- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- A-1283-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03727-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. D.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus (toliau – ir Departamentas) 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-703(00008); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą (b. l. 1–3).
Pareiškėjas nesutiko su Departamento sprendimu nepratęsti 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir išduoti leidimą laikinai gyventi), kuris jam buvo išduotas teisėtos veiklos Lietuvoje pagrindu iki 2015 m. kovo 31 d., galiojimo termino. Paaiškino, kad iki nurodyto termino, 2015 m. kovo 31 d., neatvyko į Migracijos valdybą ir reikalingų dokumentų leidimui įforminti nepateikė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (motinos slaugos), apie kurias raštu 2015 m. gegužės 6 d. pranešė Departamentui. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, esą jis turėjęs pakankamai laiko leidimui įforminti, kadangi jis išduotas 2014 m. gruodžio 31 d., o slauga motinai nustatyta tik nuo 2015 m. vasario 20 d. Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 1 dalį, sprendimas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Taigi, nustačius slaugą pareiškėjo motinai, dar nebuvo pasibaigęs šis 3 mėnesių terminas, tačiau dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių įforminimo procedūra nebuvo laiku baigta.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 19–21).
Nurodė, kad pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis buvo informuotas, kokius dokumentus pateikti, iki kada, kad to per nustatytą terminą neatlikus sprendimas netenka galios ir klausimas nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas iki 2015 m. kovo 31 d. nesikreipė į Migracijos valdybą, o 2015 m. gegužės 6 d. pateikė Departamentui prašymą pratęsti sprendimo galiojimo terminą. Departamento teigimu, net ir pripažinus, kad atsirado svarbios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, beveik 2 mėnesių terminas yra pakankamas kreipimuisi dėl leidimo įforminimo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad iki 2015 m. kovo 31 d. atliko kokius nors veiksmus dėl leidimo įforminimo, nesikreipė dėl termino pratęsimo sprendimo galiojimo metu. Be to, ginčijamas sprendimas neužkerta pareiškėjui kelio nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino bei panaikino Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-703(00008) ir įpareigojo R. D. prašymą išnagrinėti iš naujo (b. l. 104–107).
Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. 2014 m. gruodžio 31 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu Nr. (15/4-13)10K-192 informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą, nurodydamas, kur pareiškėjas turi kreiptis dėl leidimo įforminimo, kokius dokumentus pateikti, sprendimo galiojimo terminą (iki 2015 m. kovo 31 d.), pareiškėjas informuotas, kad nepateikus dokumentų iki nurodytos datos sprendimas netenka galios ir leidimo išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo įstatymo nustatyta tvarka. 2015 m. kovo 24 d. pareiškėjas el. paštu kreipėsi į Departamentą, prašydamas pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimą, nurodė, kad iki nustatyto termino negali atvykti dėl jo motinos sveikatos problemų. 2015 m. kovo 27 d. pareiškėjas el. paštu pateikė Departamentui papildomus dokumentus dėl prašymo pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimą, tarp jų ir – šeimos gydytojo išduotą pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo motina serga ir jai būtinas gydymas. 2015 m. balandžio 9 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius raštu Nr. (15/4-13)10K-17547, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, informavo, kad prašymas dėl sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo pratęsimo gali būti pateiktas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo nustatyta tvarka. 2015 m. gegužės 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas pratęsti jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo terminą, kurį praleido dėl motinos ligos. 2015 m. birželio 30 d. Departamentas sprendimu Nr. (15/4-1)3I-703(00008), vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, nepratęsė 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vieneriems metams galiojimo termino.
Teismas vadovavosi Įstatymo 34 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas, redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gegužės 7 d.), 91, 94 punktais.
Nagrinėjamu atveju Departamento 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis vienerius metus, kuriam nustatytas įforminimo terminas iki 2015 m. kovo 31 d. Pareiškėjas elektroniniu paštu 2015 m. kovo 24 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu pratęsti minėto sprendimo galiojimą, o 2015 m. kovo 27 d. atsiuntė dokumentus, pagrindžiančius jo prašymą. Remiantis Aprašo 91 punktu, pareiškėjas atitinkamą prašymą turėjo teisę pateikti tiesiogiai arba per konsulinę įstaigą, be to, prašyme turi būti nurodyti asmens duomenys. Departamentas 2015 m. balandžio 9 d. raštu išaiškino, kad prašymas turi būti teikiamas teisės aktų nustatyta tvarka, o siuntimas elektroniniu paštu neatitinka minėtų reikalavimų. Teismo vertinimu, tokia išvada padaryta nepagrįstai: Aprašo 91 punkte įtvirtintos dvi alternatyvos prašymui pateikti – tiesiogiai arba per konsulinę įstaigą; taigi, aiškinant šią sąlygą lingvistiškai, daryta išvada, kad tiesioginis prašymo teikimo būdas siejamas su jo perdavimu galutiniam adresatui – Departamentui, o ne per atitinkamą tarpinę įstaigą. Vadovaujantis protingumo principu, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, daryta išvada, kad tiesioginis kreipimasis šiuo atveju neturi būti apribotas vien tik fiziniu asmens atvykimu į Departamentą, bet taip pat galima kreiptis ir elektroniniu paštu. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad pareiškėjas į Departamentą dėl sprendimo galiojimo pratęsimo kreipėsi laiku.
Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).
Nagrinėjamu atveju Departamentas atsisakymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iš esmės motyvavo tuo, kad pridėta gydytojo išduota pažyma dėl pareiškėjo motinos ligos galbūt nėra autentiška, be to, vertino tai, kad motinai slauga nustatyta nuo 2015 m. vasario 20 d., dėl to esą pareiškėjas turėjo pakankamai laiko sprendimui įforminti. Pažymėta, kad Departamentas niekaip nevertino fakto, kad pareiškėjas buvo atsiuntęs prašymą ir dokumentus dar iki pasibaigiant nustatytam terminui. Teismo nuomone, išvada, kad medicinos pažyma nėra autentiška, yra subjektyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo motinai slauga nustatyta dar 2015 m. vasario 20 d., taip pat neturi įtakos pareiškėjo teisei teikti prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus iki 2015 m. kovo 31 d., nes nustatytas teisinis reglamentavimas suteikia asmenims teisę tokį prašymą teikti iki paskutinės termino dienos ir nėra kaip nors ribojamas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, daryta išvada, kad Departamento sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, dėl to yra neteisėtas ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.). Atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes.
Šalies argumentai
Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 110–113).
Nesutinka su teismo vertinimu, kad 2015 m. kovo 27 d. kreipimasis elektroniniu paštu atitinka Aprašo nustatytą tvarką, kad pareiškėjas laiku kreipėsi į Departamentą dėl sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo termino pratęsimo. Pabrėžia, kad pateikiant prašymą būtina identifikuoti pareiškėją ir įsitikinti jo tapatybe. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, taip pat bendrųjų teisės aktų, reglamentuojančių asmenų prašymų pateikimo ir nagrinėjimo viešojo administravimo institucijose tvarką, nuostatas. Pareiškėjo elektroniniu būdu pateiktas prašymas neatitinka bendrųjų reikalavimų (prašymas nepasirašytas elektroniniu parašu, o pagal Įstatymo 34 straipsnį, apie priežastis turi būti pranešama raštu), taip pat neužtikrina galimybės įsitikinti prašymą pateikiančio asmens tapatybe. Pareiškėjo kreipimasis elektroniniu paštu nelaikytinas tinkamai pateiktu prašymu nei pagal bendrąsias, nei pagal specialiąsias taisykles. Atitinkamai Migracijos departamentas neturėjo pareigos nagrinėti šį prašymą pagal Aprašo nuostatas ir priimti Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nurodyto sprendimo.
Atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Aprašo 91 punktu prašymą pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimą pareiškėjas galėjo pateikti ne tik Migracijos departamentui tiesiogiai, bet ir per konsulinę įstaigą. Tačiau pareiškėjas patvirtino, kad net nebandė kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Indijoje, o dėl vizos išdavimo kreipėsi į kitų valstybių ambasadas. Daro išvadą, kad jis kreipėsi į kitų valstybių ambasadas siekdamas lengvesnės vizos išdavimo procedūros – toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas imigracijos taisyklėmis, taip pat kaip nepakankamai sąžiningas, rūpestingas ir protingas elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog išvada, kad pareiškėjo pateikta medicininė pažyma nėra autentiška, yra subjektyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pažymi, kad atsižvelgiant į Įstatymo 34 straipsnį, kuris nenustato išsamaus baigtinio priežasčių sąrašo, taip pat į tai, kad vertinimo procesas savo esme yra informacijos apibendrinimas ir interpretavimas, sprendimo dėl termino pratęsimo priėmimas neišvengiamai susijęs su individualiu ir subjektyviu vertinimu. Departamento nuomone, pareiškėjo atveju šis vertinimas buvo pagrįstas ne spėjimais, tačiau faktinių aplinkybių visuma. Pačioje pažymoje nurodyta, kad ją išdavė vaikų gydytojas (tačiau pažyma išduota dėl suaugusio asmens). Tekstas pažymoje išdėstytas anglų ir lietuvių kalbomis, nors pažyma išduota Indijos Respublikoje. Įvertinus šias aplinkybes, pažymos formą ir turinį, taip pat tai, kad pažyma nebuvo legalizuota arba patvirtinta pažyma (Apostille) teisės aktų nustatyta tvarka, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą abejoti pažymos autentiškumu.
Pažymi, jog priimant ginčijamą sprendimą duomenų visumoje įvertinti ir kiti asmens byloje esantys duomenys, susiję su pareiškėjo patikimumu. Nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui kilo įtarimų, kad tikrasis pareiškėjo atvykimo tikslas – ne darbas įmonėje, o leidimo laikinai gyventi gavimas. Nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, tačiau nusprendė ateityje patikrinti, ar pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje nurodytu adresu, taip pat, ar įmonė vykdo deklaruotą veiklą.
Pažymi, kad 2014 m. birželio 26 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33 , 34, 35, 36, 40, 43 , 44, 441, 45, 46, 492, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 nuostatos taip pat lemia griežtą Migracijos departamento poziciją vertinant nepatikimų užsieniečių prašymus.
Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendros taisyklės. Migracijos departamento vertinimu, šios išimties taikymas galimas ne bet kokiais atvejais, tačiau esant išskirtinėms, svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Vertinant pareiškėjo pateiktos pažymos turinį, taip pat pareiškėjo pateiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad pareiškėjui apie jo mamos sveikatos būklę buvo žinoma anksčiau (pvz., (duomenys neskelbtini) sirgo 4 metus), todėl pareiškėjas turėjo galimybę iš anksto įvertinti slaugos būtinybę.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Aprašo 91 punkte įtvirtintos dvi alternatyvos prašymui pateikti – tiesiogiai ar per konsulinę įstaigą. Aiškinant šią sąlygą lingvistiškai, darytina išvada, kad tiesioginis prašymo pateikimo būdas siejamas su jo perdavimu galutiniam adresatui – Migracijos departamentui, o ne per tam tikrą tarpinę įstaigą. Vadovaujantis protingumo principu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad tiesioginis kreipimasis šiuo atveju neturi būti apribotas vien tik fiziniu asmens atvykimu į Migracijos departamentą, bet taip pat galima kreiptis ir elektroniniu paštu. Iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą priedo, o konkrečiai iš 2014 m. spalio 2 d. Valstybės įmonės registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo kopijos (kopija patvirtinta V. J.) skilties kontaktinė informacija ir 2014 m. gruodžio 31 d. Juridinio asmens duomenų išrašo kopijos (tikrino: V. Š.; kopija patvirtinta V. J.) skilties kontaktai matyti, kad pareiškėjo elektroninis paštas yra būtent tas elektroninis paštas, kuriuo pareiškėjas 2015 m. kovo 27 d. kreipėsi į Migracijos departamentą. Todėl Migracijos departamentas neturi jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad negalėjo identifikuoti prašymą pateikusio asmens.
Migracijos departamento nuostata vertinant pareiškėjo asmenį bei jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus yra nenuosekli ir nepagrįsta. Viena vertus Migracijos departamentas teigia, kad nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui kilo įtarimų, kad tikrasis pareiškėjo atvykimo tikslas – ne darbas įmonėje, o leidimo laikinai gyventi gavimas. Kita vertus, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, Migracijos departamentas vis dėl to 2014 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.
Nors atsakovas nuodo, kad Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimties iš bendros taisyklės taikymas galimas ne bet kokiais atvejais, tačiau esant išskirtinėms, svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms būtent tokios aplinkybės (sunki motinos liga) ir užkirto kelią pareiškėjui laiku kreiptis į Migracijos departamentą dėl termino pratęsimo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Migracijos departamento medicininės pažymos vertinimas ir Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimties iš bendros taisyklės aiškinimas ir vertinimas yra nenuoseklus bei nepagrįstas. Viena vertus Migracijos departamentas abejoja pareiškėjo pateiktos medicininės pažymos autentiškumu, kita vertus vertindamas byloje pateiktų įrodymų visetą daro išvadą, kad pareiškėjui apie motinos sveikatos būklę buvo žinoma anksčiau. Pareiškėjo motinos sveikatos būklės paūmėjimas negali būti nei planuojamas, nei nuspėjamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-703(00008) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Indijos pilietis R. D. 2014 m. spalio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje (b. l. 23–29). Departamentas 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu Nr. (15/4-13)10K-192 (b. l. 59) informavo pareiškėją, kad priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus, nurodydamas, kur pareiškėjas turi kreiptis dėl leidimo įforminimo, kokius dokumentus pateikti, sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminą (iki 2015 m. kovo 31 d.). Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad nepateikus dokumentų iki nurodytos datos sprendimas netenka galios ir leidimo išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo įstatymo nustatyta tvarka. 2015 m. kovo 24 d. pareiškėjas el. paštu išsiųstu laišku kreipėsi į Departamentą, prašydamas pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimą dėl to, kad iki nustatyto termino negali atvykti dėl jo motinos sveikatos problemų (b. l. 90). 2015 m. kovo 27 d. pareiškėjas el. paštu pateikė Departamentui papildomus dokumentus dėl prašymo pratęsti sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimą, tarp jų – šeimos gydytojo išduotą pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo motina serga ir jai būtinas gydymas (b. l. 86–88). Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (15/4-13)10K-17547 informavo pareiškėją, kad prašymas dėl sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo pratęsimo gali būti pateiktas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo nustatyta tvarka (b. l. 94–95). 2015 m. gegužės 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas pratęsti jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo terminą, kurį praleido dėl motinos ligos (b. l. 61–67). Departamentas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-703(00008), išnagrinėjęs 2015 m. gegužės 6 d. pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, nepratęsė 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vieneriems metams galiojimo termino (b. l. 68–69).
Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjas, į Departamentą galėjęs kreiptis ir elektroniniu paštu siųstu laišku, dėl sprendimo galiojimo pratęsimo kreipėsi laiku, ir nesutikęs su Departamento atliktu pareiškėjo nurodytų motyvų pratęsti sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi vertinimu, nusprendė, kad Departamento sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl jį panaikino. Atsakovas Migracijos departamentas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Pažymėtina, kad teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą ir reikšmingą teisinį reguliavimą, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas su prašymu pratęsti terminą, kurį atsakovas išnagrinėjo ir dėl kurio priėmė ginčijamą sprendimą, kreipėsi laiku, o juo labiau – su procesiniu sprendimu perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.
Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Įstatymo nuostatos, o jo išdavimo tvarka detalizuota Apraše. Įstatymo 34 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi galiojimą, 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo, o sprendimas išduoti užsieniečiui leidimą nuolat gyventi – 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo. Leidimas gyventi, išskyrus šio Įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį, įforminamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo įforminti leidimą gyventi pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ligos atveju ar esant kitų svarbių nuo užsieniečio nepriklausančių priežasčių, apie kurių buvimą užsienietis turi raštu pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, gali būti pratęstas sprendimo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, galiojimas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių.
Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gegužės 7 d.) 91 punkte nurodyta, jog Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju užsienietis, dėl kurio Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priėmė sprendimą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui tiesiogiai arba per konsulinę įstaigą turi pateikti laisvos formos prašymą pratęsti sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus, o užsienietis, dėl kurio migracijos tarnybos viršininkas ar kitas įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šiai migracijos tarnybai tiesiogiai arba per konsulinę įstaigą – laisvos formos prašymą pratęsti sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojimo terminą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Prašyme turi būti nurodyta užsieniečio pilietybė, vardas (-ai), pavardė, gimimo data, adresas Lietuvos Respublikoje arba elektroninio pašto adresas, kuriuo būtų galima informuoti apie priimtą sprendimą dėl sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojimo termino pratęsimo, kai užsienietis yra Lietuvos Respublikoje, ir priežastis, dėl kurios prašoma pratęsti sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojimą terminą.
Apibendrinat minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Įstatymas nenumato, kad minėtas 3 mėnesių terminas galėtų būti atnaujinamas – šis terminas gali būti tik pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių, t. y. terminas, kuriuo galioja sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, negali būti ilgesnis nei 6 mėnesiai nuo sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi priėmimo. Kadangi Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas gali būti tik pratęstas, prašymas dėl sprendimo pratęsti terminą priėmimo turi būti pateiktas dar jam nesibaigus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmą kartą su prašymu dėl Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pratęsimo kreipėsi elektroniniu laišku dar jam nesibaigus, tačiau Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (15/4-13)10K-17547, informavęs pareiškėją, kad prašymas dėl sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo pratęsimo gali būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, šio prašymo nenagrinėjo, t. y. iš esmės atsisakė jį nagrinėti, pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neskundė. Antrą kartą pareiškėjas su prašymu dėl Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyto termino pratęsimo į Departamentą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 6 d., t. y. jau šiam terminui pasibaigus, todėl Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu, nepaisant jame nurodyto faktinio ir teisinio pagrindimo, pagrįstai atsisakė jį tenkinti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas 2014 m. gruodžio 31 d., jis, net maksimaliai pratęsus jo galiojimo terminą, galėjo galioti tik iki 2015 m. birželio 30 d., kada ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas atsisakyti pratęsti terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl termino pratęsimo bet kokiu atveju jau negalėjo būti tenkinamas.
Kadangi konstatavus, kad 2015 m. gegužės 6 d. pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su ginčijamo administracinio akto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu / neteisėtumu ir pagrįstumu / nepagrįstumu, nėra reikšmingi, dėl jų nepasisakoma.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.