. gruodžio 12 d. pavedimą, kuriuo reikalavo pasiaiškinti pareiškėją, kodėl 2016 m. gruodžio 9 d. nuo 13 val. iki 15.15 nebuvo darbo vietoje ir apie išvykimą neinformavo tiesioginio vadovo, pradėjo tyrimą. Pareiškėjas dėl 2016 m. gruodžio 12 d. pavedimo pateikė 2016 m. gruodžio 13 d. pasiaiškinimą. Nesuprantama, kodėl dėl tų pačių aplinkybių pareiškėjo buvo pareikalauta dar sykį pasiaiškinti 2016 m. gruodžio 21 d. pateikus pranešimą. Agentūros direktoriaus įsakymu sudarytai komisijai kitam galimam pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui (tyrė pareiškėjo veiksmus svarstant licencijos išdavimą VšĮ „Gamtos ateitis“), norint pareiškėjui įteikti pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą ir neradus pareiškėjo darbo vietoje, buvo pradėti dar du savarankiški pareiškėjo galimų tarnybinių nusižengimų tyrimai: dėl nebuvimo darbo vietoje (šioje byloje); dėl netinkamo elgesio įteikiant pranešimą (paskirta pastaba).

Buvo pažeista tvarka, skiriant subjektą, turintį atlikti galimą pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tarnybinis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. gruodžio 12 d. Agentūros direktoriaus pavedimu, todėl net neaišku, kam reikėjo savarankišką tyrimą pavesti atlikti Personalo skyriaus vyriausiam specialistui R. I.. Jau iki tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo pareiškėjui, po prasidėjusio asmeninio persekiojimo buvo paskirtos 2 tarnybinės nuobaudos – pastaba ir griežtas papeikimas. Pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą ir paaiškėjus šioms aplinkybėms turėjo būti sudaroma komisija galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui, nes konstatavus padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų. Komisijos sudarymas buvo būtinas dėl aplinkybių, susijusių su tyrimą atlikusio tarnautojo objektyvumu ir šališkumu. Pareiškėjui nebuvo pateikta visa informacija ir dokumentai, kuriais remiantis konstatuotas galimas tarnybinis nusižengimas. Skiriant tarnautoją tirti galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, nebuvo garantuotas nešališkumas ir nepriklausomumas. 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. AV-297 sudaryta komisija iš Agentūros direktoriaus pavaduotojos A. M., Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės I. B., Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto R. I. ir Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės J. P.. Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pavestas tam pačiam valstybės tarnautojui, kuris pasirašė Aktą, kuriuo remiantis ir prasidėjo pats tyrimas.

Pareiškėjui kyla pagrįstos abejonės dėl R. I. nešališkumo ir objektyvumo jo atžvilgiu, taip pat ir dėl to, kad šis asmuo taip pat dalyvavo kitų, Agentūros direktoriaus įsakymu suformuotų, komisijų galimiems pareiškėjo tarnybiniams nusižengimams tirti darbe. Šių komisijų surašytų išvadų pagrindu pareiškėjui buvo skirtos tarnybinės nuobaudos (šis tarnautojas taip pat dalyvavo 2016 m. gruodžio 29 d. Agentūros direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos veikloje, ir šios komisijos surašytos išvados pagrindu pareiškėjui 2017 m. vasario 27 d. įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Tyrimą neteisėtai įpareigoti atlikti du asmenys R. I. ir V. T.. Toks dviejų asmenų įpareigojimas nėra galimas, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles (toliau – ir Taisyklės) nėra galima situacija, kai dalį tyrimo atlieka vienas asmuo, o išvadą surašo kitas (šiuo atveju pranešimą teikė V. T., o išvadą surašė R. I.; kas teikė užklausimus darbuotojams nenurodyta). Nepateikti dokumentai, iš kurių galima būtų vertinti, kad V. T. pagal 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą yra įgaliota atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą (nėra dokumento iš kurio galima spręsti, kad teikiant pranešimą R. I. nebuvo darbe).

Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo neobjektyvus, nes Agentūroje nuo 2016 m. rudens, po konflikto tarp pareiškėjo ir Agentūros direktoriaus prasidėjo pareiškėjo asmeninis persekiojimas. Pareiškėjo tarnybinė veikla iki konflikto buvo vertinama teigiamai, tačiau nežiūrint į tai, pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėta visa eilė jo galimų tarnybinių nusižengimų tyrimų ir didelę dalį jo darbo laiko sudaro pasiaiškinimų dėl įvairių nepagrįstų kaltinimų surašymas. Kartu su kaltinimais dėl visų įmanomų tarnybinių nusižengimų, Agentūros direktorius ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjo darbo ir apmokėjimo sąlygų pabloginimo (2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu buvo panaikinta pareiškėjui mokama priemoka; atimta galimybė naudotis tarnybiniu transportu bei reikalaujama bet kokį išvykimą iš Agentūros derinti su vadovybe raštu, be suderinimo su pareiškėju pakeistas jo darbo laikas; Agentūros direktoriaus iniciatyva buvo inicijuota Agentūros administracinės struktūros pertvarka ir 2017 m. sausio 5 d. pareiškėjas buvo informuotas apie jo pareigybės panaikinimą). R. I. Išvadoje apsiribojo tik kaltinimą galimai patvirtinančių aplinkybių tyrimu, visiškai ignoruodama pareiškėją galimai išteisinančias aplinkybes: nepasisakyta dėl to, kad pareiškėjas buvo išvykęs darbo klausimais, vykdydamas savo tiesiogines pareigas; neįvertinta, kad apie savo išvykimą jis informavo direktoriaus pavaduotoją A. M. (atliekant tyrimą ši tarnautoja net nebuvo apklausta); kad Agentūroje nenustatyta tvarka, kaip turi būti informuojamas Agentūros direktorius apie išvykimą darbo reikalais į Aplinkos ministeriją; neįvertinta, kad pareiškėjas savo funkcijas atliko ir pasibaigus jo darbo laikui.

Vien teisės normų nurodymas ir jų turinio (kuriuose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai) nurašymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Šie tyrimo trūkumai vertintini kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ir todėl pati tarnybinė nuobauda negali būti vertinama kaip teisėta ir pagrįsta.

Pareiškėjas jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, jo veiksmai (išvykimas iš darbo vietos 2016 m. gruodžio 9 d. darbo reikalais vykdant tiesiogines pareigas), nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Atliekant tyrimą nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas išvyko iš savo darbo vietos ne darbo klausimais. Apie savo išvykimą į aplinkos misteriją pareiškėjas informavo A. M. telefoninio pokalbio metu (13.04 val.), prieš išvykstant iš darbo vietos. Nebūdamas tikras, kad suspės grįžti iki 15 val. (būtent šiuo laiku su pareiškėju ir norėjo susitikti A. M. – norėjo įteikti pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą), jis pažadėjo perskambinti apie 14.30 val. ar vėliau. Užtrukęs ministerijoje, pareiškėjas tai padarė – 14.29 val. paskambino telefonu A. M., bet ji neatsiliepė. Todėl pareiškėjas 14.31 val. parašė SMS žinutę, kad užsilaiko, į kurią A. M. atsakė „Gerai“. Atsilaisvinęs pareiškėjas A. M. paskambino dar kartą (14.59 val.). Pokalbio metu pareiškėjas paaiškino, kad 15 val. jis nespės grįžti ir, pasiaiškinus, kokiu klausimu jo taip intensyviai ieškoma, sutarė, kad pranešimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo pareiškėjui galima įteikti elektroniniu paštu. Pareiškėjo vertinimu toks informavimas yra pakankamas.

Nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra konstatuoti jokie neigiami konstatuoto tarnybinio nusižengimo padariniai, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo tarnybinę veiklą iki nusižengimo, kuri buvo vertinta labai gerai. Be to pareiškėjas apie išvykimą informavo direktoriaus pavaduotoją, buvo išvykęs darbo reikalais, grįžęs dirbo iki darbo laiko pabaigos, nėra jokių neigiamų tariamo pažeidimo padarinių. Jei pareiškėjas ir padarė tarnybinį nusižengimą išvykdamas neinformavęs direktoriaus, pažeidimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių atsakovui, atsižvelgiant į nedidelį nusižengusio asmens kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimą vertintinas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas yra neproporcingas.

LVAT yra suformavęs tokią praktiką, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Todėl Agentūra nepagrįstai ir vienašališkai pakeitė pareiškėjo darbo laiką 2017 m. kovo 6 d. Agentūros direktorius įsakymu Nr. AD-35. 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjo prašymu 2017 m. sausio 23 d. įsakymu buvo realizuotas pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, ir Agentūros, kaip darbdavio, susitarimas dėl kitokio nei įprastinis pareiškėjo darbo pradžios ir pabaigos laiko. Kitoks nei įprastinis pareiškėjo darbo pradžios ir pabaigos laikas buvo nustatytas ir 2015 m. rugsėjo 6 d. įsakymu (pareiškėjas niekada nedirbo pagal įprastą Agentūroje nustatytą darbo laiko režimą). Šis pareiškėjo darbo laikas, kaip ir visų Agentūros darbuotojų darbo laikas buvo paskelbtas Agentūros internetiniame tinklapyje (www.gamta.lt). 2017 m. sausio 23 d. įsakymu įformintą šalių susitarimą dėl kitokio pareiškėjo darbo pradžios ir pabaigos laiko reikia vertinti kaip privalomą darbdaviui (Agentūrai) šalių susitarimu nustatytą sąlygą, kuri turi būti vykdoma ir negali būti vienašališkai ir nemotyvuotai keičiama.

2017 m. kovo 6 d. įsakyme yra vienašališkai, neteisėtai, nepagrįstai keičiamas šalių susitarimas dėl pareiškėjo darbo pradžios ir pabaigos laiko; jis niekaip nemotyvuotas; nei su pačiu įsakymu, nei galimai šio įsakymo priėmimą sąlygojusiu 2017 m. kovo 2 d. Agentūros personalo skyriaus vedėjos tarnybiniu pranešimu pareiškėjas nebuvo supažindintas; jis priimtas neišklausius pareiškėjo ir neatsižvelgus į jo nuomonę.

Teigia, kad nebuvo jokios būtinybės keisti pareiškėjo darbo laiko pradžios ir pabaigos laiką, kadangi nemažai Agentūros darbuotojų ir valstybės tarnautojų dirbo ir šiuo metu dirba kitokiu nei įprastu Agentūros darbo laiku; pareiškėjas niekada nedirbo įprastiniu Agentūros darbo laiku; pareiškėjo darbo laikas buvo paviešintas kaip ir visų Agentūros valstybės tarnautojų Agentūros internetiniame tinklapyje; iki pareiškėjo konflikto su direktoriumi, pareiškėjo darbo laikas niekada netrukdė jam tinkamai vykdyti jo funkcijas; kitoks darbo laikas pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į jo prašymą, kurį sąlygojo jo nepilnamečio vaiko interesai.

Pareiškėjui nėra aišku, kodėl pripažinus netekusiu galios 2017 m. sausio 23 d. įsakymą, pareiškėjui nebuvo nustatytas jo darbo pradžios ir pabaigos laikas pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymą. Agentūros direktorius nemotyvuotai atmetė bet kokius pareiškėjo bandymus pasiekti abiem šalims priimtiną kompromisą. Nors pareiškėjui buvo panaikinta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, pareiškėjo prašymas dėl kitokio darbo laiko nustatymo buvo atmestas nurodžius, kad gali kilti poreikis dirbti viršvalandinį darbą. Taigi iš esmės Agentūros direktorius piktnaudžiauja jam suteiktomis galiomis ir visomis jam prieinamomis priemonėmis neteisėtai vykdo pareiškėjo persekiojimą.

Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs R. I. objektyviai ir nešališkai surinko ir įvertino su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusius įrodymus. Įrodymų tyrimas buvo pateiktas 2017 m. sausio 20 d. išvadoje Nr. 12P-5 (toliau – ir Išvada), kurioje R. I., siūlydamas tarnybinę nuobaudą, atsižvelgė į tarnybinę atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kadangi pareiškėjas sprendimus dėl tarnybinių nuobaudų buvo apskundęs teismui, Išvadoje pateikė ir nurodytą informaciją apie teisminius ginčus. R. I. ir R. Š. nesieja tiesioginiai pavaldumo ryšiai. R. I. nebuvo šališkas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros komisijoje metu, nes nebuvo suinteresuotas įrodinėti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyku esančias aplinkybes, neturėjo išankstinės nuomonės pareiškėjo atžvilgiu bei negalėjo daryti įtakos. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių R. I. šališkumą, tik pareiškėjo įsitikinimas dėl šališkumo. Tai, kad R. I. buvo kelių tarnybinių nusižengimų pareiškėjo atžvilgiu tyrimo komisijos nariu, savaime neįrodo šališkumo pareiškėjo atžvilgiu.

Vykdydamas Agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 14 d. pavedimą Nr. Al3-63 susirgo R. I.. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui turėjo būti įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Todėl buvo priimtas Agentūros direktoriaus pavedimas R. I. atostogų, ligos, tarnybinių komandiruočių metu ar kitais teisės aktų nustatytais atvejais nesant darbe - Agentūros Personalo skyriaus vyriausiajai specialistei V. T. atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pateikti motyvuotą išvadą.

Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs R. I. surinko visus su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusius įrodymus, vadovaudamasis įstatymais įvertino įrodymų visumą ir padarė išvadą, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas nėra mažareikšmis, todėl pateikė Agentūros direktoriui siūlymą pareiškėjui skirti pastabą.Visų rašytinių įrodymų vertinimas buvo pateiktas Agentūros direktoriui R. I. parengtoje Išvadoje, kurios 3 psl. cituojamas pareiškėjo paaiškinimo tekstas apie išvykimo vietą, tikslą Agentūros direktoriaus pavaduotojos A. M. informavimą apie išvykimą į Aplinkos ministeriją telefonu. Išvadoje nurodomi Vidaus tvarkos taisyklių 7, 8 punktai, nustatantys privalomą tiesioginio vadovo informavimą apie išvykimą. Vidaus tvarkos taisyklėse nedetalizuojama, kokia forma turėtų būti informuojamas Agentūros direktorius, kaip tiesioginis vadovas, apie išvykimą darbo tikslais iš darbo vietos. Pareiškėjas su Vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas pasirašytinai 2015 m. rugsėjo 3 d., todėl apie informavimą išvykstant iš darbo vietos ir pareigą nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę žinojo arba turėjo žinoti.

Pareiškėjas pagal savo užimamas pareigas ir asmenines, dalykines savybes galėjo ir turėjo žinoti, kad Agentūros direktorių R. M. privalėjo informuoti žodžiu (telefonu, užeiti į direktoriaus kabinetą ir informuoti ir kt.) arba raštu (el. paštu, SMS žinute ir kt.). Pareiškėjo eiginiai dėl Agentūros direktoriaus pavaduotojos A. M. informavimo apie išvykimą iš įstaigos į Aplinkos ministeriją yra klaidingi. Nors Išvadoje nėra aptariamas išvykimo iš įstaigos tikslas, tačiau tai nepašalina pareiškėjui pareigos laikytis Vidaus tvarkos taisyklių 7, 8 punktų reikalavimų.

Išvadoje aptariamos visos tarnybinei nuobaudai paskirti reikšmingos aplinkybės, nustatytos VTĮ 29 str. 2 d. Nors Išvadoje nėra tiesiogiai nurodyta apie tarnybinę atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bet konstatuojamoje dalyje yra išvardintos pareiškėjo turimos tarnybinės nuobaudos, nurodyta, kad dėl sprendimų skirti pareiškėjui tarnybines nuobaudas vyksta teisminiai šalių ginčai. Aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo darbo laikui pasibaigus, nelaikytina darbo drausmės pažeidimo pateisinančia aplinkybe.

Įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus ir įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, tiek kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra.

Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vedėja J. Č. 2017 m. vasario 3 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad Planavimo sąlygos TPDRIS patvirtintos nebuvo, nes remiantis Agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AD-3 pareiškėjui darbo pradžios ir pabaigos laikas buvo nustatytas taip: pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį darbas pradedamas 7 val. ir baigiamas 16 val., o penktadienį darbas pradedamas 7 val. ir baigiamas 14 val. 45 min. Agentūros Personalo skyriaus vedėja D. P., vykdydama 2017 m. vasario 3 d. tarnybinio pranešimo rezoliucija pavestą užduotį, 2017 m. kovo 2 d. tarnybiniu pranešimu pateikė informaciją ir pasiūlymus dėl R. Š. darbo laiko keitimo. Pareiškėjo darbo laikas nesutampa su daugelio Poveikio aplinkai vertinimo departamento specialistų darbo laiku, todėl siekiant išvengti tokios situacijos pasikartojimo ir užtikrinti savalaikį Agentūros sprendimų priėmimą turi būti išspręstas dokumentų pasirašymo klausimas. Agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AD-3 pareiškėjui susitarimu buvo nustatytas darbo laikas, kuris nesiderina su kitų Agentūros padalinių darbo laiku. Dėl nurodyto darbo laiko nustatymo, kai pareiškėjas nepatvirtino dokumentų, du teritorijų planavimo dokumentai buvo suderinti automatiškai. Pareiškėjo atžvilgiu priimtas vienašališkas Agentūros sprendimas yra pateisinamas Vyriausybės nutarime nustatyta prerogatyva, numatančia būtinumą užtikrinti įstaigos veiksmingą Agentūros darbo laiką. Pareiškėjui nebuvo taikomas Agentūros direktoriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. AP-242 nustatytas darbo laiko režimas, nes Agentūros direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AD-3 nurodytas teisės aktas buvo pripažintas netekusiu galios.

Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 13 d. pateikė pasiaiškinimą.

Atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 9 d. aktą, pareiškėjo 2016 m. gruodžio 13 d. paaiškinimą, Agentūros direktorius 2016 m. gruodžio 14 d. pavedė R. I. atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pateikti motyvuotą išvadą (2016 m. gruodžio 21 d. pavedimu Nr. A13-65 R. I. atostogų, ligos, tarnybinių komandiruočių metu ar jam kitais teisės aktų nustatytais atvejais nesant darbe šias funkcijas vykdyti pavedė V. T.).

Agentūra 2016 m. gruodžio 21 d. pranešė pareiškėjui apie įtarimą tarnybinio nusižengimo padarymu, nes 2016 m. gruodžio 9 d. nuo 13.00 iki 15.15 val. jis nebuvo darbo vietoje ir apie išvykimą neinformavo savo tiesioginio vadovo.

Pareiškėjas 2017 m. sausio 4 d. pateikė pasiaiškinimą.

Agentūros darbuotojas R. I. 2017 m. sausio 20 d. parengė motyvuotą išvadą Nr. 12P-5 dėl pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kurioje pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas, jam išvykus iš darbo 2016 m. gruodžio 9 d. apie 13.50-13.55 val., apie šį išvykimą neinformavus savo tiesioginio vadovo, nenurodžius išvykimo tikslo bei trukmės ir grįžus į darbą tik apie 15.20 val., nesilaikė Agentūros darbo laiko rėžimo, darbo drausmės, Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 8 p., Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų 2.1 p., tuo pažeidė VTĮ 15 str. 1 d. 5 ir 6 p. reikalavimus ir dėl neatsargumo padarė tarnybinį nusižengimą, todėl pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Agentūros direktorius, atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 20 d. išvadą, 2017 m. vasario 20 d. priėmė įsakymą Nr. AP-42 skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Taigi teismui šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 1 d.) (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija) ir kiti teisės aktai.

VTĮ 15 straispnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo: laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 punktas); laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (6 punktas). VTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Pagal VTĮ 29 straipsnio 2 dalį, tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.1 punkte nustatyta, kad vadovaudamasis pagarbos žmogui ir valstybei principu, valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių.

Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 patvirtintų Aplinkos apsaugos agentūros vidaus tvarkos taisyklių (2014 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. AV-104 redakcija) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nustatyta, kad: valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi laikytis Agentūroje nustatyto darbo laiko rėžimo (7 punktas); valstybės tarnautojai ir darbuotojai, palikdami įstaigą tarnybos ar darbo tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę; norėdami išvykti ne darbo tikslais, valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą (8 punktas).

Pareiškėjas Agentūrai 2016 m. gruodžio 13 d. ir 2017 m. sausio 4 d. teiktuose paaiškinimuose teigė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. iki 13.50-13.55 val. buvo Agentūroje, o 13.50-13.55 val. automobiliu išvyko į Aplinkos ministeriją, iš kur į Agentūrą sugrįžo 15.20 val.

Byloje esantys A. J., D. K., J. G. 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 20 d. paaiškinimai aiškiai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad 2016 m. gruodžio 9 d. iki nuo 13.00 val. iki 13.50-13.55 val. jis buvo Agentūroje, buvo užėjęs į Atliekų licencijavimo skyrių, o Agentūra nesurinko šias aplinkybes paneigiančių įrodymų (kiti darbuotojai, tarnautojai negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti šių aplinkybių, nes jų tiksliai neatsiminė). Todėl laikytina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.