Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. 2-44-550/2005 pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovams O. A. , V. A. , M. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sandorių panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir kita (tretieji asmenys – Trakų rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, Elektrėnų savivaldybės notarų biuro notarė D.M.Uldukienė, Trakų rajono notarų biuro notarė J.Klepackienė).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visi ieškinyje ginčijami turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti ieškovui sunkiai sergant, apie jų sudarymą ieškovas sužinojo praėjus beveik 6 mėnesiams po žmonos mirties (2000-04-28), todėl ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2000 m. liepos mėnesio, nėra praleistas. Trakų rajono savivaldybės 2000-06-15 sprendimu Nr. 167 ieškovui buvo įsteigta rūpyba, rūpintoja paskirta O. A. , kuri nušalintina nuo rūpintojos pareigų, nes juo nesirūpino, gyveno ir dirbo Alytuje, o į Trakus grįždavo tik savaitgaliais, todėl dėl pablogėjusios sveikatos jis buvo paguldytas į ligoninę, o vėliau negrįžo į namą (neskelbtini duomenys). ir apsigyveno pas savo seserį.

Teismo nuomone, ieškovas galėjo žinoti apie teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, nes po insulto (1988 m.) gydėsi, sveikata gerėjo, buvo sąmoningas, domėjosi ir suvokė supančią aplinką. Taip pat teismas nurodė, kad po ištuokos ir turto padalijimo toliau gyvendamas su buvusia sutuoktine, ieškovas nesiekė iš naujo įregistruoti santuoką, o tai tvirtina, jog ištuokos priežastimi buvo ne ieškovo nurodomos priežastys. Teismas pažymėjo, jog atsakovais nurodyti asmenys nėra tinkami atsakovai dėl pareikštų reikalavimų pripažinti negaliojančia sutuoktinių turto padalijimo sutartį, nes tinkamu atsakovu būtų ieškovo sutuoktinė, kuri yra mirusi, o jos paveldėtoja O. A. nepaveldėjo mirusiosios asmeninių turtinių teisių ir pareigų, nes jos neatsiejamai susijusios su palikėjos A. R. asmeniu ir buvusios sutuoktinės statusu.

Be to, teismas nurodė, jog atsakovams reikalaujant, taiko ieškinio senatį, kurios terminą atsakovas praleido. Teismo nuomone, pagal ieškovo ir notarės paaiškinimus, ieškovui buvo išaiškintos turto padalijimo sutarties sudarymo pasekmės, tačiau ieškovas dėl šios sutarties nuginčijimo į teismą kreipėsi tik 2003-02-06, praleidęs 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį praleidęs ieškovas pripažino, nes prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis dėl savo ligos pobūdžio neturėjęs galimybių kreiptis į teismą. Teismas nurodė, kad ieškovas insultą patyrė iki ginčijamos sutarties sudarymo, gydymo dėka jo sveikata buvo pagerėjusi ieškinio senaties termino eigos metu, todėl liga ar invalidumas nekliudė jam laiku, tinkamai pačiam ar per atstovą ginti savo teises. Be to, teismas konstatavo, jog, nenuginčijus 1992-07-29 sutuoktinių pareiškimo nutraukti santuoką, nėra teisinio pagrindo pripažinti žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (neskelbtini duomenys), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes minėtą turtą A. R. įsigijo po ištuokos, o ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo įsigytas ir sukurtas santuokoje ar bendromis jo ir buvusios sutuoktinės lėšomis, bendru darbu. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 1996 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį ir turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, nes atsakovams prašant pritaikė ieškinio senatį, o ieškovo nurodytų priežasčių nelaikė svarbiomis atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, teismas nurodė, jog konstatavus, kad ginčo turtas buvo asmeninė mirusiosios A. R. nuosavybė, turto perleidimui nebuvo reikalingas ieškovo sutikimas. Taip pat teismas pažymėjo, jog sutartis su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sudaryta trečiojo asmens (ieškovo) naudai, jos šalimis buvo A. R. ir atsakovas V. A. .

Teismas atmetė ieškovo reikalavimus iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų, nurodydamas, kad Konstitucija ir kiti įstatymai garantuoja nuosavybės neliečiamumą, be to, prievartinis šeimų išskyrimas reikštų tarptautinių ir nacionalinių teisės normų imperatyvių nuostatų pažeidimą, nes ginčo patalpose gyvena atsakovai su šeimomis, kurių kiti nariai, ieškovui nesutikus, nebuvo įtraukti į bylą. Taip pat teismas atmetė ieškovo reikalavimą įkeldinti jį į ginčo patalpas, kadangi įstatyme nustatyta pareiga rūpintiniui gyventi kartu su rūpintoju, o atsakovė O. A. nušalinta nuo rūpintojos pareigų. Be to, atsakovai neginčija ieškovo galimybės grįžti gyventi į ginčo namą, ieškovas iš minėtų patalpų pasišalino savo valia ir nepateikė įrodymų, kad atsakovai trukdo jam grįžti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su skundžiama teismo sprendimo dalimi, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka faktines aplinkybes, ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.

Apygardos teismas, visapusiškai ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius bei pripažinti ginčo turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe, turėjo pagrindo netenkinti šių ieškinio reikalavimų, teisingai konstatavęs, kad nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų duomenys nesudaro pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, o ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kad ieškovas praleido ieškinio senatį ginčyti 1992-11-19 sutuoktinių turto padalijimo ir 1996-11-04 dovanojimo sutartis. Šios teismo išvados išsamiai motyvuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymą.

Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmąją ir antrąją dalis, CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems įsigaliojus CK, arba taikomas civilinėms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda įsigaliojus CK arba yra įgyvendinamos įsigaliojus CK, o pagal šio įstatymo 19 straipsnį, CK normos, reglamentuojančios šeimos santykius, ginčo sandorių ar veiksmų teisėtumui patikrinti netaikomos.

Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnį, 2000 m. CK normos, reglamentuojančios šeimos santykius, ginčo sandorių ar veiksmų teisėtumui patikrinti netaikomos.

1964 m. CK 131 straipsnis nustatė, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.

Pagal SŠK 21 straipsnio pirmąją dalį, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.

SŠK 23 straipsnio trečioji dalis nustatė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas (SŠK 23 str. 4 d.).

SŠK 37 straipsnis numatė, jog sutinkant nutraukti santuoką abiems sutuoktiniams, neturintiems nepilnamečių vaikų, santuoka nutraukiama civilinės metrikacijos organuose. Šiais atvejais ištuoka įforminama ir sutuoktiniams ištuokos liudijimas išduodamas, praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kurią sutuoktiniai padavė pareiškimą dėl ištuokos. Jeigu tarp sutuoktinių yra ginčas dėl išlaikymo mokėjimo paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui arba ginčas dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, padalijimo, sutuoktiniai arba vienas iš jų turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo į teismą (SŠK 37 str. 3 d.).

Pagal SŠK 38 straipsnio antrąją dalį, esant ginčui dėl vaikų, dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pasidalijimo arba dėl lėšų paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui išlaikyti mokėjimo, santuoka nutraukiama teismine tvarka.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, jog pagal bylos įrodymų duomenis santuoka tarp sutuoktinių S. ir A.Ragavičių, neturinčių nepilnamečių vaikų, buvo nutraukta jų sutikimu ne teismine tvarka, nepažeidžiant SŠK 37 str. 1 d., 2 d. reikalavimų, kad ieškovas neįrodė, jog paduodant bendrą pareiškimą dėl ištuokos, jis buvo išlaikomas A. R. ar tarp sutuoktinių buvo ginčas dėl išlaikymo arba dėl bendro jungtinio sutuoktinių turto padalijimo, o nepaneigus 1992-07-29 bendro pareiškimo nutraukti santuoką ir nenustačius SŠK 37 str. 3 d. ir 38 str. 2 d. numatytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiais 1992-11-03 ištuokos akto įrašą Nr. 239 ir ginčo ištuokos liudijimą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje teisingai taikė 1964 m. CK teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, atsižvelgdamas ir į 2000 m. CK nuostatas.

Pagal civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio pirmąją dalį, ieškinio senatį reglamentuojančios CK teisės normos taikomos tuomet, kai ieškinio senaties termino eiga prasidėjo įsigaliojus CK (2001-07-01) arba kai ieškinio senatis nepasibaigė iki CK įsigaliojimo.

1964 m. CK 83 straipsnis numatė, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis), o 1964 m. CK 84 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas.

Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį (CK 1.127 str. 1 d.), ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

1964 m. CK 90 straipsnis nustatė, jog ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti, tačiau, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 str. 2 d.), o 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis numatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui. Pagal CK 1.131 straipsnio antrosios dalies nuostatas, teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Apygardos teismas padarė motyvuotas išvadas, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti aukščiau nurodytus ginčo sandorius dėl santuokinio turto padalijimo ir dėl turto dovanojimo, bei neįrodė, jog senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą santuokinio turto padalijimo ir dovanojimo sutartims ginčyti bei, atsakovams prašant, taikė ieškinio senatį ir atmetė ieškovo reikalavimus dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais (1964 m. CK 85 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str. 1 d., CK 1.131 str. 1 d.). Be to, ieškovui nenuginčijus santuokos nutraukimo, ginčo dovanojimo sandorio nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ieškovo nurodytu pagrindu ir dėl to, kad ginčo sandoriu perleistam turtui negali būti taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės turto teisinis režimas.

Nepagrįsti ir apelianto motyvai, susiję su CK 1.129 str. 1 d. 6 p., 2 d. nuostatų taikymu, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, kuriuos paneigia aukščiau nurodyti bei apygardos teismo sprendime išsamiai išdėstyti argumentai.

Teismas neturėjo pagrindo patenkinti ir ieškovo reikalavimo dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinyje nurodytu pagrindu, ir savo išvadas išsamiai motyvavo sprendime, jos atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymą, o apelianto skundo argumentai jų nepaneigė.

Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais neigiamas pagrįstumas teismo sprendimo išvadų dėl ieškovo reikalavimo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ginčo pastatus bei žemės sklypą, esančius (neskelbtini duomenys). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir šio ieškovo reikalavimo, teisingai konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas ar sukurtas santuokoje arba ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės bendromis lėšomis ir bendru darbu. Juo labiau, kad ginčo pareiškimas Nr. 274 nutraukti santuoką bei santuokinio turto padalijimo sutartis nenuginčyti.

Nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo sprendimo išvados, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai, susiję su išlaikymo fakto ir teisės paveldėti pripažinimu, testamento bei paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimui ir ginčo dovanojimo sandorių panaikinimu.

CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis nustato, kad CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, o CK 5.8 str. taikomos, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui dar nebuvo pasibaigęs CK 5.8 str. nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Pagal 1964 m. CK 576 straipsnį, nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai paveldi, nepriklausomai nuo testamento turinio, ne mažiau kaip dvi trečiąsias tos dalies, kuri kiekvienam iš jų teiktų, paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama ir į paveldimo turto, susidedančio iš įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų, vertę (1964 m. CK 576 str. 2 d.).

1964 m. CK 587 straipsnis nustatė, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 3 d.). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (1964 m. CK 587 str. 5 d.).

Apygardos teismas motyvuotai ir teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog nuo 1989 m. iki 2000-04-28 buvo A. R. išlaikytiniu, kad A. R. teikė jam finansinį išlaikymą, kuris būtų buvęs pagrindinis, nuolatinis ir vienintelis jo pragyvenimo šaltinis (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d., CK 1.5 str., Aukščiausiojo Teismo 2002-01-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-116/2002 E.Sabonytė v. Vilniaus apskrities VMI). Teisinga ir teismo išvada, jog nepaneigus santuokos nutraukimo ir neįrodžius išlaikymo fakto, nėra pagrindo pripažinti ieškovui teisę į A. R. palikimo privalomąją dalį, nustatyti juridinį faktą, kad ieškovas priėmė palikimą, prailginti terminą paduoti pareiškimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, panaikinti

A. R. testamentą, V. A. atsisakymą nuo palikimo O. A. naudai bei ginčo paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus O. A. (1964 m. CK 573 str., 571 str., 576 str.).

Šios teismo išvados padarytos, visapusiškai ištyrus ir įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus, išsamiai motyvuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes, įstatymą ir teismų praktiką, o apelianto argumentai jų nepaneigė.

Be to, teismas, teisingai nustatęs, jog ieškovas nebuvo palikėjos išlaikytinis ir bendrasavininkis turto, perleisto 2000-12-22 ir 2001-08-27 ginčo dovanojimo sandoriais, kurie atitinka įstatymą, nepažeidžia ieškovo teisių ir teisėtų interesų, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus panaikinti ginčo dovanojimo sandorius, kaip nepagrįstus, o savo išvadas motyvavo sprendime, kurio argumentų apeliantas nepaneigė.

Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovų iškeldinimu ir ieškovo įkeldinimu iš/į ginčo patalpas. Apygardos teismas turėjo pagrindo netenkinti nurodytų ieškovo reikalavimų, išsamiai pagrįsdamas savo išvadas, padarytas visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymą.

Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, o ieškovo apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė.

Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti skundžiama teismo sprendimo dalimi atmestus ieškovo reikalavimus ieškinyje pareikštais pagrindais (CPK 263 str., 329-330 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 88 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo S. R. (a/k 34202250989) valstybei 59 (penkiasdešimt devynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.