Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Jūratės Varanauskaitės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Neo Capital“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Neo Capital“ ieškinį atsakovui V. P. dėl Darbo ginčų komisijos 2016-02-23 sprendimo Nr. DGKS-870 panaikinimo ir atsakovo patikslintą priešieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Neo Capital“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas panaikinti VDI Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2016-02-23 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-2316 bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 64-66). Nurodė, kad su atsakovu V. P. 2012-10-31 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 02, pagal kurią jis buvo priimtas į gamybos direktoriaus pareigas, nustatant 4 darbo valandų trukmės darbo dieną bei 425 Lt darbo užmokestį per mėnesį. 2014 m. gruodžio mėnesį atsakovas informavo, kad jo netenkina darbas nepilnu krūviu, todėl nuo 2015-01-01 į darbą neatvyks. Kelis kartus atsakovas buvo raginamas atvykti ir sutvarkyti darbo sutarties nutraukimą, o atsakovas žadėjo pasirodyti ir sutvarkyti dokumentus. Atsakovas darbe nebuvo nuo 2015 01-01, neteikė jokių pretenzijų darbdaviui nei dėl darbo funkcijų, nei dėl nemokamo darbo užmokesčio, todėl ieškovas tikėjosi, kad darbo sutarties pabaiga bus įforminta. Susiklostė faktinės prastovos situacija dėl darbuotojo valingų veiksmų. Pažymėjo, kad buvo klaidingai priskaičiuotas atlyginimas atsakovui už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-02-18, nurodant, kad atsakovas dirbo. Šie klaidingi apskaitos duomenis yra ištaisyti. 2016-02-12 ieškovas el. paštu gavo pranešimą iš VDI Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos apie tai, kad atsakovas kreipėsi į komisiją su prašymu priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2015 m. sausio mėnesio ir suprato, kad atsakovas ketina nepagrįstai praturtėti, t.y. gauti atlyginimą, nors nedirbo ir į darbą visiškai neatkvykdavo. Visi bendrovės darbuotojai patvirtino faktą, kad atsakovas nebuvo darbe nuo 2015 m. sausio mėnesio. Atsakovas 2016-02-18 įsakymu buvo atleistas iš darbo už pravaikštas (LR DK 237 str. 1 d. 3 p., 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p.). Patvirtino, kad atsakovui nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl ieškovas apskaičiavo tokią kompensaciją tikslindamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei priskaičiavimus pagal juos, ir kompensacija yra pervesta į atsakovo sąskaitą.

Atsakovas V. P. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus teritorinė darbo ginčų komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjusi visus pateiktus įrodymus ir argumentus priėmė teisingą ir objektyvų sprendimą. Tuo tarpu ieškovas nurodo klaidinančias aplinkybes teigdamas, kad atsakovas nevykdė jokių darbo funkcijų. Pats ieškovas nesuteikė atsakovui darbo sąlygų ir jį tenkino darbas nuotoliniu būdu. Per nurodytą laikotarpį atsakovas rūpinosi bendrovės naujų klientų paieška, o ieškovas naudojosi atsakovo suteikta informacija ir asmeninio pasitikėjimo ryšiais verslui plėtoti, ir tuo įsipareigojo tęsti darbo sutartį bei mokėti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį. Atsakovas mano, kad ieškovo argumentai dėl įsivėlusios techninės klaidos pildant įmonės ataskaitinius dokumentus vertintini kritiškai, nes ieškovas kaip apdairus ir protingas asmuo turėjo pakankamai laiko ir galimybių nurodytoms klaidoms pašalinti ir imtis atitinkamų priemonių susiklosčiusiai padėčiai taisyti. Be to, ieškovas iš esmės pažeidė Darbo kodekso numatytą nuobaudų skyrimo tvarką, kadangi žinodamas atsakovo visus duomenis apie gyvenamąją vietą ir komunikacijos priemonių numerius nė karto nesikreipė nei raštu, nei žodžiu apie darbo pareigų pažeidimus, neteikė reikalavimo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, o vienašališkai, remdamasis abejotinais aktais dėl pravaikštų, skyrė nuobaudą – atleidimą iš darbo už neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties. Darbdavio veiksmai skiriant nuobaudą, pažeidžiant imperatyvią nuobaudų skyrimo tvarką, vertintini darbuotojo, kai silpnosios šalies, naudai, todėl atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir naikintinas.

Atsakovas V. P. patikslintu priešieškiniu 2016-10-10 (b.l. 133-135) prašė:

1) pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti 2016-02-18 įsakymą Nr. 20160218; 2) negrąžinti atsakovo į darbą, o darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu; 3) priteisti atsakovui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016-02-19 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016-02-01 iki 2016-02-18; 5) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią darbo praktiką - jis laukė iš Bendrovės vadovų darbo užduočių. Visą laiką, kaip buvo įprasta, buvo pasiekiamas telefonu, buvo pasiruošęs vykti į objektus, tačiau jam buvo neleista. Bendrovėje nebuvo nustatytas darbo laikas, atsakovas nebuvo su juo supažindintas, todėl su Darbdaviu bendravo įprastai nuo 2012 metų. Jokių darbo organizavimo pasikeitimų nebuvo, atsakovas nebuvo apie juos informuotas. Atsakovui nebuvo pateiktas reikalavimas pateikti pasiaiškinimą nei skambučiu, nei paštu. Atsakovui taip pat nebuvo įteiktas ir įsakymas dėl atleidimo iš darbo.

Ieškovas UAB „Neo Capital“ atsiliepimu į priešieškinį su reiškiamais reikalavimais nesutiko. Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo pagal darbdavio 2016-02-18 įsakymą Nr. 20160218 prašė taikyti senatį. LR DK 300 str. 1 d. nustatytą, kad darbuotojas per mėnesį nuo dokumento apie darbo sutarties nutraukimą turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti darbo sutarties su juo nutraukimą. Ieškovas pateikdamas dokumentus darbo ginčų komisijai, kartu pateikė ir įsakymą apie darbo sutarties su atsakovu nutraukimą, kuriame buvo nurodytas ir atleidimo pagrindas. Ieškovui yra žinoma, kad atsakovas vykdė savarankiškai darbus, kadangi jo klientai, bet ne jis, kreipėsi į ieškovą dėl elektros įrangos ir detalių pirkimo. Atsakovo nurodyti argumentai apie tai, kad visi darbai bendrovėje buvo organizuojami telefonu, yra visiškai nepagrįsti, nelogiški ir net nesąžiningi. Atsakovas dirbo gamybos direktoriumi, o tai reiškia, kad jis pats turėjo organizuoti darbo procesą. Atsakovas teigdamas, kad bendrovė jam nesuteikė darbo sąlygų, nenurodo, kokios sąlygos turėjo būti suteiktos gamybos direktoriui ir kodėl šis klausimas atsakovo buvo sprendžiamas neatvykimu į darbą, o ne prašant pakeisti darbo sutarties sąlygas. Byloje patvirtintas faktas, kad atsakovas į darbą neatvyko nuo 2015-01-01, t.y. daugiau kaip metai. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina darbo santykių nutrūkimo faktą, o įsakymas buvo priimtas tik tam, kad faktinis darbo santykių nutrūkimas būtų tinkamai įformintas. Pabrėžė, kad atsakovui atleidimo dieną turėjo būti išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet į prašymą pateikti sąskaitos numerį, į kurią ieškovas galėtų pervesti pinigus, atsakovas visiškai nereagavo. Mano, kad nėra bendrovės kaltės dėl atsiskaitymo uždelsimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad tarnybiniai pranešimai, pateikti atsakovo į bylą ir surašyti atsakovo darbuotojo negali būti tinkamais įrodymais, kadangi surašyti asmenų, suinteresuotų darbdavio atžvilgiu ir jau po darbo ginčų komisijos sprendimo, ir po ieškinio padavimo dienos. Teismas nustatė, kad Bendrovėje UAB „Neo capital“ buhalterinę apskaitą vykdė pasamdyta UAB „Apskaitos analitika“. Šios bendrovės atstovė buhalterė I. S. 2016-04-13 paaiškinime nurodė, kad tvarkant UAB „Neo capital“ darbo laiko apskaitą, UAB „Apskaitos analitika“ vadovaujasi kliento pateiktais duomenimis: darbo laiko apskaitos žiniaraščiais bei papildoma informacija. Duomenų apie tai, kad V. P. neatvyksta į darbą buhalterija neturėjo ir todėl jam buvo priskaičiuotas darbo užmokestis bei sumokėti mokesčiai į Sodra taip, kaip buvo nurodyta vadovo. Atsakovas V. P. laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-02-18, kaip UAB „Neo capital“ darbuotojas į buhalteriją nesikreipė. Šis įrodymas patvirtino, kad nurodymas skaičiuoti uždarbį ir mokėti mokesčius ieškovui buvo duotas bendrovės vadovo. Teismo vertinimu, darbo sutartis su V. P. buvo nutraukta 2016-02-18 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas), paskyrus atsakovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal įsakymą Nr. 20160218 (b.l. 45). Tokiu būdu ieškovas jau formaliai pripažino, kad iki 2016-02-18 su ieškovu nebuvo nutraukta darbo sutartis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas atleistas iš darbo už pravaikštas 2016-02-01-05;08-12;15-17 dienomis. Tuo pačiu metu darbdavys neinformavo atsakovo apie surašomus aktus ir neprašė jo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą. Byloje nėra jokių duomenų ir net ginčo, kad šie drausminės atsakomybės faktiniai pagrindai – konkretūs darbo pareigų pažeidimai – atsakovui buvo darbdavio nurodyti dar prieš skiriant drausminę nuobaudą. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo realios pareigos surasti klientus bendrovei tokiu būdu pateisindamas jam skirtas gamybos direktoriaus pareigas. Atsakovas dirbo konkrečiuose darbo objektuose pagal D. K. nurodymus. Pažymėjo, kad ieškovas nenutraukdamas darbo sutartį visą atsakomybę dėl to tenkančių pasekmių prisiima pats, o ne perkelia jas darbuotojui. Ginčo byloje nėra, kad ieškovas nemokėjo atsakovui atostoginių už visą darbo laikotarpį. Darbdavio manymas, kad atsakovas nedirbo ginčo laikotarpiu, neleidžia jam nenutraukus darbo santykių nemokėti darbo užmokesčio. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad nemokėtas darbo užmokestis atsakovui kas mėnesį buvo deponuojamas į ieškovo kasą. Darbo užmokestis už ginčo laikotarpį paskaičiuotas pagal paties ieškovo oficialiai deklaruotą darbo užmokestį atsakovui. Dėl priešieškinio, teismas pažymėjo, kad atsakovas teisme pripažino, kad apie tai, kad buvo atleistas sužinojo DGK komisijos posėdyje, kur buvo pateiktas įsakymas. Su esama komisijos medžiaga jis buvo supažindintas ir gavo nuorašus. Todėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir laikyti, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties pagrindų nėra.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti DGK 2016-02-23 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-2316 ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. ieškinio reikalavimą tenkinti pilnai; likusioje dalyje pirmos instancijos sprendimą palikti galioti. Pažymi, kad nors teismo sprendime nurodyta, kad teismas vertina kritiškai apklaustų byloje liudytojų D. K., A. P., V. P. parodymus apie atsakovo neatvykimą į darbą nuo 2015 metų sausio mėnesio, šį faktą patvirtino pats atsakovas nurodydamas, kad 2015 metais jis buvo atvykęs į ofisą 3-4 kartus, bendravo tik su Dmitrijumi ir prašė iš jo pinigų už ankščiau atliktą darbą, pabrėždamas, jog tai buvo jo ir D. K. asmeniški reikalai. Atsakovas patvirtino, kad dėl nemokamo atlyginimo bei nesuteikiamo darbo nei į vadovę A. K., nei į buhalteriją nesikreipė. Tokiu būdu teismas, net atmesdamas liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad atsakovas jokio darbo ieškovo naudai nuo 2015 m. sausio mėnesio neatliko. Ieškovo teigimu, byloje turėjo būti nustatyta dėl kieno kaltės atsirado prastova. LR DK 195 str. norma nenumato prievolės darbdaviui mokėti vidutinį darbo užmokestį už prastovos laiką, todėl, net darant tik prielaidą, kad atsakovas nedirbo dėl ieškovo kaltės, jam negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio. Taigi DGK 2016-02-23 sprendimas, kuriuo atsakovui priteistas darbo užmokestis už nurodytą laikotarpį, apskaičiuotas remiantis darbo sutartimi, yra visiškai neteisėtas, nes įstatymas nenumato prievolės mokėti pilną darbo užmokestį net tuo atveju, jeigu prastovos laikas atsirado dėl darbdavio kaltės. DGK 2016-02-23 Sprendimu priteisė atsakovo naudai 1832,96 EUR neišmokėto darbo užmokesčio ir vadovavosi ne faktinės prastovos faktu, bet ieškovo klaidingai deklaruotomis duomenimis apie jam priskaičiuotą pilną darbo užmokestį pagal darbo sutartį, nors ir DGK nustatė tą patį faktą, kad atsakovas visą laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio faktiškai nedirbo. LR DK 195 str. 7 d. nustatyta, kad prastovos dėl darbuotojo kaltės laikas neapmokamas. Nors teismas atmetė ieškovo atstovų bei liudytojų paaiškinimus apie tai, kad būtent atsakovas savo iniciatyva nutraukė darbo santykius su ieškovu, teismas iš paties atsakovo paaiškinimų nustatė faktus, jog atsakovas į darbą neatvykdavo, į bendrovės vadovą dėl darbo nesikreipė, dėl nemokamo darbo užmokesčio į buhalteriją nesikreipė ir tai trūko daugiau negu metai. Šie faktai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad ieškovas pagrįstai bei teisingai nurodė darbo santykių pabaigos aplinkybę, t.y. kad pats atsakovas išėjo iš darbo, bet tinkamai neįformino šio fakto, nes neparašė raštu prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog būtent ieškovas savo veiksmais sukūrė pagrindą atsakovui tikėtis, jog darbo režimo nesilaikymas nebus vertinamas kaip pažeidimas. Teismas netinkamai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes apie darbo užmokesčio priskaičiavimą, teigdamas, jog pats ieškovas davė nurodymus buhalterinės apskaitos įmonei mokėti atsakovui atlyginimą. Byloje nustatyta, kad buhalterinę apskaitą ieškovui tvarko buhalterinės apskaitos paslaugas teikianti įmonė, kuri visus priskaičiavimus daro remiantis dokumentais, o ne vadovo nurodymas. Akivaizdu, kad įmonė neturėjo ir negalėjo turėti naudos iš priskaičiuojamo be pagrindo darbo užmokesčio atsakovui, nes realiai dėl to patyrė tik nuostolį, mokėdama didesnius, nei turėtų mokėti mokesčius už darbuotojus. Nesutinka su teismo argumentu, kad darbdavys, neįformindamas darbo sutarties nutraukimo fakto, prisiima sau visą atsakomybę dėl to tenkančių pasekmių.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pažymi, kad neatvykimas į darbą negalėjo būti vertinamas kaip pravaikšta, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2015 m. liepos mėnesio ofiso patalpų nebuvo, todėl darbuotojai neturėjo kur atvykti į darbą. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentu, kad teismas turėjo nustatyti, kad buvo prastova ir tuomet spręsti dėl kieno kaltės buvo prastova bei jos apmokėjimo klausimą. Pagal DK 122 str. prastova suprantama kaip ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad bendrovėje buvo paskelbta prastova dėl atsakovo kaltės, kad jis neatliktų kokių nors darbų ar pavedimų. Priešingai, darbuotojas visada buvo pasiekiamas darbiniais klausimais, nes niekur kitur nedirbo, jam už visą laikotarpį turi būti sumokėtas darbo užmokestis. Ieškovo pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai rodo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-01-31 dirbo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu skundžia ieškovas (darbdavys), todėl apeliacinis teismas tikrina tik apskųstą teismo sprendimo dalį pagal apelianto suformuluotus argumentus.

Ieškovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinys ir paliktas nepakeistu Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016-02-23 sprendimas Nr. 870 darbo byloje Nr. APS-36-2316. Darbo ginčų komisija minėtu sprendimu yra nusprendusi išieškoti V. P. naudai iš darbdavio UAB „Neo Capital“ 2242,46 EUR neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Apeliantas ieškinyje ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad darbuotojas nurodytu laikotarpiu nevykdė darbo funkcijų, į darbą neateidavo, todėl nurodytą laikotarpį darbdavys siūlo kvalifikuoti kaip prastovą dėl darbuotojo kaltės (DK 195 str. 7 d.) arba kaip pravaikštą.

Teisėjų kolegija patikrinus bylą apskųstoje teismo sprendimo dalyje, pagrindų pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą nenustatė. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad įmonėje UAB „Neo Capital“ darbuotojų darbo laiko apskaita nebuvo vedama, iš esmės visi darbuotojai dirbo ne visą darbo laiką, bet darbo grafikai nebuvo sudaromi. Tiek darbuotojas V. P., tiek ir visi apklausti liudytojai (A. P., V. P., A. M., kuris buvo ir akcininkas) patvirtino, kad jie kaip darbuotojai dirbo ne visą darbo dieną, bet darbo laikas nebuvo fiksuojamas, teigė, kad įmonės ofise darbas iš esmės nebuvo atliekamas, be to - įmonė nuo 2015 m. liepos mėnesio ofiso iš viso neturėjo, taip pat teigė, kad darbą organizavo vadovas D. K., kuris nereikalavo, kad darbo laiku darbuotojai būtų ofise, o nurodymus dėl darbo duodavo tik kai būdavo užsakymai, įprastai - telefonu. Teisme atsakovas darbuotojas V. P. paaiškino, kad jo pareigos iš tikrųjų buvo ne komercijos direktoriaus, - realiai jis atlikdavo LED šviestuvų montavimo darbus, ir kad tokias užduotis atlikdavo, kai būdavo užsakymas. Atsakovas teigė, kad esant užsakymui, jis dirbdavo daugiau nei 4 val. per dieną, t.y. daugiau nei numatyta darbo sutartyje, o kai nebūdavo užsakymų, darbo atlikti nereikėdavo. Visuma aplinkybių patvirtina, kad toks darbo organizavimas buvo „įprasta praktika“, kad tokį darbo organizavimą nustatė pats darbdavys ir jis buvo priimtinas abiem darbo sutarties šalims. Tai, kaip teisingai pažymėjo teismas ir darbo ginčų komisija, patikimai įrodo faktas, kad darbuotojo V. P. darbo santykiai visą ginčijamą laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. buvo deklaruojami socialinio draudimo įstaigai ir už jį laiku sumokami socialinio draudimo mokesčiai. Darbuotojas V. P. neneigė, kad paskutiniu laikotarpiu (iš esmės nuo 2015 m. sausio) darbdavys neinformuodavo jo apie projektus ir nedavė jam darbo pavedimų. Tokie paaiškinimai iš esmės atitinka kitų liudytojų parodymus: A. M. teisme teigė, kad matė ieškovą dirbant 2015 m. pradžioje, teigė, kad ieškovas dirbo su „CUP“ ir „Aukso centro“ projektais. Kiti liudytojai teigė kad nuo 2015 m. įmonėje darbo buvo mažai. Atsakovas tvirtino, kad iš darbdavio reikalavo darbo užduočių, o darbdavys darbo nesuteikė ir darbo santykių nutraukimo su juo neformino. Tokio darbdavio darbo organizavimo sprendimo priežasčių šalys teismui neatskleidė. Nėra įrodymų, kad tokie santykiai darbdaviui buvo nenaudingi, nepriimtini, o darbo sutartis nenutraukta atsitiktinai, „per klaidą“, neteisingai užpildant darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir jų nepateikiant buhalterijai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokie V. P. darbo santykiai iki 2016 m. vasario 1 d. atitiko nusistovėjusią ir darbdavio toleruojamą „laukimo tarp darbo užduočių“ praktiką, todėl tokie santykiai negali būti kvalifikuojami kaip prastova dėl darbuotojo kaltės ar pravaikšta. Iki 2016 m. vasario mėnesio darbdavys jokiais veiksmais ar sprendimas neįspėjo darbuotojo ir nereikalavo atlikti darbo konkrečioje darbo vietoje.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pagrindo pakeisti apskųstą teismo sprendimo dalį nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas. Įrodymų apie išlaidas apeliacinės instancijos teisme šalys nepateikė.

Vadovaujantis CPK 308 str., CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „Neo Capital“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.