Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2007-05-28 · Civilinė byla Nr. 2A-250/2007

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2007-05-28
Bylos Nr.
2A-250/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vincas Verseckas, Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
A. P.
Ieškovas
Austrijos įmonės OMV Refining
Advokatai
Rasa Gradauskienė, Rytis Paukštė
Kategorijos
  • 20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-250/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.10; 27.7; 44.2.3; 44.5.2.1; 44.5.2.17; 114.5; 114.11; 121.20 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnuta rtisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Ryčiui Paukštei,atsakovui A. P. ir jo atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,trečiojo asmens atstovui administratoriui Arūnui Gedeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Austrijos įmonės OMV Refining & Marketing, Gmbh apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-437-436/2006 pagal ieškovo Austrijos įmonės OMV Refining & Marketing, Gmbh ieškinį atsakovui A. P. , trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB (toliau – BUAB) „Multiimpex“ (administratorius A. Gedeikis) dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Austrijos įmonė OMV Refining & Marketing, GmbH, remdamasis CK 1.5 straipsniu, 2.50 straipsnio 3 dalimi, 6.67 straipsniu, pareiškė ieškinį atsakovui A. P. ir prašė priteisti 363 855,92 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Austrijos ūkio rūmų Tarptautinis arbitražo teismas 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu iš trečiojo asmens UAB „Multiimpex“ ieškovui priteisė 88 820,24 eurų netesybų, 4 723,43 eurus už advokato pagalbą bei 7 238,15 eurų arbitražinių išlaidų (viso 100 781,82 eurų) bei palūkanas, kurios skaičiuojamos sprendime nustatyta tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. balandžio 25 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje šį Austrijos ūkio rūmų Tarptautinio arbitražo teismo sprendimą. Vykdant išieškojimą, nustatyta, kad UAB „Multiimpex“ neturi turto ir pajamų. Tokia situacija susiklostė dėl UAB „Multiimpex“ direktoriaus A. P. nesąžiningų veiksmų. Teigė, jog UAB „Multiimpex“ turtiniai įsipareigojimai yra tiesiogiai susiję su atsakovu ir jo šeima, nes visos įmonės akcijos priklauso atsakovui ir jo šeimai, t. y. atsakovas yra trečiojo asmens dalyvis, pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsakingas savo turtu už nesąžiningais veiksmais įmonei padarytą žalą. Nurodė, kad UAB „Multiimpex“ skolą ieškovui pripažino 2003-06-05 bei 2003-07-23 raštais, atsakovo pasirašytais 2004-03-08 ir 2004-08-27 raštais patvirtino esamą įsiskolinimą ir nurodė, kad finansinė įmonės situacija neleidžia sumokėti skolos, bei pareiškė, kad bando pagerinti situaciją ir norėtų geranoriškai sumokėti skolą, tačiau tuo pačiu metu atsakovas, būdamas trečiojo asmens dalyviu ir direktoriumi, 2004 m. vasario 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi perleido UAB „Eneka“ (kurios 50 proc. akcijų priklauso atsakovui, be to, jis yra ir šios įmonės valdymo organo narys) už 300 000 Lt nekilnojamąjį turtą, kurio vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis daugiau nei 800 000 Lt (CK 6.67 str. 1 d. 7 p.). Už parduotą turtą gauti pinigai nebuvo rasti įmonės sąskaitose. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad sandoris tarp UAB „Multiimpex“ ir UAB „Eneka“ buvo sudarytas kai atsakovo vadovaujama UAB „Multiimpex“ žinojo apie skolą ieškovui bei ją pripažino, taip pat į tai, kad buvo perleistas vertingas nekilnojamasis turtas, t. y. toks, iš ko galėjo būti įvykdomas ieškovo skolos išieškojimas, tokie atsakovo veiksmai, ieškovo nuomone, laikytini nesąžiningais ir prieštaraujančiais CK 1.5 straipsnio įtvirtintiems sąžiningumo ir teisingumo principams. Be to, dublike nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Multiimpex“ vadovu ir matydamas, kad jo valdoma įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, privalėjo imtis veiksmų ir laiku inicijuoti bankroto procedūrą (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.), kooperuotis su antstoliu vykdymo procese, o neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos bei pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, atsakovui atsiranda ir civilinė atsakomybė bendrais pagrindais (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 6 520 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė nesąžiningų atsakovo veiksmų ieškovo atžvilgiu dėl nekilnojamojo turto perleidimo UAB „Eneka“ (CPK 178 str.). Pažymėjo, jog CK 6.67 straipsnyje nustatyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija yra skirta palengvinti Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus padėtį įrodinėjant ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą, tačiau ieškovas Pauliano ieškinio nepareiškė, todėl ir negali remtis CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, o privalo įrodyti nesąžiningus atsakovo veiksmus (CK 2.50 str. 3 d., 1.5 str.). Be to, teismas nurodė, kad atskirai paėmus aplinkybės, kad atsakovas, būdamas UAB “Multiimpex” pagrindiniu dalyviu ir vadovu, sudarė nekilnojamojo turto sandorį su UAB “Eneka”, kurios dalyviu ir valdymo organo nariu taip pat yra, galėtų reikšti CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo principo pažeidimą, tačiau vertinant atsakovo veiksmų sąžiningumą, sudarant sandorį su UAB “Eneka”, būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas šio sandorio sudarymo aplinkybes. Būtent tai, jog 2000-05-29 AB “Parex bankas” pirmtakas suteikė UAB “Multiimpex” 450 000 Lt kreditą, kurio užtikrinimui ir buvo įkeistas UAB “Multiimpex” nekilnojamasis turtas, tarp jo ir nurodytu sandoriu perleistas. Sudarius įkeitimo sutartį (hipotekos lakštą), kreditorius įgijo teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto, o kiti kreditoriai galėjo pretenduoti į įkeistą daiktą tik po įkaito gavėjo. Teismas nustatė, kad nuo 2003 m. spalio mėn. UAB „Multiimpex” dėl blogėjančios įmonės finansinės padėties pradėjus nebevykdyti periodinių kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimų, 2003-12-29 įmonė bankui buvo skolinga 472 133,51 Lt, todėl, teismo nuomone, skola įkaito gavėjui ir toliau būtų augusi, įkeistas turtas, suėjus kredito grąžinimo terminui (2004-06-01), neišvengiamai būtų buvęs priverstinai parduotas varžytynėse. Todėl įkaito gavėjas, nelaukdamas kredito grąžinimo termino pabaigos, sutiko, kad reikalavimo patenkinimui įkeistą turtą parduotų pats įkaito davėjas už kuo didesnę rinkos vertę, nes, teismo nuomone, priverstinio pardavimo vertė nėra rinkos vertės išraiška ir visada esti mažesnė už rinkos vertę. Be to, teismas pažymėjo, jog potencialių nurodyto turto pirkėjų, kurie sutiktų nupirkti pastatus už minimalią 280 000 Lt kainą, paiešką vykdė ir įkaito gavėjui priimtina nekilnojamojo turto agentūra, tačiau pirkėjų per tris mėnesius agentūra nerado. Todėl, teismo nuomone, tai, kad turtą sutiko nupirkti UAB “Eneka”, negali reikšti nesąžiningo susitarimo tarp pardavėjo UAB „Multiimpex” ir pirkėjo UAB „Eneka”. Ieškovo argumentus dėl pernelyg mažos turto pardavimo kainos paneigė teismo ekspertizės išvados, be to, teismo nuomone, šie ieškovo argumentų nagrinėjimas šioje byloje reikštų sandorio negaliojimo pagrindų analizavimą, kas nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku (CK 1.82 str. 1 d.). Taip pat teismas nustatė, kad visos už parduotą turtą gautos piniginės lėšos buvo perduotos įkaito gavėjui, todėl ir dėl to atsakovo veiksmai, perleidžiant turtą UAB „Eneka“, negali būti pripažinti nesąžiningais. Taigi, teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad vien nurodyto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo negalima laikyti nesąžiningais atsakovo veiksmais, dėl kurių trečiasis asmuo negalėjo įvykdyti ieškovui prievolės. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad trečiajam asmeniui yra iškelta bankroto byla, paskirtas naujas administratorius, kuris patikrins įmonės sudarytus sandorius, tarp jų ir nekilnojamojo turto perleidimo sandorį (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 d.).

Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovo nesikooperavimo su antstoliu vykdymo procese bei pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo kaip įrodančius nesąžiningus atsakovo veiksmus. Teismas nurodė, kad atsakovas vykdymo procese veikė kaip trečiojo asmens valdymo organas – administracijos direktorius, o ne dalyvis, o pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį civilinė atsakomybė galima tik juridinio asmens dalyviui. Dėl atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė, kuriuo metu atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo ir kokią reikšmę laiko požiūriu bankroto procedūros pradžia turi trečiojo asmens galimybei atsiskaityti su ieškovu.

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino materialines teisės normas, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą:

Teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte esančios nesąžiningumo prezumpcijos. Pažymi, jog ieškovas (kreditorius) turi teisę pasirinkti, kokiu būdu gins savo teises (pareikšdama actio Pauliana ieškinį dėl sandorio negaliojimo ar ne), o pagal CK 6.66 straipsnyje įtvirtintą teisės normą kreditorius neprivalo pareikšti actio Pauliana tam, kad galėtų remtis įstatyme įtvirtintomis prezumpcijomis dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Kreditorius gali pareikšti ieškinį ir kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui CK 2.50 straipsnio 3 dalies, bei naudotis įstatymuose įtvirtintomis prezumpcijomis. Teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino prezumpcijos taikymo galimybę.Teismas nepagrįstai atskyrė atsakovo, kaip trečiojo asmens UAB „Multiimpex“ vadovo ir kaip šio juridinio asmens dalyvio, atsakomybę, nors tai tas pats asmuo, žinojęs tą pačią informaciją apie įmonės nemokumą ir nesiėmęs veiksmų, kurie užkirstų kelią žalos kitiems asmenims atsiradimui, arba nesiėmęs priemonių pagerinti įmonės administravimą. Apelianto manymu, atsakovo elgesys ne tik perleidžiant turtą, bet ir laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei inicijavimo, nesikooperavimo su antstoliu ir kt. neatitinka sąžiningumo standarto, todėl jis atsakingas už savo nesąžiningus veiksmus. Bylos duomenimis, atsakovas 2003 metais buvo nemokus, todėl vėliausiai 2004 metų pradžioje atsakovas, tiek kaip juridinio asmens dalyvis, tiek kaip vadovas, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Multiimpex“ iškėlimo ir apsaugoti įmonės kreditorius nuo skolų didėjimo. Mano, jog atsakovui ėmusis priemonių ir inicijavus įmonei bankroto bylą dar 2003 metais, būtų buvę galima išvengti išlaidų arbitražo procesui, šio teismo sprendimo pripažinimui ir priverstiniam vykdymui, būtų buvęs sustabdytas įmonės turto perleidimas, šio turto perleidimo klausimus butų sprendę bankroto administratorius ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Teismas netinkamai vertino ir byloje esančius įrodymus. Pažymi, jog byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis perleisto ginčo turto vertė 2004 metų vasario mėnesį galėjo būti nuo 293 000 Lt iki 345 800 Lt, tačiau ekspertas, vertindamas turtą, neatsižvelgė į tai, jog prie perleisto turto yra išsinuomota valstybinė žemė 50 metų laikotarpiui. Be to, ekspertizę atliko atsakovo pasiūlyta įmonė, ieškovas ginčijo ekspertizės skyrimą. Kiti bylos įrodymai (Nekilnojamojo turto registro duomenys, valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas, liudytojų A. V. , N. Garbauskienės parodymai), kurių dalis laikytina oficialiais rašytiniais įrodymais, patvirtina ieškovo poziciją, kad perleisto turto rinkos vertė buvo žymiai didesnė nei sandorio kaina, o tai, apelianto manymu, galėjo lemti ir įmonės negalėjimą atsiskaityti su ieškovu. Pateikia naują įrodymą – administratoriaus veiklos ataskaitą, kurio anksčiau pateikti negalėjo, kurioje pateikiamas atsakovo veiksmų vertinimas vadovaujant UAB „Multiimpexs“, sudarytų sandorių įvertinimas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde apeliantas iš teismo motyvų išskyrė keletą sakinių, kurie be bendros loginės konstrukcijos neatspindi ginčo esmės ir teismo vertinimo turinio, supaprastina ir iškreipia teismo motyvus. Pažymi, jog ieškovas dublike nurodė naujus teisinius argumentus, o apeliaciniame skunde pateikė dar naujų aplinkybių, kurios nebuvo tirtos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (CPK 312 str.). Teigia, jog šioje byloje taikytina sąžiningumo prezumpcija, o ieškovas privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y., kad atsakovo veiksmai buvo nesąžiningi, kad UAB „Multiimpex“ negalėjo atsiskaityti su ieškovu būtent dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Mano, jog jis, valdydamas UAB „Multiimpex“ veikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, jo sąžiningumas nebuvo paneigtas, o ieškovo nurodytas turto perleidimo sandoris buvo būtinas ir neišvengiamas, juo nebuvo ir negalėjo būti pažeisti ieškovo interesai. Be to, atsakovo manymu, net turtą pardavus už maksimalią teismo eksperto nurodytą kainą, visa gauta suma būtų buvusi pervesta hipotekos kreditoriui, o ne ieškovui. Nurodo, kad nepagrįstai apelianto teiginiai ir dėl bankroto proceso įmonei inicijavimo, kadangi buvo dėtos visos pastangos atsiskaityti su kreditoriais ir pagerint įmonės finansinę padėtį, be to, įstatymuose įtvirtinta teisė, o ne pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Laiko, jog ieškovas neįrodė, kaip bankroto bylos UAB „Multiimpex“ iškėlimas galėjo sąlygoti realias šios įmonės galimybes atsiskaityti su juo. Teigia, jog ieškovas prieštaringai vertina teismo ekspertizės išvadas, kas neleidžia suprasti jo pozicijos. Mano, jog teismo ekspertizės išvados patvirtino jo teiginius. Be to, nurodo, kad ieškovas nepasinaudojo galimybe prašyti pakartotinės ekspertizės ir nepateikė teismui lygiaverčių įrodymų, kurie paneigtų jos išvadas.

Trečiasis asmuo, atstovaujamas bankroto administratoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai ir netinkamai vertino bylos įrodymus, faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Mano, jog juridinio asmens valdymo organas yra atsakingas už juridinio asmens valdymą ir atstovavimą su trečiaisiais asmenimis. Atsakovas, sandorio sudarymo metu turėjo 69 proc. įmonės akcijų, t. y. daugiau kaip 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ir realiai vienasmeniškai valdė įmonę, todėl jo veiksmai, tiek kaip dalyvio, tiek kaip vadovo, turi būti vertinami neatsiejamai, kompleksiškai. Priešingu atveju, būtų susiaurinama civilinės atsakomybės įmonių vadovams taikymo galimybė. Teigia, jog ĮBĮ įtvirtinta įmonių vadovų ir savininkų pareiga pradinėje įmonės nemokumo stadijoje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nurodo, jog 2003 metų UAB „Multiimpeks“ balansas patvirtina, kad įmonė 2003 metais buvo nemoki, negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl jau tuomet atsakovas – įmonės vadovas - privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, o to neatlikęs - yra atsakingas už žalą. Pažymi, jog bankroto byla įmonei buvo iškelta tik 2005 m. spalio 24 d., kuomet įmonė nebeturėjo nekilnojamojo likvidaus turto. Ši aplinkybė, trečiojo asmens manymu, taip pat patvirtina nesąžiningus atsakovo veiksmus ir tai, jog jis nesiėmė priemonių apginti visų kreditorių interesus, o iš dalies patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išaiškino ir netinkamai taikė įmonės dalyvio bei įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nepakankamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Byloje nustatyta, kad ieškovui Austrijos įmonei OMV Refining & Marketing, GmbH Austrijos ūkio rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu, kuris pripažintas ir vykdytinas Lietuvos Respublikoje, priteista iš UAB „Multiimpex“ 100 781,82 eurų, tačiau bendrovė skolos negali grąžinti, kadangi nebeturi turto ir galimybių atsiskaityti su šiuo kreditoriumi. Ieškovo manymu, trečiasis asmuo UAB „Multiimpex“ negali jam sumokėti priteistos skolos dėl nesąžiningų trečiojo asmens dalyvio ir vadovo – atsakovo A. P. – veiksmų.

Įmonės dalyvio civilinę atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma, numatanti, kad juridiniam asmeniui negalint įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai savo turtu. Ši teisės norma nustato atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota įmonės turtine atsakomybe, tais atvejais kai jų veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais. Juridinio asmens dalyviu laikomas asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris, nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 str.), o jo pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens nesąžiningumą, t. y. kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę jo atsakomybę (CK 1.5 str., 6.248 str.). Sąžiningo elgesio standartus formuluoja teisės normos ir teismų praktika, todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertintinos faktinės bylos aplinkybės.

CK ir kitos teisės normos taip pat numato juridinio asmens vadovo atsakomybę už įstatymuose ir įstatuose nustatytų pareigų juridiniam asmeniui neatlikimą ar netinkamą atlikimą. CK 2.82 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą ir kt. Juridinio asmens vadovas privalo juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nesinaudoti informacija, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens valdymo organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo ir t. t. (CK 2.87 str. 1-4 d.). Be to, juridinio asmens vadovas turi ir kituose įstatymuose numatytų pareigų, pavyzdžiui Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsakęs savo nuomonę dėl juridinio asmens vadovo (dalyvio) civilinės atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-124/2004).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atskirti juridinio asmens dalyvio ir vadovo civilinės atsakomybės, nes, pirma, nagrinėjamu atveju tai vienas ir tas pats asmuo, antra, pagal CK 2.45 straipsnyje pateiktą juridinio asmens dalyvio apibrėžimą įmonės vadovas taip pat gali būti suprantamas kaip juridinio asmens dalyvis. Be to, tais atvejais, kai pats juridinis asmuo negali pareikalauti iš vadovo atsakomybės už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų atlikimą (įmonė neveikianti, nepaskirtas bankroto administratorius, kt.), tai turi teisę padaryti kiti suinteresuoti juridinio asmens stabilia finansine padėtimi asmenys, ypač kreditoriai (CK 1.5 str., CPK 5 str. 1 d.).

Pagal bylos duomenis atsakovas A. P. iki bankroto bylos UAB „Multiimpex“ iškėlimo buvo jos dalyvis ir vadovas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo neatsietai ir nuosekliai tirti bei vertinti atsakovo, kaip UAB „Multiimpex“ dalyvio ir kaip BUAB „Multiimpex“ vadovo veiksmus, bei spręsti, ar jie buvo sąžiningi ir nepažeidė bendrovės UAB „Multiimpex“ ar ieškovo Austrijos įmonės OMV Refining & Marketing, GmbH subjektinių teisių ar teisėtų interesų, t. y. spręsti, ar dėl atsakovo padarytų teisei priešingų veiksmų bendrovė ar ieškovas nepatyrė turtinių nuostolių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas, nurodydamas, kad atsakovas, sudarydamas 2004 m. vasario 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį su UAB „Eneka“, neprašo šio sandorio CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ar kitu pagrindu pripažinti negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo vertinti ir konstatuoti šio sandorio neteisėtumo. Pareikštu ieškinio pagrindu pakanka atsakovo veiksmų nesąžiningumo, t. y. , kad šis sandoris ir kiti atsakovo veiksmai buvo nesąžiningi ir dėl to UAB „Multiimpex“ patyrė turtinių nuostolių bei negalėjo su ieškovu atsiskaityti.

Minėtos CK normos ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos įpareigoja įmonės dalyvį ir įmonės vadovą tiek įmonės, tiek jos kreditorių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir, žinant, kad įmonė nemoki bei negali atsiskaityti su visais kreditoriais, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „Multiimpex“ jau 2003 metais buvo nemoki, tačiau atsakovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo tik 2005 metais, t. y. po to, kai pardavė bendrovės pagrindinį turtą ir, pažeisdamas kreditorių lygiateisiškumą, atsiskaitė su savo nuožiūra pasirinktais kreditoriais. Ši aplinkybė reikšminga, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nuosekliai neaiškino ir netyrė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas išvengti skolos įkaito turėtojui didėjimo, turėjo teisę parduoti pastatus už 300 000 Lt, kadangi bylos nagrinėjimo metu ekspertai nustatė panašią parduoto turto vertę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino kitus įrodymus, kurie priešingi eksperto išvadai, t. y.: liudytojo Vaišnoro parodymai (turi įmonę kaimynystėje, vystė verslą ir būtų pirkęs brangiau, tačiau nesiūlė), VMI išvada, kad pagal vietos rinkos kainas pastatai žymiai brangesni. Nepakankamai vertino, kad UAB „Multiimpex“ ir UAB „Eneka“ valdomas tų pačių asmenų (UAB „Multiimpex“ akcininkai atsakovas ir UAB „Eneka“ vadovas, be to, atsakovas yra ir UAB „Eneka“ akcininkas ir vadovas). Be to, atsakovas teigia, kad pardavinėjo turtą per nekilnojamojo turto agentūrą, tačiau pripažįsta, kad sutarties su šia įmone sudaręs nebuvo ir tokios sutarties, išskyrus pačios agentūros raštą, buvimo bei turto pardavimo fakto bylos dokumentai neįrodo. Byloje nėra patikimų įrodymų dėl pastatų siūlymo kitiems potencialiems pirkėjams. Pastebėtina, kad trumpas ir tokio dydžio nekilnojamojo turto pasiūlos laikotarpis. Todėl tiek turto pardavimo už 300 000 Lt sąžiningumas ir tiek ekspertų išvada kelia abejones. Juo labiau kad iš ekspertizės matyti, jog bent jau lyginamuoju metodu vertintas tik administracinis pastatas, o 20 arų žemės sklypo, kuriame stovi pastatai, nuomos 50 metų laikotarpiui faktorius visiškai neįvertintas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo suabejoti ekspertizę atlikusio eksperto išvadomis ir svarstyti pakartotinės ekspertizės skyrimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pabrėžė, kad ieškovas nenurodė, kuriuo momentu atsakovas turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir kokią tai galėjo turėti reikšmę ieškovo interesams. Aukščiau aptartos teisės normos įpareigoja bendrovės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Pažymėtina, kad šio veiksmo atlikimas sustabdo skolų augimą ir užtikrina optimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą netgi tuo atveju, kai turtas yra įkeistas. Pagal bylos duomenis bendrovė jau 2003 metais buvo nemoki, atsakovas inicijavo bankroto bylą tik pardavęs pagrindinį įmonės turtą ir atsiskaitęs su pasirinktais kreditoriais. Tiek liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta kreditoriaus valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė, tiek 2006 m. lapkričio mėnesį paskirtas administratorius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad įžvelgia atsakovo nesąžiningus veiksmus ir tyčinio bankroto požymius. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neaiškino, netyrė ir nevertino.

Kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje surinktus bei apeliacinės instancijos teisme gautus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama byla tiesiogiai susijusi su bankroto teisiniais santykiais ir ji gali būti reikšminga ne tik ieškovui, bet ir kitiems BUAB „Multiimpex“ kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėtų būti aktyvus ir reikalauti įrodymų bei aiškinti ne tik paminėtas aplinkybes, tačiau ir bankrutuojančios UAB „Multiimpex“ turtinę padėtį (pagal CK 2.50 str. 3 d. atsakovas atsakingas tik subsidiariai) bei naujai apskirto (pakeisto) administratoriaus, kuris pagal jo paaiškinimus apeliacinės instancijos tesimo posėdyje, įžvelgia atsakovo veiksmuose tyčinio bankroto požymius, poziciją ginant visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užtikrinant jų lygiateisiškumą į pareikštų reikalavimų patenkinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Audronė Jarackaitė Vincas Verseckas