- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-07
- Bylos Nr.
- I-1207-283/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01552-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. (tikslios datos nenurodytos) buvo laikomas Šiaulių TI įvairiose kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises.
G. M. teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose su 5-10 ir net 12 asmenų, todėl vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3,6 m² ploto. Tokios kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Dėl laikymo mažesnėje erdvėje, nei yra numatyta, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitokiais nepatogumais, neigiamai įtakojusiais dvasinę pusiausvyrą. Dėl gyvenamojo ploto stygiaus kamerose būdavo tik vienas stalas, prie kurio pavalgyti visi kamerose esantys kalinamieji neturėdavo galimybės, todėl būdavo priverstas laukti ir valgyti šaltą maistą. Be to, dėl perpildytų kamerų buvo apribotos sąlygos tinkamai pasiruošti teismo posėdžiams, mokytis, miegoti. Pareiškėjo teigimu, tokios nežmoniškos kalinimo sąlygos, buvusios Šiaulių TI, prilygintinos kankinimui ( 2-6 b. l.).
Teismo posėdyje G. M., iš esmės remdamasis skunde nurodytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais bei motyvais, prašė tenkinti jo skundą. Pareiškėjas akcentavo, kad jam padarytą turtinę žalą jis kildina iš teisės į nustatytą kameros minimalų plotą pažeidimų kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2015 m. vasario 3 d. G. M. teigė, kad kai kurie Šiaulių TI pateikti duomenys yra neteisingi. Nurodė, kad iš kamerų galėdavo išeiti retai: kartą per savaitę į pirtį, kiekvieną dieną - po 1 valandą pasivaikščioti, o galimybių kameroje pabūti ramybėje ir privačiai nebūdavo. Nurodė, kad kamerose kalinamųjų skaičius nusistovėdavo iki vakarienės ir vakarinio patikrinimo, kai atvykdavo etapuojami asmenys ar dėl įvairių priežasčių perkeldavo kalinamuosius iš kitų kamerų. Pripažino, kad skundų dėl netinkamų kalinio sąlygų nerašė, kadangi bijojo, kad Šiaulių TI administracija taikys sankcijas. Pareiškėjas teigė, kad neturtine žala vertina dėl perpildytų kamerų jaustus fizinius nepatogumus, vietos ir oro trūkumą, pablogėjusią psichinę sveikatą. Nurodė, kad šiuo metu Šiaulių TI remontuoja kameras ir gerina kalinimo sąlygas. Pagrįsdamas skunde nurodytos 15 000,00 eurų neturtinės žalos dydį, pareiškėjas, nurodė, kad jis atsižvelgė į aplinkybių visumą ir teisminę praktiką, pagal kurią, už 6 mėnesius daromus Konvencijos nuostatų pažeidimus atlyginama 6 000 eurų neturtinė žala. G. M., pasisakydamas teisminiuose ginčuose, pareiškė, kad prašo priteisti 10 000 eurų neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių TI atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (40 b. l.). Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 punktas), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad neturi galimybės pateikti tikslių duomenų apie kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, nes kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai Šiaulių TI nesudaromi. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus, eina pasivaikščioti, į pirtį, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje. Teigė, kad Šiaulių TI dėjo ir deda pastangas, kad kalinamieji perpildytose kamerose būtų kuo trumpiai, todėl atsiradus galimybei, yra perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Šiaulių TI pareiškėjo teiginius apie antisanitarines kalinimo sąlygas vertino kaip abstrakčias ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Be to, Šiaulių TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Sprendžiant dėl reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais, Šiaulių TI prašė atsižvelgti, į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pažeidėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas su pertraukomis, neigiamas poveikis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų padarinių (35-40 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai – pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. M.“ ir Šiaulių TI atsiliepime pateikti duomenys patvirtina, kad G. M. nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2015 m. vasario 3 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 17, 22, 27, 40, 45, 46 ir 58 (36, 42-49 b. l.).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje pagrindines žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtinta HN 76:2010, kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Įvertinus G. M. skunde nurodytus ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, jog pareiškėjas, kaip pagrindinį ir svarbiausią veiksnį neturtinei žalai kilti, nurodė reikalavimo, nustatančio, kad vienam kalinamam tardymo izoliatoriui asmeniui turi tekti 3,6 m² kameros ploto, pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti. Tokius reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais G. M. buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-23 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. M.“ (42-49 b. l.). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad G. M. nuo 2014-03-03 iki 2015-02-03 Šiaulių TI buvo kalinamas 281,5 paros, iš jų – 170,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 111 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad minėtoje pažymoje pateikti netikslūs duomenys apie kameroje Nr. 27 buvusių kalinamųjų skaičių, nes, jo žiniomis, šioje kameroje 2014-07-16 ir 2014-08-01 buvo ne 5 ar 6, o 7 ar 8 asmenys. Teismas sprendžia, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė išvados apie pažeidimo trukmę esmingai nekeičia, kadangi ir Šiaulių TI pateiktais duomenimis, 2014-07-16 ir 2014-08-01 kameroje Nr. 27 pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą - vienam kalinama asmeniui teko nuo 2,65 m² iki 3,19 m² kameros ploto.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog G. M. 2014-03-03 - 2015-02-03 laikotarpiu 170,5 paros buvo kalinamas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 m² ploto reikalavimą, bei tai, kad kameros buvo užstatytos jose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog pareiškėjui tenkantis laisvas plotas kamerose per nurodytą laikotarpį faktiškai buvo dar mažesnis. Dėl šios priežasties teismas kaip pagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad dėl perpildytų kamerų ir dėl to sumažėjusios kameros erdvės jis juto įvairaus pobūdžio nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad dėl 170,5 paros trukusio nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuota praktika. EŽTT atsisakęs nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT yra nustatęs, jog sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Be to, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, pagal kurį, apskaičiuojant suimtajam tekdavusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tenkančio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, privaloma išskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą.
Atsižvelgus į byloje nustatyto kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas iš eilės trukdavo 8, 12-13, 21-24 ir 53 paras), į pareiškėjo patirtus 1epatogumus, vertintinus kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl perpildytų kamerų, t. y tuo laiku, kai vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo poveikis buvo labiausiai juntamas neteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Išanalizavus Šiaulių TI pateiktos pažymos ,,Dėl G. M.“ duomenis, daroma išvada, kad nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio nurodyto pažeidimo trukmė sumažėjo nuo 12 parų iki 1-3 parų, o nuo 2014-12-12 pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą. Tai leidžia teigti, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog priteisiama 1 100,00 Eur dydžio neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo G. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.