- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-29
- Bylos Nr.
- A-756-1631-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- F. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Raivydas Rukštelė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. M. (F. M. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2007 m. spalio 2 d. sprendimą Nr.(l 5/6-9)-12PR-89 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Baltarusijos Respublikos piliečiui F. M. “ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti sprendimą. Nurodė, kad sprendimas priimtas nesurinkus kilmės valstybės informacijos, nors Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 63.5 punktu Departamento valstybės tarnautojas yra įpareigojamas surinkti informaciją apie prieglobsčio kilmės valstybę, kadangi ja remiantis atliekamas tyrimas (Aprašo 65 p.), kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje, arba įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies kriterijus, kuriais remiantis suteikiama papildoma apsauga. Pažymėtina, kad pareiškėjas aktyvia politine veikla užsiėmė būdamas Lenkijoje – dalyvavo visose opozicinių organizacijų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rengtose akcijose, jo fotografijų yra radijo (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklalapyje. Užsiimti aktyvia politine veikla pačioje Baltarusijoje yra labai pavojinga, nes gresia susidorojimas. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nėra apsisprendęs islamo religijos išpažintojas – šią religiją pareiškėjas priėmė 1999 m. ir nuo to laiko aktyviai ją išpažįsta, dirbo (duomenys neskelbtini), organizavo musulmonų bendruomenę (duomenys neskelbtini) mieste, lankė kalinčius musulmonus, 2001 m. baigė imamų apmokymus (duomenys neskelbtini). Dėl savo religinių įsitikinimų patyrė smurtą: buvo sumuštas, patyrė smegenų sukrėtimą. Pareiškėjas iš Baltarusijos išvyko dėl to, kad buvo pažeidžiamos jo religijos ir saviraiškos laisvės, tad jo atveju taikytinos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio nuostatos.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad priimdamas sprendimą vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis prieglobsčio procedūrą, detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus bei pareiškėjo prašyme ir apklausų metu pateiktus faktus. Prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstos baimės aplinkybių bei nurodė, kad pats save laiko lietuviu ir kad jo protėviai yra kilę iš Lietuvos, o jo tvirtinimas, kad jis bijo būti persekiojamas Baltarusijos Respublikoje dėl politinių įsitikinimų, neatitinka 1951 m. Ženevos konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų nuostatų. Pats pareiškėjas pripažino, kad kilmės valstybėje jis neužsiėmė jokia veikla, nukreipta prieš valdžios institucijas, bei nepateikė faktų, kad būtų asmeniškai persekiojamas grįžus į ją. Pareiškėjas taip pat nėra apsisprendęs ir dėl savo religijos – 1999 m. jis priėmė islamą, 2006 m. tapo Moono judėjimo pasekėju. Atlikto tyrimo metu nenustatyta faktų, kurie liudytų apie pareiškėjui gresiantį pavojų jo kilmės valstybėje, apie galimą jo kankinimą ar žiaurų elgesį su juo, todėl nėra pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio nuostatomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, remdamasis prieglobsčio prašytojo bylos Nr. BLR 0028 duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai – su viza, o 2007 m. birželio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, nes: 1) nesutinka su Lukašenkos politine sistema; 2) save laiko lietuviu; 3) buvo diskriminuojamas dėl religijos; 4) yra „Tarpreliginės ir tarptautinės federacijos pasaulio taikai“, kurios veikla Baltarusijoje uždrausta, narys (minėtos bylos 1-3 lapai). Prieglobsčio prašytojas pirminės apklausos protokole nurodė, kad nuo 1999 m. balandžio yra musulmonas, jokiai politinei partijai nepriklauso, persekiojimas dėl religijos prasidėjo nuo 2001 m., kai jis Borisovo mieste bandė užregistruoti musulmonų bendruomenę, ir pasireiškė tuo, kad iš jo buto ėmė dingti religinė literatūra, kažkokie vyriškiai domėjosi jo įsitikinimais, gatvėje dėl asmens dokumentų nepateikimo buvo sumuštas (Byla Nr. BLR 0028, b.l. 5-12). Įrašai pareiškėjo darbo knygelėje patvirtina, kad jis dirbo iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nuo 1990 metų, jo darbo sutartys buvo trumpalaikės, nutraukiamos paties prašymu (Byla Nr. BLR 0028, b.1.31-35, vertimas – administracinė byla, b.l. 14). 2001 m. gegužės 16 d. pareiškėjas įregistravo personalinę įmonę (Byla Nr. BLR 0028, b.1.36). Iš 2001 m. spalio 15 d. rašto Nr. 769 matyti, kad pareiškėjo kilmės šalyje legaliai veikia Musulmonų religinis susivienijimas Baltarusijos Respublikoje (Byla Nr. BLR 0028, b.l. 38).
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 22 d. Lenkijos prieglobsčio ir pabėgėlių reikalų departamentui pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lenkijoje, tačiau šis prašymas 2006 m. gegužės 11 d. atmestas, o apeliacija – nepatenkinta (atsakovo 2007 m. birželio 27 d. išvada (Byla Nr. BLR 0028, b.l. 52-53)). 2007 m. liepos 3 d. pildytoje prašytojo anketoje išvykimo iš kilmės šalies priežastis nurodė tas pačias (Byla Nr. BLR 0028, b.l. 60-75), o apklausiant 2007 m. rugsėjo 10 d. nurodė, kad į Lenkiją jis važiavo dėl to, kad moka lenkų kalbą, jokio dalyvavimo Lenkijoje veikiančiose politinėse ar visuomeninėse organizacijose (išskyrus jau minėtą Moon‘o judėjimą) nenurodė, teigė, kad grįžus jam iš Lenkijos jo niekas nepersekiojo, nors jis, kirsdamas Lenkijos - Baltarusijos sieną, parašė paaiškinimą, kad Lenkijoje prašė prieglobsčio (Byla Nr. BLR 0028, b.1.76-81).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ ir nacionalinio teisės akto – įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio reikalavimų, keliamų asmeniui, pretenduojančiam į prieglobsčio suteikimą. Jis nebuvo ir nėra jokios politinės organizacijos narys, neneigia, kad už tai kilmės valstybėje nebuvo persekiojamas, jo aiškinimai apie buvusį ir galimą persekiojimą dėl musulmonų religijos išpažinimo nėra įtikinami, nes, kaip minėta, Baltarusijoje ši religinė bendruomenė veikia legaliai, o ir pats persekiojimas, anot pareiškėjo, pasireiškė tik tuo, kad iš jo namų ėmė dingti religinė literatūra. Nors Baltarusijos valdžios organams yra žinomos pareiškėjo grįžimo iš Lenkijos aplinkybės (jis buvo deportuotas), tačiau pats pareiškėjas neneigia, kad už nelojalumą valstybei nebuvo persekiojamas, nors grįžęs joje išgyveno apie metus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo dalyvavimu opozicinių Baltarusijos partijų Lenkijoje rengtose akcijose – šie faktai Baltarusijos valdžios organams nebuvo žinomi. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo trukdoma įsteigti maldos namus (duomenys neskelbtini) ir praktikuoti savo religiją, neteisingai vertino dalyvavimą tarpreliginėje konferencijoje.
2. Teismas nemotyvavo, kodėl atmestas argumentas, jog atsakovas sprendimą priėmė nesurinkęs kilmės valstybės informacijos.
3. Teismas nepasisakė dėl argumentų, susijusių su papildomos apsaugos, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsniu, nesuteikimu pareiškėjui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnyje numatytos trys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo formos užsieniečiui: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ar laikinoji apsauga.
Atsakovas 2007 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-89 nusprendė Baltarusijos Respublikos piliečiui F. M. nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi jis nepateikė įrodymų, jog iš savo kilmės valstybės išvyko dėl priežasčių, nurodytų 1951 m. Ženevos konvencijoje ,,Dėl pabėgėlių statuso“ ir Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Tuo pačiu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam reikalinga tokia apsauga.
Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jei nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo normoje išvardintos pabėgėlių statuso suteikimo sąlygos iš esmės yra identiškos Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms.
To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.).
Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą išvadai, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas, grįžęs į kilmės šalį, gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga - „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
Iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad šių straipsnių sudėtys atribojamos viena nuo kitos pagal jų dispozicijose išdėstytų skirtingų priežasčių, dėl kurių asmuo pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, pobūdį bei skirtingų įvykių, neigiamų pasekmių pobūdį, kurie užsieniečiui gali atsitikti jo kilmės valstybėje.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašė suteikti pabėgėlio statusą motyvuodamas tuo, kad nesutinka su prezidento Lukašenkos politine sistema, laiko save lietuviu, taip pat yra tarptautinės organizacijos (duomenys neskelbtini), kurios veikla uždrausta Baltarusijoje, narys, buvo diskriminuojamas dėl religinių motyvų. Apklausose pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 1999 m. jis išpažįsta musulmonų tikėjimą, 2001 metais Borisovo mieste mėgino įregistruoti musulmonų bendruomenę, tačiau jam buvo atsakyta, po to prasidėjo persekiojimai, iš namų dingdavo islamo literatūra, stotyje jį sulaikė ,,Omon“ darbuotojai ir dėl dokumentų, patvirtinančių asmens tapatybę, neturėjimo, žiauriai sumušė. Minske 2003 ar 2004 metais meldžiantis mečetėje jis su kitais tikinčiaisiais taip pat buvo sulaikytas, nuvežtas į ,,Omon“ skyrių, po apklausos paleistas. Pažymėtina, kad Migracijos departamentui pareiškėjas tvirtino nepriklausąs jokiai politinei partijai, nevykdęs jokios politinės veiklos, tik skunde teismui nurodė, kad būdamas Lenkijoje dalyvavo visose opozicinių organizacijų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcijose. Prieglobsčio suteikimo byloje esanti pažyma patvirtina, kad Musulmonų religinis susivienijimas Baltarusijoje yra įteisintas. Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovas, pareiškėjo narystė (duomenys neskelbtini) ir dalyvavimas šios organizacijos konferencijoje, t.y. veikloje, kuri siejama su munininkų judėjimu, verčia abejoti jo religinių įsitikinimų pastovumu. Pareiškėjas 2005 metais buvo padavęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lenkijos Respublikoje, tačiau jam buvo atsakyta neigiamai ir F. M. įpareigotas išvykti iš Lenkijos Respublikos į Baltarusiją. Grįžęs į Baltarusiją pasienio kontrolės punkte nurodė aplinkybę, kad Lenkijoje prašėsi politinio prieglobsčio, nuo 2006 m. gyveno Minske, tačiau jokių duomenų, kad po grįžimo jis buvo kaip nors persekiojamas, kankinamas, buvo žeminamas jo orumas ir pan., pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas (ir ypač po jo grįžimo iš Lenkijos Respublikos į Baltarusijos Respubliką) nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, taigi nėra duomenų, kad jam grėstų absoliučiai individualaus pobūdžio pavojus. Tuo tarpu, pagal Europos Sąjungos 1996 m. kovo 4 d. Bendrąją poziciją, nustatytą remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos ,,pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo, pilietinis karas, vidaus ir visuotinai ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai dar nėra savaime pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.
Svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma. Bylos medžiaga, įvertinus visus prieglobsčio suteikimui ir papildomai apsaugai reikšmingus faktorius, atsižvelgiant ir į prieglobsčio prašytojo anksčiau nurodytus nevisiškai nuoseklius paaiškinimus apie jo dalyvavimą politinėje veikloje, religijos išpažinimą, duoda pagrindo išvadai, kad apelianto nurodytos ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nurodytų sąlygų.
Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovas sprendimą priėmė nesurinkęs kilmės valstybės informacijos, nors Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. V-361 patvirtinto ,,Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ 63.5 ir 65 punktai, jį įpareigoja tai padaryti. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, kadangi F. M. nenurodė, kokios konkrečiai informacijos, kuri patvirtintų bylai reikšmingas aplinkybes, atsakovas nesurinko, tačiau dar turėtų surinkti apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.
Iš 2007 m. rugsėjo 10 d. Užsieniečių registracijos centre surašyto lietuvių kalba prieglobsčio prašytojo apklausos protokolo, matyti, kad apklausiant pareiškėją, vertėjas nedalyvavo (nurodyta, kad apklausa atlikta ir protokolas pareiškėjui perskaitytas rusų kalba). Užsieniečių teisinės pagalbos įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos suteikia prieglobsčio prašytojams teisę prašymo nagrinėjimo metu naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis. Tačiau, Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jei dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiuo argumentu nei savo skundo, nei apeliacinio skundo negrindė, iš Prieglobsčio suteikimo bylos matyti, kad anksčiau, 2007 m. birželio 1 d. jis buvo apklaustas dalyvaujant vertėjui, manytina, kad šiuo atveju jo teisės iš esmės pažeistos nebuvo ir šis procesinis pažeidimas esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturėjo.
Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo F. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.