Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-105-124/2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-21
Bylos Nr.: 2A-105-124/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-35-3-00572-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Laisvė Aleknavičienė
Suinteresuotas asmuo: Valstybės įmonės turto fondas, Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Valstybės turto fondas
Pareiškėjas: ŽŪB „Agrowill Skėmiai“

Kategorijos

30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
121.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-105-124/2013

Teisėja D. Šabanskienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00572-2012-2 Procesinio sprendimo kategorija 30.8,121.20.(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybės įmonės turto fondas apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-896-766/2012 pagal pareiškėjo ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir VĮ Valstybės turto fondas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ pareiškimu (2–3 b. l.) ir patikslintu pareiškimu (8–9 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti faktą, kad pareiškėjas ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ yra įgijusi nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į Lankos g. 2A, Skomaičių k., Skėmių sen., Radviliškio rajone esantį nekilnojamąjį daiktą kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 1G1p, kombainų garažo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas nurodė, kad 1992 metais, vykstant privatizacijai, Radviliškio rajono Skėmių žemės ūkio bendrovė įsigijo pastatą- kombainų garažą, esantį Lankos g. 2A, Skomaičių k., Skėmių sen., Radviliškio rajone. Kadangi iki to laiko žemės ūkio bendrovei priklausantis pastatas kaip ir didžioji dauguma kaimo vietovėse buvusių pastatų nebuvo inventorizuotas, 2012 metais buvo sudaryta kadastrinių matavimų byla, kuri perduota žemės ūkio bendrovės žinion. Apart nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kitų dokumentų pareiškėjas neturi. Šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjas įgijo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdė daugiau kaip 10 metų – nuo 1992 m. Visą tą laiką jį eksploatavo, juo naudojosi ir pagrįstai buvo įsitikinęs, kad kombainų garažą įsigijo ir valdo sąžiningai, niekas daugiau neturi teisių į šį nekilnojamąjį daiktą. Kad kombainų garažą įsigijo sąžiningai, teisėtai atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė daugiau kaip 10 metų, įrodo turima kadastro duomenų byla.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį (57–59 b. l.) suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Valstybės turto fondas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad garažo savininkas buvo ir yra valstybė, o ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ garažą valdo operatyviojo tvarkymo teise. LR CK 4.69 str. 3 d. nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus.

Atsiliepime į ieškinį (61 b. l.) suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad pareiškimui neprieštarauja, sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (81–82 b. l.) pareiškėjo prašymą tenkino, nustatė faktą, kad ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Radviliškio r., Skomaičių k., Lankos g. 2A, esantį nekilnojamąjį daiktą - kombainų garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 1G1p.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas visą laikotarpį nuo 1992 m. iki šiol sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą – kombainų garažą, kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 1G1p, esantį Radviliškio r., Skomaičių k., Lankos g. 2A. Minėtam turtui nuosavybės teisės įrašų nėra. Visą įgyjamosios senaties laikotarpį pareiškėjas nekilnojamąjį turtą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą daugiau kaip 10 metų, rūpinosi turtu. Nors suinteresuotas asmuo Valstybės turto fondas nurodė, kad pastatas – kombainų garažas priklauso valstybei, tačiau teismas nurodė, kad valstybė, kaip turto savininkas, privalo savo turtu rūpintis, tuo tarpu šis pastatas nėra nei perduotas Valstybės turto fondui, nei įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Teismas konstatavo, kad niekas neturi daugiau teisių, nei ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ į nekilnojamąjį turtą bei nėra kitų kliūčių, kurios neleistų pareiškėjui įgyti nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems LR CK 4.68 str. 1 d. Po paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje apie bylos nagrinėjimą, daugiau suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese negauta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Valstybės turto fondas apeliaciniu skundu (86–88 b. l.) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė nuosavybės teisės įgijimo būdą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 4.68-1.71 straipsnius) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos, nes nenustatė visų privalomų sąlygų, būtinų nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį faktui konstatuoti. Teismas rėmėsi vieninteliu pareiškėjo pateiktu rašytiniu įrodymu - nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, tačiau šis dokumentas, apelianto manymu, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad turtas nuo 1992 metų pareiškėjo buvo valdomas sąžiningai ir teisėtai. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėją būtų galima pripažinti sąžiningu ir teisėtu turto valdytoju vien pagal pastato naudojimosi faktą.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 m. CK 98 ir 99 straipsnių nuostatas, konstatavo, kad pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Vadinasi, ginčo turto savininkas buvo valstybė, o turtas buvo perleistas operatyviojo tvarkymo teise.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (92 b. l.) pareiškėjas ŽŪB „Agrowill Skėmiai“ prašo apeliacinį skundą atmesti, nes jis neatitinka teisingumo kriterijų, o Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Radviliškio rajono apylinkės teismas tenkindamas pareiškėjo pareiškimą sprendė, kad yra įrodytos visos sąlygos , numatytos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose, todėl galima konstatuoti, kad pareiškėjui atsirado nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodo, kad byloje nėra įrodymų , jog pastatas –kombainų garažas priklauso valstybei, jis nėra perduotas Valstybės turto fondui, nėra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais. Kasacinis teismas eilėje nutarčių yra nurodęs, kad vien faktinis ilgalaikis naudojimasis turtu ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys , nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atvirai valdė daiktą kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir dėl to gali įgyti pastatą nuosavybės įgyjamąja senatimi (2007-10-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-708/2008). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo, šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąją senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007) kt.).Ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas sietinas su viešojo intereso gynimu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008).Atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, pasitaiko atvejų, kad turtas priklausantis valstybei , savivaldybėms yra neįregistruotas registre. Šiuo atveju teismas nenustatinėjo aplinkybių, ar ginčo turtas nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Apeliantas teigia, kad iki privatizavimo kolūkiui priklausęs turtas yra valstybės nuosavybė, su kuo apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apelianto nurodytos kasacinio teismo nutartys nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos, kadangi jo nurodytose nutartyse yra kalbama ne apie kolūkinę nuosavybę. 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė ( visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos. Iš šių materialinės teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Taigi pastatai iki privatizavimo turėjo priklausyti kolūkiui, o ne valstybei, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje, kaip nepagrįstus, kuriais teigiama, kad savaime aišku, jog ginčo pastatas buvo valstybinė nuosavybė, o žemės ūkio įmonė jį valdė operatyviojo valdymo teise . Šiuo klausimu pasisakė ir kasacinis teismas 2010gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010.

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyt aplinkybę, ar garažas, į kurį pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teises , buvo privatizuotas ir tapo bendrovės nuosavybe, ar nebuvo privatizuotas ir tapo savivaldybės ar valstybės nuosavybe. Tam teismas nepanaudojo visų civilinio proceso kodekso galimybių, proceso dalyviams nevykdant pareigos įrodinėti , kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.).Pažymėtina, kad tokiose kaip nagrinėjama kategorijos bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės(CPK 443 straipsnio 8 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad vykdant ekonomikos reformą Skėmių kolūkis privatizavimo būdu buvo pertvarkomas į Skėmių žemės ūkio bendrovę, ką patvirtina Radviliškio rajono valdybos privatizavimo komisijos privatizuoto gamybinio –technologinio komplekto turto, teisių –pareigų perdavimo –priėmimo 1992 rugsėjo 30 d aktas ( 16 b.l-17 b.l). Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos, šis įstatymas yra specialusis įstatymas ir taikytinas privatizuojant kolūkio turtą ir tuo remiantis yra spręstina dėl garažo, kaip kolūkio nuosavybės, privatizavimo ar neprivatizavimo teisinių padarinių. Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes, ar ginčo pastatas buvo privatizuotas, ar neprivatizuotas, turėjo suinteresuotu asmeniu įtraukti į bylos nagrinėjimą Radviliškio rajono savivaldybę, iš jos pareikalauti pateikti detalų paaiškinimą byloje dėl šio turto, ar jis kaip neprivatizuotas, neperėjo savivaldybės nuosavybėn, ar nėra faktiškai jos valdomas. Nors nėra įregistruotas šio turto valdymas, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata .Šis CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu (2008 lapkričio 10 d. nutartis civ. byloje Nr.535/2008, 2011 vasario 08 d. Nr.3K-3-41/11 ir kt.). Pareiškėjas teigė, kad ginčo pastatas jam buvo perduotas privatizavimo būdu, tačiau byloje esantys įrodymai yra prieštaringi. Pareiškėjo atstovas teigė, kad ginčo perdavimo metu pastatas buvo įvardintas „garažas“, kartu su kitais pastatais buvo perduotas žemės ūkio įmonei, tačiau byloje pateiktame turto perdavimo-priėmimo akte nėra duomenų apie pastato „garažas“ perdavimą. Šie duomenys neteikia pagrindo nei išvados, kad garažas buvo privatizuotas, nei kad nebuvo privatizuotas ir tapo valstybės(savivaldybės nuosavybe).Teismas turėtų pareikalauti išrašą iš akto , kur yra nurodoma apie šio pastato perdavimą, pareikalauti duomenis apie fizinius šio nekilnojamo daikto požymius, kad būtų galima identifikuoti šį pastatą, apie jo buvimą bendrovės balanse, užklausti Registrų centrą, ar jame nėra fiksuoti ankstesni inventoriniai duomenys apie šį garažą, nes atliekant kadastrinius matavimus yra nurodyti statybos metai. Taip pat pareikalauti duomenis apie pastatų išsidėstymą teritorijoje, bei duomenis apie žemės sklypo, kuriame randasi šis garažas, priklausomybę. Taip pat pareikalauti duomenis apie Skėmių žemės ūkio bendrovės reorganizaciją į ŽŪB „Agrowill Skėmiai“, duomenis apie ginčo garažo buvimą Skėmių kolūkio balanse bei jo perdavimą į Skėmių ŽŪB balansą. Įvertinus naujus ir byloje esančius įrodymus, spręsti, ar yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68-4.71 straipsniuose.

Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas neišsiaiškino aplinkybių, ar neturėtų būti taikoma CK 4.69 straipsnio 3 dalis, t.y. neatskleidė bylos esmės, reikia nustatyti, tirti, vertinti faktines aplinkybes, įtraukti naują suinteresuotą asmenį, kas nėra galima atlikti apeliacinėje instancijoje, surinkti ir vertinti naujus įrodymus todėl apskųstas teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina iš pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėja Laisvė Aleknavičienė