Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-07-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-382-988/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2020-07-17Vilniaus apygardos teismas
  2. T-703-1057/2021Nutartis · 2021-06-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-07-17
Bylos Nr.
1A-382-988/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-03178-2019-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Darius Pranka
Nuteistasis
A. A.
Civilinis ieškovas
Vilniaus teritorinės ligonių kasos, E. S.
Advokatai
Gitana Kavaliauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-382-988/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03178-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.4.1.1; 1.2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorui Valdemarui Baranauskui,nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Edmundui Mikučiauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjos Gitanos Kavaliauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-1057/2020, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2019 m. sausio 23 d. 00.20 val. iki 2019 m. sausio 24 d. 15.15 val. išbūtas laikas (2 paros) vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Šiuo nuosprendžiu civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. A. priteista civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 859,29 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt devyni eurai 29 ct) turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo E. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš A. A. civilinio ieškovo naudai 214,06 Eur (du šimtai keturiolika eurų 06 ct) turtinei žalai atlyginti, 2 500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 400 Eur (keturi šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. A. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2019 m. sausio 19 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia asmeninio konflikto su E. S. metu pargriovė pastarąjį ant grindų, sudavė E. S. nenustatytą kiekį smūgių kumščiais, mediniu kirvio kotu į įvairias kūno vietas, galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelio bei užausio srityje, dešiniojo smilkinkaulio lūžį, nusitęsiantį į kaukolės pamatą, dešiniojo ausies būgnelio plyšimą, dešiniojo veidinio nervo dalinį paralyžių, poodines kraujosruvas krūtinėje, odos nubrozdinimus abiejose rankose ir taip sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. S.. Šiais savo veiksmais A. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistojo A. A. gynėja Gitana Kavaliauskienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nuosprendį ir A. A. pagal BK 135 straipsnio l dalį išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, nuteistojo A. A. gynėja Gitana Kavaliauskienė prašo, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, apeliantui A. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 6 punktu ir 8 punktu įpareigoti A. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas apeliaciniame skunde grindžiamas neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir priežastinio ryšio tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių nebuvimu. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis, esanti kaltinamojo veikoje, nėra visiškai įrodyta, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir padarytų esminių įrodinėjimo taisyklių pažeidimų nėra nei teisėtas, nei pagrįstas. Šioje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie neabejotinai leistų pagrįsti kaltinimą ir teigti, kad būtent kaltinamasis padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys (kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialistų ir ekspertų išvados, kiti dokumentai) nuosprendyje buvo netinkamai išanalizuoti ir įvertinti. Teismas nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu. Teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl BPK 20 straipsnio taikymo ir aiškinimo, nes nuosprendyje tinkamai nemotyvavo, kuo vadovaudamasis laikė įrodyta, kad būtent apeliantas padarė jam inkriminuotą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Teismas apsiribojo bendromis frazėmis, kad kaltininko kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo įrodyta prieštaringais liudytojų parodymais. A. A. nepadarė E. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio. Priežastinis ryšys byloje nustatytas neatlikus išsamios visų įvykio aplinkybių analizės, be to, teismai savo išvadų dėl priežastinio ryšio nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neištyrė visų bylos aplinkybių, esant suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymams, padarė klaidingas išvadas ir tai turėjo įtakos neteisingam kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui.

2.2. Apeliantė atkreipė dėmesį į tai, kad iš A. S. parodymų galima daryti išvadą, kad nukentėjusįjį mušė ir T. J., o būtent, trenkė nukentėjusiajam kumščiu į galvos sritį, pasirodė kraujas iš ausies. Todėl nuosprendyje teismo konstatuota išvada, jog būtent dėl apelianto veiksmų nukentėjusiajam atsirado sprendime minimos pasekmės, sukėlusios sunkų sveikatos sutrikdymą, yra nepagristos ir abejotinos. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad jį kumščiu mušė ir T. J..

2.3. Nuteistojo A. A. gynėja pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos A. D. parodymais, kuri yra liudytojų draugė ir buvo šališka, jos parodymus teismas taip pat turėjo vertinti kritiškai ir į tai atsižvelgti, tačiau to nepadarė.

2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojai T. J. bei A. S. taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes patys prisidėjo prie smurtinių veiksmų atlikimo prieš nukentėjusįjį. Taigi jų užfiksuoti paaiškinimai kelia pagristų abejonių dėl jų patikimumo ir šios abejonės nėra pašalintos. Tokie parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir tokiais prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų parodymais nesant kitų neabejotinų kaltės įrodymų apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti negalima. Dėl visų nustatytų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų A. A. negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas.

2.5. Svarbia aplinkybe nuteistojo gynėja laiko tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad „Nustatyti sužalojimai nėra specifiniai, t. y. juose nėra požymių, kuriais remiantis galima butų kategoriškai nurodyti, kokiu būtent būdu ar daiktu jie buvo padaryti. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius, tiek ir pačiam tiriamajam griūvant ir / ar atsitrenkiant į kietus bukus daiktus / paviršius“. Specialisto išvadoje nurodyti nukentėjusiojo sužalojimai pagal medicinos specialistės J. B. apklausos metu duotus paaiškinimus galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam krintant, o ne nuo kaltininko smūgio lazda. Liudytojai taip pat parodė, kad muštynių metu A. su E. nukrito ant grindų į statybines šiukšles, ant stovinčio motociklo. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų T. J. ir A. S. parodymai. Minėta, kad nukentėjusiojo sužalojimai pagal medicinos specialistės J. B. apklausos metu duotus paaiškinimus galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam krintant. Visi liudytojai patvirtino, jog kritimo metu nukentėjusysis trenkėsi į grindis.

2.6. Apeliantė tvirtina, kad A. A. veiksmai nebuvo pagrindine (būtinąja) sąlyga, lėmusi nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, šias pasekmes lėmė pačio nukentėjusiojo veiksmai ir liudytojo A. S., T. J. veiksmai: visi liudytojai, duodami parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad nukentėjusysis nukrito ant žemės tada, kai jį laikė už kaklo ir smaugė liudytojas A. S., dėl ko jis „pradėjo kratytis ir prarado sąmonę ir krito ant žemės“. Taigi netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas apeliaciniame skunde grindžiamas neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir priežastinio ryšio tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių nebuvimu. Esant tik tokių duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padalyti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

2.7. Apeliaciniame skunde apeliantė argumentuodama, dėl BK 75 straipsnio taikymo ginamajam pažymi, kad šiuo atveju teismas turėtų atsižvelgti į nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, turi įvertinti ir bausmės vykdymo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Apeliantas neįrašytas narkologo, psichologo ar psichiatro įskaitoje, nebuvo baustas, nesistengė išvengti atsakomybės, nėra neigiamai charakterizuojamas šeimoje ir visuomenėje, supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kritiškai vertina savo elgesį, teigia, kad daugiau nevartos alkoholio ir savo elgesiu ateityje nedarys kitų veikų. Svarbu tai, kad apeliantas turi dirbti ir išlaikyti savo dukrą. Yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir yra pagrindas paskirtos bausmės vykdymą atidėti taikant BK 75 straipsnį. Nustačius A. A. tinkamai parinktus įpareigojimus, be to, A. A. žinant, kad jų nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti nukreiptas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo A. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. A. gynėjos G. K. apeliacinis skundas atmetamas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso dalyvių išsakytus argumentus, byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad A. A. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 135 straipsnio 1 dalyje aprašytus požymius, taip pat jam buvo paskirta teisinga ir proporcinga bausmės rūšis bei nustatytas jos dydis.

5. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

6. Apeliaciniame skunde neginčijami nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, tačiau vienas iš esminių skundo argumentų yra tas, kad nukentėjusiajam E. S. sužalojimus padarė ne nuteistasis, o jis galėjo būti sužalotas kitų tą dieną kartu buvusių asmenų arba nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti jam nukritus ant žemės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo motyvais nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

6.1. Nors pats nukentėjusysis E. S. teigė tikslių įvykio aplinkybių nelabai atsimenantis, tačiau iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jo atžvilgiu smurtavo tik A. A., kuris jam kelis kartus trenkė su kirvio kotu (lazda). Negalėjo pasakyti, kad prieš jį būtų smurtavęs T. J. ar kiti asmenys. E. S. teismo posėdžio metu parodė, kad A. paguldė ant žemės ir trankė su pagaliu. A. buvo viršuje, jis gulėjo po juo ant pilvo, bandė keltis, išsisukti. Atsimena, kad kaltinamasis atėjo su pagaliu, jie susistumdė, pasakė – „ką neturi rankų“, ir kaltinamasis ėjo į nukentėjusįjį su pagaliu. Atsimena kirvio kotą, paskui neatsimena. Taigi E. S. matė, kaip nuteistasis jam pagaliu kelis kartus sudavė per galvą, o po to jis daugiau nieko neatsiminė.

6.2. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino patį įvykį tiesiogiai matę liudytojai A. S. ir A. D.. A. S. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad nematė ką tiksliai A. su E. darė, tik matė, kaip A. buvo užsimojęs pagaliu ir trenkė, tačiau neatsimena, kaip A. trenkė ir kiek kartų sudavė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. S. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, tik tiksliau: pamatė, kad A. sėdėdamas ant E. daužo E. pagaliu iš visų jėgų. Kur tiksliai trenkė, nematė, bet mano, kad daužė, kur papuola. Nepaisant to, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. S. paaiškino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, dėl susijaudinimo nėra tikslūs, tačiau, apygardos teismo vertinimu, liudytojo duotų paaiškinimų esmė apie tai, kad nuteistasis sudavė pagaliu nukentėjusiajam, sutampa. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta liudytoja A. D. parodė, kad A. iš lauko atsinešė kirvio kotą, stvėrė E. ir nusivertė ant kažkokių baldų, pradėjo jį daužyti. Atsistojo T. ir jis ar bandė E. atitraukti, ar trenkė E.. A. 3-4 kartus trenkė E. per galvą.

6.3. Iš dalies būtent tokias įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas T. J., kuris paaiškino, kad matė, kaip atėjo A. su lazda, E.puolė jį ir jie pargriuvo. Nematė, ar lazda A. trenkė E.. Praeidamas matė vieną smūgį, po to gal dar kumščiavosi. Matė tik vieną smūgį.

6.4. Netiesiogiai įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. K., kuri parodė, kad A. jai papasakojo, jog ten įvyko labai didelės muštynės, jas kažkiek matė, sakė, kad A. pradėjo trankyti kirvio kotu E. per galvą. Be to, minėtus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus pavirtina ir objektyvus įrodymas – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo konstatuoti apylinkės teismo nuosprendyje nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai.

6.5. Pažymima ir tai, kad net ir pats nuteistasis A. A., apklausiamas teismo posėdžio metu, parodė, kad mušė pagaliu nukentėjusiajam per šoną, nežino, kur sudavė, nežino, ar sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį. Taigi A. A. net negalėjo paneigti aplinkybės, jog jis galėjo suduoti nukentėjusiajam į galvos sritį.

6.6. Apibendrindama išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dalyje dėl nuteistojo smurto naudojimo (sudavimo kirvio kotu per galvą) prieš nukentėjusįjį sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, apklausiami asmenys buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, todėl nėra pagrindo šiais parodymais netikėti. Šių įrodymų visuma kartu su objektyviai nukentėjusiajam nustatytais sužalojimais sudaro vientisą, logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę, kuri leidžia pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismo E. S. nustatytus sužalojimus padarė nuteistasis A. A..

6.7. Nors skunde keliama versija dėl minėtų liudytojų parodymų šališkumo, tačiau apygardos teismas pažymi, kad liudytojas A. S. iki įvykio su visais įvykio dalyviais (taip pat ir su nuteistuoju) buvo geruose santykiuose, liudytoja A. D. iš įvykio dalyvių pažinojo tik A. S., su kuriuo buvo geri draugai, o liudytojos L. K. draugė buvo tik A. D.. Taigi nei vienas iš šių liudytojų nebuvo priešiškuose ar konfliktiškuose santykiuose su nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie galėjo sąmoningai apkalbėti nuteistąjį ir būti suinteresuoti melagingų parodymų davimu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad paminėti liudytojai nebuvo įtariami (išskyrus liudytoją T. J., kurio parodymai nėra esminiai ar lemiantys) nukentėjusiojo sužalojimu, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog jie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir dėl to gali būti šališki. Šias aplinkybes paneigia ir liudytojų parodymų nuoseklumas ir neprieštaringumas tarpusavyje bei su objektyviais byloje esančiais įrodymais dėl esminių įvykio aplinkybių.

6.8. Įvertinęs išdėstytus argumentus, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad smūgiuodamas kirvio kotu E. S. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent nuteistasis A. A..

2. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir apeliacinio skundo teiginį, kad nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti T. J. ar A. S..

7.1. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas liudytoju T. J. parodė, kad smurto prieš E. S. nenaudojo, jam nesmūgiavo, priešingai, E. S. jam trenkė kumščiu smūgį į veidą, dėl ko jam nulėkė nuo veido akiniai, nosis kraujavo. Kad būtent T. J. smūgiavo E. S. negalėjo patvirtinti ir įvykį mačiusi liudytoja A. D., kuri parodė, kad viską gerai matė, bet nekreipė didelio dėmesio, ar T. bandė atitraukti E., ar trenkė E., ji tiesiog matė, kad T. prie E. pribėgo ir tada nusisuko, nematė, ką šis padarė. Minėta, kad aplinkybių apie T. J. smurtą nepatvirtino ir pats nukentėjusysis E. S..

7.2. Vienintelis liudytojas A. S. parodė matęs, kaip T. J. galimai smurtavo prieš nukentėjusįjį E. S.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad T. trenkė gal kelis kartus E. į dešinės pusės žandą, į ausį, į ausies žando sritį iš kumščio. Tačiau šioje dalyje liudytojo A. S. parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis apskritai nenurodė, kad T. J. būtų sudavęs E. S., o papildomos apklausos metu tik paaiškino, kad E. būnant viršuje prie jo iš dešinės priėjo T. J. ir jam pasirodė, kad T. J. vieną ar du kartus trenkė kumščiu E. per galvą į dešinės pusės skruostikaulį. Taigi, viena vertus, tyrimo metu apklaustas liudytojas A. S. nebuvo tikras dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam, taip pat nebuvo nuoseklus, kas leidžia abejoti jo parodymų tikslumu ir patikimumu šioje dalyje. Kita vertus, liudytojas minėjo, kad T. J. sudavė nukentėjusiajam į dešinės ausies žando sritį, į skruostikaulį, kai E. S. žande ir skruoste sužalojimų nebuvo nustatyta. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelio bei užausio srityje, dešiniojo smilkinkaulio lūžis nusitęsiantis į kaukolės pamatą, dešiniojo ausies būgnelio plyšimas, dešiniojo veidinio nervo dalinis paralyžius. Taigi E. S. nustatyti sužalojimai tik iš dalies atitinka liudytojo A. S. parodymus, nes vienas pagrindinių sužalojimų buvo nustatytas – smilkinkaulio lūžis, besitęsiantis link kaukolės pamato, o ne link skruosto ar žando, kas vėlgi patvirtina šio liudytojo parodymų dalies netikslumą.

7.3. Įvertinus aplinkybę, kad be liudytojo A. S. parodymų daugiau niekas nematė T. J. smurto prieš nukentėjusįjį E. S., kad jo paaiškinimai nėra nuoseklūs ir patikimi, neatitinka medicinos ekspertų E. S. konstatuotų sužalojimų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiam nustatyti ir sunkiu sveikatos sutrikdymu įvertinti sužalojimai buvo padaryti ne T. J..

7.4. Dėl galimybės nukentėjusiam susižaloti krentant dėl A. S. smaugimo, teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadoms, jog E. S. nuo smaugimo kartu su A. S. krito veidu į žemę. Šią aplinkybę patvirtino A. S., T. J., o iš 2019-06-27 BPC garso įrašo matyti, jog skambinęs vyras sako GMP darbuotojui, liepusiam paversti ant šono nukentėjusįjį, kad „jisai (nukentėjusysis) guli ant pilvo, jisai guli ant pilvo, bet jis pradeda drebėti“ (t. 1, b. l. 14-16). Taigi po A. S. atlikto smaugimo, nukentėjusysis nukrito veidu į žemę, todėl patirti teismo medicinos eksperto nustatytų sužalojimų galvos (pakaušio) srityje objektyviai negalėjo. Papildomai pažymima ir tai, kad dėl A. S. smaugimo veiksmo ant nukentėjusiojo kaklo nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Tai reiškia, kad liudytojo A. S. veiksmai niekaip negalėjo turėti įtakos nukentėjusiajam nustatytiems sužalojimams, todėl skundo argumentai dėl kitų asmenų veiksmų padarant E. S. sunkų sveikatos sutrikdymą atmetami.

Dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo

3. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017-09-28 įstatymas Nr. XIII-653, galiojęs nuo 2017-10-06 iki 2020-07-01), nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

4. Šiuo atveju A. A. buvo nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. BK 75 straipsnio 1 dalis tokiu atveju nenumato galimybės atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl toks apeliacinio skundo prašymas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. gynėjos advokatės Gitanos Kavaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėVirginijaPakalnytė-TamošiūnaitėDariusPranka