Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-07-11 · Civilinė byla Nr. e2S-1216-560/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-11
Bylos Nr.
e2S-1216-560/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Kreditorius
UAB „Bonustrans“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1216-560/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16152-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Bonustrans“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019-05-29 išduotas teismo įsakymas, kuriuo nutarta kreditoriui UAB „Bonustrans“ iš skolininko UAB „Sostinės gatvės“ išieškoti 17 958,54 Eur skolos, 775,81 Eur delspinigių, 5 procentus metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 105,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2. Kreditorius pareikšto reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą piniginėms lėšoms, esančioms skolininko banko sąskaitoje, o tokiu atveju, jeigu skolininko sąskaitose lėšų yra nepakankamai, areštuoti skolininko turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, neviršijant pareiškimo reikalavimo sumos - 18 734,35 Eur. Pareiškime nurodė, kad skolininkas geruoju prievolės nevykdo, į raginimus atsiskaityti geruoju nereaguoja. Creditinfo informacinėje sistemoje skolininko vėlavimo atsiskaityti reitingas 10 klasė, bankroto reitingas 9 klasė, o įmonės finansiniai rodikliai rodo, kad įmonei sunku įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus, einamosios reikmėms tenkinti gali pritrūkti apyvartinių lėšų. Todėl yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-05-29 nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl duomenų išreikalavimo atmetė. Nurodė, kad teismas, priimdamas teismo įsakymą įvertino, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra – teismo įsakymas tikėtinai pagrįstas. Teismo vertinimu, byloje esantys kreditoriaus pateikti Creditinfo duomenys nesudarė pakankamo pagrindo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, preziumuojant, kad skolininkas vengs vykdyti šį teismo procesinį sprendimą bei vertinti skolininko įmonės finansinę padėtį kaip sunkią. Kreditorius nepateikė įrodymų, kurių pagrindų būtų galima teigti, jog skolininkas gali imtis veiksmų paslėpti, perleisti ar sunaikinti turtą, dėl ko, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Faktinės aplinkybės, kad skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

2. Kreditorius UAB „Bonustrans“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-29 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodė, jog teismas neišsamiai išanalizavo kreditoriaus su pareiškimu pateiktus dokumentus. Kreditorius pateikė pakankamai pareiškimą pagrindžiančių duomenų, todėl laikytina, kad jis tikėtinai pagrindė savo pareikštus reikalavimus. Pareiškimo suma yra didelė ir turėtų būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Skolininkas yra juridinis asmuo ir pareiškimo suma skolininkui yra didelė, kadangi jis šios sumos neapmoka nuo 2018-12-30. Skolininkas nei nesistengė dengti skolą mažesnėmis sumomis. Skolininkas prievolės nevykdo ilgą laiką į raginimus atsiskaityti geruoju nereaguoja. Skolininkas yra juridinis asmuo ir kreditorius neturi informacijos apie skolininko turimas skolas kitiems asmenims ar kitokios informacijos apie turimą turtą, kadangi jo duomenys viešai neprieinami. Teismas savo sistemoje galėjo taip pat patikrinti ir matyti, kad skolininkui Vilniaus miesto apygardos teisme yra iškelta bankroto byla, Kauno apylinkės teisme kreditorius UAB „Adampolis“ pareiškęs dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties, Vilniaus miesto apylinkės teisme kreditorius UAB „Skauduva“ pareiškęs dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties. Pagal pateiktą informaciją, matyti, kad skolininkas turi skolų ir yra sunku sumokėti ir 18.734,35 Eur skolos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

4. Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti 2019-05-29 nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

5. CPK numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų daryti įtaką būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamam įvykdymui, status quo (išlaikyti poziciją, esančią dabar), kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog būsimas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais ar užtikrinti visai kitus šalių interesus (o ne būsimo teismo sprendimo įvykdymą). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios tiesiogiai susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, padeda užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės, kurios neužtikrina ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo, negali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-330/2017).

6. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog jis pateikė pakankamai pareiškimą pagrindžiančių duomenų, todėl laiko, kad jis tikėtinai pagrindė savo pareikštus reikalavimus. Teismas su šiuo argumentu sutinka ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė tokią pačią išvadą, nurodydamas, jog kreditoriaus pareiškimas yra tikėtinai pagrįstas. Šiuo atveju esminis motyvas, kuriuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tas, jog į bylą nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir/ar pasidaryti nebeįmanomas, taip pat jog atsakovas bandys slėpti ar kitais būdais perleisti turtą tretiesiems asmenims. CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, teismas pateiktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tik teismas turi diskreciją spręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė egzistuojant antrąją būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – realios grėsmės, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas, egzistavimą. Sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog skolininkui kreditoriaus reikalaujama priteisti suma laikytina didele, kadangi skolininkas vengia apmokėti skolą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad faktinės aplinkybės, jog skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-012 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016-01-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016).

7. Atskirojo skundo argumentai dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui ir kitų teismuose nagrinėjamų bylų įtakos pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumui neturi, kadangi atskirajame skunde minimos aplinkybės neegzistavo pirmos instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (bankroto byla iškelta 2019-06-27, teismo įsakymas dėl UAB „Adampolis“ turtinio reikalavimo įsiteisėjo 2019-06-26, o UAB „Skauduva“ – 2019-06-11).

8. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-29 nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kreditoriaus UAB „Bonustrans“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius