Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės, kolegijos teisėjų Edmundo Jaro (pranešėjas), Rimanto Savicko, sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-561-488/2007 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei A. L. dėl daikto valdymo gynimo ir naudojimo tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas – CPK 326 str. 1 d. 1 p.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio dalinio pagrįstumo, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 176, 178, 179 str., 185 str., 259–260, 263 str.), kurio nėra pagrindo naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais ir argumentais, nors teismo motyvai ir argumentai ieškinį tenkinti iš dalies dalinai keistini, patikslinami. Pirmosios instancijos teismas, sprendime išvardijo objektyvius įrodymus ir nustatytas konkrečias faktines bylos aplinkybes ir byloje teisingai nustatė, kad bylos šalys yra bendraturčiai ir atitinkamai ieškovė ir atsakovė turi nuosavybės teisę į dalijamą turtą, į gyvenamojo namo 25/100 ir 75/100 dalių, esančio (duomenys neskelbtini), kai ji, ieškovė, 2006-08-22 pirkimo–pardavimo sutartimi iš M. B. ir A. B. įsigijo 25/100 dalis šio gyvenamojo namo (b. l. 9–12, pirkimo–pardavimo sutartis ir b. l. 6–8, VĮ registro centro pažymėjimas iš Registrų centro). Sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas, nors teisingai nurodė, kad 1970-07-07 namo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi, sudarytoje tarp tuometinio namo savininko S. L. ir V. S. K. buvo nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka, kaip ir tai, kad S. L. 1980-05-20 dovanojo jo turėtą namo dalį savo sūnui, atsakovės vyrui P. L., o P. L. mirus šią namo dalį paveldėjo atsakovė A. L. V. S. K. namo dalį po jo mirties 1975-07-22 paveldėjo jo sutuoktinė M. B., buvusi K. (Nekilnojamo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 35/61512 archyvinių dokumentų b. l. 10, 24, 48, 15–16 duomenys), tačiau be teisinio pagrindo nurodė, kad 1970-07-07 namo dalies pirkimo–pardavimo sutartis yra įregistruota Nekilnojamo turto registre ir šis susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, o todėl jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įsigyja dalį to namo bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4.81 str.), būtent, kad 1970-07-07 sutartyje nustatyta naudojimosi namo dalimi tvarka galioja ir ieškovei R. V. Kolegija nurodo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta įstatymu, nes tuo metu, kai buvo sudarytos ginčo namo dalies minėtos pirkimo–pardavimo ir paveldėjimo sutartys dar negaliojo CK 4.81 straipsnis, nekilnojamojo turto registrų centras dar nebuvo įsteigtas ir minėtos sutartys, nors ir jose buvo nurodoma atitinkama patalpų naudojimosi tvarka, nebuvo įregistruotos viešame registre (jų registravimas tuometiniame tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure nėra tolygus teisine prasme dabartiniame registre), ką patvirtina ir byloje esantis oficialus VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas (b. l. 153). Pastarajame sprendime nurodyta, kad yra nepatenkintas atsakovės A. L. prašymas įregistruoti juridinį faktą apie nustatytą 1970-07-07 pirkimo sutartimi naudojimosi ginčo patalpomis tvarką, kadangi V. S. K. nuosavybės teisės į 25/100 dalis gyvenamojo namo yra perleistos 2006-08-26 pirkimo sutartimi, kurioje patalpų naudojimosi tvarka neaptarta. Iš tikrųjų tarp šalių sudaryta 2006-08-22 namo dalies (kartu yra parduota dar ir žemės sklypo dalis ir kiti daiktai) pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė iš M. B. ir A. B. įsigijo 25/100 idealiasias dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurioje nėra nurodyta, kokias konkrečias namo patalpas ji nusipirko, kaip ir nėra sutartyje nurodyta, kokiomis patalpomis ji naudosis po jų nusipirkimo (b. l. 9–12). Taigi byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė nėra įregistravusios savo buto dalių valdymo viešame registre pagal 2006-08-22 pirkimo–pardavimo sutartį, todėl atsakovės argumentai, kad neva 25/100 namo dalių pirkimo–pardavimo sutartis, kurią 1970-07-07 sudarė S. L. ir V. S. K. ir patvirtino notaras, kuria tuo metu tarp pardavėjo ir pirkėjo buvo patvirtinta ginčo patalpų naudojimosi tvarka, yra privaloma ieškovei, kaip ir atsakovei, yra nepagrįstas įstatymu (CK 4.81 str. 2 d.). Dėl šių aplinkybių faktiškai ieškovės ieškinys ir šalių ginčas yra ginčas dėl naudojimosi tvarkos tomis patalpomis, dėl kurių šalys nesutaria nustatymo ir kurioms iki šio ginčo nebuvo nustatyta jokia naudojimosi tvarka, tai yra tik dėl tų patalpų, dėl kurių naudojimosi ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovę pašalinti daikto valdymo pažeidimus (b. l. 4–5, ieškinys ir b. l. 53–54, patikslintas ieškinys). Iš esmės pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, vadovaudamasis įstatymais dėl bendraturčių teisių apsaugos ir jų gynimo. Teisingai nurodė, kad namo bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o jei nesutaria tokį ginčą sprendžia teismas (CK 4.81 str., 4.82 str., 4,75 str.). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimui ir taikymui šioje byloje, atsižvelgiant į tokio, pobūdžio bylose formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismų praktiką. Būtent, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai siekti priimtiniausio visiems bendraturčiams sprendimo būdo, net ir ginčui vykstant teisme. Bet koks siekimas patenkinti maksimaliai tik savo interesus dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ignoruojant kito bendraturčio interesus, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumų principų, kurių negalima nepaisyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalys nesutaria dėl minėtų patalpų, kurios iš esmės pagal namo planą yra bendro naudojimo patalpos (b. l. 15–18). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė faktiškai siekia viena naudotis patalpomis, kurios nėra iki šiol padalintos, ar jai vienai paskirtos (dėl kitų patalpų naudojimosi šalys ginčo nekelia), tačiau tuo nepaisoma atsakovas teisėtų interesų ir teisių naudotis tomis pat patalpomis, tarp jų laiptais, kurie tėra vieninteliai, patekti į namo mansardą (antrą aukštą). Atsakovė tam pagrįstai prieštarauja, nes taip, kaip prašo ieškovė nustatyti patalpų, dėl kurių naudojimosi tvarkos vyksta ginčas, būtų neteisinga ir būtų pažeisti atsakovės interesai patekti į jai mansardoje priklausančius du atskirus kambarius, tai yra indeksas 3-2, 15,17 kv. m., ir indeksas 2-5, 12,61 kv. m., (kito įėjimo ir patekimo į minėtas patalpas atsakovė neturi – name yra tik vieneri laiptai dėl užlipimo į mansardą, b. l. 18, mansardos planas). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad naudojimasis šiomis patalpomis turi būti vienodai prieinamas abiems šalims, o jose esantys vieno ar kito bendrasavininkio daiktai neturi trukdyti kitam bendrasavininkiui šiomis patalpomis naudotis. Byloje šalių paaiškinimais ir iš ieškovės pateiktų ginčo patalpų foto nuotraukų matyti ir yra nustatyta, kad sandėliukas, kurio indeksas 2-2, 1,27 kv. m. ploto, yra uždarytas sklende, kuri neleidžia į jį laisvai patekti ieškovei, ką teisingai teismui nurodo ieškovė (b. l. 72–75). Šia patalpa ji negali naudotis, o todėl atsakovė įpareigotina sudaryti sąlygas į ją patekti ieškovei ir ja turi leisti naudotis ieškovei (CK 4.34 str.–4.36 str.), o kartu tuo nėra pažeidžiamos atsakovės teisės. Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad ginčo patalpose yra įrengti apšildymo įrenginys ir abiejų bylos šalių elektros skaitikliai, kurie buvo įrengti prieš ieškovei nusiperkant ginčo patalpas, juos prieš pirkimą apžiūrėdama patalpas ieškovė matė. Iš tikrųjų laiptai ir patalpa indeksas, 2-1, 5.16 kv. m. yra bendro naudojimo, o tokia jų naudojimosi tvarka nusistovėjusi jau daug metų ir tarp ankstesnių buvusių namo bendrasavininkių (b.l.74.) Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja G. R.. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ginčo patalpoje, 2-1, 5.16 kv. m., nuo seno yra įrengtas ir viso namo patalpų šildymo sistemos išsiplėtimo bakelis, elektros skaitikliai (ieškovės ir atsakovės), kurie yra stacionarūs, o bylos šalims judėti, praeiti per šias patalpas ir bendrai jomis naudotis netrukdo. Be to, tik iš šios patalpos yra užlipimas ant viso namo stogo, kuriuo turi teisę vienodai naudotis abu bendraturčiai, kad prižiūrėtų, tvarkytų stogą. Minėtų įrenginių perkėlimui reikėtų papildomų lėšų ir techninių sąlygų, o ieškovė, kaip ir atsakovė, tam pagrįsti ir padaryti nepateikė jokio projekto. Todėl, kaip nusprendė apylinkės teismas, jų pašalinimas, kaip reikalauja ieškovė, iš bendro naudojimosi patalpų nėra tikslingas ir protingai pagrįstas. Ieškovės reikalavimą dėl trukdymo naudotis minėtomis bendro naudojimo patalpomis pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, su kuo kolegija sutinka, nes ieškovė nepateikė jokio projekto, sudarančio galimybę įrengti (įsirengti) atsakovei atskirą laiptinę ar kitą įėjimą, kuriuo ji galėtų atskirai patekti į namo mansardą, nesinaudojant esama laiptine, o po to ir į jai priklausančias du kambarius, mansardoje. Pirmosios instancijos teismas iš visų nustatytų paminėtų bylos aplinkybių padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą tenkinti jos reikalavimą pilnai (CPK 178, 179 str.). Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, šalims pateikus atitinkamus projektus dėl namo dalinės rekonstrukcijos, kurie turi būti suderinti su atitinkamomis miesto savivaldybės architektūros ir statybos leidimus išduodančiomis institucijomis bei priežiūrą vykdančiomis institucijomis, bylos šalys gali iš naujo spręsti klausimą gera valia, ar kreiptis į teismą. Taigi apylinkės teismas pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies. Tuo yra paneigti apeliacinio skundo argumentai, kuris netenkinamas. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš šalies pralaimėjusios bylą (CPK 92–94, 98 str.), tai yra procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos valstybei.

Rezoliucinė dalis

Nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 9,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.