Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Sorentus projektai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Valdjusta“ ieškinį atsakovui UAB „Sorentus projektai“ dėl nuostolių priteisimo bei pagal atsakovo UAB „Sorentus projektai“ priešieškinį ieškovui UAB „Valdjusta“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo UAB „Sorentus projektai“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo UAB „Valdjusta“ atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo UAB „Valdjusta“ atžvilgiu.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Sorentus projektai“ ieškovo UAB „Valdjusta“ atžvilgiu pareiškė priešieškinį dėl 11 008,76 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo ieškovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma ieškovui iš tiesų yra didelė ir kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, taip įrodymų, kad UAB „Valdjusta“ slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios. Taip pat nepateikta jokių objektyvių duomenų apie ieškovo nemokumą, sunkią finansinę būklę, slapstymąsi, buveinės pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad tai gali apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą.

Nesutikdamas su minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas ydingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė skolininkui ir nepagrįstai ją perkėlė kreditoriui. Pasak apelianto, reikalavimo dydis savaime sąlygoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė reikalavimo suma savaime nėra pagrindas jas taikyti; teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam skolininkui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Akcentuotina, jog nei su priešieškiniu, nei su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė įrodymų apie prastą skolininko finansinę padėtį, todėl vien aplinkybė, kad ieškovas geruoju nevykdo atsakovo reikalavimo, dar nėra pagrindas teiginiui, jog 11 008,76 Eur skolos suma jam yra didelė. Bandydamas pagrįsti neva prastą ieškovo finansinę būklę, apeliantas nurodo, kad ieškovui praeityje buvo iškelta bankroto byla, kas parodo, jog jis nelinkęs atsiskaityti su savo kreditoriais. Pasak apeliacinės instancijos teismo, tokie apelianto teiginiai neįrodo prastos UAB „Valdjusta“ turtinės padėties, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas yra veikiantis juridinis asmuo, nes bankroto byla jo atžvilgiu buvo nutraukta.

Pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o skolininkas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Nagrinėjamu atveju, argumentuodamas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, apeliantas iš esmės teigia, jog turtinės padėties įrodinėjimas yra skolininko (ieškovo) pareiga, t.y. pasak apelianto, būtent ieškovas turėjo įrodyti, jog jo finansinė padėtis yra gera. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skolininko turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kreditoriui, tačiau, kaip minėta, kreditorius turi įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios, taip pat apie ieškovo slapstymąsi, buveinės pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad ieškovas siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą.

Skunde apeliantas taip pat rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 nutartimi byloje Nr. L2-24103-807/2015 dėl teismo įsakymo išdavimo tarp tų pačių šalių, kuria teismas kreditoriaus UAB „Valdjusta“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkui UAB „Sorentus projektai“ ir areštavo jam priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 11 957,81 Eur sumai, uždraudžiant skolininkui disponuoti areštuojamu turtu. Pasak apelianto, minėtoje nutartyje teismas iš esmės pripažino, jog tapataus dydžio 11 957,81 Eur kreditoriaus reikalavimo suma yra pakankami didelė sprendimo neįvykdymo grėsmei pripažinti, nors į bylą kreditorius nepateikė jokių duomenų apie skolininko turtą ar galimą finansinę padėtį. Apelianto teigimu, toks iš esmės tapačių aplinkybių skirtingas vertinimas ir skirtingų sprendimų priėmimas pažeidžia proceso šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Kaip jau minėta, prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Atsižvelgiant į tai, jog atskiruoju skundu apeliantas neskundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 nutarties civilinėje byloje Nr. L2-24103-807/2015, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės vertinti jos teisėtumo ar pagrįstumo. Kalbant apie tai, ar šiuo atveju galima ir būtina remtis 2015-05-18 nutartyje nurodytais teiginiais ar išvadomis, pasakytina, jog apeliantas neįrodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-18 nutartyje padarė tam tikras išvadas, kurias būtų galima laikyti prejudicinėmis ir jomis remtis (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog apeliantui apskundus minėtą nutartį, Vilniaus apygardos teismas ją paliko nepakeistą, nurodydamas, jog su atskiruoju skundu apelianto pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigė teismo išvados dėl grėsmės kreditoriui palankaus teismo įsakymo įvykdymui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kiekvienas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti vertinamas individualiai, įvertinant jo pagrįstumą ir su juo pateiktus įrodymus, todėl vienu atveju tam tikra suma gali būti pripažįstama didele konkrečiam skolininkui, o kitais atvejais – ne.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

2016 m. balandžio 21 d. atsakovas UAB „Sorentus projektai“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atmetus atskirąjį skundą, apelianto UAB „Sorentus projektai“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.