- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- II-189-229/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00488-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rita Bilevičienė
- Pareiškėjas
- G. A. L.
- Nukentėjusysis
- A. M.
nedalyvaujant Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos įgaliotam atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo G. A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus 2019 m. spalio 7 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 50-ANR_N-3607-2019.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus 2019 m. spalio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 50-ANR_N-3607-2019 (toliau – skundžiamas nutarimas) pareiškėjas G. A. L. pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda. Skundžiamu nutarimu buvo konstatuota, kad 2019 m. rugsėjo 7 d., 8.52 val. adresu - (duomenys neskelbtini), pareiškėjas, vairuodamas automobilį „Mitsubishi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir manevruodamas atbuline eiga, nepasirinko saugaus atstumo dešinio šono, kliudė bei apgadino paliktą stovėti automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 9 ir 222 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. A. L., nesutikdamas su skundžiamu nutarimu, pateikė skundą teismui, kuriuo prašė teismo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, o jeigu teismas laikytų, kad pateiktų duomenų nepakanka administracinio nusižengimo teisenai nutraukti, prašė teismo, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, administracinės nuobaudos neskirti arba paskirti mažesnę baudą negu numatyta minimali baudą. Skundas yra grindžiamas tuo, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame nėra visapusiškai ir objektyviai įvertintos visos eismo įvykio aplinkybės, išvados dėl pareiškėjo kaltės padarytos, remiantis pavieniais įrodymais, nevertinant jų visumos. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, nurodė, kad kontakto su kitu automobiliu jis nepajuto ir apie eismo įvykį sužinojo tik iš atvykusių policijos pareigūnų, todėl jo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nėra. Tuo tarpu teismų praktika šiuo klausimu yra aiški ir ji reikalauja, kad kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. O šiuo atveju nei jis pats, nei jo žmona E. L. nepajuto automobilių kontakto. Juolab automobilių kontaktas buvo nestiprus ir jo negalėjo pajausti, nes jo automobilio važiavimo greitis buvo mažas, o tiek pareiškėjo automobilio bamperis, tiek ir šalia stovėjusio automobilio sparno juosta (ant kurios yra pažeidimai) yra plastikiniai, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai. Nors skundžiamas nutarimas priimtas, remiamasi vien eismo įvykio vietoje padarytomis fotonuotraukomis, tačiau jose vaizdas yra išdidintas, juolab dėl ant automobilio esančių nešvarumų, todėl pažeidimai atrodo didesni negu faktiškai yra. Taip pat pažymėjo, kad jokių eismo įvykio pėdsakų ant savo automobilio neslėpė, paliko automobilį toje pačioje vietoje, iš kurios išvažiavo, o taip iš įvykio vietos pasišalinęs žmogus nesielgtų. Juolab eismo įvykis įvyko namo, kuriame jis gyvena jau 50 metų, kieme, kur kaimynai jį pažįsta ir žino, kokiu automobiliu važinėja, todėl puikiai suprato, kad pasišalinus iš eismo įvykio vietos, kaltininko nustatymas nebūtų apsunkintas. Be to, jis neturėjo jokio motyvo palikti eismo įvykio vietą, nes jo automobilis buvo ir yra apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o jis pats turėjo ir turi teisę vairuoti. Šiuo atveju vertintini ir kiti duomenys, t. y. jis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, vairavimo stažas didelis, tokio pobūdžio teisės pažeidimą padarė pirmą kartą, jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nors ir nesutinka, kad skundžiamame nutarime nėra nurodyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 9 dalyje.
Pareiškėjas G. A. L. teismo posėdžio metu savo skundą palaikė, prašė teismo panaikinti skundžiamą nutarimą ir papildomai paaiškino, kad jis turi daugiau nei 50 metų vairavimo patirties ir iki šiol aktyviai naudojasi savo automobiliu išvykoms į kitus miestus. Dėl minimo eismo įvykio aplinkybių detalizavo, kad 2019 m. rugsėjo 7 d., apie 9.00 val. ryto pareiškėjas kartu su žmona E. L. savo automobiliu „Mitsubishi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo. Tuo metu iš galo buvo užstatytas kitas automobilis, todėl manevravimas išvažiuojant iš stovėjimo vietos buvo apsunkintas, kadangi šalimais stovėjo kiti automobiliai, tame tarpe ir nukentėjusiojo „Ford“ automobilis, tačiau tuo metu išvažiavo be problemų. Atgal grįžo apie 15.00 val. ir į tą pačią vietą pastatė savo automobilį. Pažiūrėjus krepšinio varžybas, į jo namus atvyko policijos pareigūnai ir pakvietė išeiti į kiemą apžiūrėti automobilių. Priėjęs prie automobilių, pastebėjo įbrėžimus ant savo automobilio dešinės pusės bamperio ir ant gretimais stovėjusio nukentėjusiojo automobilio šono, kurie užfiksuoti nuotraukose byloje. Tik tuomet suprato, kad matomus apgadinimus ant automobilių galėjo padaryti jis pats. Aiškino pareigūnams, kad nejuto automobilių kontakto, tačiau vis tiek policijos pareigūnai surašė jam protokolą.
Pareiškėjo atstovė E. L.-Č. teismo posėdyje palaikė pareiškėjo skundą, prašė teismo panaikinti skundžiamą nutarimą ir paaiškino, kad šiuo atveju yra reikalinga nustatyti, ar pareiškėjas suvokė, kad padarė eismo įvykį, ir jo siekį pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tačiau nedidelės padarytos žalos pobūdis ir pareiškėjo elgesys po eismo įvykio, juolab motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos nebuvimas rodo, kad jis vis dėl to visų šių aplinkybių nesuvokė. Pakartojo tas pačias minimo eismo įvykio aplinkybes.
Atsiliepimas
Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė teismo pareiškėjo skundą nagrinėti, institucijos atstovui teisminiame nagrinėjime nedalyvaujant. Tuo tarpu dėl paties skundo atsiliepime nurodoma, kad su skundo reikalavimu nesutinkama, kadangi skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas, atsižvelgiant ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Skunde nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nesupratęs, jog padarė kitiems asmenims turtinę žalą (kaip nurodė pareiškėjas: jis nepajuto kontakto tarp transporto priemonių), turėtų būti vertinama, kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės. Kaip matyti iš eismo įvykio vietoje darytų fotonuotraukų, kitų administracinio nusižengimo bylos dokumentų, eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant geram matomumui, o transporto priemonių sugadinimai buvo pakankamai žymūs. Be to, eismo įvykio metu transporto priemonės susidūrė priekinėmis dalimis, kontaktas tarp automobilių buvo pakankamai ilgas, tęstinis, t. y. savo vairuojamo automobilio priekine dešinės pusės bamperio dalimi nubraukė nukentėjusiojo stovėjusios transporto priemonės ne tik dešinės pusės priekinį ratą bei priekinį sparną, bet ir pažeidė priekines dešinės pusės duris, palikdamas apgadinimo žymę beveik per visą durų plotį. Taigi, vairuotojui, kurio sveikatos būklė atitinka keliamus reikalavimus, nepastebėti aptariamu konkrečiu atveju įvykusio eismo įvykio metu atsiradusių transporto priemonių apgadinimų, o tuo pačiu nesuprasti, jog buvo padaryta turtinė žala kitam asmeniui, objektyviai nebuvo įmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
ANK 641 straipsnyje nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.
ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo 600 iki 850 eurų.
Teismų formuojamoje praktikoje, kurioje yra analizuojama administracinės atsakomybės už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, taikymo klausimas laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir t. t.). Pažymėtina, jog kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu, todėl svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo apgadinta kita transporto priemonė ir, kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis administracinio teisė pažeidimo byloje Nr. 2AT-54-2014). Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Tuo tarpu eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas, analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir panašiai, tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio mėn. 19 d. nutartį byloje Nr. 2AT-11-2012, 2013 m. vasario 12 d. nutartį byloje Nr. 2AT-8-2013). Šis aptartas klausimas yra ypatingai reikšmingas administracinės atsakomybės taikymui administracinės atsakomybės taikymo pagrindai reikalauja, kad būtų laikomasi bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis, kurią sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, o nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.
Šiuo atveju iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad pareiškėjas pasišalino iš eismo įvykio vietos, suprasdamas visas daromo teisės pažeidimo aplinkybes ir tikslingai siekdamas išvengti už tai atsakomybės. Tiek skunde, tiek ir teismo posėdyje pareiškėjas neigė jutęs automobilių kontaktą, todėl pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nežinodamas, jog padarė KET pažeidimą. Vertindamas tokį pareiškėjo keliamą klausimą, teismas pažymi, kad ANK 569 straipsnio 4 dalis įpareigoja, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Tuo tarpu iš byloje surinktų kitų įrodymų taip pat negalima daryti išvados, jog skundžiamame nutarime nurodytų automobilių kontaktas galėjo būti toks stiprus, kad pareiškėjas negalėjo nesuvokti, jog įvyko eismo įvykis, dėl ko jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Visų pirma, teismas vertina byloje esančias fotonuotraukas, kuriose yra užfiksuoti pareiškėjo ir nukentėjusiojo automobiliams padaryti apgadinimai, kuriuos tiek pareiškėjas, tiek ir skundžiamą nutarimą priėmusi institucija yra linkusios traktuoti skirtingai, t. y. institucija atsiliepime nurodo būtinybę vertinti tai, kad eismo įvykio metu abu automobiliai susidūrė priekinėmis dalimis, kontaktas tarp automobilių buvo pakankamai ilgas ir tęstinis, o pats eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, todėl negalima nepastebėti tokių eismo įvykio metu atsiradusių apgadinimų ant automobilių, o tuo tarpu pareiškėjas nurodo būtinybę vertinti mažą jo automobilio važiavimo greitį tuo metu, apgadinimai padaryti ant plastikinių automobilių dalių, o patys automobiliai apgadinti nežymiai. Todėl skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos pozicija, išdėstyta atsiliepime, pareiškėjo tiesioginę tyčią padaryti ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą grindžiant tik padarytų apgadinimų pobūdžiu ant minimų automobilių, nėra tinkama ir pagrįsta. Juolab kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina tokio kvalifikuojančio požymio buvimo pareiškėjo veiksmuose, t. y. byloje esantys pareiškėjo žmonos E. L. rašytiniai paaiškinimai taip pat patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad eismo įvykio metu jokio juntamo automobilių kontakto nebuvo, o nukentėjusiojo, kuris taip pat buvo tiesioginis įvykių liudytojas, rašytiniai paaiškinimai yra ganėtinai nekonkretūs, tačiau juose nėra nurodoma apie minimų automobilių kontakto galimą didelį garsą ar smūginę jėgą, dėl ko toks minimų automobilių kontaktas būtų buvęs akivaizdžiai juntamas. Visos šios aplinkybės iš esmės nepaneigia to, jog pareiškėjas galėjo ir nesuprasti, jog kliudė kitą automobilį ir jį apgadino.
Paties kaltininko veiksmai po įvykio taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis iš eismo įvykio pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės ir galima daryti netgi priešingą išvadą dėl to, t. y. pareiškėjas pripažino padarytus apgadinimus ant automobilių, nors ir savalaikiai to nepastebėjo, nenustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, pareiškėjas būtų sustojęs ar bent stabtelėjęs, galimai suabejojęs dėl įvykusio eismo įvykio, be to jis sugrįžęs namo pastatė savo automobilį į tą pačią vietą, kurioje įvyko eismo įvykis, juolab nebandė maskuoti ar panaikinti automobilio apgadinimų, nesislapstė nuo tyrimą atlikusių policijos pareigūnų. Šiuo atveju vertintina ir pareiškėjo nurodyta reikšminga kita aplinkybė, kad minimas eismo įvykis įvyko daugiabučio namo kieme, kur kaimynai jį pažįsta, dėl ko suprato, kad pasišalinus iš eismo įvykio vietos, kaltininko nustatymas nebūtų apsunkintas. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad jis turėjo vairuotojo pažymėjimą, jo automobilis buvo draustas, jai atlikta techninė apžiūra. Taigi, akivaizdžių priežasčių tyčia, piktybiškai pasišalinti iš eismo įvykio vietos teismas nenustatė. Įvertinus šias objektyvias aplinkybes, pripažintina, kad pareiškėjas šioje konkrečioje situacijoje nesuvokė apie padarytus eismo įvykio metu minimų automobilių apgadinimus ir tokiu būdu nesuvokė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje. Iš eismo įvykio vietos jis pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Taigi jo veiksmuose nebuvo tyčios ir tikslo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Remiantis šioms aplinkybėms, nenustačius asmens veiksmuose tiesioginės tyčios padaryti ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutrauktina, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties (ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teismas
nutaria:
Pareiškėjo G. A. L. skundą – tenkinti.
Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus 2019 m. spalio 7 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 50-ANR_N-3607-2019 ir administracinio nusižengimo teiseną G. A. L. atžvilgiu dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymo nutraukti.
Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.