- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-519-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- AB „NEO Finance“
- Atsakovas
- G. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-519-544/2020
teisėja Indrė Savkinienė Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03775-2019-6
2020 m. spalio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-443-1115/2020 pagal ieškovės AB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui G. M. (G. M.) dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „NEO Finance“ prašė priteisti iš atsakovo G. M. 1 000 Eur negrąžintos kredito dalies, 60,86 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 18 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 143,46 Eur tarpininkavimo mokesčio, 14,24 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. liepos 19 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. birželio 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sutartis), kuria atsakovui ieškovė suteikė 1 000 Eur vartojimo kreditą 12 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 100,16 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 18 proc.), 108,91 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2020 m. birželio 18 d. Tačiau atsakovas sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdo. Nurodė, kad 2019 m. lapkričio 20 d. siuntė atsakovui pranešimą, kuriuo informavo apie sutarties nutraukimą nuo 2019 m. lapkričio 26 d. Atsakovui per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, prašė priimti sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikus, esant ieškovės prašymui, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2020 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų nuostatą, susijusią su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimu (5.3.2 papunktis). Priteisė ieškovei AB „NEO Finance“ iš atsakovo G. M. 1 000 Eur skolą, 60,86 Eur palūkanų, 18 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kuri ieškinio padavimo dieną buvo 1 000 Eur, nuo ieškinio padavimo dienos (2019 m. gruodžio 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau iki vartojimo kredito termino pabaigos, t. y. 2020 m. birželio 18 d., 108,91 Eur tarpininkavimo mokesčio, 14,24 Eur sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (1 184,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 264,82 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas įvykdė savo sutartines prievoles ieškovei, todėl tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 000 Eur negrąžintą vartojimo kreditą.
5. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad šalys sutartimi susitarė, jog vartojimo kredito sutarties trukmė yra 12 mėn., sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 papunkčiu šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo, dar vadinamų pelno palūkanomis, sprendė, kad egzistuoja teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo ir 60,86 Eur palūkanų sumą iki kreipimosi į teismą dienos.
6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys sutartimi susitarė, jog vartojimo kredito sutarties trukmė yra 12 mėn., t. y. sutarties pabaiga – 2020 m. birželio 18 d., netenkino ieškovės reikalavimo skaičiuoti procesines palūkanas iki visiško kredito grąžinimo dienos, t. y. visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas skaičiuoti 18 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nuo 1 000 Eur fiksuotos sumos ieškinio pateikimo dieną, yra nepagrįstas, nes šalys sutarties specialiojoje dalyje susitarė, kad vartojimo kredito trukmė yra 12 mėn., todėl sutarties pabaiga laikytina 2020 m. birželio 18 d. Teismo vertinimu, toks susitarimas reiškia, kad šalys susitarė mokėjimo palūkanas skaičiuoti ne ilgiau negu iki 2020 m. birželio 18 d. Pažymėjo, kad tokia teismo pozicija dėl sutarties sąlygų aiškinimo atitinka ir apeliacinės instancijos teismo analogiškose bylose pateiktą poziciją (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-640/2020). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą priteisti iš atsakovės 18 procentų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą vartojimo kredito dalį nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, tenkino iš dalies – priteisė 18 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 000 Eur ne ilgiau nei iki vartojimo kredito termino pabaigos, t. y. 2020 m. birželio 18 d.
7. Teismas sprendė, kad sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio yra neaiškios, nes nėra aiški šio mokesčio paskirtis, nenurodyta, už ką konkrečiai šis mokestis yra mokamas. Nors teigiama, kad tarpininkavimo mokesčio dalis yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusioms su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra, tačiau yra neaišku kokie veiksmai turi būti atliekami tuo atveju, jeigu kredito gavėjas laiku nevykdo savo įsipareigojimų. Kaip matyti iš sutarties 5.4 ir 5.11 papunkčių, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vartojimo kredito sutarties 5.1 papunkčio sąlyga, numatanti, kad nuolaida taikoma tik tuo atveju, jeigu prievolė vykdoma tinkamai, atlieka prievolės užtikrinimo netesybų forma funkciją. Teismo vertinimu, tokia nuolaida iš esmės yra turtinio pobūdžio paskata skolininkui tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, priešingu atveju, kredito gavėjas patirs finansinių nuostolių. Sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų daryti įtaką jo dydžiui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutarties sąlygą, kuri klaidina vartotoją, yra nesąžininga dėl neaiškumo, pripažino negaliojančia ir niekine CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalies pagrindu. Pripažinęs sutarties sąlygą dėl tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies negaliojančia, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 34,55 Eur kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo ir ieškovei iš atsakovo priteisė sutartimi sulygtą 108,91 Eur tarpininkavimo mokestį.
8. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 19 d. iki kreipimosi į teismą dienos, reikalavimą priteisti iš atsakovo 14,24 Eur kompensuojamųjų palūkanų tenkino.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „NEO Finance“ prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 13 d. sprendimo dalis: dėl mokėjimo palūkanų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą 1 000 Eur vartojimo kreditą nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 29 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; dėl tarpininkavimo mokesčio ir priteisti ieškovei iš atsakovo 143,46 Eur tarpininkavimo mokesčio; dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 273,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų pirmosios instancijos teisme; kitą skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
10. Nurodo, kad, be suteiktos vartojimo kredito sumos, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei sutarties bendrųjų sąlygų 1.7. punkte apibrėžtą vartojimo kredito mokestį: mokėjimo (pelno) palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir bet kuriuos su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius.
11. Apeliantės teigimu, remiantis vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.15. punktu, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas bendrovei. Pagal vartojimo kredito sutartį sutarties šalys buvo sutarusios, kad atsakovas sumokės ieškovei 100,16 Eur palūkanų, kartu su kitais mokesčiais, sudarančiais bendrą vartojimo kredito kainą, mokant mėnesinėmis įmokomis iki 2020 m. birželio 18 d. Atsakovas pažeidė įsipareigojimą laiku ir tinkamai vykdyti prievolę, todėl ieškovė 2019 m. lapkričio 20 d. atsakovui išsiuntė išankstinį rašytinį pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nustatė 5 kalendorinių dienų terminą skolai padengti ir nurodė, jog per nustatytą terminą atsakovui nepadengus skolos vartojimo kredito sutartis bus nutraukta. Atsakovas per pranešime dėl sutarties nutraukimo nustatytą terminą įsiskolinimo nepadengė. Kadangi 2019 m. lapkričio 20 d. išsiųstu išankstiniu rašytiniu pranešimu nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakovu dėl įsipareigojimo grąžinti kreditą nustatytais terminais ir tvarka pažeidimo, įgijo teisę reikalauti visų mokėtinų sumų pagal vartojimo kredito sutartį, ir tai aiškiai bei nedviprasmiškai nustatyta vartojimo kredito sutartyje. Vartojimo kredito davėjas gali skaičiuoti mokėjimo palūkanas po vartojimo kredito sutarties nutraukimo iki vartojimo kredito grąžinimo kredito davėjui dienos. Šiuo atveju nutraukus sutartį atsakovo teisė naudotis kreditu nėra išnykusi, todėl apeliantė turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas tol, kol tęsiasi naudojimasis suteiktu vartojimo kreditu, t. y. iki visiško jo grąžinimo dienos. Atsižvelgiant į tai, apeliantė prašo pakeisti teismo sprendimą ir jai priteisti 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą 1 000 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 29 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.
12. Nurodo, kad pagal sutarties 1.7. punktą bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu. Kaina apskaičiuojama remiantis sutarties 1.28., 5.3., 5.3.1., 5.3.2., 5.4. ir 5.11. punktais ir preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja įmonei už pradelstą laikotarpį. Sutarties 5.4. punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Tokiu atveju šalys susitarė, kad sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2. punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.11. punktu. Skundžiamame sprendime neteisingai sutapatinta, kad ieškovės prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis (34,55 Eur) savo esme yra netesybos.
13. Nurodo, kad, prieš suteikdama vartojimo kreditą, ieškovė atsakovui pateikė visą reikalingą informaciją apie kreditą (standartinę informaciją). Skiltyje „Kitos su vartojimo kreditu susijusios Jūsų išlaidos“ aiškiai nurodyta, kad bendrovei mokamas tarpininkavimo mokestis, kuris susideda iš: 1) 9.90 procentų nuo kiekvienos vartojimo kredito gavėjo grąžintos įmokos sumos; 2) 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus i) punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą, tačiau ne daugiau negu 30 Eur, ii) punkte nurodytai sumai taikoma nuolaida ir jis lygus 0 Eur. Nuolaida nėra taikoma, jeigu vartojimo kredito gavėjas nevykdo įsipareigojimų daugiau nei 30 dienų. Standartinėje informacijoje nurodyta, kokia tvarka mokamos palūkanos ir (arba) mokesčiai. Ieškovė atliko informavimo pareigą, kadangi atsakovas per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo galėjo susipažinti su ieškovės siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis, kad šis galėtų palyginti skirtingus konkurentų pasiūlymus ir pasirinkti jam priimtinas vartojimo kredito sutarties sąlygas. Informacija buvo pateikta vienodai matoma, pateikiama raštu patvarioje laikmenoje, aiškiai ir suprantamai nurodytos visos siūlomo vartojimo kredito pagrindinės ypatybės ir galimas konkretus poveikis kredito gavėjui. Specialiosiose sąlygose yra aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis yra 9.90 procentų nuo kiekvienos grąžintos įmokos (vartojimo kredito sutarties 5.3.1. punktas) ir kad apskaičiuojamas 5.3.2. punkte nustatyta tvarka, kuri yra išsamiai aptarta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punkte. Specialiosiose sąlygose taip pat yra aiškiai nurodyta ir tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos, kuri yra 143,95 Eur, atskirai yra nurodyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida, kuri yra 35,04 Eur bei nurodytas 108,91 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida.
14. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą, turėjo ne tik įpareigoti ieškovę patikslinti atsakovo gyvenamąją vietą ar pasirinkti dokumentų įteikimo būdą, bet ir įpareigoti pateikti papildomus paaiškinimus dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos, jei nebuvo aišku, kaip jis apskaičiuotas. Neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, teismas be pagrindo nepriteisė šalių sutarto tarpininkavimo mokesčio ir nukrypo nuo apeliacinio teismo praktikos aiškinant vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3. punktą.
15. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog vartotojams suteikiama papildoma apsauga nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinis skundas atmetamas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
18. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2020 m. vasario 13 d. sprendimo už akių dalis, kuria pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 18 procentų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, ir priteisė 18 procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kuri ieškinio padavimo dieną buvo 1 000 Eur, ne ilgiau nei iki vartojimo kredito termino pabaigos, t. y. 2020 m. birželio 18 d., bei dalis, kuria sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies (5.3.2 papunktis) apskaičiavimo ir taikymo atsakovei pripažinta negaliojančia kaip nesąžininga vartotojo atžvilgiu (CK 6.228⁴ straipsnio 2, 9 dalys) bei atitinkamai atmestas ieškovės reikalavimas dėl 34,55 Eur kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo, taip pat dalis, kuria, ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai sumažintos ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų
19. Apeliantė nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimą priteisti iš atsakovo 18 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, tenkino tik iš dalies ir šias palūkanas nuo 1 000 Eur negrąžinto kredito priteisė ne ilgiau nei iki vartojimo kredito termino pabaigos, t. y. 2020 m. birželio 18 d. Apeliantės manymu, ši skundžiamo teismo sprendimo už akių dalis turi būti pakeista, priteisiant ieškovei pelno palūkanas iki visiško kredito grąžinimo dienos.
20. Nagrinėjamu ginčo klausimu aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateikti išaiškinimai apie tai, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Be to, išplėstinė kolegija išaiškino, kad minimalius nuostolius po paskolos (kreditavimo) sutarties nutraukimo gali atlyginti kompensacinės palūkanos, o visa kita, kas viršija jų dydį, gali būti reikalaujama civilinės atsakomybės forma kaip negautos pajamos. Šioje byloje kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.
21. Nutarties 20 punkte nurodyta naujausia kasacinio teismo praktika su atitinkamais pakeitimais taikytina ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą.
22. Atsižvelgiant į nurodytą aktualią kasacinio teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos atsakovui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d., nebegalėtų būti skaičiuojamos. Spręsdamas dėl aptariamo apeliacinio skundo argumento teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad atsakovas nepateikė savo atsiliepimo nei dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei dėl apeliacinio skundo, sprendimą skundžia tik ieškovė, o ginčui aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 priimta jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių priėmimo. Be to, CPK 313 straipsnis draudžia teismui priimti blogesnį sprendimą ir užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-701/2019). Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas laikytinas apeliantui blogesniu, negu yra skundžiamas, tuo atveju, jeigu yra tik vienos šalies apeliacinis skundas ir apeliacinės instancijos teismas sumažina jos gautą ieškinio (atsikirtimų į ieškinį) patenkinimo apimtį, lyginant su pirmosios instancijos teismo tenkinama ieškinio (atsikirtimo) dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018). Vadovaudamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 13 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo
23. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas ieškovės prašomą priteisti 143,46 Eur tarpininkavimo mokestį sumažino iki sutartimi sulygto 108,91 Eur tarpininkavimo mokesčio, pripažinęs nesąžininga ir negaliojančia ab initio sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą, susijusią su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimu (5.3.2 papunktis).
24. Ginčo šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.28. punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.
25. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3. punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: 5.3.1 vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas; 5.3.2 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur.
26. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punktą, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2. punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.11. punktu.
27. Nagrinėjamu atveju sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis su nuolaida – 108,91 Eur.
28. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.11. punktą, bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimui mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu, t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams, taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.
29. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
30. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, jog vartojimo kredito gavėjas gavo visą reikalingą informaciją (sutarties bendrąsias, specialiąsias sąlygas), kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, o pateikta informacija buvo aiški, suprantama, išsami, visa tai buvo aptarta individualiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, jog ieškovė nenurodė ir neįrodė aplinkybių, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginį, kad su atsakovu buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 108,91 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai buvo aptartos sutarties 5.3.1., 5.3.2 punktuose vartojimo kredito davėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės ir skirtingi jų taikymo pagrindai (CPK 178 straipsnis).
31. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatuoja, jog ginčo šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1., 5.3.2. punktų nuostatos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, jų taikymo tvarka, suformuluotos neaiškiai. Tokios sąlygos yra neskaidrios, vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas. Be to, tarpininkavimo mokesčio dydžio skaičiavimo susiejimas su aplinkybe, ar kredito gavėjas laiku moka įmokas, šio mokesčio skaičiavimas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų reiškia papildomo mokesčio už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo pažeidimą, pagal kurį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik šioje normoje įtvirtinto dydžio netesybos, kurios negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir jokie kiti mokesčiai negalimi. Pažymėtina ir tai, kad sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punkte įtvirtinta sąlyginė nuolaida, kai jos netaikymas yra susijęs su prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją (CK 6.71 straipsnis).
32. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą ta apimtimi, kiek ji susijusi su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimu (5.3.2 papunktis).
33. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčo šalių sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 108,91 Eur, yra aiški, apibrėžta, atsakovui turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, sudarydama vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), todėl turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutarties specialiosios dalies sąlyga, kurioje nustatytas konkretus, aiškus tarpininkavimo mokesčio dydis, gali likti galioti, nepaisant negaliojančia pripažintos sutarties sąlygos dalies, susijusios su tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos dydžio apskaičiavimo ir taikymo taisyklėmis (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovei iš atsakovo priteisti tą atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalį, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę ir buvo aiškiai nurodytas sutarties specialiosiose sąlygose.
34. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nurodytų įrodinėjimo taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl ieškinį tenkindamas iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
35. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 13 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.