Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, Dianai Zadrauskaitei, Audronei Stankevičiūtei, Laurai Kiškiūnaitei,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės L. R., jo gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ ir nukentėjusiosios R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, perduodant jį laiduotojo R. R. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieneriems) metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusios ir civilinės ieškovės R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, tai yra dėl to, kad jis 2016 m. gegužės 10 d. apie 7.50 val. Kaune, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 126 punkto reikalavimą, kadangi važiuodamas keliu A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda, kelio 101,450 kilometre, kryptimi link Vilniaus, nesilaikė saugaus važiavimo atstumo nuo kito ta pačia eismo kryptimi važiavusio ir stabdžiusio automobilio „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo L. S., ir į jį atsitrenkė, dėl ko eismo įvykio metu sužalojo automobilio „Škoda Superb“ keleivę R. J., kuriai padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

6. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekiant išsamiai ir objektyviai įvertinti nukentėjusiosios ir civilinio atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą, skirti teismo medicinos ekspertizę bei apklausti išvadas pateikusias ekspertes M. K. bei G. L..

Motyvuojamoji dalis

7. Nukentėjusiosios ir civilinio atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

8. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde kvestionuoja L. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto jam taikymo pagrįstumą. Tiek R. J., tiek civilinio atsakovo atstovas apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiosios civiliniu ieškiniu prašomos atlyginti žalos dydžio nustatymo. Nukentėjusioji prašo jos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai, civilinio atsakovo atstovas nurodo, jog papildomas neturtinės žalos atlyginimas iš L. R. draudimo bendrovės priteistas nepagrįstai.

Dėl L. R. inkriminuotos veikos kvalifikavimo

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. gegužės 10 d. apie 7.50 val. Kaune, kelyje A1 (Kaunas–Vilnius–Klaipėda) L. R., vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 126 punkto reikalavimus, nesilaikė saugaus važiavimo atstumo nuo kito ta pačia eismo kryptimi važiavusio ir stabdžiusio automobilio „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir į jį atsitrenkė. Šio eismo įvykio metu nukentėjusiajai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais byloje, juos išsamiai ištyrė bei įvertino skundžiamame nuosprendyje. Byloje keliamas nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto klausimas.

12. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, įvertinus nukentėjusiosios skunde dėstomus argumentus apie po eismo įvykio atsiradusius papildomus sveikatos sutrikimus, kurie nebuvo įvertinti specialisto išvadoje, buvo paskirta ekspertizė. Surašant ekspertizės aktą, be ekspertės M. K., pateikusios specialisto išvadą byloje, dalyvavo ir naujas ekspertų komisijos narys – gydytoja neurologė G. L., kuri vienareikšmiškai ir argumentuotai patvirtino ir specialisto išvadą, kad iš medicininių duomenų negalima konstatuoti, jog nukentėjusiosios nurodomi sveikatos būklės pakitimai susiję su eismo įvykio metu nukentėjusiosios patirta trauma. Ekspertizės aktą pateikusios ekspertės M. K. bei G. L., įvertinusios ekspertizės atlikimui pateiktus dokumentus, nurodė, kad juose esantys duomenys neduoda pagrindo keisti specialisto išvadoje nustatyta nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastą. Abi šios ekspertės davė paaiškinimus vėlesniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodydamos, kad buvo įvertinti visi joms pateikti medicininiai dokumentai, o konstatuoti, jog nukentėjusiajai būtent dėl eismo įvykio metu patirtų traumų diagnozuota epilepsija ar hidrocefalija, įvertinus jos ankstesnę sveikatos būklę, nepakanka medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ekspertų pateiktų išvadų kategoriškumą ir nuoseklumą tiek pateikiant specialisto išvadą, tiek konstatuojant ekspertizės akte nurodytas išvadas, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios skunde, nėra pagrindo ekspertizės akto nepripažinti leistinu ir patikimu įrodymu byloje. Vien tai, kad surašant ekspertizės aktą dalyvavo ta pati ekspertė M. K., kuri pateikė ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvadą, nustačiusią nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, neduoda pagrindo abejoti ekspertizės akto patikimumu, kadangi tiek ši ekspertė abiejų instancijų teismų posėdžiuose, tiek ir G. L., besispecializuojanti būtent neurologijos srityje, išsamiai paaiškino iš R. J. medicinos dokumentų nustatytas išvadas dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo masto. Apeliacinės instancijos teisme apklausiamos ekspertės kategoriškai teigė, kad vienas sąmonės netekimo epizodas nepatvirtina naujos ligos – epilepsijos diagnozės ar jos pasikartojimo. Reikiamos detalios informacijos nėra, sąmonės netekimo kilmė taip pat gali būti kardiologinė, endokrinologinė. Nukentėjusiajai atliktu miego encifologramos tyrimu nustatyti kairės smegenų skilties epilipsoidiniai pakitimai, tačiau, ar tai liekamieji traumos padariniai, ar nauji pokyčiai, nustatyti negalima.

15. Apeliantės tvirtinimas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir įrodymų, patvirtinančių, kad ji iki eismo įvykio buvo sveika, yra nepagrįstas, akivaizdžiai prieštaraujantis medicininiuose dokumentuose užfiksuotiems duomenims apie nukentėjusiosios sveikatos būklę, kuri buvo išsamiai įvertinta specialių žinių turinčių eksperčių. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl nukentėjusiosios įvykio metu padaryto sveikatos sutrikdymo masto, įvertinęs visus proceso metu surinktus bylos teisingam išsprendimui reikšmingus įrodymus, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje, nepažeisdamas rungimosi principo (BPK 7 straipsnis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai reikšmingos aplinkybės, ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tirdamas ir vertindamas bylos įrodymus, išdėstydamas nuosprendyje savo išvadas dėl L. R. veikos kvalifikavimo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, nenustačius objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad L. R. nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuojama į sunkesnę, numatančią baudžiamąją atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl kurių nukentėjusiam asmeniui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tenkinti šią R. J. apeliacinio skundo dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl L. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

16. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji abejoja galimybe nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Ji teigia, jog šiuo atveju nebuvo tenkintos visos baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos, kadangi eismo įvykio metu, be jos pačios, buvo sužaloti dar du asmenys.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu bei įvertinęs skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl L. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo – jo tėvo R. R. atsakomybėn, be užstato, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas laidavimo taikymui reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju yra visi pagrindai atleisti L. R., padariusį BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

18. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010 ir kt.). Net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

19. Iš bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos byloje yra tinkamai nustatytos. L. R. padarė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas jo tėvo R. R., kuris, remiantis bylos duomenimis, vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. L. R. teisiamas pirmą kartą, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta būtina sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra tinkamai nustatyta ir įvertinta. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą asmuo atitinka, jeigu nustatoma, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, išgyvenimai dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. R. nuo pat ikitesminio tyrimo pradžios savo kaltę pripažino, teigė, jog iš nusikalstamos veikos pasimokė vairuoti atidžiau, jis davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, o jo byla buvo išnagrinėta taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kaip pažymima ir skundžiamame nuosprendyje, L. R. nurodė, kad buvo susitikęs su nukentėjusiąja, siekė atlyginti jai padarytą žalą, tačiau nepavyko susitarti dėl civilinio ieškinio dydžio. Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad atleistasis nuo atsakomybės ne tik visiškai pripažino savo kaltę, tačiau ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Iš bylos duomenų matyti, kad turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos (1300 Eur nukentėjusiajai ir po 600 eurų su ja automobiliu vykusiems L. S. bei A. S.) atlygino draudimo bendrovė, o kaltininkas L. R. nurodė siekęs susitarti su nukentėjusiąja dėl byloje jos prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Kaltininko nesutikimas su nukentėjusiosios reikalaujamu žalos dydžiu nesudaro pagrindo spręsti, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga nebuvo ir nebus tenkinama. Atsižvelgtina ir į tai, kad draudimo bendrovė dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai, taip pat atlygino turtinę žalą, susijusią su gydymu ir nedarbingumu. Taigi nors nukentėjusiajai buvo atlyginta ne visa jos civiliniame ieškinyje prašoma priteisti neturtinė žala, tačiau tai nepaneigia laidavimo instituto taikymo galimybės, kadangi atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės dar iki eismo įvykio apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, sudarė prielaidas galimais neatsargiais veiksmais sukelto eismo įvykio žalai (taip pat ir neturtinei) atlyginti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jis ėmėsi veiksmų tam, kad nukentėjusiosios patirta neturtinė žala būtų atlyginta. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tam tikra žalos dalis yra atlyginta, pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju yra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. bent iš dalies atlyginta padaryta žala.

20. Įvertinus aptartas aplinkybes, taip pat byloje esančią L. R. charakterizuojančią medžiagą, jog jis yra dirbantis, anksčiau neteistas, nebaustas už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus administracine tvarka, nevengė atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos, savo kaltę pripažino visiškai, visa tai leidžia manyti, kad L. R. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kolegijos nuomone, visuma aptartų aplinkybių rodo, jog nagrinėjamu atveju yra visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos būtinos sąlygos ir pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

21. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog eismo įvykio metu buvo sužalota ne tik nukentėjusioji, bet ir L. S. bei A. S., nepašalina aptartų aplinkybių, reikšmingų laidavimo instituto taikymui nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad BK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis yra materiali, reikalaujanti padarinių, tai yra, turi būti nustatyta, jog dėl kaltininko veiksmų nukentėjusiesiems buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, kurio mastas apima minėto straipsnio dispozicijoje nurodytus nusikalstamos veikos būtinuosius požymius. Nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo padariniai BK 281 straipsnyje kaip nusikalstamos veikos požymiai nenurodomi, iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, jog minėtiems asmenims – A. S. bei L. S., nors aprašomojoje išvadų dalyje ir nurodomi tam tikri sveikatos pažeidimai (nugaros skausmas ir pan.), tačiau mechaniniai sužalojimai nebuvo padaryti, jie pretenzijų L. R. dėl sukelto eismo įvykio baudžiamojoje byloje neturėjo. Taigi, nors ši skunde nurodyta aplinkybė ir rodo didesnį kaltininko veiksmų pavojingumą dėl eismo įvykio sukeltų padarinių platesnio masto, tačiau, nenustačius pagrindo šiuos padarinius vertinti baudžiamosios atsakomybės konstekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. R. teisinė padėtis negali būti sunkinama, netaikant jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Įvertinus aptartas aplinkybes konstatuotina, jog apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai taikė BK 40 straipsnį ir atleido L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatydamas minimalų minėtame straipsnyje numatytą laidavimo terminą.

22. Kartu pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o, jei padaro naują tyčinį nusikaltimą, – privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio

23. Tiek nukentėjusioji, tiek civilinio atsakovo atstovas apeliaciniuose skunduose kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš draudimo bendrovės priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumą ir teisėtumą. Nukentėjusioji, motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai įvertino jos patirto sužalojimo pobūdį, nepatogumus, patirtą skausmą, dėl sužalojimo kilusias ir kilsiančias pasekmes ateityje, liekamuosius reiškinius po patirtų sužalojimų, prarastą galimybę užsiimti daržininkystės veikla, prašė priteistos neturtinės žalos dydį padidinti. Civilinio atsakovo atstovas prašė nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti, motyvuojant tuo, kad draudimo bendrovės jau atlyginta suma yra pakankama nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti.

24. Kaip matyti iš draudimo bendrovės ADB „GJENSIDIGE” teismui pateiktų duomenų, draudimas dėl eismo įvykio išmokėjo L. S. 600 eurų neturinei žalai atlyginti, A. S. 600 eurų neturtinei žalai atlyginti, Valstybiniam socialiniam draudimo fondui 980,97 Eur už R. J. išmokėtą ligos pašalpą, R. J. – 1568,51 Eur, iš kurių – 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyrius R. J. dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą išmokėjo 833,83 Eur (1 t., b. l. 188–192).

25. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį.

26. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji R. J. pasinaudojo savo teise ir pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai iš L. R. 3500 Eur neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, padarė išvadą, kad civilinio ieškinio reikalavimas dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, tačiau, nustatęs, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai jau yra sumokėjusi 1 300 Eur, įvertinęs nukentėjusiajai padarytą sveikatos sutrikdymo mastą ir pobūdį, tenkino civilinį ieškinį iš dalies ir sprendė, kad iš draudimo bendrovės nukentėjusiajai papildomai priteistina 700 Eur neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, priteisdamas nukentėjusiajai šią sumą neturtinei žalai atlyginti, sumažinęs pastarosios civiliniu ieškiniu prašomos atlyginti žalos dydį, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose bei nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastą ir pobūdį.

27. Neabejotina, kad nukentėjusioji dėl neatsargių L. R. veiksmų patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai nesunkus sveikatos sutrikdymo laipsnis nustatytas dėl eismo įvykio metu patirto kaklo raiščių patempimo, be to, jai nustatytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Nukentėjusioji teigė, kad įvykio negatyvios pasekmės tęsėsi ir tęsiasi toliau, tai yra juntamas nuolatinis skausmas, vartojami vaistai, gyvenimo kokybė negrįžo į įprastą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta ekspertė M. K. neatmetė galimybės, jog po eismo įvykio, dėl vykstančio teisminio proceso nukentėjusioji galėjo patirti potrauminio streso sutrikimą. Nukentėjusiosios įvardyti patirti negatyvūs pojūčiai ir nepatogumai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį.

28. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl nustatytino neturtinės žalos dydžio, konstatuotina, kad nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės dėl patiriamų šiol galvos skausmų, nerimo dėl ateities, patiriamos įtampos, to, jog dėl pablogėjusios sveikatos ji bijo prarasti darbą, nes tai atsilieptų jos ir nepilnamečio sūnaus ateičiai, negali dirbti žemės, dėl ko materialinė padėtis dar labiau pasunkėjo, buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, į jas buvo atsižvelgta sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą. Skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigia nukentėjusioji, ne tik deklaratyviai, tačiau išsamiai ir motyvuotai baudžiamosios bylos aplinkybės buvo įvertintos bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, apylinkės teismas atsižvelgė ir pakankamai įvertino ir tai, jog eismo įvykio kaltininkas nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi. Pažymėtina, kad automobilį jis vairavo blaivus (byloje nėra duomenų apie L. R. neblaivumą), eismo taisykles pažeidė dėl neatsargumo, nebėgo iš įvykio vietos, iš karto po įvykio teiravosi kita eismo įvykyje dalyvavusia transporto priemone vykusių asmenų apie jų sveikatą, siekė nukentėjusiajai atlyginti neturtinę žalą. L. R. yra jauno amžiaus, necharakterizuojamas kaip Kelių eismo taisyklių linkęs nesilaikyti asmuo, jis neteistas, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dirbantis. Įvertinus aptartas aplinkybes, tai, jog draudimo bendrovė nukentėjusiajai dėl jai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo jau atlygino 1 300 eurų, o apeliacinės instancijos teisme paskyrus ekspertizę nebuvo gauta specialisto išvadai priešingų duomenų dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto, tačiau neabejotina, kad tiek pats baudžiamasis procesas, tiek ir galimai išliekanti potrauminio streso sutrikimo būklė tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiosios patiriamais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, sumažėjusiomis galimybėmis užsiimti jai įprasta veikla, konstatuotina, jog apylinkės teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir pakankamas nukentėjusios patirtai neturtinei žalai atlyginti.

29. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde ginčijo ekspertės M. K. jai nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau, net ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, negauta jokių objektyvių tokį nukentėjusiosios skundo argumentą patvirtinančių įrodymų. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė M. K., taip pat ekspertizės aktą surašant dalyvavusi ekspertė G. L. paaiškino, jog medicininiai duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiajai atsinaujino vaikystėje jai nustatyta diagnozė – epilepsija, ar kad nukentėjusioji iš naujo susirgo šia liga. Ekspertė G. L. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno klinikinės ligoninės stacionare nukentėjusiajai atliktu miego encifologramos tyrimu nustatyti kairės smegenų skilties epilipsoidiniai pakitimai, tačiau, ar tai liekamieji traumos padariniai, ar nauji pokyčiai, nurodyti negalėjo. Galvos trauma, patirtas stresas didina riziką susirgti epilepsija, tačiau priepuoliai turi kartotis, jie aprašomi vaizdinėmis priemonėmis, kuriuos peržiūrėjus gydytojų konsiliumas sprendžia dėl tolimesnio gydymo. Tačiau nagrinėjamu atveju duomenų nepakanka, sąmonės netekimas neaiškios kilmės, fiksuojamas tik iš nukentėjusiosios žodžių. Nukentėjusioji šiuo metu nėra gydoma, po traumos jai skiriama maža vaistų dozė profilaktiškai, kad priepuolis nepasikartotų. Byloje nustatytas aplinkybes įvertinusi pakartotinai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nukentėjusiosios ieškininiai reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priešingai nei nurodoma civilinio atsakovo apeliaciniame skunde, jai apylinkės teismo iš draudimo bendrovės priteistas 700 eurų neturtinės žalos dydis, įvertinus jau atlygintą 1300 Eur sumą, nėra aiškiai per didelis ir neatitinkantis byloje objektyviai nustatytų aplinkybių, todėl pagrindo tenkinti nukentėjusiosios ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus dėl skundžiame nuosprendyje nustatyto nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dyžio nėra.

30. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiosios ir civilinio atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.