- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-06
- Bylos Nr.
- 3K-3-531/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys (pirm.), Algis Norkūnas (pran.), Janina Stripeikienė
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- A. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovui UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – A. S.
nustatė : I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 27 d. jį pėsčiųjų perėjoje partrenkė automobilis, vairuojamas trečiojo asmens. Eismo įvykio metu ieškovas buvo sunkiai sužalotas. Trečiojo asmens vairuojamas automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UAB draudimo kompanijoje „PZU Baltija“ (atsakovas yra šio asmens teisių perėmėjas). Pagal draudimo sutartį draudikas įsipareigojo esant draudiminiam įvykiui atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui ir 30 000 Lt turtui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. S. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir nuteistas, iš A. S. ieškovui priteistas 4125,02 Lt turtinės ir 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Ieškovas mano, kad jam padaryta neturtinė žala yra didesnė nei 25 000 Lt. Dėl eismo įvykio ieškovas patyrė sunkius sužalojimus, jam buvo atliktos keturios operacijos, dėl kurių daug iškentėjo, išliko rimti fiziniai sveikatos pakenkimai, pasikeitė jo gyvenimo būdas, nes tapo invalidu ir negali dirbti bei gyventi visavertį gyvenimą, laisvai judėti, sutrikdyta orientacija aplinkoje, reikalinga kito asmens priežiūra. Neturtinę žalą ieškovas įvertina 50 000 Lt; mano, kad likusią dalį – 25 000 Lt – neturtinės žalos atlyginimo jam turi sumokėti atsakovas.
Ieškovas CK 6.250, 6.283 straipsnių pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Jis nurodė, kad pagal žalos atsiradimo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 punktą autoavarijos metu padaryta žala asmeniui – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu ar atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. Tuo metu galiojusiame įstatyme nebuvo įtvirtinta pareiga draudimo įmonei atlyginti trečiajam asmeniui neturtinę žalą, aiškiai apibrėžta žalos asmeniui sąvoka. Tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnyje draudimo išmoka apibrėžta kaip nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokama pinigų suma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Avarija įvyko 2003 m. rugpjūčio 27 d., atsakovas iki 2004 m. gegužės 1 d. neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui neturtinę žalą.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išspręstas baudžiamojoje byloje, todėl šioje civilinėje byloje nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškinys šioje byloje yra pareikštas kitam atsakovui – draudimo įmonei, todėl negalima laikyti, kad ginčas vyksta tarp tų pačių šalių.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad eismo įvykio metu sukeltos žalos atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą: žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas, taip pat tais atvejais, kai draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda, pavyzdžiui, kai žalą sukėlęs veiksmas nėra draudiminis įvykis arba yra padaryta tokia žala, kurios neapima civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Žalą padariusio asmens pareigą atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį žalą padariusiam asmeniui taikomos visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Taigi jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti atsakingas už žalą asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje atsakovu yra patraukta draudimo kompanija, kuriai pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir draudimo sutartį. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta draudiko pareiga atlyginti dalį neturtinės žalos (ne daugiau kaip 500 eurų) tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., o ieškovo sužalojimo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą nenustatyta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:
Teismai netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių nuostatas. Taisyklių 50 straipsnyje nustatytos draudimo išmokos dėl žalos asmeniui ir dėl žalos turtui; 51 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dėl žalos asmeniui dydis priklauso nuo avarijos metu padarytos žalos trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo ar tokios žalos, atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė, dydžio. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje apibrėžta neturtinė žala ir turi būti draudiko atlyginama visais atvejais, kai žala asmens sveikatai padaryta dėl nusikaltimo. Taisyklių 59 straipsnyje nustatyta, kad draudikas kiekvieno draudiminio įvykio atveju privalo atlyginti autoavarijos metu padarytą žalą, neviršydamas draudimo sumų, nepriklausomai nuo anksčiau pagal tą pačią draudimo sutartį mokėtų draudimo išmokų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai aiškino, kad neturtinės žalos atlyginimas yra nustatytas tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui, ir neturtinė žala ribojama 500 eurų draudimo suma. Eismo įvykio metu galiojusio 2001 m. birželio 14 d. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Nusikaltimu ieškovui padaryta neturtinė žala yra susijusi tiesioginiu ryšiu su draudimo sutartimi dėl žalos atlyginimo sutarties sąlygų apimtimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčo klausimu yra nevienoda. Civilinėse bylose Nr. 3K-3-475/2004, Nr. 3K-3-367/2004, Nr. 3K-3-86/2005 kasacinis teismas pripažino, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą iš draudiko. Tačiau civilinėse bylose Nr. 3K-3-174/2005, Nr. 3K-7-159/2005 kasacinis teismas laikė, kad žala asmeniui neturi būti tapatinama su neturtine žala, o pareiga atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.250 ir 6.263 straipsnius tenka žalą padariusiam asmeniui.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad draudiko pareiga atlyginti neturtinę žalą gali atsirasti tik tada, kai ji numatyta įstatyme ar draudimo sutartyje. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, galiojusiame eismo įvykio metu, nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Tokia pareiga draudikui atsirado tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., priėmus atitinkamą Įstatymo pakeitimą. Nesant įstatymo, nustatančio tokią draudiko pareigą, draudikas negali būti laikomas asmeniu, atsakingu už neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, ieškovas savo pažeistas teises privalėjo ginti baudžiamojoje byloje (pareikšdamas civilinį ieškinį) ir skųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka, o ne kreiptis į teismą CPK tvarka dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismų sprendimo ir nutarties kasacine tvarka.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens sveikatos sužalojimo. Už neturtinę žalą atsakingo asmens civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką yra sutartinė ir atsiranda civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu. Civilinės atsakomybės draudimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas iš jų – Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Jo taikymo praktika dėl išmokos, kuri kompensuoja neturtinę žalą, priteisimo, buvo formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2004 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2004, 2005 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005 ir kitose. Ne visuomet ji buvo vienoda. Diskusijos tuo klausimu buvo užbaigtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje O. Volodina v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006. Joje suformuota 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo taikymo praktikos taisyklė, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojama atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje ir nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas dėl draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą, bet bylos nagrinėjimo metu vienoda teismų praktika dėl nurodytos įstatymo nuostatos taikymo dar nebuvo suformuota. Materialinės teisės normos pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti teismų sprendimą ar nutartį kasacine tvarka, nes turi būti nustatyta, kad šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Ieškinys draudikui civilinėje byloje buvo pareikštas po to, kai ieškinys nusikaltimą padariusiajam asmeniui baudžiamojoje byloje buvo išnagrinėtas. Ieškovas remiasi tuo pačiu faktu – neturtinės žalos padarymu. Žalos faktą ir dydį turi įrodyti kreditorius. Neturtinės žalos faktą ir dydį taip pat tenka įrodinėti kreditoriui. Jis, atsižvelgdamas į šių nuostolių specifiką (kad tai bendrieji nuostoliai, kurių konkreti suma nustatoma teismo pagal tam tikrus kriterijus), privalo įrodyti neturtinės žalos faktą patvirtinančius ir neturtinės žalos dydžiui nustatyti svarbius kriterijus. Civilinio proceso įstatymų nustatyta, kad dalis faktinių bylos aplinkybių negali būti iš naujo įrodinėjamos, nes teismo jos jau buvo nustatytos.
Jeigu neturtinė žala, kuri padaryta nusikalstamais veiksmais, buvo teismo nustatyta ir priteista nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nagrinėjant nukentėjusiojo asmens ieškinį teisiamajam – žalą padariusiajam asmeniui,- tai neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas jau yra išspręstas teismo ir negali būti svarstomas civilinėje byloje, kurią nukentėjusysis iškėlė nuteistojo asmens draudikui, apdraudusiajam pastarojo civilinę atsakomybę.
Asmens nusikalstamų veiksmų pasekmė gali būti neturtinės žalos padarymas nukentėjusiajam. Jeigu neturtinės žalos fakto ir dydžio klausimai buvo išspręsti pagal nukentėjusiojo asmens ieškinį baudžiamojoje byloje, tai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu patvirtintas neturtinės žalos padarymas nukentėjusiajam bei jos dydis yra prejudiciniai faktai ir civilinio proceso tvarka nėra peržiūrimi (CPK 182 straipsnio 3 punktas).
Civilinės bylos užvedimas draudikui nėra pagrindas persvarstyti teismo baudžiamojo proceso tvarka nustatytą neturtinės žalos faktą ir dydį. Tai gali būti persvarstyta tik baudžiamojo proceso tvarka peržiūrint nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų padarytas materialinės teisės normos pažeidimas neturi įtakos bylos išsprendimui, nes civilinio proceso tvarka negali būti peržiūrėtas nagrinėjant ieškinį baudžiamojoje byloje nustatytas asmeniui padarytos neturtinės žalos dydis, todėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas nepažeistas, kaip ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nes teismų sprendimo priėmimo metu teismų praktika dėl taikyto įstatymo nebuvo suformuota. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.