Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-30 · Administracinė byla Nr. I-2980-1063/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-07-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-30
Bylos Nr.
I-2980-1063/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01568-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2980-1063/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01568-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,dalyvaujant pareiškėjui K. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K darbuotojai nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų ir nesudarė pareiškėjui tinkamų sąlygų kalėti.

Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Atskaičius baldus, sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko dar mažesnis gyvenamasis plotas kameroje. Taip pat sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas nuo gyvenamosios patalpos, o tai pareiškėjui kėlė didelį diskomfortą.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, pablogėjusia sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prieštaravo, kad Lukiškių TI-K siuntė daug skundų, prašymų, tačiau ne į visus pareiškėjo skundus buvo atsakyta , tame tarpe ir dėl prašomo vaizdo įrašo gavimo. Taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimo, tam, kad būtų išsireikalauti papildomi sprendimai į kuriuos nebuvo išsamiai atsakyta. Pareiškėjas prašė teismo nagrinėti ginčą dėl žalos atlyginimo pagal skunde nurodytas aplinkybes.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš pateikto pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiko matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad už švarą kamerose yra atsakingi patys nuteistieji ir tam yra išduodamos atitinkamos priemonės. Dėl sanitarinio mazgo nurodė, kad kai kuriose kamerose yra įrengtos užuolaidos, o kitose kamerose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirose kabinose.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 3 d.

2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių ( Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

3. Pareiškėjas teigia, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K viso buvo patalpintas 90 parų. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (0,56 kv. m.), nustatyta, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nežymiai buvo neužtikrintas 2 paras (pareiškėjui teko apie 3,3 kv. m. kameros ploto).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytose (nors ir nežymiai) kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija dalį (2 dienas) pareiškėjo kalėjimo laikotarpio pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad iš kameros gyvenamojo ploto turėtų būti išskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

4. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime, pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Atsakovės atstovas šiuo aspektu nurodė, kad dalyje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atitverti užuolaidomis, tačiau, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atitvėrimas nelaikytinas tinkamu užtvėrimu asmens privatumo užtikrinimo aspektui. Kita vertus, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas tik 2 paras iš 90 parų kamerose kalėjo dviese, o tai reiškia, kad tik 2 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prieštaravo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K siuntė daug skundų, prašymų, tačiau ne į visus pareiškėjo skundus buvo atsakyta. Pažymėtina, kad nesutinkant su atitinkamais Lukiškių TI-K sprendimais pareiškėjas šiuos sprendimus turėtų skųsti Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka, o nesutikus su Kalėjimų departamento sprendimu abu sprendimus skųsti teismui. Šioje byloje pareiškėjas nekėlė ginčo dėl konkretaus Lukiškių TI-K sprendimo neteisėtumo, o teismo posėdžio metu prašė nagrinėti ginčą tik dėl žalos atlyginimo, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina. Pareiškėjas turi teisę atskira tvarka inicijuoti ginčą dėl institucijų sprendimų neteisėtumo.

6. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K bausmę atliko grubiai pažeidžiant įstatymų, tame tarpe ir higienos normų, nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai taip pat konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S.Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus tai, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nežymiai buvo neužtikrintas tik 2 paras, o visą kitą laikotarpį pareiškėjas kamerose kalėjo vienas, atitinkamai ir naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo privatumas buvo pažeistas tik 2 paras iš 90, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista K. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 3 d.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Tomas Blinstrubis