Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Ž. L. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. L. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Iš nuteistojo priteista 1660,60 Lt Valstybinei ligonių kasai, nukentėjusiajam M. B. – 500 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos, nukentėjusiajam A. J. – 650 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartis, kuria Ž. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. L. nuteistas už tai, kad jis 2004 m. birželio 12 d., apie 2 val., prie baro–parduotuvės, esančio Kauno r. (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ne mažiau kaip du kartus dūrė peiliu M. B. ir padarė jam durtinę–pjautinę–kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, lydimą oro susikaupimo kairiojoje krūtinplėvėje, durtinę–pjautinę žaizdą juosmens kairėje pusėje – taip sukėlė nukentėjusiajam M. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, 2004 m. birželio 12 d., apie 2 val., prie baro–parduotuvės, esančio Kauno r. (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ne mažiau kaip du kartus dūrė peiliu A. J. ir padarė jam durtines–pjautines–kiaurymines žaizdas kairiajame žaste, nugaroje ir juosmenyje – taip sukėlė nukentėjusiajam A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde nurodoma, kad 2005 m. spalio 27 d. priimta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis į teismo posėdį atvesdinti nukentėjusiuosius A. J., M. B. ir liudytoją N. B. nebuvo įvykdyta, nes į posėdį atvyko ir buvo apklaustas tik A. J. bei N. B., - tai lėmė esminį BPK pažeidimą. Taip pat kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyti bausmių bendrinimo būdo motyvai, pabrėžia, kad neturtinė žala nuteistiesiems priteista nepagrįstai, nes tik dėl jų provokuojančių ir rizikingų veiksmų kasatorius padarė nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Nagrinėjant bylą buvo tinkamai ištirtos faktinės bylos aplinkybes ir Ž. L. veika dėl M. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. BK 136 straipsnyje numatyta, kad už sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus atsako asmuo, kuris sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Ž. L. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį, nes nėra šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad nuteistasis nusikaltimą galėjo padaryti būdamas staiga labai susijaudinęs: nukentėjusieji bandė išskirti konfliktuojančias (besistumdančias) merginas – tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį elgesys, dėl kurio gali būti staiga labai susijaudinama, jei nėra jokių ypatingų aplinkybių

Nagrinėjant bylą padaryta pagrįsta išvada, kad nusikalstamas veikas Ž. L. padarė tyčia. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis paties nuteistojo prisipažinimu, teismo medicinos specialistės išvadomis ir kitais byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad Ž. L. veikė netiesiogine tyčia – t. y., smogdamas peiliu nukentėjusiesiems A. J. ir M. B. iš nugaros į įvairias kūno vietas, suprato tokių veiksmų pavojingumą ir nors padarytų sveikatos sutrikdymų neindividualizavo ir jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, vadinasi, veikas teisingai kvalifikavo pagal kilusias pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą dėl M. B. ir nežymų sveikatos sutrikdymą dėl A. J. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad Ž. L. veikė tiesiogine tyčia, teisingai pažymėjo, kad tyčios rūšis šiuo konkrečiu atveju kvalifikavimui reikšmės neturi, o konstatuoti neatsargumą nėra pagrindo. Pakaltinamas asmuo, užsimojantis peiliu prieš kitus asmenis, negali nesuvokti tokios veikos pavojingo pobūdžio ir nenumatyti, kad tokie veiksmai sukels pavojingas pasekmes.

Pažymėtina, kad nei BK 135 straipsnio 1 dalyje, nei BK 140 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos motyvas (savanaudiški tikslai, žemos paskatos ir pan.) nėra būtinasis objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymis.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas: kadangi nebuvo nustatyta nė viena BK 63 straipsnio 5 dalyje numatyta sąlyga, bausmės subendrintos ne apėmimo, o sudėjimo būdu. Teismas turi diskrecinę teisę parinkti bausmių sudėjimo būdą, nes BK nenumato aiškių kriterijų, kada bausmės turi būti sudedamos iš dalies, o kada visiškai. Teismas, nustatęs Ž. L. veikose BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimų sudėčių požymius, teisingai konstatavo realiąją nusikaltimų sutaptį ir bausmes bendrino, iš dalies jas sudėdamas; kasatoriui paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra akivaizdžiai per griežta.

Dėl BPK taikymo

Motyvuodamas konkrečią bausmę, teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes – taip tinkamai įgyvendinamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Kauno rajono apylinkės teismas skirdamas Ž. L. bausmę atsižvelgė į jo padarytų veikų pavojingumo laipsnį (vienas padarytų nusikaltimų yra sunkus); kaltės formą ir rūšį; kaltininko asmenybę – nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus, dirbo, nebuvo teistas, charakterizuotas teigiamai; taip pat baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi; provokuojantį nukentėjusiojo A. J. elgesį; į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo bausmės skyrimą Ž. L. Bausmių bendrinimo būdo motyvų nenurodymas nuosprendyje nėra pripažįstamas netinkamu BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.14 punkto a papunktyje numatyta, kad teismas paprastai motyvuoja bausmių subendrinimo būdą. Kadangi šis reikalavimas nėra imperatyvus, jo nesilaikymas nelaikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o kartu ir kasaciniu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 142 straipsniu, 2005 m. rugsėjo 8 d. priėmė nutartį atvesdinti į teismo posėdį nukentėjusiuosius M. B. ir A. J., nes į pirmą Kauno apygardos teismo posėdį neturėdami pateisinamų priežasčių neatvyko abu nukentėjusieji. Į 2005 m. spalio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko tik A. J. Visų kviestų į posėdį liudytojų ar nukentėjusiųjų neatvykimas nelaikomas kliūtimi, visada trukdančia teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kiekvienoje konkrečioje byloje yra sprendžiama, ar teisme ištirtų įrodymų pakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad sprendimas byloje gali būti priimtas apklausus tik vieną iš nukentėjusiųjų, BPK nepažeidė, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad neatvykusio nukentėjusiojo, kuris buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, apklausa apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtų lėmusi palankesnio kasatoriui teismo sprendimo priėmimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kauno rajono apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą, tinkamai pritaikė teisės normas. Neabejotina, kad sutrikdant asmeniui sveikatą paprastai tam asmeniui padaroma neturtinė žala, nes taip yra sukeliamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.), kurios pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį laikomos neturtine žala. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti atmetamas motyvuojant vien tik netinkamu (provokuojančiu) nukentėjusiojo elgesiu nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje turėjo būti atmesti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Ž. L. kasacinį skundą atmesti.