Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2012-11-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-646-107-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-11-22
Bylos Nr.
1A-646-107-2012
Teisminio proceso Nr.
1-85-2-00070-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Valužis (pirm.), Eduardas Maškevičius, Arvydas Daugėla
Nuteistasis
M. J.
Kategorijos
Pranešėjas Stasys Valužis Baudž. byla Nr. 1A-646-107/2012

Teisėjas Jonas Špelveris Teisėja Rūta Laurinonienė Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00070-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.5.; 2.4.6.4.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Stasio Valužio,

teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus,sekretoriaujant Ingai Navickienei,dalyvaujant prokurorui Aurelijui Stanislovaičiui,gynėjai Ritai Roščenkovienei,nuteistajam M. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. J., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 16 d. 12.55 val. į Pakruojo rajono policijos komisariatą, esantį (duomenys neskelbtini), kreipėsi su pareiškimu dėl jam priklausančio automobilio „Renault Clio“, tranzitiniai numeriai (duomenys neskelbtini), neteisėto įregistravimo VĮ „Regitra“ Tauragės filiale G. K. vardu ir, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, pareiškime ir apklausiamas kaip liudytojas melagingai nurodė, kad 2009 m. spalio 27 d. automobilį pastatė (duomenys neskelbtini) miesto automobilių stovėjimo aikštelėje, ir išvyko į Lietuvą. Šiuos parodymus patvirtino 2010 m. rugsėjo 23 d. liudytojo apklausos bei akistatos su liudytoju G. K. metu.

2011 m. gegužės 19 d. apklaustas kaip liudytojas M. J. davė parodymus, kad išvykti į Lietuvą galėjo 2009 metų lapkričio mėnesį ar 2010 metų pradžioje, ir teigė, kad niekam savo automobilio vairuoti nedavė, kad 2009 m. lapkričio 12 d., Olandijos policijos pareigūnams sustabdžius automobilį „Renault Clio“, tame automobilyje nebuvo ir nežinojo, kad buvo sustabdytas neblaivus pilietis, vairavęs jam priklausantį automobilį, kad automobilis buvo pastatytas policijos biuro garaže.

M. J. duotus parodymus paneigė Olandijos teisėsaugos institucijų pateiktas atsakymas į teisinės pagalbos prašymą, jame nurodyta, kad 2009 m. lapkričio 12 d., apie 1.45 val., Šiaurės ir Rytų Gelderlendo regiono policijos pareigūnai sustabdė automobilį „Renault Clio“, kuris anksčiau buvo įregistruotas numeriu (duomenys neskelbtini) , ir nustatė, kad automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio S. V., su kuriuo automobiliu važiavo trys asmenys, tarp kurių ir M. J.. Automobilis buvo pastatytas ir paliktas (duomenys neskelbtini) policijos biuro garaže kaip užstatas už paskirtą baudą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos faktinėms aplinkybėms. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra nurodęs, jog konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 str. 6 d., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 str. nustato pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Minėto straipsnio 5 d. teigiama, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagrindinė sąlyga priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį – siekti, jog tiesa būtų nustatyta be jokios nepagrįstos abejonės, tai yra teismas turi taip tirti ir vertinti byloje esančią įrodomąją informaciją, kad nebeliktų jokių abejonių dėl kaltinamojo asmens kaltės ar nekaltumo. Teismo vidinis įsitikinimas kaltinamojo kalte ar nekaltumu turi būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tam, kad būtų pasiektas toks įsitikinimas, teismas privalo laikytis visų BPK 20 str. nuostatų. Turi būti įrodytos visos tiriamo įvykio aplinkybės. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotos veikos padarymo (kasacinė byla Nr. 2K-49/2006).

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas iš esmės rėmėsi liudytojų M. P., G. K. parodymais, taip pat teismo posėdyje nedalyvavusio liudytojo A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, Nyderlandų teisėsaugos institucijų surinkta medžiaga, ikiteisminio tyrimo metu atlikto asmens atpažinimo protokolu, kuriame M. P. apeliantą atpažino. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti anksčiau nurodytų liudytojų parodymais, nes nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių jie galėtų apkalbėti kaltinamąjį. Šį teismo teiginį apeliantas vertina itin kritiškai, nes G. K. baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 yra įtariamasis dėl dokumentų klastojimo bei sukčiavimo, o šis teismo sprendimas turi tiesioginę įtaką dėl jo įtariamojo statuso, todėl jis suinteresuotas, kad apeliantas būtų nuteistas dėl melagingų parodymų davimo.

Nuteistojo M. J. teigimu, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į liudytojų A. M., K. J. parodymus, manydamas, kad jie yra suinteresuoti asmenys (A. M. – draugas, o K. J. – tėvas). Taip pat neatsižvelgė į 2011-02-03 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialistų išvados Nr. 11K-11 duomenis, kurie neginčijamai patvirtina, kad G. K., registruodamas automobilį „Renault Clio“ savo vardu, VĮ „Regitra“ Tauragės filialui pateikė suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį.

Nuteistasis M. J. tvirtina, jog su liudytoju M. P. yra geri pažįstami, kartu dirbo, žino vienas kito vardus ir pavardes, todėl atpažinimas, kuris patvirtina gerai žinomas, niekieno neginčijamas tiesas, yra nereikalingas. M. P. galėjo melagingai liudyti paprašytas G. K.. Be to, ta aplinkybė, ar nuteistasis M. J. buvo automobilyje ar ne, kai jį sustabdė Olandijos policijos pareigūnai, neturi jokios reikšmės baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 dėl neteisėto jo automobilio užvaldymo, todėl nuteistojo parodymai negali būti laikomi melagingais. M. J. tvirtina, jog jis, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, meluoti negali, todėl negali sakyti, kad buvo automobilyje.

Nuteistojo M. J. tvirtinimu, liudytojo G. K. parodymai vertintini kritiškai, nes jis turi svarų motyvą ir yra suinteresuotas, kad jis (M. J.) būtų nuteistas už melagingų parodymų davimą baudžiamojoje byloje Nr. 47-1-100314-10, kurioje atliekamas ikiteisminis tyrimas ir kurioje G. K. yra įtariamas pagal BK 182 str. 1 d.

Šalies argumentai

G. K. teigė, jog 2009 m. lapkričio mėnesį Olandijoje M. J. buvo paskirta bauda, tačiau atsakyme į teisinės pagalbos prašymą jokių duomenų apie baudą, paskirtą M. J., nėra, todėl prašyti G. K. sumokėti už jį baudą, kurios jam niekas neskyrė, M. J. negalėjo.

Nuteistasis M. J. atkreipia dėmesį į suklastotą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuri buvo pateikta VĮ „Regitra“ Tauragės filialo darbuotojams, registruojant automobilį G. K. vardu. G. K. nurodė, kad šią sutartį M. J. jam perdavė Olandijoje su dokumentais 2009 m. pabaigoje. Kyla klausimas, iš kur M. J., 2009 m. būdamas Olandijoje, gavo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties lietuvišką blanką, kuriame jau atspausdinta datos pradžia 201.... Šiuos duomenis apeliantas vertina itin kritiškai. Nurodo, kad tokie blankai buvo pradėti naudoti VĮ „Regitra“ padaliniuose tik nuo 2010 m. Be to, kaip Olandijoje galima buvo rasti lietuvišką pirkimo–pardavimo sutarties blanką. Galima būtų teigti, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo suklastota Lietuvoje. G. K. nurodė, kad M. J. duomenys, įrašai ir parašas buvo, o jis tik įrašė savo ranka savo duomenis vėliau, registruodamas savo vardu automobilį.

Apeliaciniame skunde apeliantas rašo, jog Olandijos atsakyme į teisinės pagalbos prašymą nurodyta: „kad 2010 m. gegužės 6 d. toliau nurodytas G. K. pareiškė Lietuvoje perpirkęs minėtą transporto priemonę iš M. J. ir atvykęs jos pasiimti. 2010 m. gegužės 7 d. priimtas sprendimas leisti G. K. pasiimti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) mieste. Dokumentų nepateikta“. Iš pateiktų duomenų matyti, kad G. K., atsiimdamas automobilį, pateikė melagingus duomenis, nes jis automobilio nebuvo perpirkęs. Galbūt, kad sukčiaudamas jį užvaldė mėnesiu vėliau – 2010-06-09. Tačiau neišsiaiškinta, kokius dokumentus jis pateikė Olandijos pareigūnams.

Nuteistasis M. J. teigia, jog, duodamas parodymus, G. K. parodė, kad, atsiimant automobilį Olandijoje, jis buvo apgadintas, automobiliu nebuvo galima važiuoti, dėl pasibaigusių tranzitinių numerių galiojimo autovežiu automobilį pargabeno į (duomenys neskelbtini) miestą. G. K. neišdrįso važiuoti automobiliu Olandijoje, tačiau, nepraėjus nė mėnesiui laiko, jau be baimės per keletą Europos valstybių su automobiliu, turinčiu apgadinimo požymių, be galiojančių tranzitinių numerių parvažiavo į Lietuvą ir jį užregistravo savo vardu. M. J. tokius G. K. parodymus vertina kritiškai. Abejoja, ar automobilis, jį registruojant VĮ „Regitra“ Tauragės filiale, buvo Lietuvoje. Jis galėjo būti užregistruotas pažeidžiant autotransporto priemonių registracijos procedūras bei talkinant VĮ „Regitra“ darbuotojams.

Apelianto tvirtinimu, liudytojo A. L. parodymuose jokių faktinių duomenų, įrodančių, kad apeliantas prašė G. K. automobilį „Ranault Clio“ prisiregistruoti savo vardu Lietuvoje, nėra, todėl šie parodymai jokios įrodomosios vertės neturi.

Nuteistasis nurodo, kad Šiaurės vakarų ir Vidurio Nyderlandų tarptautinės teisinės pagalbos centras pateikė duomenis, kad 2011 m. lapkričio 12 d., apie 01.45 val., Šiaurės rytų Gelderlando regiono policijos pareigūnai pastebėjo lengvąjį automobilį, kurio eksporto numeris (duomenys neskelbtini). Automobiliu važiavo trys vyrai. Atlikus patikrą Valstybinės kelių eismo tarnybos sistemoje nustatyta, kad anksčiau šis automobilis buvo įregistruotas numeriu (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2009-10-27 automobilis yra eksportuotas. Policijos pareigūnai paprašė automobilio vairuotojo atlikti iškvėpto oro tyrimą, kuris parodė, kad vairuotojas yra per daug apsvaigęs nuo alkoholio, kad galėtų vairuoti transporto priemonę. Vairuotojui/įtariamajam uždrausta vairuoti transporto priemonę (1) vieną valandą ir skirta 250 EUR bauda arba liepta palikti automobilį. Vairuotojas nusprendė palikti automobilį. Transporto priemonė nebuvo areštuota, ji palikta kaip tam tikras užstatas. Jei vairuotojas sumokės 250 EUR baudą, jis transporto priemonę atgaus. Automobilis buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) policijos biuro garaže. Ar automobilis buvo apgadintas, nežinoma. Taip pat neaišku, ar kada nors buvo padarytos automobilio, kurio registracijos numeris (duomenys neskelbtini) , nuotraukos. 2009 m. lapkričio 12 d. automobilį vairavo šis įtariamasis: V. S., gim. (duomenys neskelbtini) . Kiti transporto priemonės (duomenys neskelbtini) keleiviai: M. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. J., gim. (duomenys neskelbtini) .

Apelianto įsitikinimu, šią pateiktą informaciją, jog jis buvo policijos sustabdytame automobilyje, nereikėtų vertinti kaip tiesioginį įrodymą, nes neaišku, kokiu būdu buvo nustatytos automobiliu važiavusių asmenų asmenybės. M. J. tvirtina, jog jo asmens duomenys buvo automobilyje bei juos žinojo automobiliu važiavę asmenys. Be to, šios aplinkybės baudžiamosios bylos Nr. 75-1-00314-10 tyrimui įtakos neturi. Nepriklausomai nuo to, ar M. J. buvo automobilyje ar ne, G. K., pateikęs suklastotą pirkimo – pardavimo sutartį, neteisėtai jį užsiregistruoti savo vardu neturėjo teisės.

Apelianto aiškinimu, baudžiamajame procese parodymai yra: faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį (nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą ir pan.), kaltinamojo kaltumą, kitas bylai svarbias aplinkybes. Tik melagingi parodymai apie minėtas svarbias esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes gali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei. Tam tikrų nesvarbių faktų nutylėjimas ar net iškreipimas, kai tai objektyviai negali paveikti bylos Nr. 75-1-00314-10 išsprendimo, nesudaro nagrinėjamo nusikaltimo požymių. Nuteistasis daro išvadą, jog remiantis anksčiau išdėstytais argumentais, teismas jo kaltės neįrodė, bylą išnagrinėjo šališkai, neatsižvelgė į pateiktą prašymą apklausti kaip liudytoją S. V., neatsižvelgė į neginčijamus įrodymus, kad G. K. automobilį „Renault Clio“ užregistravo savo vardu pateikęs suklastotą pirkimo – pardavimo sutartį.

Nuteistasis M. J. įžvelgia šališkumo elementų, kuriuos patvirtina kai kurie bylos ypatumai: 2010-07-16 Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 1 d. 2010-07-21 buvo priimtas nutarimas perduoti ikiteisminį tyrimą Tauragės rajono apylinkės prokuratūrai. Nuo 2010-07-22 ikiteisminis tyrimas atliekamas Tauragės apskrities VPK. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tyrimas buvo pradėtas dėl M. J. pareiškimo apie tai, kad suklastojus automobilio „Renault Clio“ pirkimo–pardavimo sutartį, įrašant sutartyje M. J. kaip pardavėją bei pasirašant už jį, o G. K. įrašant kaip pirkėją, 2010-06-09 VĮ „Regitra“ Tauragės filiale G. K. vardu buvo įregistruotas automobilis „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliantas nurodo, kad 2010-09-24 baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 G. K. buvo pateikti įtarimai pagal BK 300 str. 1 d. 2011-10-13 Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras E. B. ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 G. K. nutraukė, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., 182 str. 1 d., požymių. Pagal M. J. skundą 2011-11-08 Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Ž. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino ir ikiteisminį tyrimą atnaujino. Tokiu būdu G. K. statusas baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 yra kaip įtariamojo. 2011-10-13 Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras E. B. baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą Nr. 85-2-00070-11 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., padarymo išskirti, bei išskyrė su šia nusikalstama veika susijusius dokumentus. Išskiriami dokumentai tik tie, kurie naudingi kaltinant nuteistąjį M. J.. Teisinantys dokumentai nepateikiami ir tokiu būdu klaidinamas teismas.

Šalies argumentai

Nuteistasis nurodo, kad 2012-04-04 su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl nusikalstamo vilkinimo baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10. Baudžiamosios bylos medžiagą tyrė Klaipėdos apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras R. Ušinskas. Savo nutarime prokuroras nurodė, kad baudžiamojoje byloje tyrimas atliekamas intensyviai, 2012 m. kovo 1 d. paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą, siekiant nustatyti, kas surašė visą pirkimo–pardavimo sutarties tekstą, specialisto išvada kol kas negauta. Taip pat, siekiant išsiaiškinti svarbias bylai aplinkybes, 2012 m. kovo 21 d. su teisinės pagalbos prašymu buvo kreiptasi į Nyderlandų Karalystę. Atsakymas į nurodytą teisinės pagalbos prašymą dar negautas.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo M. J. įsitikinimu, nusikaltimo faktas akivaizdus, todėl kaltinti jį melagingu pranešimu apie nusikaltimą nėra jokio pagrindo. Nurodo, kad apylinkės teismas, nuteisdamas jį pagal BK 235 str. 1 d., ne iki galo atskleidė nusikaltimo sudėtį. Neišsiaiškintos nusikaltimo subjektyviosios pusės aplinkybės, nenustatytas nusikaltimo motyvas ir tikslas. Tokiose nusikaltimuose motyvas ir tikslas galėtų būti: draudimo kompanijų suklaidinimas, stengiantis neteisėtai gauti draudimo išmokas, autoįvykio slėpimas, kito nusikaltimo slėpimas ir pan. Apeliantui nesuprantama, kokį tikslą jis galėjo turėti melagingai pranešdamas apie jam priklausančio automobilio neteisėtą registraciją. Neteisėta registracija įrodyta tiesioginiu įrodymu, nenuginčijama ekspertizės išvada. Liudytojas G. K., melagingai liudydamas teisme, tikslą ir motyvą apkalbėti apeliantą turėjo, nes nuo teismo sprendimo priklauso, ar jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-00314-10 dėl neteisėto M. J. priklausančio automobilio užvaldymo.

Nuteistasis M. J. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, jį pagal BK 235 str. 1 d. išteisinti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Šalies argumentai

2010-07-16 protokole–pareiškime M. J. nurodė, jog gyvendamas ir dirbdamas Olandijoje, 2009-10-27 nusipirko automobilį „Renault Clio“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris buvo su tranzitiniais numeriais, neapgadintas. Automobilį pastatė Olandijoje, (duomenys neskelbtini) miesto automobilių stovėjimo aikštelėje. Po savaitės išvyko į Lietuvą. 2012 m., mėnesio M. J. neprisiminė, jam atėjo raštas, kad iš minėtos aikštelės turi pasiimti savo automobilį, nes pasibaigė draudimas ir tranzitinių numerių galiojimo laikas. Reikėjo išsiimti naujus tranzitinius numerius arba automobilį parsivežti į Lietuvą tralu. 2010-07-11 abu su tėvu K. J. nuvažiavo į Olandiją parsivežti automobilį. Automobilio dokumentai buvo palikti nuomojamame bute Olandijoje, kuriame gyveno mergina, vardu I., bei dar šeši lietuviai, tarp jų ir G. K.. Pasiėmęs automobilio dokumentus pamatė, kad automobilis „Renault Clio“ užregistruotas Lietuvoje, Tauragės VĮ „Regitra“ G. K. vardu, automobilis buvo apgadintas. M. J. tvirtinimu, jis su G. K. jokios automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė (t. 1, b. l. 9–10).

2010-07-16 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas M. J. parodė analogiškai (t. 1, b. l. 12–13).

2010-09-23 apklaustas papildomai M. J. patikslino, jog jis niekada neprašė, kad G. K. užregistruotų automobilį savo vardu ir sumokėtų Olandijos pareigūnų paskirtą baudą, nes jokios baudos nebuvo gavęs (t. 1, b. l. 14–15).

2010-09-23 akistatos metu su G. K. M. J. savo parodymų nekeitė, patvirtino, kad G. K. automobilį užregistravo savo vardu savavališkai. G. K. teigė, jog M. J. automobilį buvo sulaikę policijos pareigūnai, M. J. buvo nubaustas už tai, jog buvo pasibaigę tranzitinių numerių galiojimo laikas. M. J. prašymu jis automobilį pasiėmė iš policijos aikštelės, pirkimo–pardavimo sutartį rado aplanke tarp kitų dokumentų. Sutartyje įrašė savo vardą, pavardę ir datą, už M. J. nepasirašė, manė, kad M. J. sutartyje buvo pasirašęs pats. VĮ „Regitra“, Tauragėje, automobilį užregistravo savo vardu, nes jo prašė M. J. (t. 1, b. l. 17–20).

2011-05-19 apklaustas papildomai M. J. parodė, kad galėjo apsirikti dėl išvažiavimo į Lietuvą datos, galėjo būti, jog išvažiavo į Lietuvą 2009 m. lapkričio mėnesį ar 2010 m. pradžioje, tačiau, kai 2009-11-12 Olandijos policijos pareigūnai sulaikė jo automobilį „Renault Clio“, jo tame automobilyje nebuvo. Išvykdamas iš Olandijos, buvo palikęs automobilio dokumentus, kur buvo nurodyti jo anketiniai duomenys. Jis niekada niekam automobilio vairuoti nedavė, apie tai, jog buvo sustabdytas jo automobilis, nežinojo iki apklausos (t. 1, b. l. 21–22).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. J. patvirtino, kad 2009-11-02 jis jau buvo Lietuvoje, apie 19 val. iš (duomenys neskelbtini) autobusų stoties jį pasiėmė tėvas. Grįžęs nuėjo pas savo draugą A., su kuriuo seniai nesimatė. Užsienyje, sustabdžius policijai, užtenka parodyti automobilio dokumentus, pasakyti savo vardą, pavardę ir užregistruoja, kad buvai sustabdytas. Kaip automobilis buvo užregistruotas G. K. vardu, M. J. nežinojo. Jokios kalbos apie tai, jog G. K. perrašys automobilį savo vardu, nebuvo. Automobilį nusipirko, nes norėjo parsivežti į Lietuvą ir parduoti, tėvas turėjo tralą, todėl būtų parvežęs. Automobilio dokumentus ir raktelius buvo palikęs Olandijoje, kambaryje, kuriame gyveno kartu su G. K.. Automobilis buvo paliktas Olandijos mieste, aptvertoje aikštelėje (t. 1, b. l. 164–165).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuteistasis M. J. davė nuoseklius parodymus.

Apeliaciniame teismo posėdyje M. J. patvirtino, jog automobilio dokumentus buvo palikęs Olandijoje, nuomojamame bute, o su G. K. apie tai, kaip jam pavyko užregistruoti automobilį savo vardu, nekalbėjo (t. 2, b. l. 52–55).

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. M. patvirtino, jog. M. J. yra geras jo draugas, žinojo, kad turi grįžti iš Olandijos, seniai su juo nesimatė, todėl jis prisiminė datą, kad grįžęs 2009-11-02 vakare M. J. buvo atvykęs pas jį į svečius (t. 1, b. l. 165).

Teisiamajame posėdyje liudytojas K. J. parodė, kad 2009-11-02 jis su žmona parsivežė sūnų M. J. iš (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, tą dieną lijo lietus. Sūnui gavus iš Pakruojo prokuratūros pranešimą, kad už automobilio laikymą aikštelėje yra paskirta 25 eurų bauda, K. J. kartu su sūnumi važiavo į Olandiją pasiimti automobilio. Nustebo, kai pamatė, jog automobilis su lietuviškais valstybiniais numeriais. G. K. pats pripažino, kad automobilis yra jo sūnaus (t. 1, b. l. 165–166).

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja D. M. patvirtino, jog iš Olandijos M. J. grįžo namo 2009-11-02, ji tą dieną prisiminė gerai, nes 2009-11-01 kapinėse buvo sutikusi M. J. tėvą, kuris sakė, kad sūnus grįžta namo, o tais metais turėjo šeiminių permainų, todėl atmintyje viskas užsifiksavo. 2009-11-02 M. J. buvo atėjęs pasikalbėti su jos sūnumi, pati matė M. J.. Liudytoja M. J. apibūdino kaip nelinkusį fantazuoti ir meluoti, labai draugišką, geros širdies žmogų, kuris tinka į draugus jos sūnui (t. 2, b. l. 51).

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja L. B. parodė, jog M. J. pažįsta nuo mažens. 2009-11-01 kapinėse buvo sutikusi M. J. tėvus, kurie sakė, kad sūnus grįžta. Jis 2007 m. pavasarį išvyko į užsienį ir grįžo 2009-11-02, per Vėlines, pati jį matė. Liudytoja apibūdino M. J. kaip darbštų, sąžiningą ir kruopštų žmogų, visiems padedantį (t. 2, b. l. 51–52).

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas I. B. parodė, jog M. J. grįžo namo 2009-11-02, tą dieną su jo tėvu dirbo miške, ruošė malkas, buvo pelkės, negalėjo išvežti (t. 2, b. l. 52).

Teisiamajame posėdyje liudytojas M. P. parodė, kad su M. J. kartu dirbo Anglijoje, po to išvyko dirbti į Olandiją. 2010 m. vasaros pabaigoje Olandijoje jis, M. J., S. ir dar vienas asmuo važiavo į kaimą. S. buvo už vairo. Juos sustabdė policijos pareigūnai, pasakė, kad yra pasibaigęs įgaliojimas, automobilį uždarys į aikštelę. Į advokato padėjėjo klausimą M. P. patikslino, jog važiavo trise – jis, M. J. ir S.. Policijos pareigūnai nustatė jų asmenybes, nes jie pateikė pasus (t. 2, b. l. 6).

Iš liudytojo M. P. parodymų matyti, kad jis net negalėjo pasakyti, keliese važiavo iš tikrųjų, tuo metu, kai Olandijos policijos pareigūnai sustabdė M. J. priklausantį automobilį. Nurodė, jog tai buvo 2010 m. vasaros pabaiga. Tai, kad M. P. negalėjo prisiminti, keliese automobilyje važiavo ir kada važiavo, nepaneigia to, jog M. J. automobiliu, M. J. nežinant, buvo važinėta ne vieną kartą.

Iš Šiaurės vakarų ir Vidurio Nyderlandų tarptautinės teisinės pagalbos centro protokole užfiksuotų duomenų originalo kalba matyti, kad P. pavardė įrašyta kaip D., o J. – kaip J.. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, jog pavardė buvo užfiksuotos tik iš jų pačių pasakymo, nes priešingu atveju, akivaizdu, jog policijos pareigūnai, rašydami pavardes iš pasų, ne tik vieną, o ir abi pavardes neteisingai nebūtų užrašę. Ši aplinkybė nepaneigia M. J. parodymų, jog Olandijos pareigūnai asmens dokumentų netikrina, užtenka parodyti tik automobilio dokumentus. Kadangi automobilis priklausė M. J., dokumentai buvo jo vardu, o automobilio vairuotojas buvo išgėręs, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad, bijodami jog važiuoja automobiliu, kuris nė vienam iš jų nepriklausė bei žinodami, kad policijos pareigūnai Olandijoje asmens duomenų tikrumo netikrina, pateikę automobilio dokumentus, pasakė, jog šalia vairuotojo esantis asmuo yra M. J..

Šiaurės vakarų ir Vidurio Nyderlandų tarptautinės teisinės pagalbos centro protokole užfiksuoti duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog policijos pareigūnai nustatė automobilyje važiavusius asmenis pagal jų pateiktus pasus.

Liudytojai A. M., K. J., D. M., L. B. ir I. B., būdami įspėti už melagingų parodymų davimą, patvirtino aplinkybę, jog 2009-11-02 M. J. jau buvo namuose, kiekvienas nurodė, kodėl jie prisiminė šią dieną. Esant tokioms aplinkybėms, netikėti A. M., K. J., D. M., L. B. ir I. B. parodymais, kad 2009-11-02 M. J. buvo jau Lietuvoje, nėra pagrindo.

Teisiamajame posėdyje liudytojas G. K. parodė, kad Olandijoje gyveno kartu su M. J.. Kadangi nebuvo sumokėta paskirta bauda, M. J. automobilis buvo konfiskuotas. M. J. pasakė, kad reikia automobilį paimti, ir jis sutiko. Nuvažiavęs į policiją sužinojo, kad automobilis yra bevertis, nurašytas į laužyną ir paruoštas sunaikinimui. G. K. nusprendė automobilį išsipirkti, tačiau jam neleido, sakė, kad reikalingas teismo sprendimas. Po pusantro mėnesio, teismo sprendimu, jis buvo pripažintas šio automobilio savininku. Automobilį parsivarė ir pastatė aikštelėje prie namo, kuriame gyveno. Po to nuvarė automobilį į Lietuvą ir užregistravo savo vardu. G. K. teigė, jog teismo sprendimo neturi, nes jį paliko prie automobilio dokumentų. Lietuvoje, registruodamas automobilį, jis pateikė teismo orderį, jog automobilį nusipirko teisėtai (t. 2, b. l. 6–7).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas G. K. parodė, jog M. J. automobilio paėmimo metu buvo kažkur dingęs. Sumokėjęs 250 eurų baudą, M. J. automobilį pasiėmė pateikęs M. J. paliktus automobilio dokumentus, kokius, neprisiminė. M. J. buvo užsiminęs, jog jis Lietuvoje automobilį užregistruotų savo vardu, nes M. J. neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir negalėjo automobiliu parvažiuoti pats. Vėliau jis pagal perduotus M. J. automobilio dokumentus automobilį užregistravo Lietuvoje savo vardu (t. 1, b. l. 95–96).

2010-09-23 akistatos su M. J. metu G. K. teigė, kad M. J. prašymu jis automobilį pasiėmė iš policijos aikštelės, pirkimo–pardavimo sutartį rado aplanke tarp kitų dokumentų. Sutartyje įrašė savo vardą, pavardę ir datą, už M. J. nepasirašė, manė, kad M. J. sutartyje buvo pasirašęs pats. VĮ „Regitra“, Tauragėje, automobilį užregistravo savo vardu, nes to jo prašė M. J. (t. 1, b. l. 17–20).

G. K. įvykio aplinkybę dėl M. J. automobilio įsigijimo parodė skirtingai. Akivaizdu, kad, jeigu M. J. G. K. būtų prašęs persirašyti automobilį savo vardu, būtų tiksliai pasakęs, kad prie kitų dokumentų yra ir pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau iš G. K. parodymų matyti, kad jis šią sutartį rado tik atsitiktinai, tarp kitų dokumentų. Pats G. K. neužsiminė, jog apie šią sutartį jam pasakė M. J.. G. K. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 75-1-00314-10 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d., 182 str. 1 d. (t. 1, b. l. 2–5), todėl akivaizdu, kad G. K. yra suinteresuotas duoti tokius parodymus, kurie būtų naudingi jam pačiam.

Iš aptartų duomenų matyti, kad G. K. turėjo M. J. automobilio dokumentus, todėl, M. J. nežinant, galėjo šiuo automobiliu disponuoti. Iš G. K. parodymų matyti, kad tariamai M. J. jam tik užsiminė, jog nori, kad automobilį persirašytų savo vardu, nes jis neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl jis taip ir padarė. Tačiau iš aptartų duomenų matyti, kad G. K. paėmė automobilį iš policijos aikštelės ir nebūdamas persirašęs minėto automobilio. Automobilį užregistravo savo vardu Lietuvoje tik vėliau. Jeigu G. K. automobilį būtų užregistravęs N. J. prašymu, tai akivaizdu, jog automobilį iš Lietuvos atgal į Olandiją parvaryti nereikėjo. Juolab, kad G. K. pats tvirtino, kad M. J. prašė parvaryti jam automobilį į Lietuvą. Ši aplinkybė parodo, kad M. J. G. K. automobilio užregistruoti savo vardu neprašė, pats su tėvu važiavo parsivaryti savo automobilį, tačiau automobilis jau buvo su lietuviškais valstybiniais numeriais.

Iš M. J. visų apklausų metu duotų parodymų matyti, kad jis jokiomis baudomis baustas nebuvo, o 250 eurų bauda buvo paskirta 2009-11-12 būtent už tai, kad S. V. M. J. automobilį vairavo išgėręs, kai tuo metu M. J. jau buvo Lietuvoje. Todėl M. J. apie automobilio sulaikymą nežinojo.

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas Ž. K., A. M., K. J., D. M., L. B. ir I. B. patvirtino, kad, išvažiuodamas į Lietuvą, M. J. automobilį paliko stovėjimo aikštelėje, o grįžęs jį pasiimti rado automobilį su lietuviškais valstybiniais numeriais (t. 2, b. l. 49–52)

Iš 2010-06-09 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad sutartyje nurodyti M. J. kaip automobilio „Renault Clio“ pardavėjo anketiniai duomenys, o pirkėjas nurodytas G. K., prie pavardžių yra abiejų parašai (t. 1, b. l. 77).

Byloje esančioje analogiškoje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje spausdintu raštu įrašyta tik metų pradžia – „201“, tačiau metai rašyti neužbaigti, o J. pavardė įrašyta su Y. Dvi skirtingai užpildytos sutartys patvirtina, jog tokių sutarčių kopijų būta ne vienos (t. 1, b. l. 26).

Specialisto išvadoje Nr. 11K–11 (11) konstatuota, kad tirti pateiktoje 2010-06-09 automobilio „Renault Clio“ pirkimo–pardavimo sutartyje M. J. ir G. K. vardu rankraštinius įrašus „M. J.“ parašė ir M. J. vardu pasirašė ne M. J., ne G. K., o kitas asmuo (t. 1, b. l. 47–49).

Specialisto išvada patvirtina, kad M. J. pirkimo–pardavimo sutarties nerašė ir jos nepasirašė, bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-11-12, kai automobilis buvo sustabdytas Olandijoje, M. J. buvo Lietuvoje, todėl tuo metu automobilyje „Renault Clio“ važiuoti negalėjo, todėl akivaizdu, jog nuvažiavęs į Olandiją parsivežti savo automobilio, pamatęs, kad automobilis yra su lietuviškais valstybiniais numeriais, M. J. kreipėsi į Pakruojo policijos komisariatą dėl neteisėto automobilio įregistravimo VĮ „Regitra“ Tauragės filiale G. K. vardu, kadangi tai buvo padaryta be jo žinios.

Esant aptartoms aplinkybėms, Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-05-25 nuosprendis naikintinas, M. J. pagal BK 235 str. 1 d. išteisintinas, nes veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, nepadarė (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., kolegija

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarė (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – M. J. panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Stasys ValužisTeisėjai Arvydas DaugėlaEduardas Maškevičius