Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant išteisintajam A. P., jo gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei, nukentėjusiajai D. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš A. P. paliktas nenagrinėtu.

Iš nukentėjusiosios D. P. A. P. priteista 724,05 Eur advokatės atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltintas tuo, kad 2013-09-12 rašytame prašyme ištirti galimą dokumentų klastojimą ir piktnaudžiavimą išdėstė įvairias tikrovės neatitinkančias žinias, siekdamas pakenkti privačios kaltintojos – D. P., reputacijai, ją morališkai sužlugdyti, sutrukdyti jai konkurso būdu tapti (duomenys neskelbtini) direktore, pažeminti ir paniekinti visuomenės akyse, dėl to ji vėliau jautė išankstinį neigiamą konkurso komisijos nusistatymą jos atžvilgiu. D. P. dėl to patyrė moralinį pažeminimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, patyčias iš pacientų ir kolegų, pablogėjo jos sveikata ir tokia veika privačiai kaltintojai buvo padaryta 28962 Eur (100 000 Lt) neturtinė žala.

Nukentėjusioji skundžia ir nuosprendžio dalį, kuria jos pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, skunde nurodydama, kad dėl A. P. paskleistos ją žeminančios, šmeižiančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos ji patyrė emocinį stresą, sukrėtimą, nepatogumus, pažeminimą, buvo sumenkinta jos reputacija ir kompetencija. Nukentėjusioji mano, kad dėl neteisėtų A. P. veiksmų jai buvo padaryta 28 962 Eur neturtinė žala.

Skunde nukentėjusioji taip pat pažymi, kad teismas, iš jos A. P. priteisdamas 724,05 Eur advokatės atstovavimo išlaidų vėlgi vadovavosi tik teismo posėdžio metu išsakyta išteisintojo gynėjos nuomone, jog neva byla buvo labai sunki, įvyko 10 posėdžių, tačiau nepaminėjo, kad pirmas posėdis neįvyko dėl advokatės nedalyvavimo, 5 posėdžiai vyko po 10 min., 1 posėdis vyko 17 min. ir tik 3 posėdžiai vyko ilgiau. Pagaliau, ši byla nėra sudėtinga, kad advokatė reikalautų 724,05 Eur atlygio. Pagal Teisingumo ministro nustatytą atlygį už advokato darbą tokių įkainių nėra, atlygis privalo būti adekvatus bylos sudėtingumui.

Išteisintojo A. P. atsikirtime į nukentėjusiosios apeliacinį skundą prašoma skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. P. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas.

Iš nukentėjusiosios D. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių nebuvimo išteisintojo veiksmuose. Nukentėjusioji bando įrodyti, kad A. P., Kauno miesto merui A. K., Kauno miesto Tarybos tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnui V. G. ir Kauno miesto savivaldybės Administracijos direktoriui D. R. pateikdamas 2013-09-12 prašymą ištirti galimą dokumentų klastojimą ir piktnaudžiavimą, ir jame nurodydamas tokias aplinkybes: D. P. neatitinka Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-08-21 Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigoms 4 punkte numatyto reikalavimo turėti ne mažesnę kaip 3 metų administracinio darbo patirtį, nes ji visą gyvenimą dirbo tik eiline gydytoja odontologe, o administracinio pobūdžio darbą pradėjo dirbti tik nuo 2011-12-30 (tik tada įsteigtas juridinis asmuo) savo vadovaujamame UAB „(duomenys neskelbtini)“; kadangi pasibaigus dokumentų priėmimo terminui nebuvo paskelbta, jog D. P. kandidatūra yra atmesta dėl neatitikimo keliamiems reikalavimas, peršasi išvada, jog pretendentė galimai pateikė suklastotus dokumentus dėl jos administracinio darbo patirties, atkreipiant dėmesį, kad Viešosios vadybos ir personalo skyriui vadovaujanti D. Š.-K. yra ne tik pretendentės kaimynė, bet ir dalyvauja teismo procese civilinėje byloje Nr. 2-1169-429/2013 Kauno apygardos teisme kaip ieškovo atstovės ir pretendentės D. P. naudai liudijanti liudininkė, taigi jas sieja gana artimi ir draugiški ryšiai, tyčia paskleidė apie ją šmeižikiško ir žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją, norėdamas ją užgauliai pažeminti, apšmeižti, pakenkti jos reputacijai, morališkai ją sužlugdyti, paniekinti visos visuomenės akyse. Tačiau su šiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu ir tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo A. P. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui pagal BK 154 straipsnio 1 dalį labai svarbu nustatyti, kokiu būdu ir kam galimai šmeižikiško pobūdžio informacija buvo paskleista. Aplinkybes ir apibūdinimus, kuriuos privati kaltintoja savo skunde įvardijo kaip šmeižiančius jos asmenį, įžeidžiančius jos garbę ir orumą, A. P. išdėstė prašyme konkursą VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus vietai užimti organizavusios institucijos – Kauno miesto savivaldybės, darbuotojams – Kauno miesto merui A. K., Kauno miesto Tarybos tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnui V. G. ir Kauno miesto savivaldybės Administracijos direktoriui D. R., turintiems įgaliojimus įvertinti jo skunde nurodomas aplinkybes dėl kandidatės atitikimo konkurso reikalavimams ir tuo pačiu patikrinti, ar nebuvo supainioti viešieji ir privatūs interesai, galimai klastojant dokumentus ir piktnaudžiaujant. Apygardos teismas pažymi, kad teisę atitinkamoms institucijoms pateikti tokio pobūdžio prašymus (skundus) asmenims, kurie mano, kad yra pažeidžiami kokie nors vieši interesai, garantuoja įstatymai. Todėl išteisintasis, kompetentingai institucijai pateikdamas minėtą dokumentą, kuriame prašė patikrinti aplinkybes dėl D. P. viešų ir privačių interesų derinimo, jai dalyvaujant konkurse VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas užimti, veikė įstatymų numatyta tvarka. Apygardos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog A. P. prašyme nurodyta informacija tapo žinoma atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, nereiškia, kad prašyme nurodyta informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Šiuo atveju, kaip jau minėta, A. P. dėl galimo viešų ir privačių interesų derinimo pažeidimo kreipėsi ne į trečiuosius pašalinius asmenis, o į įgaliotą instituciją ir byloje duomenų, kad šis prašymas ar jame nurodyti duomenys būtų pateikti ir kitiems asmenims, nėra. Be to, kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, A. P. prašyme nurodyti duomenys dėl nukentėjusiosios turimos darbo patirties ir asmeninių ryšių su D. Š.–K. negali būti laikomi informacija, turinčia BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytus būtinuosius požymius – neatitikimą tikrovei ir paniekinantį ar žeminantį pobūdį. Pažymėtina, kad šmeižimu laikoma tik žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad A. P. minėtos prašyme nurodytos aplinkybės nebuvo melagingos, ir tuo labiau pagal savo turinį ir pobūdį galinčios paniekinti ar pažeminti apeliantę.

Aukštesniojo teismo vertinimu, A. P. veiksmuose nenustatyti ne tik aptarti BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyviosios pusės požymiai – informacijos pobūdis (tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą) ir jos paskleidimas tretiesiems asmenims, bet ir subjektyvusis požymis – tyčia. Aukštesnysis teismas laiko nepaneigta A. P. nurodytą aplinkybę, kad apie galimą piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo atvejį jis pranešė atitinkamiems viešojo administravimo subjektams ne norėdamas apšmeižti D. P., o siekdamas atskleisti galimai daromą pažeidimą. Tokia išvada darytina ir analizuojant A. P. nagrinėjimo prašymo turinį, kuriame nurodyti duomenys buvo pateikti kaip neatmetama galimybė: „ištirti galimą dokumentų klastojimą ir piktnaudžiavimą; pretendentė galimai pateikė suklastotus dokumentus“, todėl akivaizdu, kad prašymo autorius nebuvo įsitikinęs, jog nurodė teisingą informaciją apie D. P. ir prašymu siekė šią informaciją patikrinti. Byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. P. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją arba pakirsti pasitikėjimą ja, kadangi savo pateiktai informacijai jis pagrindą, nors ir subjektyvų, turėjo.

Apeliantė taip pat teigia, kad A. P. šioje nutartyje jau aptartais prašyme nurodytais teiginiais užgauliai atsiliepė apie ją ir tuo ją viešai įžeidė.

Pagal objektyviuosius požymius įžeidimu (BK 155 straipsnis) laikomas viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį prieš kitą asmenį ir nori jį pažeminti, o nukentėjusysis suvokia, kad yra žeminamas. Įžeidimu yra kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Pažymėtina, jog šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jau aptarti A. P. prašyme nurodyti teiginiai apie D. P. darbinę patirtį, jos asmeninius ryšius su nurodyta valstybės tarnautoja ir galimą dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo atvejį nelaikytini tokiais, kurie užgauliai, šiurkščiai, visuomenei nepriimtinai pažeidžia D. P. orumą ar ją žemina, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Visų antra, šioje nutartyje išdėstytais motyvais konstatuota, kad tokio prašymo pateikimas ribotam ratui viešojo administravimo subjektų, turinčių įgaliojimus patikrinti prašyme nurodytos informacijos pagrįstumą, nelaikytinas viešu šiame dokumente užfiksuotos informacijos paskleidimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų padaryti priešingas išvadas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat prašo tenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pagrindų nukentėjusiosios D. P. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti (ar tenkinti iš dalies), kai nustatyta, kad A. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai išteisintas, įstatyme nėra numatyta. Kadangi A. P. buvo išteisintas, nes nepadarė nusikalstamų veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

D. P. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tačiau apeliantės skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti, nes savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų ji nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi D. P. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai iš esmės siejami su priimto nuosprendžio jai nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau toks šališkumo požymis nėra numatytas BPK 58 straipsnyje. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą bei pagrįstai išteisino A. P. dėl jam pareikštų kaltinimų, skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas A. P. nekaltumą pagrindžiančius argumentus, šioje nutartyje jau yra pasisakyta. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų pasinaudojusi nušalinimo teise ir pateikusi konkretų minėtame straipsnyje numatytą teismo šališkumo požymį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantės D. P. teiginių, jog šią bylą nagrinėjęs teisėjas išplėšė iš bylos jau įsiūtus svarbius dokumentus, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio pageidavo D. P., negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu.

Nukentėjusioji D. P. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su iš jos skundžiamu nuosprendžiu priteistu A. P. pirmosios instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų dydžiu.

Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatas, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Apygardos teismas, vadovaudamasis šiomis baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, sprendžia, kad išteisintojo pirmosios instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis, ir, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla pirmąja instancija išnagrinėta per 9 teismo posėdžius, kuriuose dalyvavo A. P. atstovė advokatė R. Užkuraitienė), nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, konstatuoja kad išteisintojo pirmosios instancijos teisme patirtos 724,05 Eur išlaidos yra teisingos, proporcingos ir pagrįstai visa apimtimi skundžiamu nuosprendžiu priteistos iš D. P..

Išteisintasis A. P. taip pat prašo priteisti jo naudai 350 Eur patirtų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su išteisintojo interesais byloje, todėl jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, surašant atsikirtimą į apeliacinį skundą ir ginant jį apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to išteisintojo A. P. turėtos advokato pagalbos išlaidos turi būti atlygintos, tačiau jos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 350 Eur sumokėjimą išteisintojo gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei (t. 2, b. l. 127). Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kad A. P. apygardos teisme gynė ta pati advokatė kaip ir pirmosios instancijos teisme, todėl jai nereikėjo iš esmės susipažinti su byla, sprendžia, kad A. P. patirtos 350 Eur išlaidos nėra proporcingos suteiktai pagalbai ir prašoma priteisti suma yra aiškiai per didelė, todėl išteisintojo prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš D. P. išieškoti 150 Eur išteisintojo A. P. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.