Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-05-17 · Administracinė byla Nr. I-2078-562/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-17
Bylos Nr.
I-2078-562/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00182-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2078-562/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00182-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), 10 820,32 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 2/17-3416 jam buvo paskirta 716,54 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jis gavo sumažintą pensiją, todėl 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 1D-340-(11) atsisakė tai padaryti. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad dėl prieštaraujančio Konstitucijai Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino ir neišmokėjo jam skirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo (ABTĮ 1 straipsnio 2 dalis). ABTĮ nenurodo, kad už piniginės prievolės nevykdymą skolininkas privalo mokėti palūkanas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Esant santykiams tarp juridinio ir fizinio asmens tokių metinių palūkanų dydis yra 5 procentai.

Atsakovės Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 11–12) atsakovės pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. 650 Lt pensija perskaičiuota atitinkamu koeficientu pagal kitusias draudžiamąsias pajamas. Ši norma pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, tačiau Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį: „Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį“. Taigi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Pagal nurodytą išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai, tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Tokiu atveju ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – Vidaus reikalų ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 2/17-3416 (b. l. 15) pareiškėjui A. A. nuo 2005 m. spalio 15 d. neterminuotai paskirta 716,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 19–20). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-340-(11) pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 16–17). Sprendime nurodoma, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui A. A. paskirta pensija pagrįstai sumažinta vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bei pažymima, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2011–2012 metais teisėtumo.

Minėta, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 16–17).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Apibendrinus šiuos argumentus darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 7 d. pažyma Nr. 11PP(P)-140 (b. l. 18) patvirtina, kad pareiškėjui A. A. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2011 m. lapkričio iki 2012 m. lapkričio mėnesio buvo 716,54 Lt (pažymos Nr. 11PP(P)-140 antroji grafa „Paskirta pensija“), todėl per šį laikotarpį jam turėjo būti išmokėta 25 078,90 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 650 Lt. Šiuo pagrindu pareiškėjui A. A. pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Taigi pareiškėjui A. A. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 9 870,32 Lt (turėjo būti išmokėta 20 800 Lt, o išmokėta 10 929,68 Lt).

Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo neaptaria, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, taip pat nurodė, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai formuojama 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų, t. y. ir pensijų, išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas A. A. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2013 m. sausio 18 d. (b. l. 1), pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad jis nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija kaip tinkama atsakovė byloje dėl netinkamai reglamentuoto sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo pripažinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Teismo vertinimu, toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui A. A. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (9 870,32 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Remiantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir atsižvelgiant į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina išmokėti pareiškėjui 9 870,32 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vertinant pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovės 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pažymėtina, kad pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar panašiai, todėl jos negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 9 870,32 Lt (devynis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt litų ir trisdešimt du centus) dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistą sumą A. A. išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rosita PatackienėArūnas DirvonasIrena Paulauskienė