- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2S-1666-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25139-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- V. T.
- Ieškovas
- UAB „LITTRANSRENT“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-30871-862/2020 pagal ieškovės UAB „LITTRANSRENT“ ieškinį atsakovui V. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „LITTRANSRENT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 17 106,48 Eur dydžio žalos atlyginimą, 181,50 Eur dydžio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovo lėšas, esančias pas atsakovą, trečiuosius asmenis ir/ar bankų bei kitų kredito įstaigų sąskaitose. Nurodė, kad atsakovo nesąžiningumą santykiuose su ieškove atskleidžia sąmoningas ieškovės lėšų naudojimas asmeniniams atsakovo interesams tenkinti, aplinkybė, jog atsakovas asmeninių interesų tenkinimui naudojo ne savo, o ieškovės lėšas rodo, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė ir tai, kad atsakovas, po jo atšaukimo iš ieškovės direktoriaus pareigų, vengė perduoti ieškovei priklausantį įmonės turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ieškovės UAB „LITTRANSRENT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir 17 287,98 Eur sumai areštavo atsakovo V. T. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, piniginės lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, ir/ar esančias bankų bei kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant juo disponuoti, tačiau paliekant teisę iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, mokant mokesčius valstybei.
4. Teismas konstatavo, jog ieškovė tikėtinai pagrindė pareikštus reikalavimus. Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, teismas laikė, jog ieškovės jam pareikštas reikalavimas yra didelis, dėl ko tikėtina, kad atsakovas gali imtis priemonių paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitais suvaržyti savo turimą turtą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendė, jog yra reikalinga taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir išspęsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismo priimtoje nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįsta tai, kad atsakovas būtų nesąžiningas būsimo teismo sprendimo įvykdymo atžvilgiu. Aplinkybę, kad atsakovas yra nesąžiningas ir dėl to kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pateikdama įtikinamus argumentus bei atitinkamus duomenis, turėjo įrodyti ieškovė. Be to, ieškovės lėšų naudojimas asmeniniams atsakovo tikslams yra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neišnagrinėjus bylos, tariamas atsakovo nesąžiningumas naudojant lėšas asmeniniams poreikiams negali būti konstatuotas.
5.2. Atsakovo nesąžiningumas ateityje vykdant teismo sprendimą nebuvo analizuojamas, todėl tai sudaro pagrindą nutartį panaikinti. Atsakovas nurodo, kad jis nesiruošia savo turimo turto nei paslėpti, nei perleisti, nei įkeisti ar kitaip jo apsunkinti ir jokių įrodymų, kurie bent minimaliai galėtų pagrįsti tariamą atsakovo siekį slėpti jam priklausantį turtą, nėra.
Atsiliepimas
5.3. Atsakovas nesutinka su tuo, kad ieškovės nurodyti argumentai galėtų nulemti išvadą, jog atsakovo turtinė padėtis yra nepakankama atsiskaityti su ieškove palankaus ieškovei galutinio teismo sprendimo atveju, t. y. VĮ Registrų centro išrašai įrodo tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso įvairūs nekilnojamojo turto objektai ir remiantis vidutine šių objektų rinkos verte, atsakovo turtinė padėtis yra gera ir jis būtų pajėgus atsiskaityti su ieškove, jeigu teismas galutinį sprendimą priimtų būtent ieškovės naudai. Atsakovo nuosavybes teise turimų nekilnojamojo turto objektų bendra vertė yra 35 522 Eur ir tai yra dvigubai didesnė suma nei ieškinio reikalavimo suma.
5.4. Atsakovas yra ne tik ieškovės akcininkas, turintis 30 vnt./30 proc. jos akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur (iš viso 868,80 Eur), o rinkos vertė siekia ne mažiau 50 000 Eur, tačiau atsakovas yra ir (duomenys neskebtini) akcininkas, turintis 50 vnt./proc. šios bendrovės akcijų, kurių vienos akcijos vertė yra 28,96 Eur (iš viso 1 448 Eur). Vien ieškovės nepaskirstytas grynasis pelnas 2019 metais buvo 68 227 Eur, iš kurių proporcingai atsakovo turimų akcijų daliai tenka 20 458,10 Eur, kas yra daugiau nei ieškinio reikalavimo suma.
5.5. Ieškovė turėjo visas galimybes patikrinti ir duomenis apie atsakovo turtą Nekilnojamojo turto registre, tačiau šiais duomenimis nesivadovavo ir prašyme skirti laikinąsias apsaugos priemonės visiškai neaptarė atsakovo galimybių sumokėti ieškiniu reikalaujamą sumą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ne atsakovas, o būtent ieškovė yra nesąžininga ir netinkamai naudojasi jai tenkančiomis pareigomis pagrįsti ir įrodyti savo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Atsakovas kartu su šiuo atskiruoju skundu teikia teismui įrodymus apie tai, kad jis, jam nepalankaus galutinio teismo sprendimo atveju, būtų pajėgus atsiskaityti su ieškove ir dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas šioje civilinėje byloje yra perteklinis.
6. Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė UAB „LITTRANSRENT“ prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį paliktą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovei iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė neprivalo įrodyti, kad atsakovas realiai jau yra ėmęsis nesąžiningų veiksmų, kuriais būtų apsunkinamas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, t. y. pakanka pateikti teismui tikėtinų duomenų apie tai, jog tokie (nesąžiningi) atsakovo veiksmai gali pasireikšti. Ieškovė, kreipdamasi į teismą bei savo ieškinyje išdėstydama prašymą taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, pastaruosius duomenis pateikė bei pagrindė juos rašytiniais įrodymais. Atsakovas ilgą laiką (sistemingai) galimai asmeninių (ir/ar kitų asmenų) interesų tenkinimui naudojo ne savo, o ieškovės lėšas, tokiu būdu pažeisdamas ieškovės turtinius interesus. Ieškovės manymu, tokie atsakovo veiksmai visiškai atitinka teismų praktikoje minimus nesąžiningumo kriterijus. Be to, pats faktas, jog pastarieji veiksmai buvo nukreipti prieš ieškovę, skirtingai nei interpretuojama atskirajame skunde, patvirtina aplinkybę, jog atsakovas galimai vengs būtent ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
6.2. Ieškinio pagrįstumo įvertinimas teismui sudarė pakankamą pagrindą įžvelgti galimą riziką būsimo teismo sprendimo neįvykdymui. Ginčo pobūdis – ieškinyje įvardintos faktinės aplinkybės apie atsakovo galimai nesąžiningus veiksmus vykdant ieškovės veiklą, gali sudaryti pagrindą teismui spręsti, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti, jeigu atsakovo atžvilgiu nebūtų taikomos atitinkamos prevencinės priemonės.
6.3. Vien tik ieškinio sumos kriterijus nėra vienintelis ir esminis, sprendžiant dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo. Ieškinio sumą, t. y. 17 287,98 Eur, sudaro beveik 50 procentų atskirajame skunde įvardijamos atsakovo turto vertės, tačiau vertinant atsakovo turtinę padėtį, privalo būti atsižvelgiama ne tik į jam nuosavybės teise priklausančio turto vertę bet ir į turimus įsipareigojimus kreditoriams ir kt. Tai, jog atsakovas galimai savo (ir/ar kitų asmenų) interesų tenkinimui naudojo ieškovės lėšas suponuoja tai, kad atsakovo turtinė padėtis, vertinant ją ne tik turimo turto, bet ir esamų skolinių įsipareigojimų atžvilgiu, nėra gera.
6.4. Ieškovė neprivalėjo įrodinėti tų aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga yra priskirta pačiam atsakovui. Su tuo susiję atskirojo skundo teiginiai dėl tariamo ieškovės nesąžiningumo, neteikiant teismui duomenų apie atsakovo turimą turtą tiek bendrąja, tiek teisine prasme yra visiškai nepagrįsti.
6.5. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžo jo teises, todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui nėra absoliučiai jokio pagrindo. Priešingai, šių prevencinių priemonių panaikinimas reikštų šalių interesų pusiausvyros aiškų pažeidimą. Atsakovui, iš tikrųjų esant sąžiningam, turto areštas jokių nepagrįstų suvaržymų jo atžvilgiu nesukuria bei užtikrina, kad ieškovei galimai palankus teismo sprendimas tikrai bus įvykdytas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Dėl naujų įrodymų
9. Apeliantas V. T. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašus apie jam nuosavybes teise turimus nekilnojamojo turto objektus, ataskaitas iš Juridinių asmenų duomenų informacinės sistemos ir UAB „LITTRANSRENT“ 2019 m. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą.
10. Nors apeliantas prijungti šių naujų įrodymų neprašo ir CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių jų pateikimui apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja (CPK 338 str.), tačiau nurodytais dokumentais siekia paneigti vieną iš privalomų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygų – grėsmės teismo sprendimui įvykdymą. Tokiu atveju spręstina, kad apelianto tikslas yra tokių duomenų prijungimas prie bylos medžiagos ir jų įvertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas apsvarsto ir naujų įrodymų priėmimo klausimą.
11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
12. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas nepranešus atsakovui (CPK 147 straipsnis), taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar tikrai egzistavo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, taigi juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Ieškovė, kuri yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotoja, turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusi.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, t. y. pripažino pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimą. Apeliantas atskirajame skunde pastarosios teismo išvados neginčija, nesutikdamas tik su teismo įvertinimu, jog egzistuoja taip pat ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad netaikius jai jokių apribojimų būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Neperžengdamas atskirojo skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl pastarosios sąlygos nustatymo pagrįstumo.
14. Spręsdamas dėl vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. egzistuojančios realios grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi anksčiau teismų praktikoje taikyta prezumpcija, kad turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
15. Šiuo aspektu pažymėtina, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui ar jo neatsiskaitymas su procesą inicijavusiu kreditoriumi patys savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti sunkiai neįvykdomas būtent dėl skolininko nesąžiningumo ar su tokiu jo elgesiu susijusių priežasčių. Pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2018-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2018-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018).
16. Toks naujausias aiškinimas yra grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o šių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti asmens, kuriam inicijuotas teismo procesas, turtą iki šio proceso pabaigos, jeigu kyla bent menkiausia grėsmė ar galimybė, kad jis gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas kitomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su bylą inicijavusiu asmeniu.
17. Šiame kontekste pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
18. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo aiškinimui svarbūs yra ir Lietuvai privalomi tarptautiniai teisės aktai, kuriuose sureguliuoti panašūs klausimai ar santykiai. Antai Europos Parlamento ir Tarybos 2014-05-15 Reglamento (ES) Nr.655/2014, kuriuo nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 5 punkte nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros. Todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas. Reglamento preambulės 14 punkte nustatyta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu, pusiausvyra.
19. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu. Kita vertus, vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų būti savaime laikoma pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Taip pat ir tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esamam rizikos (Reglamento (ES) Nr.655/2014 preambulės 14 p. 4 d.).
20. Vadinasi, tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, kurio aiškinimo praktika (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektu) pastaraisiais metais yra pasikeitusi, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Apie tai taip pat jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-07-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018).
21. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Todėl sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu.
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė duomenų, kurie leistų labiau tikėtinai spręsti apie apelianto nesąžiningumą (t. y. jo ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Nesąžiningumas buvo grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovas galimai asmeninių (ir/ar kitų asmenų) interesų tenkinimui naudojo ne savo, o ieškovės lėšas, tokiu būdu pažeisdamas ieškovės turtinius interesus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie nagrinėjamos elektroninės formos bylos procesinę eigą leidžia įsitikinti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo už ieškovės lėšų naudojimo asmeniniams atsakovo tikslams, t. y. apeliantas neigia, jog ieškovei buvo padaryta žala panaudojus ieškovės lėšas bei tai, jog yra atsakingas už ieškovei tariamai padarytą žalą. Teismas pažymi, jog ieškovės reikalavimas atsakovui atlyginti žalą yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien žalos neatlyginimo dėl ieškovės piniginių lėšų panaudojimo asmeniniams atsakovo tikslams faktas, su kuriuo atsakovas nesutinka bei ginčija teisme, nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina.
23. Antra, didelė ieškinio reikalavimo suma savaime neleidžia preziumuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik jeigu grėsmė teismo sprendimo įvykdymui iškiltų dėl šių priemonių netaikymo, o ne dėl to, kad atsakovas neturi pakankamai turto / piniginių lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti. Atsakovo nemokumo atveju negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą nulemtų ieškovės reikalavimo ir atsakovo turto disproporcija, o ne kurie nors nesąžiningi jo veiksmai, apie tai taip pat jau ne kartą buvo pasisakyta teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
24. Tai konstatavus, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės, jog atsakovas galimai savo (ir/ar kitų asmenų) interesų tenkinimui naudojo ieškovės lėšas, todėl atsakovo turtinė padėtis vertinant ją ne tik turimo turto, bet ir esamų skolinių įsipareigojimų atžvilgiu, nėra gera, nėra teisiškai reikšmingos, nes nepatvirtina apelianto nesąžiningumo kaip prielaidos teismo sprendimo neįvykdymo rizikai konstatuoti, apie tai taip pat jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-319-186/2017). Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtinas ir tas aspektas, kad apelianto pateikti nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme yra išimtinai susiję su apelianto turtine padėtimi, kuri nėra savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių antrajai sąlygai (grėsmei teismo sprendimo įvykdymui) nustatyti, todėl išsamesnė šių duomenų analizė neatliktina.
25. Dar vienas svarbus principas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, yra proporcingumas. Taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek apelianto teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
26. Vien ieškinio pateikimas negali suteikti ieškovei pranašumo ar besąlyginio ribojimų antrajai ginčo šaliai disponuoti turtu bei piniginėmis lėšomis nustatymo. Nagrinėjamu atveju taip ir nutiko, nes laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tinkamai neįvertinus visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. ar apeliantas gali siekti išvengti teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymo, perleisdamas jam priklausantį turtą. Todėl toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl ieškinio pateikimo ir jame nurodytos didelės ieškinio sumos kriterijaus aiškiai neatitinka šalių interesų derinimo taisyklės.
27. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti pagrindo nėra, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.
28. Ieškovei išaiškintina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų naujausią aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų ir atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta 2018 m. liepos 4 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šios bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteistinas.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų naujausią aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės UAB „LITTRANSRENT“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo V. T. atžvilgiu.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.