Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-172-255/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-15
Bylos Nr.
1A-172-255/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė
Nuteistasis
M. S.
Advokatai
Vita Litinskienė
Kategorijos

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-172-255/2017

Teisėjas E. Antanauskas Proceso Nr. 1-01-1-03324-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5.1.; 1.2.4.6.2.1.; 2.4.6.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei,nuteistajam M. S.,nuteistojo gynėjai advokatei Vitai Litinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-03-21 nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant jį per paskirtos bausmės laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 139 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant jį per paskirtos bausmės laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė M. S. paskirta laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant jį per paskirtos bausmės laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Nustatyta, nuosprendžiui įsiteisėjus, M. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Iš M. S. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 58,01 Eur. Iš M. S. S. A. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, tai yra jis 2016-01-18, apie 14.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., konflikto metu ranka sudavė vieną kartą savo sutuoktinei S. S. (A.) į dešinį skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to, jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl neatsargumo, tai yra M. S. 2016-07-27, apie 16.20 val., buvusiai sutuoktinei S. P. (A.) sėdint automobilyje „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo tarp (duomenys neskelbtini) g. 53 ir (duomenys neskelbtini) g. 58 namo, Klaipėdoje, siekdamas susigrąžinti nukentėjusiosios nepasirašytą daiktų perdavimo dokumentą, kurį nukentėjusioji atsisakė sugrąžinti ir laikė jį savo rankoje, sugriebė jai už dešinės rankos riešo, tuo padarydamas dešinio riešo sumušimą su raiščių patempimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-03-21 nuosprendį ir jį pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinti, o pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bylą jam nutraukti.Nurodo, kad jis neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad yra nuteistas nepagrįstai. Nurodo, kad teismas jo kaltę grindė vertindamas nukentėjusiosios parodymus bei specialisto išvadą, tačiau, pasak nuteistojo, šie įrodymai nepakankami jį pripažinti kaltu.Akcentuoja, kad jis neneigia, jog 2016-07-27 tarp jo ir buvusios sutuoktinės įvyko konfliktas dėl nukentėjusiosios nepasirašomo ir negrąžinamo dokumento, tačiau konfliktas buvo žodinis ir jis dokumentą pasiėmė pasilenkęs nuo nukentėjusiosios kelių, bet ne iš jos rankų, todėl ne tik kad jokio smurto prieš nukentėjusiąją nebuvo, bet nebuvo net fizinio kontakto. Pažymi, kad jis apie šį įvykį visada davė nuoseklius ir vienodus parodymus. Dėl pirmojo jam inkriminuoto epizodo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jis buvo kaltas, todėl prisipažino, o dėl antro epizodo tikrai nėra kaltas. Akcentuoja, kad įvykio metu buvo tik jis ir nukentėjusioji, kuri pateikė savo įvykio versiją. Nukentėjusiosios S. A. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, nes ji neobjektyvi ir turi pagrindo jį apkalbėti.Nurodo, kad tarp jų nuo 2016 metų pradžios vyko skyrybų ir kiti civiliniai procesai dėl jų neįgalaus sūnaus. Mano, kad S. A., jį apkaltindama smurtu 2016-07-27, siekė savanaudiškų tikslų. Pasak nuteistojo, įvykus 2016-01-18 įvykiui, dėl kurio jis kaltę pripažino ir pripažįsta, S. A. susitaikė su juo tik po to, kai jis sutiko nutraukti santuoką jam nepalankiomis materialinėmis sąlygomis, tai yra sutiko mokėti didelį išlaikymą vaikui, paliko jai automobilį ir sutiko vienas mokėti banko paskolą, už kurią buvo pirktas automobilis. Akcentuoja, kad 2017-07-27 įvykio metu vyko kita jų civilinė byla, kurioje jis siekė didesnės galimybės matytis su savo neįgaliu vaiku ir dalyvauti jo gyvenime, nes, jo supratimu, motina juo rūpinosi per mažai ir neskyrė pakankamai dėmesio visiškai neįgalaus vaiko priežiūrai ir gyvenimo kokybės palaikymui. Mano, kad siekdama sau palankaus sprendimo ir pasinaudojusi tarp jų kilusiu konfliktu S. A. sutirštino spalvas ir jų žodinį konfliktą pavertė konfliktu su neva pavartotu smurtu. Nuteistasis pažymi, kad teismas jo kaltę grindžia ir specialisto išvada Nr. G. 1375/2016(03), jog S. A. (S.) buvo padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas. Pasak apelianto, nėra jokių įrodymų, kad dešinės rankos riešo sumušimą su sausgyslių patempimu S. A. patyrė būtent jų konflikto metu dėl jo veiksmų. Jiems išsiskyrus ji nuvažiavo. Ji jokiu rankos skausmu nesiskundė ir nieko jam apie jai padarytą sužalojimą nesakė. Į ligoninę ji nuvažiavo po poros valandų, todėl, apelianto manymu, nepašalinta abejonė, kad ranką galėjo pasitempti kažkur kitur. Akcentuoja, kad jai padarytas sužalojimas buvo nustatytas tik vertinant jos subjektyvius požymius, kad jai skauda. Atlikta rentgenograma jokių sužalojimų nerodė, motorikos, jutimo sutrikimų nebuvo, nebuvo ir išorinių požymių - mėlynių, paraudimo, patinimo ar panašiai, nors tokie požymiai, pasak eksperto Pečkaus parodymų, objektyviai turėjo būti.Skunde taip pat apeliantas nurodo, kad nedarbingumo nukentėjusioji tęsė pas šeimos gydytoją, gydymas buvo tęsiamas tik gydant jos pačios išsakytus požymius, nepatvirtintus jokiais objektyviais tyrimais, uždedant langetę. Mano, kad į bylą pateiktos nuotraukos iš „Facebook¢o“ tinklo įrodo, kad tuoj po įvykio ji nenešiojo jokio įtvaro ir ranką valdė. Akcentuoja, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu S. A. pripažino, jog ji tuo metu nedirbo, jai joks nedarbingumo pažymėjimas nebuvo reikalingas, tačiau ji specialiai jo paprašė ir jį tęsė, kad turėtų įrodymą prieš jį byloje. Nuteistojo teigimu, dėl visų šių aplinkybių jos parodymai vertintini kritiškai. Visos abejonės byloje turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl jis pagrįstai mano, kad jo kaltė nėra įrodyta jokiais objektyviais įrodymais ir jis turėtų būti išteisintas.M. S. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, jis su nukentėjusiąja buvo susitaikę, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir atnaujintas tik neva jam padarius naują nusikalstamą veiką per metus. Pasak nuteistojo, kadangi jis nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, tai turėtų būti išteisintas. Išteisinus jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, nelieka pagrindo nuteisti ir pagal pirmą epizodą.Teismo posėdyje nuteistasis M. S. ir jo gynėja advokatė Vita Litinskienė prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Kristina Blinstrubienė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skunde M. S., ginčydamas savo kaltę dėl BK 1139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą teigdamas, kad teismas jo kaltę pripažino remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais ir specialisto išvadomis. Teigia, kad šių įrodymų nepakanka tam, kad jį pripažintų kaltu. Mano, kad teismas privalėjo nukentėjusiosios parodymus ir specialisto išvadas vertinti kritiškai, nes šie įrodymai yra neobjektyvūs.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka norint nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą neperžengiant apeliacinio skundo ribų mano, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 5 dalis) bei pateikė iš esmės motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus nukentėjusiosios, paties nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus ir dėl jų padarė teisingas išvadas. Nors nuteistasis ir nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra iš esmės neteisingos. Savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantas grindžia subjektyvių byloje surinktų įrodymų vertinimu ir interpretavimu, tačiau pažymima, kad asmens nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes šiuo atveju apylinkės teismo sprendimas iš esmės motyvuotas ir jame esminių prieštaravimų nėra. Apeliantas skunde tvirtina, kad jokio smurto 2016-07-27 įvykio metu prieš nukentėjusiąją nebuvo. Teigia, kad nukentėjusioji pateikė savo įvykio versiją, nes turėjo pagrindą jį apkalbėti. S. A. siekė jį apkalbėti dėl savanaudiškų tikslų, nes tarp jų vyko civiliniai ginčai. Pasak nuteistojo, nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji riešo sužalojimą patyrė būtent jų konflikto metu. Šios skunde nurodytos aplinkybės nėra naujos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateikti procesiniai dokumentai, priimti civilinėse bylose, teikdamas parodymus nuteistasis užsimindavo apie vykstančius civilinius procesus, tačiau pastarasis nurodydamas tokias aplinkybes neteigė, jog būtent civiliniai ginčai padarė įtaką tokiam nukentėjusiosios elgesiui prieš jį. Apie tai, kad nukentėjusioji apkaltindama jį siekė savanaudiškų tikslų civiliniuose ginčuose, apeliantas pradeda kalbėti tik apeliaciniame skunde, ir tokią nuteistojo poziciją yra pagrindas laikyti kaip pasirinktą gynybinę taktiką, kurios iš esmės nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Aplinkybė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyko civiliniai ginčai, pati savaime, nėra besąlygiškas pagrindas išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Išvadas dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką ar jo nekaltumo, kitų bylai reikšmingų aplinkybių teismas sprendžia iš tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos. Taigi baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neigimas nėra pagrindas asmenį išteisinti, jei kiti byloje surinkti ir kaltę pagrindžiantys įrodymai abejonių nekelia. Nagrinėjamu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl M. S. kaltės, objektyvumu ir patikimumu. Taip pat kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji galėjo riešą susižaloti kur nors kitur, o ne įvykio metu. Pastebėtina, kad ši versija taip pirmosios instancijos teisme nebuvo keliama. Tai, kad pateiktose nuotraukose iš „Facebook¢o“ tinklapio nukentėjusioji yra be įtvaro, neįrodo, kad nukentėjusioji nepatyrė jokio sužalojimo. 2016-07-28 Specialisto išvadoje Nr. G 1375/2016(03) nurodyta, kad S. S. (S. P.) buvo padarytas dešino riešo sumušimas su raiščių patempimu. Minimą sužalojimą S. S. (S. P.) galėjo patirti dėl bukos traumos užduotyje nurodytomis aplinkybėmis – „sugriebus už dešinės rankos riešo ir jį užlaužus“. Įrašai medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad nustatytą riešo sužalojimą S. S. (S. P.) galėjo patirti 2016-07-27 paros antroje pusėje. Nustatytą riešo sužalojimą S. S. (S. P.) galėjo patirti dėl vieno trauminio poveikio. Dėl dešinio riešo sumušimo su raiščių patempimu S. S. (S. P.) sveikata sutrikdyta buvo ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, jos sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 102–103). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas Rimantas P. P. patvirtino savo išvadą. Nurodė, kad raiščių patempimas yra sunki trauma, judesio metu jaučiamas skausmas. Tikėtina, kad gali būti trauma, daugiau nei 10 dienų nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kada daromas magnetinis rezonansas, matomas patempimas, o išoriškai nieko nesimato. Sumušimas – atsiranda mėlynės, sukant – raiščių trauma (t. 2, b. l. 66–67). Eksperto paaiškinimai iš esmės patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Nors nuteistasis bando teigti, kad riešą nukentėjusioji galėjo susižaloti po įvykio, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti sužalojimų atsiradimo aplinkybėmis, kurios yra nustatytos objektyviai ir neginčijamai. Nuteistasis skunde tvirtina, kad teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus, tačiau tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta. Nukentėjusioji viso proceso metu buvo nuosekli nurodydama aplinkybes tiek dėl pirmo įvykio, tiek dėl antro įvykio, to iš esmės nebūtų galima pasakyti apie M. S. parodymus, kurie dėl pirmo įvykio nebuvo nuoseklūs. Nors apeliantas 2017-07-27 įvykusio konflikto aplinkybių neneigia, tik nesutinka, kad jis sužalojo nukentėjusiosios riešą, tačiau nukentėjusiajai padaryti sužalojimai patvirtinti specialisto išvada. Tai, kad nukentėjusiosios riešo sumušimas išoriškai nebuvo matomas, savaime nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusioji sako netiesą teigdama, jog dešinės rankos riešą sugriebė ir pasuko M. S.. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji S. A. (S. S.) apkalba M. S. pasakodama išsigalvotas sužalojimo aplinkybes dėl savanaudiškų tikslų. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų objektyvumu ir jais nesivadovauti, tokių pagrindų nemato ir apeliacinės instancijos teismas. Apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl M. S. kaltės nėra paneigtos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog M. S. nurodytas aplinkybes paneigia nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados apie sužalojimų padarymo laiką ir pobūdį. Nors apeliantas skunde nurodo, kad visos abejonės turėtų būti vertinamos jo naudai, tačiau pastarasis nenurodė, kokie įrodymai liko neištirti, kokios aplinkybės, reikšmingos šiai bylai, liko neišaiškintos ir nenustatytos, kokios abejonės liko nepašalintos. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kartu lygindamas tarpusavyje, dėl byloje ištirtų įrodymų pasisakė, pateikė savo vertinimą, kuris sutampa ir su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu. Ta aplinkybė, kad nuteistojo vertinimas nesutampa su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad nuteistojo netenkina pirmosios instancijos teismo priimtas nepalankus sprendimas, nėra teisinis pagrindas pripažinti, kad įrodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, neobjektyvus, apeliantas skunde nenurodė. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Vien tai, kad teismas tikėjo ne jo, o nukentėjusiosios paaiškinimais, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, kadangi, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Jeigu įrodymai buvo vertinami laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių ir nepadaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo priimtas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju kolegija įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė. Paminėtų aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama M. S. kaltei padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės teismo padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Regina BertašienėDalia KursevičienėEdita Lapinskienė