Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2008-06-02 · Administracinė byla Nr. A-261-711-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-06-02
Bylos Nr.
A-261-711-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
N. N.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-711/2008Procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjui N. N., jo atstovei Kristinai Krikščiūnaitei-Bartusevičienei, atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui N. N., tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) skundu prašė panaikinti 2006 m. kovo 16 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MG komisija arba Komisija) sprendimą Nr.S-57-(7-15/2006), kuriuo Komisija panaikino VMI 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr.68-351 ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Paaiškino, kad 2005 m. balandžio 29 d. pareiškėjas elektronine mokesčių deklaravimo sistema pateikė Vilniaus apskrities VMI (toliau – ir Inspekcija) 2004 metų Metinę pajamų mokesčio deklaraciją FR0462, kurioje deklaravo 38127,03 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą (iš jų 556 Lt apmokestinamų 15% mokesčio tarifu ir 37570 Lt, apmokestinamų 33% mokesčio tarifu), taip pat 13838 Lt išskaityto ir sumokėto į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą. Kadangi nuo šios pajamų sumos priklausė sumokėti į biudžetą 12481 Lt gyventojų pajamų mokesčio, pareiškėjas pageidauja susigrąžinti 1357 Lt šio mokesčio permoką (13838 Lt -12481 Lt). Kadangi 203 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą už pareiškėja sumokėjo darbdavys, Inspekcija 2005 m. spalio 25 d. sprendimu Nr.18-4-85183 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir grąžinti darbdavio už jį sumokėtą 203 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą. VMI 2005 m. gruodžio 23 sprendimu Nr.68-351 patvirtino šį Inspekcijos sprendimą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymo) 27 straipsnio 9 dalyje numatyta gyventojo teisė susigrąžinti jo permokėtą mokestį. Mokesčių permokų grąžinimo ir įskaitymo tvarka yra reglamentuota 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 87 straipsnyje. Pagal šį įstatymą mokesčio permoka yra mokesčio mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Vadinasi, pagrindas grąžinti permokėtą mokesčio sumą tiesiogiai siejamas su aplinkybe, kai konkretus mokesčių mokėtojas (gyventojas) sumokėdamas iš savo lėšų mokestį patiria didesnes išlaidas negu numatyta mokesčio įstatyme. Be to, gali būti grąžinama realiai susidariusi mokesčio permoka, kuri yra mokesčių mokėtojo mokesčių administratoriui pateiktoje atitinkamo mokesčio deklaracijoje arba mokesčio mokėtojo apskaitos kortelėje, kurią veda vietos mokesčio administratorius, arba apskaičiuota mokesčio mokėtojo patikrinimo metu.

Paaiškino, kad Metinės pajamų mokesčio deklaracijos ir jos priedų užpildymo taisyklės yra patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.V-343. Pagal šią tvarką deklaracijos priedo FR0462P33 P4 laukelyje turi būti nurodoma gyventojo faktiškai gautų pajamų suma, į kurią neįskaitoma kito asmens už gyventoją sumokėto pajamų mokesčio suma). P5 laukelyje turi būti nurodoma nuo P4 laukelyje įrašytos sumos mokestį išskaičiuojančio asmens iš gyventojo išskaičiuota ir sumokėta į biudžetą pajamų mokesčio suma (kito asmens už gyventoją sumokėto mokesčio suma šiame laukelyje nenurodoma). Kito asmens savo lėšomis už gyventoją sumokėta pajamų mokesčio suma turi būti nurodyta Deklaracijos priedo FR0462P33 P8 laukelyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisingai užpildė 2004 m. Metinę pajamų mokesčio deklaraciją FR0462 ir jos priedą FR0462P33, todėl nustatė neteisingą šio mokesčio permokos sumą (vietoje 1154 Lt nurodė 1357 Lt permoką).

Mano, kad MG komisija darbdavio sumokėtą pajamų mokestį neteisingai vertino kaip pareiškėjo pajamas. Pajamų (išmokos) pareiškėjas negavo, nes iš jo pajamų išskaičiuotinas mokestis, kurį už jį sumokėjo darbdavys, nebuvo jam išmokėtas, o iš darbdavio lėšų pervestas į biudžetą. Klausimas, ar pareiškėjas gavo pajamų natūra, turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka. Šios Tvarkos 2.1-2.4 punktuose nurodyti atvejai, kuriems esant laikoma, kad gyventojas gavo iš darbdavio pajamų natūra. Tačiau darbdavio savo lėšomis sumokėtas už darbuotoją pajamų mokestis (ar jo dalis) nėra laikomas darbuotojo natūra gautomis pajamomis.

Atsiliepimas

Pareiškėjas prašė atmesti atsakovo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad 2005 m. balandžio 29 d. elektronine mokesčių deklaravimo sistema jis pateikė Inspekcijai savo 2004 metų Metinę pajamų mokesčio deklaraciją FR0462 (toliau- Deklaracija). Deklaracijoje prašė grąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką, kuri susidarė jam patyrus išlaidas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas (sumokėjus už studijas aukštojoje mokykloje ir palūkanas už kreditą būstui įgyti), iš viso 1357 Lt. Inspekcija 2005 m. spalio 25 d. sprendimu Nr.18-4-85183 nusprendė negrąžinti dalies Deklaracijoje apskaičiuotos pajamų mokesčio permokos (203 Lt.), t. y. darbdavio už jį sumokėtos dalies. Mano, kad MG komisija pagrįstai ir teisingai panaikino šį VMI sprendimą, kuris buvo priimtas neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių.

Teigė, kad remiantis GPM įstatymo 27 straipsnio 9 dalimi, gyventojas turi teisę susigrąžinti gyventojo pajamų mokesčio permoką, apskaičiuotą metinėje gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje. Šis įstatymas neriboja šios teisės nepriklausomai nuo to, ar pajamų mokestį sumokėjo pats gyventojas, ar už jį sumokėjo pajamas išmokantis asmuo. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju kito asmens lėšomis sumokėto gyventojų pajamų mokesčio suma susidarė dėl to, kad jo darbdavys UAB „PricewaterhouseCoopers“ visus įmonės darbuotojus apdraudė papildomu sveikatos draudimu, apskaičiavo ir pervedė į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį nuo draudimo įmokų. Pagal 2003 m. gegužės 15 d. darbdavio ir UAB „VB gyvybės draudimas“ sudarytą sutartį Nr. SN-318030700006 ir jos priedą bei sveikatos draudimo liudijimą Nr.SV000287, draudimo įmokos turėjo būti mokamos kiekvieną ketvirtį (2003 m. gegužės 20 d.; 2003 m. rugpjūčio 20 d.; 2003 m. lapkričio 20 d.; 2004 m. vasario 20 d.). Kadangi draudimo įmokos buvo išdėstytos proporcingai per 2003-2004 metus, 2004 m. vasario 20 d. pagal minėtą draudimo sutartį buvo sumokėta 14250 Lt sveikatos draudimo įmoka, kuri buvo padalinta visiems apdraustiesiems. Jam buvo priskirta 290,82 Lt įmokos dalis, nuo kurios buvo priskaičiuota ir pervesta į biudžetą 95,97 Lt gyventojų pajamų mokesčio. 2004 m. gegužės 17 d. UAB „PricewaterhouseCoopers“ ir UAB „VB gyvybės draudimas“ sudarė naują sutartį dėl sveikatos draudimo sutarties sąlygų nustatymo Nr. 31804070022. Remiantis šia sutartimi ir sveikatos draudimo liudijimą Nr.SV000367, draudimo įmokos turėjo būti mokamos kiekvieną ketvirtį (2004 m. gegužės 19 d.; 2004 m. rugpjūčio 19 d.; 2004 m. lapkričio 19 d.; 2005 m. vasario 19 d.). Pagal įmokų grafiką 2004 m. gegužės 19 d. draudimo bendrovei buvo sumokėta 19500 Lt draudimo įmoka, kuri buvo padalinta iš apdraustų darbuotojų skaičiaus ir jam paskirta 325 Lt įmokų, apmokestintų 107,25 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Nuo draudimo įmokų, sumokėtų 2004 m. rugpjūčio 19 d. ir 2004 m. lapkričio 19 d. gyventojų pajamų mokestis nebuvo skaičiuojamas, nes UAB „PricewaterhouseCoopers“ 2004 m. rugsėjo 23 d. gavo mokesčių administratoriaus raštą Nr.(13.1-13)-3-2-27372, kuriame buvo išaiškinta, kad sveikatos draudimo įmokos neturi būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Taigi, per 2004 metus jo darbdavys priskaičiavo ir pervedė į biudžetą 203 Lt gyventojų pajamų mokesčio nuo sveikatos draudimo įmokų, sumokėtų jo naudai. 2005 m. sausio 17 d. buvo gautas naujas mokesčių administratoriaus raštas Nr.(13.1-13)-3-2-1500, kuriame nurodyta, kad sumokėtos sveikatos draudimo įmokos turi būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Todėl sveikatos draudimo įmokos už 2004 metų III ir IV ketvirtį buvo apmokestintos tik gavus minėtą išaiškinimą, t.y. 2005 metais.

Atkreipė dėmesį į tai, kad jis prašė Inspekcijos grąžinti ne kito asmens lėšomis už sveikatos draudimą sumokėtą mokestį, o jam pačiam teisėtai priklausančią mokesčio permoką, atsiradusią patyrus išlaidų, mažinančių apmokestinamąsias pajamas.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime paaiškino, kad palaiko atsakovo poziciją ir prašo patenkinti atsakovo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius neturi teisės skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas panaikintas dėl nepakankamo faktinių aplinkybių ištyrimo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują spendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 29 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad centrinis mokesčio administratorius neturi teisės ginčyti mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių bylos aplinkybių vertinimo pagrindu.

Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio teismas nustatė, kad papildomų įrodymų rinkimas siejamas su gyventojų pajamų mokesčio, jo deklaravimo ir teisės į šio mokesčio permokos grąžinimą reglamentuojančių teisės normų taikymu ir aiškinimu. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo motyvų, akivaizdu, kad papildomų faktinių aplinkybių rinkimą sąlygojo Mokestinių ginčų komisijos interpretuotos teisės normos. Skųsdamas šį sprendimą teismui, centrinis mokesčio administratorius neapsiribojo faktinių aplinkybių vertinimu. Šių aplinkybių vertinimą atsakovas tiesiogiai sieja su neteisingu, jo įsitikinimu, Mokestinių ginčų komisijos pateiktu teisės normų aiškinimu.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodytų būtinų papildomų faktinių aplinkybių nustatymas – tiesiogiai susijęs su teisės normų, reglamentuojančių gyventojų pajamų mokesčio deklaravimą ir šio mokesčio permokos grąžinimą, aiškinimu. Atsakovas, skųsdamas šį sprendimą teismui, kaip tik ir ginčija šių teisės normų interpretaciją.

IV.

N. N. 2007 m. birželio 19 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą sustabdyti administracinę bylą ir prašyti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo ištirti, ar 2003 m. gruodžio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. V-343 patvirtintų metinių pajamų mokesčio deklaracijos užpildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 158.2 punktas, atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 16 straipsnio, 21 straipsnio, 27 straipsnio 9 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 4 straipsnio 1 dalies ir 83 straipsnio nuostatas.

Nurodė, kad GPMĮ 27 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu nuolatinio Lietuvos gyventojo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje apskaičiuojama pajamų mokesčio permoka, ji gali būti įskaityta arba grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčio permoka gali atsirasti inter alia ir tuo atveju, jei gyventojas patyrė apmokestinamąsias pajamas mažinančių išlaidų, išvardintų GPM[ 21 straipsnyje (sumokėjo už studijas aukštojoje mokykloje, palūkanas už būsto kreditą ir t.t).

Pažymėjo, kad GPMĮ 16 straipsnis nustato apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką. Minėto straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų GPMĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka inter alia atimamos „nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos“.

Įstatymuose numatytos mokestinės prievolės pasibaigimas yra juridinis faktas, kuris lemia teisės į pajamų mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimą atsiradimą MAĮ 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys, o 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokestis ir su juo susijusios sumos laikomos sumokėtomis, kai kredito įstaiga arba kita mokėjimą priimanti įstaiga įvykdo atitinkamą mokesčių mokėtojo mokėjimo nurodymą įstatymų nustatyta tvarka. GPMĮ teisės susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio neriboja nepriklausomai nuo to, ar pajamų mokestį sumokėjo gyventojas, ar už jį sumokėjo pajamas išmokantis asmuo. Visais šiais atvejais įstatymas gyventojui suteikia teisę susigrąžinti mokesčio permoką.

Tuo tarpu, Taisyklių 158.2 punkte nustatyta, kad iš permokėtos mokesčio sumos yra atimama bendra kito asmens savo lėšomis sumokėta mokesčio suma. Tokiu būdu yra neteisėtai sumažinama gyventojui grąžintina mokesčio permoka. Pabrėžtina, kad deklaracijos pildymo tvarka turi atitikti GPMĮ nustatytas apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio apskaičiavimo taisykles.

Mano kad, toks poįstatyminiu aktu, t. y. Taisyklių 158.2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kai grąžintina mokesčio permoka sumažinama kito asmens (pvz. darbdavio) savo lėšomis už nuolatinį Lietuvos gyventoją sumokėta bendra mokesčio suma prieštarauja GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 9 dalių bei 16 straipsnio nuostatoms, nenumatančioms, kad permoka gali būti mažinama.

Taisyklių 158.2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kai grąžintina mokesčio permoka sumažinama kito asmens (pvz. darbdavio) savo lėšomis už nuolatinį Lietuvos gyventoją sumokėta bendra mokesčio suma prieštarauja GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 9 dalių bei 16 straipsnio nuostatoms, nenumatančioms, kad permoka gali būti mažinama.

MAĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Konkreti gyventojų pajamų mokesčio lengvata yra nustatyta GPMĮ 21 straipsnyje ir įgyvendinama MAĮ nustatyta tvarka. Tačiau Taisyklės, reglamentuodamos faktinę lengvatų įgyvendinimo tvarką t. y. atitinkamų deklaracijų pateikimą, o būtent Taisyklių 158.2 punktas, neteisėtai susiaurina įstatymo taikymą nustatydamos tam tikrus apribojimus, susijusius su aplinkybėmis nenumatytomis įstatyme (t.y. ribojimai susiję su tuo, ar pajamų mokestį sumokėjo gyventojas, ar už jį sumokėjo pajamas išmokantis asmuo).

Dėl šios priežasties mokesčių mokėtojas nepagrįstai atsiduria prastesnėje padėtyje. Pateikė tai pagrindžiančius paskaičiavimus: pareiškėjas per metus gavo 44 514,63 Lt su darbo santykiais susijusių apmokestinamųjų pajamų, nuo kurių buvo išskaičiuota 13 542 Lt gyventojų pajamų mokesčio (tarifas 33%), bei 617,40 Lt pajamų, apmokestinamų 15% mokesčio tarifu (mokesčio suma 93 Lt). Pateikus metinę deklaraciją ir sumažinus apmokestinamąsias pajamas išlaidomis, mažinančiomis apmokestinamąsias pajamas (t.y. 4 140,82 Lt), Pareiškėjui turėtų būti grąžinta 1 357 Lt permokėto mokesčio.

Tačiau tuo atveju, jei pareiškėjas yra gavęs pajamų, už kurias mokėtiną gyventojų pajamų mokestį sumoka kitas asmuo savo lėšomis (pvz. darbdavys apmoka gyventojui 615,82 Lt vertės sveikatos draudimą bei sumoka už jį 203 Lt gyventojų pajamų mokesčio), Pareiškėjas vietoje jam priklausančios 1 357 Lt mokesčio permokos, teisėtai atsiradusios dėl patirtų išlaidų, mažinančių apmokestinamąsias pajamas, pagal šiuo metu galiojančias metinės pajamų deklaracijos pildymo taisykles, patvirtintas VMI viršininko įsakymu A/r. V-343, gali atgauti tik 1 154 Lt (1 357 Lt -203 Lt), nors ir yra sumokėjęs 13 542 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Paskaičiavimai aiškiai parodo, kad Taisyklėse ribojama gyventojo galimybė atsiimti savo paties permokėtą mokesčio sumą jei bent dalį mokesčio už gyventoją yra sumokėjęs kitas asmuo.

Taisyklių 158.2 punkte kito asmens už gyventoją sumokėta mokesčio suma nelaikoma pajamų mokesčio nepriemoka. Šis punktas nustato, kad kai apskaičiuota suma yra neigiama (tai yra iš mokesčio permokos atėmus kito asmens lėšomis sumokėtą sumą gaunasi neigiama suma) arba lygi nuliui, 39 laukelyje įrašomas nulis. Taigi, taisyklėse ribojama tik galimybė pasinaudoti mokesčių lengvatomis, tačiau jeigu kito asmens lėšomis sumokėta suma viršija grąžintiną gyventojų pajamų mokesčio sumą gyventojo nereikalaujama šią sumą sumokėti į valstybes biudžetą, vadinasi kito asmens lėšomis sumokėta mokesčio suma laikoma sumokėta ir nelaikoma įsiskolinimu (mokesčio nepriemoka). Iš to daro išvadą, kad kito asmens lėšomis sumokėta mokesčio suma laikoma sumokėta ir mokestinė prievolė laikoma tinkamai įvykdyta.

V.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 29 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 29 d. pareiškėjas N. N. elektronine mokesčių deklaravimo sistema pateikė Inspekcijai 2004 metų Metinę pajamų mokesčio deklaraciją FR0462, kurioje deklaravo 38127,03 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą (iš jų 556 Lt apmokestinamų 15% mokesčio tarifu ir 37570 Lt, apmokestinamų 33% mokesčio tarifu), taip pat 13838 Lt išskaityto ir sumokėto į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą. Deklaravo, kad nuo šios pajamų sumos mokėtino į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma yra 12481 Lt, permokėto mokesčio suma yra 1357 Lt (MGK bylos Nr.6.11-02-(7-15), l.57-62).

Nurodė, kad GPM įstatymo 27 straipsnio 9 dalis nustato, jeigu nuolatinio Lietuvos gyventojo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje apskaičiuojama pajamų mokesčio permoka, ji gali būti įskaityta arba grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių administravimo įstatymo (byloje aktuali 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr.IX-2112 redakcija) 87 straipsnio 5 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Pagal šią įstatymo nuostatą mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės (MAĮ 87 str.7 d. 1 p.). Tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai) įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (MAĮ 87 str.7 d.2 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pageidauja susigrąžinti 1357 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoką (13838 Lt -12481 Lt). Inspekcija 2005 m. spalio 25 d. sprendimu Nr.18-4-85183, kurį VMI 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr.68-351 patvirtino atsakovas, nutarė nusprendė grąžinti pareiškėjui 1154 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoką ir negrąžinti 203 Lt., t. y. tos permokos dalies, kurią už pareiškėją sumokėjo savo lėšomis kitas asmuo - jo darbdavys UAB „PricewaterhouseCoopers“.

Remiantis rašytiniai įrodymais nustatė, kad UAB „PricewaterhouseCoopers“ šios įmonės darbuotojus, tarp jų pareiškėją, apdraudė papildomu sveikatos draudimu, apskaičiavo ir pervedė į valstybės biudžetą atitinkamas gyventojų pajamų mokesčio nuo draudimo įmokų sumas (MGK bylos Nr.6.11-02-(7-15), l.21-22,36-39,50-51,57-62,64-65,69-89).

Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad mokestis ir su juo susijusios sumos laikomos sumokėtomis, kai kredito įstaiga arba kita mokėjimą priimanti įstaiga įvykdo atitinkamą mokesčių mokėtojo mokėjimo nurodymą Mokėjimų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka. Mokėjimų įstatymo (byloje aktuali 2003 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. IX-1596 redakcija) 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įvykdžius mokėjimo nurodymą pasibaigia mokėtojo mokėjimo nurodymo sumos dydžio piniginė prievolė gavėjui. Pagal minėtas Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 2 dalį ir Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas gyventojų pajamų mokestis nuo sveikatos draudimo įmokos (615 Lt) už pareiškėją į biudžetą buvo sumokėtas. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pagrįstai ir teisingai pažymėjo, kad GPM įstatymas tokiu atveju neriboja mokesčių mokėtojo (gyventojo) teisės pasinaudoti jame nustatyta apmokestinamųjų pajamų sumažinimo galimybe. Sprendžiant klausimus, ar kito asmens savo lėšomis sumokėta už mokesčio mokėtoją (gyventoją) mokesčio suma gali būti laikoma gyventojo pajamomis ir kaip turi būti sprendžiama dėl šios sumos apmokestinimo pagal GPM įstatymą bei permokos grąžinimo nepakanka vadovautis vien tik GPM įstatymo 27 straispnio 9 dalimi ir Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas VMI 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr.68-351(MGK bylos Nr.6.11-02-(7-15), l.21-22). Teismas nurodė, kad turi būti remiamasi sisteminiu teisės normų aiškinimu. GPM įstatymo prasme pajamos (GPM įstatymo 2 str.14 d.) - pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šio straipsnio 1-9 punktuose nurodytas pajamas. Nagrinėjamam ginčui aktuali pinigų suma, kurią už pareiškėją sumokėjo savo lėšomis kitas asmuo (jo darbdavys UAB „PricewaterhouseCoopers“) nepriskirtina GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalies 1-9 punktuose nurodytoms išimtims. Pagal GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateiktas sąvokas pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu teismas padarė išvadą, kad GPM įstatymo prasme pajamoms priskirtina ne tik atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas, o ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisija, remdamasi GPM įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 9 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nuostatomis 2006 m. kovo 16 d. sprendimu Nr.S-57-(7-15/2006) padarė pagrįstą išvadą, kad centrinio mokesčio administratoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 68-351 teiginys, jog kito asmens savo lėšomis sumokėta mokesčio suma nelaikoma gyventojo pajamomis ir neapmokestinama pajamų mokesčiu, yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją sumokėjo tretieji asmenys pati savaime nėra kliūtis mokesčių mokėtojui susigrąžinti mokesčio permoką, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju mokesčių administratorius šią aplinkybę turi ištirti ir įvertinti. Nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra tiksliai nustatytas pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų dydis, t. y. neištirta, ar buvo tarp pareiškėjo ir asmens, sumokėjusio už jį pajamų mokestį, atitinkamų tarpusavio įsipareigojimų, kurie gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl 203 Lt pajamų mokesčio permokos grąžinimo. Todėl Mokestinių ginčų komisija 2006 m. kovo 16 d. sprendimu Nr.S-57-(7-15/2006) iš esmės pagrįstai panaikino VMI 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr.68-351 ir perdavė atsakovui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

Pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį ir teisė nustatyta tvarka susigrąžinti šio mokesčio permoką yra nustatyta įstatymais. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos ir jos priedų užpildymo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.V-343, nustato Metinės pajamų deklaracijos užpildymo ir pateikimo tvarką. Šiose Taisyklėse nurodyta, kad jos parengtos vadovaujantis GPM įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymu, o šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka nurodytas GPM įstatymo 2 straipsnyje. Todėl mokesčių mokėtojas, deklaruodamas savo pajamas turi vadovautis įstatymais ir juose pateiktomis sąvokomis, o ne tik šiomis Taisyklėmis.

Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl šių Taisyklių 158.2 punkto atitikties pareiškėjo nurodytiems įstatymams, todėl pareiškėjo prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausią administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 158.2 punktas atitinka įstatymus, netenkino.

VI.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 16 d. sprendimą Nr.S-57-(7-l 5/2006) ir palikti galioti atsakovo 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr.68-351.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo pateiktas skundas pirmosios instancijos teismui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kadangi teismas atsisakė sustabdyti administracinę bylą ir prašyti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo ištirti, ar 2003 m. gruodžio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. V-343 patvirtintų metinių pajamų mokesčio deklaracijos užpildymo ir pateikimo taisyklių 158.2 punktas, atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio, 21 straipsnio, 27 straipsnio 9 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 83 straipsnio nuostatas.

Prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Vyriausiojo Administracinį Teismą buvo grindžiamas ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 98 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 111 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo konkrečią administracinę bylą dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, todėl pareiškėjas turėjo teisę pateikti tokį prašymą.

ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis reglamentuoja kaip administracinis teismas turi išspręsti atitinkamo prašymo sustabdyti bylą ir ištirti administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, ir pateikia baigtinį tokio prašymo atmetimo pagrindų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas turėjo priimti procesinį sprendimą – nutartį, išspręsdamas prašymo priėmimo ar atmetimo klausimą griežtai laikydamasis įstatyme nustatytų pagrindų.

Ginčas kilo dėl to, kad atsakovas, Taisyklių 158.2 punkto pagrindu, atsisakė gražinti pareiškėjui dalį grąžintino gyventojų pajamų mokesčio. Šiuo atveju turėtų būti remiamasi aukštesnės juridinės galios teisės aktu, t. y. įstatymu, kuris suteikia pareiškėjui teisę atgauti permokėto gyventojų pajamų mokesčio dalį, todėl prašymas yra sietinas su teisme nagrinėjama konkrečia bylą (ABTĮ 111 str. 2 d. 1p.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepateikė duomenų, kad dėl ginčijamo Taisyklių 158.2 punkto yra priimtas ir įsiteisėjęs jokio kito teismo sprendimas (ABTĮ 111 str. 2 d. 2 p.) ar kad tame (ar kuriame nors kitame) teisme yra byla dėl ginčijamo Taisyklių 158.2 punkto (ABTĮ 111 str. 2 d. 3 p.).

Prašyme buvo išdėstyti išsamūs teisiniai motyvai, kuriais grindžiamas Taisyklių 158.2 punkto neatitikimas GPMĮ 16 straipsnio, 21 straipsnio, 27 straipsnio 9 dalies bei MAĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 83 straipsnio nuostatoms.

Taisyklių 158.2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kai grąžintina mokesčio permoka sumažinama kito asmens (pvz. darbdavio) savo lėšomis už nuolatinį Lietuvos gyventoją sumokėta bendra mokesčio suma prieštarauja GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 9 dalių bei 16 straipsnio nuostatoms, nenumatančioms, kad permoka gali būti mažinama.

Taisyklėse ribojama gyventojo galimybė atsiimti savo paties permokėtą mokesčio sumą jei bent dalį mokesčio už gyventoją yra sumokėjęs kitas asmuo.

Taisyklių 158.2 punkte kito asmens už gyventoją sumokėta mokesčio suma nelaikoma pajamų mokesčio nepriemoka. Minėtas punktas nustato, kad kai apskaičiuota suma yra neigiama arba lygi nuliui, 39 laukelyje įrašomas nulis. Taigi taisyklėse ribojama tik galimybė pasinaudoti mokesčių lengvatomis, tačiau jeigu kito asmens lėšomis sumokėta suma viršija grąžintiną gyventojų pajamų mokesčio sumą gyventojo nereikalaujama šią sumą sumokėti į valstybes biudžetą, vadinasi kito asmens lėšomis sumokėta mokesčio suma laikoma sumokėta ir nelaikoma įsiskolinimu (mokesčio nepriemoka). Todėl daro išvadą, kad kito asmens lėšomis sumokėta mokesčio suma laikoma sumokėta ir mokestinė prievolė laikoma tinkamai įvykdyta.

Mano, kad atmetus prašymą ir palikus galioti ydingą teisinį reglamentavimą, nustatytą Taisyklių 158.2 punkte, paliekama galimybė atsakovui ateityje remtis prieštaraujančia įstatymams nuostata ir nepagrįstai mažinti grąžintiną permokėtų mokesčių sumą

Kadangi pareiškėjo prašymas skundžiamu sprendimu atmestas iš esmės be motyvų, buvo šiurkščiai pažeistos ABTĮ 111 straipsnio bei 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su teismo pozicija, kad nėra abejonių dėl Tvarkos 158.2 punkto atitikties pareiškėjo skunde nurodytiems įstatymams. Prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą ir atsižvelgiant į jo apeliacinio skundo motyvus panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjo N. N. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Apeliacinio teismo posėdžio metu apelianto atstovas prašė patenkinti skundą ir paaiškino skundo argumentus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s ta tuoja:

VII.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl gyventojo teisės susigrąžinti mokesčio permoką.

Apeliantai skundą grindžia faktinėmis aplinkybėmis bei skirtingu teisės taikymu bei aiškinimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPM įstatymo) 27 straipsnio 9 dalimi nustatyta gyventojo teisė susigrąžinti jo permokėtą mokestį. Mokesčių permokų grąžinimo ir įskaitymo tvarka yra reglamentuota 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 87 straipsniu. Remiantis šio įstatymo nuostata mokesčio permoka yra mokesčio mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Mokesčio sumos grąžinimas tiesiogiai siejamas su aplinkybe, kai konkretus mokesčių mokėtojas (gyventojas) sumokėdamas iš savo lėšų mokestį patiria didesnes išlaidas negu numatyta mokesčio įstatyme. Be to, gali būti grąžinama realiai susidariusi mokesčio permoka, kuri yra mokesčių mokėtojo mokesčių administratoriui pateiktoje atitinkamo mokesčio deklaracijoje arba mokesčio mokėtojo apskaitos kortelėje, kurią veda vietos mokesčio administratorius, arba apskaičiuota mokesčio mokėtojo patikrinimo metu. GPM įstatymas reglamentuoja santykius susijusius su gyventojo pajamomis. Reguliavimo dalyku yra gyventojo pajamos, kurių sąvoka yra numatyta GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Todėl taikant šio įstatymo nuostatas pagrindinis principas yra nustatyti ar konkretiems santykiams taikytinos GPM įstatymo nuostatos. Šio ginčo atveju taip pat yra svarbu nustatyti ar pareiškėjo nurodoma 615,82 Lt suma, kurią sumokėjo pareiškėjo darbdavys sveikatos draudimo įstaigai yra priskirtinos pareiškėjo pajamoms. Pats pareiškėjas teikdamas deklaraciją šios sumos gautoms pajamoms nepriskyrė. Tačiau teikdamas pajamų mokesčio deklaraciją sumokėtą darbdavio 203 Lt pajamų mokestį priskyrė prie savo permokėto mokesčio. Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Tačiau ši nuostata nesuteikia asmeniui už kurį buvo sumokėtas mokestis teisės į sumokėto pajamų mokesčio permokos grąžinimą, jei tas mokestis sumokėtas ne nuo gyventojo pajamų. Toks aiškinimas kyla iš GPM įstatymo nuostatos, kad teisė į mokesčio permokos grąžinimą turi asmuo sumokėjęs perdaug pajamų mokesčio.

Remiantis šiomis nuostatomis teisėjų kolegija konstatuoja , kad 2003 m. gruodžio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. V-343 patvirtintų metinių pajamų mokesčio deklaracijos užpildymo ir pateikimo taisyklių 158.2 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio, 21 straipsnio, 27 straipsnio 9 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 83 straipsnio nuostatoms, nes pagal nustatyta tvarką būtina nurodyti, kad mokestį sumokėjo kitas asmuo ir toks mokestis negali būti gražintas, todėl pagrįstai yra nurodyta, kad jis turi būti atimamas iš gyventojo sumokėto pajamų mokesčio sumos. Tirti šio punkto teisėtumo šio ginčo apimtyje nėra pagrindo, nes nėra duomenų, kad mokestis buvo sumokėtas nuo pareiškėjo pajamų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tirti Taisyklių 158.2 punkto teisėtumą nėra pagrindo, todėl pagrįstai nesikreipė dėl teisės akto ištyrimo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Mokesčių administratorius nustatęs pareiškėjo pajamų mokesčio deklaracijos neteisingą pildymą siūlė pareiškėjui ją pataisyti, tačiau pareiškėjas atsisakė tai atlikti, todėl šiuo atveju mokesčių administratorius neprivalėjo aiškintis pareiškėjo darbdavio sumokėto mokesčio prigimties. Esant šioms aplinkybėms 2006 m. kovo 16 d. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu Nr.S-57-(7-15/2006), nepagrįstai panaikino VMI 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr.68-351 ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, kad būtų nustatyta sumokėto pajamų mokesčio prigimtis. Todėl Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. kovo 16 d. sprendimas Nr.S-57-(7-15/2006) naikintinas ir atsakovo 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr.68-351 paliktinas nepakeistas.

Pirmosios instancijos teismas netenkindamas atsakovo skundo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ginčo santykiams, todėl teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 straipsnis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti, N. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 16 d. sprendimą Nr.S-57-(7-15/2006).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas