Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-21 · Administracinė byla Nr. I-5666-171/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-21
Bylos Nr.
I-5666-171/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė
Pareiškėjas
K. K., S. G. A., Z. K.
Atsakovas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos gyventojų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5666-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00314-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.38; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjams K. K., S. G. A. ir Z. K., atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui A. A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K., S. G. A. ir K. K. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo ir protokolo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo pripažinti negaliojančiais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. IV-179, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2015 m. spalio 28 d. posėdžio išvadą, įformintą 2015 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr. 2PD-5 (236), ir pripažinti pareiškėjams tremtinių statusą pagal Lietuvos Respublikos nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Pareiškėjai paaiškino, kad sovietų valdžia visą jų šeimą išbuožino, jie buvo įrašyti tarp tų, kuriuos turėjo ištremti į Sibirą. Lietuvos piliečių genocidas buvo vykdomas nepaisant jokio žmogiškumo ir teisingumo normų. Šeima turėjo būti ištremta į Sibirą 1948 metais. Kad ji yra įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tėvas sužinojo iš patikimų žmonių. Tremties laikotarpiu šeima buvo priversta slapstytis, bėgti ir glaustis visur, kas tik priimdavo. Legaliai tuo laikotarpiu gyventi negalėjo niekur. Ištisas naktis tėvai slėpėsi Simno miesto bažnyčioje, tą galėtų patvirtinti bažnyčios zakristijono sūnus bei patvirtina su prašymais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pateikti rašytiniai, notarine tvarka patvirtinti liudytojų parodymai.

Pareiškėjų nuomone, atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tinkamai neįvertino jų nurodytų aplinkybių ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Su prašymais atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pateikti rašytiniai liudytojų parodymai patvirtina, kad pareiškėjai iš esmės atitinka visas tris Įstatymo 5 straipsnio, 2 dalyje 2 punkte nurodytas sąlygas: 1) pareiškėjų tėvai buvo asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus; 2) pareiškėjai ir jų tėvai trėmimo metu buvo pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, nes jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai; 3) visa šeima negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad įstatymo leidėjas nėra nustatęs, kad tik Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma yra vienintelis ir svarbiausias įrodymas, sprendžiant dėl tremtinio teisinio statuso suteikimo. Net skundžiamoje išvadoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nurodytoje teismų praktikoje, kuria komisija remiasi, nėra nurodyta, kad vienintelis ir pats svarbiausias įrodymas suteikti asmenims tremtinio statusą yra Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma.

Teismo posėdyje pareiškėjai prašė skundą patenkinti vadovaudamiesi jame išdėstytais motyvais. Patikslino aplinkybę, kad namai buvo subombarduoti ne 1948 m., o 1944 m.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244, 7 punktu ir nurodo, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dokumentus (ar jų kopijas), kurių pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas, t. y. pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką arba Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotas pažymas, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto keliamų reikalavimų pretendentams, t. y. nepateikė Nuostatų 7.6 punkte nurodytų būtinų dokumentų, taip pat ir teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jie trėmimo metu pabėgo, pasislėpė arba kitaip išvengė trėmimo, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti vadovaudamasis atsiliepime išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinio statuso pripažinimo. Pareiškėjai atsakovui pateikė A. Š., S. K., S. G. liudijimus bei Lietuvos ypatingojo archyvo 2007 m. gegužės 23 d. raštą Nr. P2-4464 ir 2008 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. P2-8567, kad nevisiškai išlikusiuose archyvuose apie K. S., I., K. A., P., K.-A. S. G., S., g. 1943 m., K. K., S., g. 1945 m., K. Z., S., g. 1947 m., įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945–1952 m. iš Alytaus apsk., Simno vls., už Lietuvos SSR ribų, žinių nerasta.

Ginčas byloje kilo dėl tremtinio statuso pripažinimo pareiškėjams.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Nuostatai.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Administracinių teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tremtinio statusui pripažinti būtina nustatyti asmens (pilnamečio arba nepilnamečio) įrašymo į tremiamųjų sąrašus ir tremties išvengimo aplinkybes (pabėgimas, pasislėpimas ar kt.), įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822– 1603/2008, kt.).

Nuostatų 7.6 punktas taip pat nustato, kad dokumentai, kurių pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas, yra pažymėjimai apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką (Nuostatų 7.6.1 papunktis) arba Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotos pažymos, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijos (Nuostatų 7.6.2 papunktis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateikti liudytojų parodymai nėra prilyginami Nuostatuose išvardytiems dokumentams. Pareiškėjai neneigia, kad archyve nebuvo rasta duomenų ir nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjai buvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo.

2015 m. lapkričio 4 d. protokolo Nr. 2PD-5 (236) priede – Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadoje – pagrįstai nurodyta, kad vien negalėjimo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje fakto nepakanka tremtinio teisiniam statusui pripažinti, jeigu neįrodytas įrašymo į tremiamųjų sąrašus faktas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjų Z. K., S. G. A. ir K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiArūnas KaminskasIrena PaulauskienėMilda Vainienė