Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-11-30 · Byla Nr. ATP-583-719/2012

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2012-10-04Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-11-30Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-30
Bylos Nr.
ATP-583-719/2012
Teisminio proceso Nr.
4-08-3-02037-2012-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Kategorijos
  • 40.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Teisėjas Eigirdas Činka Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-583-719/2012

Proceso Nr. 4-08-3-02037-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 40.1.;79.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2012 m. lapkričio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarimo, kuriuo A. F. nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-10-04 nutarimu A. F. nutraukė administracinio teisės pažeidimo byla dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41⁴ str. 3 d. Nustatė, kad A. F. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad būdamas UAB „A.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2011-09-14 iki 2012-04-13 bendrovės biuro patalpose bendrovės darbininkams D. B. ir G. B. išmokėjo 2106,57 Lt darbo užmokesčio, neapskaityto įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, neišskaičiuojant gyventojų pajamų mokesčio ir nemokant mokesčių VSDF valdybai.

Nutarime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisme, būdami įspėti dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str. liudytojai D. B. ir V. B. pakeitė savo paaiškinimus ir nurodė, jog su A. F. dėl neoficialaus darbo užmokesčio nesitarė ir jo negaudavo, dirbo pusę dienos, bet teigė, jog atlyginimas vis tik priklausė nuo išdirbio (kubų). Taip pat nurodė, kad liudytojos D. P. parodymai apie paaiškinimų paėmimo aplinkybes mažai reikšmingi, nes ji pati faktinių aplinkybių nežino. Teismas pastebėjo, kad jokių kitokių įrodymų apie neapskaitytų lėšų mokėjimą nesurinkta, o liudytojams D. B. ir V. B. iš esmės paneigus savo rašytinius paaiškinimus bei nesant kitokių jų raštiškus paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, pakankamų įrodymų baustinos veikos padarymo faktui konstatuoti nėra surinkta. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad D. B. ir V. B. teigiant, jog mokėtas užmokestis priklausė nuo išdirbio, t.y. pagamintos medienos, o darbo sutartyse nesant jokių nuorodų į tokią skaičiavimo tvarką, darbo užmokesčio mokėjimo dokumentuose irgi nesant jokių nuorodų į taip mokėtą atlyginimą, galima daryti prielaidą, jog faktiškai mokamas atlygis priklausė ne tiek nuo darbo trukmės kiek nuo atlikto darbo kiekio. Tačiau tai tėra prielaida, kurios kiti įrodymai nepatvirtino. Taip pat nurodė, kad VMI atstovo pateikta pažyma apie 1777,5 Lt dydžio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje šiuo konkrečiu atveju neįrodo A. F. kaltės dėl inkriminuotos veikos, nes pateikia tik abstrakčią informaciją, kuri leidžia kilti prielaidoms, bet negali atstoti įrodymų.

Šalies argumentai

Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-04 nutarimą ir priimti naują nutarimą, pripažįstant A. F. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 41⁴ str. 3 d., bei paskiriant nuobaudą. Skunde nurodo, A. F. kaltė, padarius administracinį teisės pažeidimą įrodyta D. B. Institucijai pateiktais rašytiniais paaiškinimais, kad su A. F. susitarė, jog faktiškai dirbs 8 valandas per dieną, nors darbo sutartyje pasirašė dirbti puse etato, o vieną kartą per mėnesį gaudavo neoficialių darbo užmokestį, kurio dydis skirdavosi priklausomai nuo atlikto darbo kiekio, G. B. pateiktu rašytiniu paaiškinimu dėl susitarimo su A. F., kad dirbs 8 val. per dieną, nors sutartyje bus nustatytas 4 valandų per dieną darbo laikas bei neoficialiau atlyginimo išmokėjimo priklausomai nuo atlikto darbo kiekio bei pareigūnės D. P. parodymais. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ATPK 187² str. ir neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, jog nelegalaus darbo bylose pagrindiniais įrodymais yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens bei liudytojų – pareigūnų, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbančiu asmeniu – parodymai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 41⁴ str. 3 d. administracinė atsakomybė nustatyta už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimą arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje A. F. buvo kaltinamas ATPK 41⁴ str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymu, t.y. kad būdamas UAB „A.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2011-09-14 iki 2012-04-13 bendrovės biuro patalpose bendrovės darbininkams D. B. ir G. B. išmokėjo 2106,57 Lt darbo užmokesčio, neapskaityto įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, neišskaičiuojant gyventojų pajamų mokesčio ir nemokant mokesčių VSDF valdybai.

Pagal ATPK 257 str. administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino bylą įrodymų vertinimo aspektu ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. F. kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą ir patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas surinktais įrodymais pagrįstas išvadas ir pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-02 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti Institucijos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde Institucija nurodo, kad A. F. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, yra visiškai įrodyta liudytojų D. B. ir G. B. pateiktais pirminiais paaiškinimais ir liudytojos D. P. parodymais apie paaiškinimų paėmimo aplinkybes. Taip pat skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ATPK 187² str. ir neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, jog nelegalaus darbo bylose pagrindiniais įrodymais yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens bei liudytojų – pareigūnų, tiesiogiai bendravusiu su nelegaliai dirbančiu asmeniu – parodymai.

Pirminiuose paaiškinimuose D. B. ir G. B. parodė, kad gaudavo papildomą neoficialų darbo užmokestį bei dirbdavo 8 valandas per dieną vietoje darbo sutartyje įrašytų 4 valandų per dieną (1c, 7, 10 b.l.), bet pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, jog pirminiuose rašytiniuose paaiškinimuose užfiksuoti melagingi duomenys, nes jokių papildomų piniginių lėšų negaudavo ir rašyti paaiškinimų nuėjo tik gavę Institucijos pranešimus, tuo pačiu teigdami, jog atlyginimas vis tiek priklausė nuo atlikto darbo (83-85, 96-97 b.l.).

Pastebėtina, kad inkriminuojamas pažeidimas turi būti įrodinėjamas patikimais įrodymais, tokiose bylose kaltinimo liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais, tačiau šioje byloje nėra jokių objektyvių parodymų, patvirtinančių pirminius D. B. ir G. B. paaiškinimus ir pastaruosius priėmusios pareigūnės parodymus. Juolab kad, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai K. J. ir S. M. parodė, jog visiems darbuotojams yra mokamas vienodas minimalus atlyginimas su papildomu priedu, tačiau darbuotojų atlyginimo dydis nuo iškirstos medienos nepriklauso (85 b.l.). Byloje jokių kitų įrodymų, patvirtinančių A. F. kaltę padarius administracinės teisės pažeidimą, nėra. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo 2012-10-04 nutarime padarytomis išvadomis, kad įrodymų pagrįsti A. F. kaltę šioje konkrečioje byloje nepakanka. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat pritaria Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarime padarytai išvadai, jog D. B. ir V. B. teigiant, jog mokėtas užmokestis priklausė nuo išdirbio, t.y. pagamintos medienos, o darbo sutartyse nesant jokių nuorodų į tokią skaičiavimo tvarką, darbo užmokesčio mokėjimo dokumentuose irgi nesant jokių nuorodų į taip mokėtą atlyginimą, galima daryti prielaidą ,jog faktiškai mokamas atlygis priklausė ne tiek nuo darbo trukmės, kiek nuo atlikto darbo kiekio. Tačiau, tai tėra prielaida, kurios kiti įrodymai nepatvirtino, o pripažinti asmenį kaltu remiantis prielaidomis, kaip aukščiau minėta, negalima.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina išvados dėl teismo nutarimo nepagrįstumo, todėl panaikinti nutarimą ir tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, remdamasis išdėstytais argumentais teismas daro išvadą, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas,

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas