Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Simonai Matusevičiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Irenai Andriuškevičienei, trečiajam asmeniui ir trečiojo asmens atstovui A. B. apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo M. T. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-140-470/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. T., tretieji asmenys A. B. IĮ, A. B. ir UAB „Swedbanko lizingas“, dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįsta teismo išvada, kad 45 procentų nusidėvėjimo procentas turėjo būti taikomas visoms autobuso detalėms. Vadovaujantis Susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 35 punkte numatyta, kad atsarginių dalių, reikalingų atstatomajam remontui kainos – atsižvelgiant į rinkos sąlygas pakoreguotos originalių dalių kainos, todėl akivaizdu, kad nusidėvėjimas negali būti taikomas nenaujoms ir neoriginalioms detalėms. Transporto priemonės remonto sąmatoje nurodytos detalės, kurioms nepritaikytas nusidėvėjimas, yra neoriginalios. Teismas 45 procentų nusidėvėjimą paskaičiavo net transporto priemonės valstybinio numerio ženklui. Biuras teismui pateikė remonto sąmatą, kurioje paskaičiuota autobuso remonto kaina. Keičiant visas sugadintas detales originaliomis, pritaikius 45 procentų nusidėvėjimą, gauta sąmata dėl detalių kainos net 27 procentais didesnė nei paskaičiuota naudojant remontui neoriginalias detales;Teismas pažeidė kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą. Pagal įvykio metu galiojusį Transporto priemonių vartotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnį atsakovo civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 500 000 EUR dėl žalos turtui ir 2 500 000 EUR dėl žalos asmeniui, tarp jų 2 500 EUR dėl neturtinės žalos. Tuo tarpu ieškovės reikalavimas yra tik 12 587,24 Lt;Teismas nepagrįstai atsakovo turtinę padėtį konstatavo kaip sunkią. Bylos duomenimis yra priešingai: jis yra 29 metų amžiaus, gauna daugiau nei 2 kartus minimalų darbo užmokestį viršijančias nuolatines pajamas ir turi pakankamai pajamų eksploatuoti transporto priemonę bei susimokėti už advokato teisinę pagalbą;Atsakovas, būdamas policijos pareigūnu, pažeidė prievolę savo transporto priemonę apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to, automobilis nebuvo draustas 10 mėnesių iki įvykio, t. y. atsakovas sistemingai ilgą laiką ignoravo imperatyvias teisės aktų nuostatas;Teismas, remdamasis O. L. išvada, kurią pats pripažino neturinčia įrodomosios galios, nepagrįstai konstatavo autobuso vairuotoją viršijus leistiną greitį. Duomenų apie viršytą leistiną greitį policijos atliktame eismo įvykio tyrime nėra.

Teismas nepagrįstai pripažino atsakovą kaltu dėl įvykio. Kaltė turi būti pagrįsta objektyviais įrodymais, o ne vien prisipažinimu. Autoįvykio metu atsakovas patyrė šoką, buvo stipriai sužalotas, todėl situaciją suvokė neadekvačiai ir siekė sušvelninti pasekmes. Tokiu elgesiu taip pat siekė užkirsti kelią teisminiams ginčams ateityje, siekdamas išsaugoti nepriekaištingą reputaciją ir darbo vietą. Ginčyti kaltę ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje per įstatymo nustatytą 1 mėnesio terminą nespėjo dėl teisinių žinių stokos bei ilgo patirtų sužalojimų gydymosi. Be to, paskirta 100 Lt bauda buvo itin nedidelė, ją ginčyti būtų kainavę brangiau;Teismo argumentai prieštaringi. Nors nurodo, kad nutarimas administracinės teisės pažeidimo byloje neturi prejudicinės galios, tačiau faktą dėl paskirtos baudos ir autobusų vairuotojų paaiškinimus vertino kaip besąlygiškus atsakovo kaltės įrodymus ir rėmėsi vien toje byloje nustatytomis aplinkybėmis, visiškai nevertindamas kitų įrodymų. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, administracinės teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės turėjo būti vertinamos iš naujo kartu su kitais įrodymais. Teismas netinkamai interpretavo įrodymus, susijusius su eismo įvykio mechanizmo nustatymu, vadovavosi ne specialistės, turinčios 50 metų mokslinio ekspertinio darbo stažą, išvadoje pateiktais tiksliais matavimais, o įvykyje dalyvavusių asmenų abstrakčiais paaiškinimais;Sprendime nebuvo paneigtos aplinkybės, kad atsakovas, automobilio varikliui užgesus, kai manevras dar nebuvo baigtas, bandė jį užvesti neišlipdamas iš automobilio. Administracinėje byloje nebuvo nustatyta iš kokio atstumo autobuso vairuotojas pamatė atsakovo automobilį, todėl tai privalėjo nustatyti teismas. Kadangi kitų įrodymų be atsakovo paaiškinimo ir specialistės išvados byloje nėra, teismas jų neįvertino nenuneigęs. Pažymėjo, kad atstumas, iš kurio autobuso vairuotojas galėjo pastebėti kliūtį, yra esminė aplinkybė, sprendžiant dėl galimybės sustabdyti autobusą. Be to, iš fakto, kad autobusas į AUDI 100 trenkėsi priekiu, matyti, kad autobuso vairuotojas nebandė kliūties išvengti, kaip teigė pats vairuotojas, ją apvažiuodamas, nors antra eismo juosta buvo laisva. Antrasis autobuso vairuotojas K. Ž. po eismo įvykio parodė, kad prieš įvykstant eismo įvykiui jis žiūrėjo pro šoninį langą, todėl negalėjo atsakovo automobilio pamatyti iš maždaug 500 m atstumo. A. B. teiginys, kad atsakovo variklis po susidūrimo veikė, nepagrįstas dėl atsakovo automobiliui padarytų apgadinimų. Be to, A. B. nebuvo įlipęs į atsakovo automobilį;Nagrinėjamu atveju didesnio pavojaus šaltiniu laikytinas autobusas, nes jis tamsiu paros metu viršijo leistiną greitį, kas apsunkino techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Taigi žalai atsirasti įtakos turėjo ir didelis vairuotojo neatsargumas;Draudimo bendrovei ieškovo pateikti paskaičiavimai negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, nustatančiais žalos dydį. Eliminavęs atsakovą iš žalos sureguliavimo, draudikas prisiėmė atsakomybę už žalos dydį. Apeliantui nebuvo žinoma, kad autobuso vairuotojo veiksmai dėl KET taisyklių pažeidimo visiškai nebuvo tirti;Ieškovo pateikta remonto sąmata sudaryta kompiuterinės duomenų bazės AUDATEX informacija, kuri neteikia autobuso MAN modelio SM 182 detalių ir remonto darbų kainų. Kadangi šie autobusai surenkami ne Vokietijoje, o kitose šalyje, oficialus gamintojas negarantuoja šio modelio kokybės, neturi galimybės pateikti detalių kainų. Ieškovas kainas parinko savo nuožiūra, pagal pasirinktą analogišką transporto priemonę. Sąmatoje įvestas „Volkswagen“ modelis. Joje taip pat matosi, kad neoriginalių detalių ir darbų kainos parinktos iš alternatyvų, kaip ir originalių detalių kainos. Šie ieškovo pateikti įrodymai yra prieštaringi, nepagrindžiantys ir neįrodantys realių nuostolių dydžio. Be to, teismų praktikoje laikomasis pozicijos, kad išankstinė darbų sąmata nėra įrodymas, kad būtent tokie remonto darbai ir bus atlikti. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad remonto sąmata parengta turinčio teisę rengti transporto priemonių vertinimo ataskaitas asmens, neargumentavo vertinimo metodų pasirinkimo, nepagrindė pagrindinių veiksnių, sąlygojusių autobuso remonto dalių ir darbų vertę. Kritiškai vertintina ir tai, kad remonto sąmatoje ne prie visų darbų nurodyta darbo laiko trukmė;Manytina, kad teismas vadovavosi specialistės išvada, todėl turėtų būti priteistos išlaidos, patirtos šiai išvadai parengti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl nuostolių dydžio

Apeliantai ieškovas, o iš esmės ir atsakovas, ginčija teismo padarytas išvadas dėl turtinės žalos dydžio. Teismas sprendė, kad ieškovas, atlygindamas trečiajam asmeniui padarytą žalą pagal 2010-12-10 remonto sąmatą, neatkreipė dėmesio į tai, kad keistinų detalių kainai nėra pritaikytas 45 % nusidėvėjimas, todėl pritaikęs nusidėvėjimą 9 detalėms, atlygintinos žalos dydį šiuo pagrindu sumažino 3640,95 Lt. Tačiau Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymais 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 35 punktas reglamentuoja, kad atsarginių dalių, reikalingų atstatomajam remontui, kainos – tai, atsižvelgiant į Lietuvos rinkos sąlygas, pakoreguotos originalių dalių kainos. Ieškovas teisme paaiškino, kad sąmatoje kai kurioms keistinoms detalėms netaikė nusidėvėjimo todėl, kad jos buvo neoriginalios. Aplinkybei, kad ieškovas atsakovo atžvilgiu elgėsi ekonomiškai, pagrįsti jis pateikė į bylą 2011-10-07 remonto sąmatą Nr. AP/EFHO75, kurią sudarė dėl tų pačių keistinų detalių, tačiau pagal originalių detalių kainas, pritaikius 45% nusidėvėjimą, tuomet keistinų detalių kaina padidėjo dvigubai - nuo 10 120,44 Lt iki 24 677,00 Lt (I t., b.l. 42, 92). Ieškovo pateiktą sąmatą, pagal kurią jis prašė priteisti nuostolius, parengė UAB DK PZU Lietuva Vilniaus žalų centro ekspertas R. P., naudodamas licencijuotą programą (licencija Nr. LTIPL307) kas neprieštarauja LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklių (toliau Taisyklės) 13 punkto nuostatoms dėl žalos dydžio nustatymo tvarkos. Šiose taisyklėse numatyta, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo žalos dydžio nustatymo yra nepagrįsti, o argumentai, kad transporto priemonės vertės nustatymas turi būti įformintas vertinimo ataskaita dėl transporto priemonės vertės nustatymo nėra reikšmingi, kuomet byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo dydžio. Kolegija sprendžia, kad nusidėvėjimas netaikomas neoriginalioms detalėms, todėl nuostolių atlyginimo sumažinimas dėl keistinų detalių kainos sumažinimo yra nepagrįstas. Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuostolių dydžiu pažymėtina, kad teismo procese jis dalyvavo, apie ieškovo teikiamus įrodymus dėl žalos apimties ir nuostolių dydžio žinojo, todėl galėjo naudotis savo procesinėmis teisėmis ir teikti įrodymus dėl kitokio nuostolių dydžio, tačiau savo abejonių jokiais įrodymais nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose negrindė, todėl laikyti nerealiais, nepagrįstais ar nepatikimais ieškovo nuostolius vien todėl, kad atsakovas nedalyvavo renkant įrodymus dėl žalos dydžio negalima (CK 6.249 str., CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-3-730/2002). Šiuo aspektu dar pažymėtina, kad nesant duomenų apie realiai atliktą remontą, žala trečiajam asmeniui atlyginta pagal sąmatą be PVM (Taisyklių 15 p.).

Dėl atsakovo kaltės ir nuostolių sumažinimo

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, ieškovas turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, o šiuo atveju atsakovas yra ir transporto priemonės, dalyvavusios eismo įvykyje savininkas ir asmuo neįvykdęs pareigos apdrausti transporto priemonę, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegijos 2010-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). CK 6.251 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų-visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pat numatyta galimybė nustatyti šio principo išimtį. Tokią išimtį nustato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui teisę, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Kadangi aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, tai ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas - sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį. Kolegija sprendžia, kad sprendime nėra įvardinta jokių išimtinių aplinkybių, kurios galėjo būti pagrindu sumažinti nuostolių atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje teismas sumažino nuostolių atlyginimą konstatavęs didelį nukentėjusio asmens neatsargumą. Nurodė, kad autobuso MAN vairuotojas važiavo 100-110 km/h greičiu, tačiau medžiagoje, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (13 lapas) esančio tachometro parodymai tokių faktų nepatvirtina. Pagal jo rodmenis, vairuotojas nevažiavo net 100 km/h greičiu iki susidūrimo momento. Pagal KET 136.3 p. autobuso greitis keliuose su asfalto ar betono danga turi būti ne didesnis kaip 80 km/h., todėl pagal tachometro duomenis trečiasis asmuo galėjo viršyti leistiną važiavimo greitį, nors tokio KET pažeidimo įvykio vietoje nebuvo nustatyta, trečiajam asmeniui nebuvo skirta administracinė nuobauda. Net ir nustačius nežymiai viršytą leistiną greitį, pagal bylos aplinkybes nebuvo pagrindo spręsti, kad dėl eismo įvykio yra A. B. kaltė ir jo veiksmus vertinti kaip ypač didelį neatsargumą (CPK 185 str., CK 6.270 str. 1 d.). Vertinant dėl šio eismo įvykio byloje surinktą medžiagą darytina išvada, kad kliūtį atsakovas sudarė staiga išvažiavęs iš už stovinčio su įjungtomis šviesomis automobilio. Liudytojas K. Ž. (medžiagos b.l. 5-6), kuris buvo antrasis autobuso vairuotojas ir eismo įvykio metu automobilio nevairavo, parodė, kad pastarąjį automobilį jis pastebėjo prieš 500 m., po to autobusas prasilenkė su keliais priešai važiavusiais automobiliais ir staigų stabdymą liudytojas pajuto maždaug 20 m. iki atsakovo sudarytos kliūties. A. B. parodė, kad apsisukinėjantį automobilį pamatė apie 50 m. iki susidūrimo (I t., b.l. 120), todėl tarp abiejų vairuotojų parodymų esminių prieštaravimų nėra. Atsakovas specialistei taip pat nurodė, kad prieš manevrą buvo priartėjęs prie dešinėje kelio pusėje stovinčio automobilio, todėl bylos duomenys nepaneigia, kad atsakovo padarytas manevras buvo staigus ir atliktas apsisukinėjant iš už stovinčio automobilio. Apelianto argumentai, kad A. B. galėjo išvengti kliūties, nes ją pamatė prieš 500 m., yra neatitinkantys byloje surinktų įrodymų visumos. Skundžiamame teismo sprendime yra nurodyti įrodymai, kurie buvo pagrindu spręsti, kad dėl autoįvykio yra kaltas atsakovas ir tokią išvadą lėmė ne tik apelianto nurodomi administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas protokolas, priimtas nutarimas, tačiau ir duomenys medžiagoje, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, paties atsakovo, trečiojo asmens paaiškinimai bei liudytojo K. Ž. parodymai, eismo įvykio schema. Iš apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, kad apeliantas nori paneigti savo 2010-10-28 paaiškinimą, kuomet nurodė, jog yra kaltas dėl eismo įvykio, remdamasis jo metu patirtu šoku, tačiau jam praėjus nutarimo neskundė, jeigu jis buvo priimtas pagal neteisingai nustatytas eismo įvykio aplinkybes. Apeliantas važiuodamas neapdrausta transporto priemone turėjo suprasti, kad gali kilti ir nuostolių atlyginimo klausimas, todėl jo motyvai, kodėl neskundė nutarimo dėl jam paskirtos administracinės nuobaudos neturi teisinės reikšmės.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesiremti specialistės O. L. išvada, kuomet ji padaryta neteisingai interpretuojant byloje surinktus įrodymus: neteisingai nurodyta, kad pagal tachometro duomenis autobusas važiavo 100:110 km/h greičiu, todėl neteisingai buvo nustatytas stabdymo kelias, o tuo pačiu ir visos išvados, kurios padarytos neteisingų duomenų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išvadoje nepagrįsta atsakovo atlikto apsisukimo kelyje manevro trukmė (12 sekundžių), o šią trukmę specialistė siejo su neteisingai nustatytu autobuso judėjimo greičiu. Be to, specialistė rėmėsi tik atsakovo nurodoma aplinkybe, kad variklis susidūrimo metu buvo užgesęs, kai autobuso vairuotojas nurodo, kad po eismo įvykio pats išjungė motorą, kad automobilis neužsidegtų (I t., b.l. 120). Todėl nėra pagrindo remtis specialistės išvada ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kita aplinkybe, patvirtinančia CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą teismas nurodė atsakovo turtinę padėtį, kuri nėra pakankamai gera tokio dydžio žalai atlyginti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas savo turtinei padėčiai pagrįsti pateikė pažymą apie darbo užmokestį, kuris vidutiniškai 1462,97 Lt bei keturis neprotestuotinus paprastuosius vekselius 2 000 Lt sumai, kuriuos buvo besąlygiškai įsipareigojęs apmokėti 2011-05-15 - 2011-08-16, t.y. jų apmokėjimo terminai senai pasibaigę, o duomenų apie priverstinį išieškojimą byloje nėra. Atsakovas taip pat pateikė kvitus dėl 2010-09-30, 2011-05-19, 2011-07-01, 2011-08-08 antstoliui atliktų mokėjimų po 300 Lt., iš kurių nėra galimybės spręsti apie vykdomo išieškojimo pagrindą, kreditorių, dydį.

Kolegija sprendžia, kad teismas neturėjo pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, patvirtinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą, nagrinėjamo atvejo išimtinumą, todėl sprendimo motyvai nepagrindžia, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas šioje byloje nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė CK 1.5, 6.251 straipsnių reikalavimus. Šie pažeidimai yra pagrindas pakeisti apskųstą teismo sprendimą ir priteistą žalos atlyginimą padidinti iki 12 587,24 Lt sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovė pareiškė ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovo nuostolius ir 5 % dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino ir sprendime dėl to motyvų nenurodė. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-342/2007, ir kt.) šios procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Todėl ieškovui prašant priteisti procesines palūkanas, jos priteistinos.

Pakeistus teismo sprendimą ir ieškinį tenkinus visiškai, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovas ieškinį apmokėjo 378 Lt (94 Lt + 284 Lt) žyminiu mokesčiu (I t., b.l. 3, 51), kuris priteisiamas iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.)

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliantas ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 168 Lt žyminį mokestį (II t., b.l. 59), kuris priteisiamas iš apelianto atsakovo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį tenkinti visiškai.

Iš atsakovo M. T. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) priteistą 7000 Lt sumą nuostoliams atlyginti padidinti iki 12 587,24 Lt (dvylikos tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt septynių litų 24 ct) ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovo M. T. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) priteistą 210 Lt žyminį mokestį padidinti iki 378 (trijų šimtų septyniasdešimt aštuonių) litų.

Sprendimą likusioje dalyje palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto M. T. apeliantui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) 168 (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis) litus žyminio mokesčio.