Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui V. A., jo atstovei advokatei Audronei Rimienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2012-02-21 sprendimą Nr.(23.20-08)-323-2618 (toliau – ir VMI 2012-02-21 sprendimas) ir 2012-03-05 sprendimą Nr.68-34 (toliau – ir VMI 2012-03-05) bei Panevėžio apskrities Valstybinė mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2012-01-13 sprendimą Nr.(36.21-66)-SD-1 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) neatleisti nuo paskaičiuotų delspinigių ir išspręsti šį klausimą iš esmės, t. y. atleisti pareiškėją nuo paskaičiuotų 22 833 Lt delspinigių už PVM nepriemoką sumokėjimo. Teismui nusprendus nesant pakankamo pagrindo atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių visiškai, prašo priskaičiuotus delspinigius sumažinti kiek įmanoma labiau.

Skunde nurodė, kad mokesčių administratoriaus priimti sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nes neteisingi pareiškėjo atžvilgiu, formalūs, priimti neįsigilinus į faktinę padėtį ir išdėstytas aplinkybes, iš esmės neatitinkantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nevertino, kad pareiškėjas iki šiol niekada nebuvo baustas administracine tvarka, kad šio patikrinimo metu taip pat nuoširdžiai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus dokumentus ir paaiškinimus, nustačius mokesčių administratoriui pažeidimus, iš karto geranoriškai įvykdė visus jo nurodymus, ištaisė klaidas ir viską deklaravo. Pažymėjo, kad už pažeidimą jis sumokėjo jam paskirtą baudą, todėl, mano, kad tokiais dideliais delspinigiais nebeturėtų būti baudžiamas. Taip pat akcentavo, kad tokie mokesčių administratoriaus sprendimai neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Tvirtino, kad pareiškėjas pripažino savo padarytas klaidas ir stengėsi kuo greičiau padengti susidariusias dėl neteisingo skaičiavimo mokesčių nepriemokas. Šios nepriemokos susidarė ne dėl sąmoningo mokesčių slėpimo ar vengimo, kitokių piktavališkų veikų, o dėl žinių stokos ir iš to išplaukiančio suklydimo, tai yra skaičiuodamas mokesčius jis sąžiningai klydo, dėl ko ir taip patyrė sau visiškai nenaudingas materialines pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad netinkamai skaičiuodamas mokesčius ne nuo visos apyvartos, o nuo pajamų (pelno), jis viršijo nustatytą apyvartos ribą PVM tik 2007 metais (140 054 Lt) ir 2008 metais (133 253 Lt), o 2009, 2010 ir 2011 m. apyvarta nesiekė 100 000 Lt ribos. Realios pajamos (pelnas) buvo kur kas mažesnės nei apyvarta, todėl tokių didelių pajamų kaip dabar teko sumokėti PVM mokesčius, pareiškėjas apskritai neturėjo, tokia suma realiai sudaro maždaug dviejų metų gaunamas pajamas. Be to, nežinodamas, kad turi skaičiuoti PVM, jis nevedė ir PVM atskaitos, kuria būtų galėjęs pasinaudoti, ir mokėtinas PVM mokestis realiai būtų buvęs daug mažesnis. Kad sąžiningai klydo nežinodamas apie prekybos apribojimus parduodant gėles pagal patentą ir todėl darydamas mokesčių skaičiavimo klaidą, rodo ir tas faktas, jog pažeidimai buvo nustatyti iš jo užpildytų žurnalų – jeigu būtų sąmoningai pažeidinėjęs taisykles, tai tikrai nebūtų logiška to fiksuoti ilgai saugomuose apskaitos žurnaluose, o jo dokumentuose buvo tvarkingai surašyti visi pardavimai. Pabrėžė, kad pareiškėjo veikla nėra didelio masto, todėl neturi galimybės naudotis kvalifikuoto finansų specialisto pagalba, apskaitą tvarkė pats savo suvokimo ir galimybių ribose, būtent todėl ir buvo padarytos apskaitos klaidos, kurių tikisi daugiau nepakartoti. Pareiškėjo nuomone, mokesčių įstatymai (jų tekstai) yra labai painūs, sudėtingi, juos skaitant eiliniam žmogui jie yra iš esmės nesuvokiami ir neperprantami, be to, visokių įstatymų, tvarkų ir taisyklių yra tiek daug, kad neturint teisinio išsilavinimo jų neįmanoma surasti ir atrinkti, kur, kada ir ką taikyti. Todėl tvarkant apskaitą tenka vadovautis tiesiog gautais žodiniais patarimais, nurodymais, paaiškinimais toje pačioje VMI, kaip ir ką skaičiuoti, pildyti, deklaruoti bei mokėti, todėl galimos netyčinės klaidos. Atvykęs gauti verslo liudijimą paaiškindavo, kad jis verčiasi prekyba gėlėmis, ir mokesčių inspekcijos darbuotoja jam parinkdavo verslo liudijimą, kokio reikia, tačiau nei karto nepaaiškino ir neįspėjo, kad yra apribojimas parduoti gėles tik fiziniam asmeniui, neturinčiam verslo liudijimo. Pačiame verslo liudijime taip pat nėra parašyta, kokie taikomi apribojimai ir nėra nurodyta, kokios taikomos taisyklės, kurias privalu perskaityti. Tai, kad jis neteisingai deklaravo gautas pajamas 5 metus savaime nereiškia jo kaltės, tiesiog visada skaičiavo vienodai taip, kaip suprato ir kaip atrodė teisinga, kol administratoriaus nebuvo nurodyta skaičiuoti kitaip. Pateikė savo paaiškinimus, kad sąmoningai nesiekė pažeisti įstatymo ir nėra pagrindo juo netikėti, nieko neslėpė, pateikė visus dokumentus, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, visos šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo veikoje nebuvo tyčios, įrodyti nekaltumą nėra kitų būdų, iš esmės yra ydinga nuostata įrodinėti nekaltumą, įrodinėjama turi būti kaltė. Pareiškėjas domėjosi mokesčių įstatymų nuostatomis savo išsilavinimo ir galimybių ribose, net mokesčių specialistai ne visada teisingai supranta tuos painius mokesčių įstatymus ir nesutaria dėl jų teisingo aiškinimo, o eiliniam mokesčių mokėtojui jie iš viso yra labai sudėtingi. Pareiškėjas vykdė labai nedidelės apimties individualią veiklą pagal verslo liudijimą, o ne vadovavo finansinei korporacijai, ir, nepaisant jo apyvartos, du metus nežymiai viršijusios PVM ribą, jo realios pajamos buvo per menkos, kad galėtų pirkti kvalifikuotas buhalterines paslaugas. Pažymėjo, kad pareiškėjas stengiasi išspręsti šią problemą – sumokėjo priskaičiuotą mokestį valstybei, dengs pasiimtą paskolą PVM mokesčiui sumokėti. Be kita ko, teigė, kad jo buvusi nepriemoka, susidariusi nuo 2007 m. iki dabar, nepadarė žalos biudžetui, jis pasiskolino pinigus ir sumokėjo paskaičiuotą PVM mokestį kaip įmanoma greičiau maksimaliai trumpais terminais, tai yra elgėsi maksimaliai sąžiningai. Bendram valstybės biudžetui tokia suma neturi jokios esminės įtakos, todėl vėlesnis mokesčio sumokėjimas nelaikytinas žala biudžetui. Jeigu būtų skaičiavęs mokesčius teisingai, neklysdamas, savaime suprantama būtų pasinaudojęs galima PVM mokesčio atskaita, ir tokio didelio PVM mokesčio valstybei nebūtų buvę, valstybė nebūtų jo gavusi. Todėl jau pats PVM mokestis jo atžvilgiu yra baudinis, už savo klaidas jis privalėjo sumokėti žymiai didesnį PVM nei normaliai būtų mokėjęs. Anot pareiškėjo, mokesčių administratorius nepagrįstai sprendė ir dėl jo ekonominės (socialinės, materialinės) padėties. Tvirtino, kad jo materialinė padėtis yra pakankamai įtempta, nes veiklos pajamos nėra didelės ir turi tendenciją mažėti, nes nebegali konkuruoti su dideliais gėlių vežėjais, kurie turi galimybę pirkti ir vežti didelius kiekius gėlių, be to, nuolat didėja darbo sąnaudos (kuro kainos ir pan.). kelis mėnesius iš viso neturėjo jokių pajamų, žiemos mėnesiais pardavimų praktiškai nebūna, darbas nėra pastovus, sezoninis, o ir visų paskutiniųjų metų pardavimai yra žymiai mažesni nei ankstesniais metais, todėl gaunamos iš individualios veiklos pajamos labai sumažėjusios ir pakankamos tik kukliai pragyventi. Turi sodo sklypą su statiniais, kur gyvena, tai jo vienintelis būstas, taip pat turi vienintelį automobilį Ford Transit, kurį naudoja gėlėms vežti, t. y. individualios veiklos pajamoms gauti. Jokio papildomo turto, kurį galėtų realizuoti neturi, tik tą, kuris būtinas asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, privalo pasirūpinti ir savo senais tėvais, nes iš savo gaunamų pensijų jie neišgali patys pragyventi. Mama Irena Butėnienė yra neįgali, jos gaunama 640 Lt pensija yra nepakankama jai pačiai išsilaikyti. Tėvas yra 78 metų amžiaus, jam taip pat reikia padėti, nors jo gaunama pensija kiek didesnė, bet jis gyvena atskirai (tėvų santuoka nutraukta) ir vienas neišgali visiškai savimi pasirūpinti. Nors tėvams nėra nustatytas nuolatinės priežiūros reikalingumas, tačiau tai nereiškia, jog jiems nėra reikalinga pareiškėjo pagalba. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą kuo greičiau sumokėti priskaičiuotus mokesčius, kad nedidėtų delspinigiai, pareiškėjas pasiskolino labai didelę sumą PVM mokesčiui sumokėti, t. y. 50 000 Lt, todėl artimiausius metus jo realiosios pajamos dar labiau sumažės. Priverstinis paskaičiuotų delspinigių išieškojimas galimas tik iš pirmo būtinumo jo turimo turto, o tai sukeltų sunkias socialines pasekmes: praradęs automobilį visiškai negalėtų dirbti dabartinio darbo, o netekęs būsto – neturėtų ir kur gyventi. Pareiškėjui tokia didelė mokėtinų delspinigių našta yra nepakeliama.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovei pareiškėjas pateikdavo deklaracijas, todėl ir atsakovė turėjo pareigą pranešti, kad yra klaidos, nes jis nesiekė tyčia slėpti mokesčių, o tai įvyko dėl klaidos, kurią iš karto, gavęs informaciją, ištaisė. Laiko, kad termino paduoti skundą dėl atsakovės 2012-02-21 sprendimo nepraleido, nes ir pati atsakovė rašte teismui nurodė, kad sprendimą išsiuntė neregistruota pašto siunta 2012-02-29. Pritaikius registruotai pašto siuntai taikomą terminą – penkias darbo dienas, matyti, kad minėtas sprendimas pareiškėjui galėjo būti įteiktas ne ankščiau kaip 2012-03-07, o į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2012-03-26 (žr. teismo posėdžio protokolą; b. l. 94).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 26-27) nurodė, kad mokesčių administratoriaus nuomone, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog netinkamai skaičiavo mokestį ne nuo visos apyvartos, o nuo pajamų (pelno) negalėjo turėti įtakos klaidingam mokesčio įstatymo traktavimui, todėl teigti, kad jis sąžiningai klydo vertindamas PVM sumokėjimą reglamentuojančius teisės aktus, nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. Kaltės kaip psichinio santykio elementai yra sąmonė ir valia. Todėl nustatant, ar pareiškėjas yra kaltas dėl įstatymo pažeidimo, turi būti nustatytas jo santykis su daroma veika ir pasekmėmis, t. y. turi būti nustatyta, kad jis suprato, jog daro mokesčių įstatymo pažeidimą (intelektualinis kriterijus) ir turėjo galimybę išvengti mokesčio įstatymo pažeidimo (valinis kriterijus). Pareiškėjas pateiktuose skunduose nurodė, kad mokesčių įstatymai yra painūs, sudėtingi ir iš esmės neperprantami, tačiau apskaitą tvarkė savo suvokimo ribose, pasinaudodamas gautais žodiniais ne kvalifikuotų specialistų patarimais ir paaiškinimais, o tai neatitinka rūpestingo ir apdairaus mokesčių mokėtojo kriterijų. Pabrėžė, kad pagal teismų praktiką asmens poelgiai turi būti vertinami pagal hipotetinio asmens, kuris konkrečioje adekvačioje situacijoje elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, pamatuotai, t. y. racionaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2011). Jei asmens elgesys atitinką minėtą elgesio etaloną, vadinas asmuo elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad vadovavosi ir mokesčių administratoriaus konsultacijomis, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo suteikta klaidinga konsultacija (raštu ar telefonu), galėjusi įtakoti jo netinkamą PVM prievolės įvykdymą. Ginčo atveju, atsiradus pareiškėjo prievolei sumokėti delspinigius, tam, kad būtų galima atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų bei nesumokėtų delspinigių, taikant MAĮ 141 str. 1 d. 1 p., jis turėjo nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Laiko, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo kaltės dėl mokesčių įstatymo pažeidimo nėra, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. Be kita ko, nurodė, kad atsakovė, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo PVM delspinigių MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., įvertino duomenis galinčius įtakoti jo turtinę padėtį, tačiau nustačiusi, kad pareiškėjo gaunamos pajamos žymiai viršija valstybės remiamų asmenų pajamų dydį, konstatavo, kad pareiškėjo padėtis neatitinka minėto MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. reikalavimų, todėl mano, kad šiuo pagrindu pagrįstai netenkino jo prašymo. Akcentavo, kad laikantis LVAT praktikos administracinėse bylose (2010-04-26 nutartis administracinėje byloje A-438-401/2010) pareigą įrodyti teisės normos, įtvirtinančios atleidimo nuo delspinigių pagrindą, turi mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius dėl šių nuostatų taikymo gali spręsti pats tik tuo atveju, kai pats turi pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių normos taikymo sąlygų egzistavimą. Pareiškėjas nenurodė daugiau jokių esminių argumentų apie kitų aplinkybių egzistavimą, kurios leistų nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu taikyti ir kitus MAĮ įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, todėl nenustačius įstatymo nustatytų pagrindų atsakovė netenkino pareiškėjo prašymo atleisti nuo 22 833 Lt PVM delspinigių.

Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 105).

Tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo V. A. skundą nepateikė, į teismo posėdį atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 106).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2012-02-21 sprendimo Nr. (23.20-08)-323-2618, 2012-03-05 sprendimo Nr. 68-34 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir tretysis suinteresuotas asmuo, Panevėžio AVMI) 2012-01-13 sprendimo Nr. (36.21-66)-SD-1 (toliau – ir skundžiami sprendimai), kuriais pareiškėjas neatleistas nuo paskaičiuotų delspinigių (b. l. 8-10, 12, 14-16, 29-31, 36, 38-39).

Taigi nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – minėtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – atleidimo nuo PVM delspinigių tvarka ir pagrindai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymu saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011-10-20 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-(duomenys neskelbtini) nustatė, kad pareiškėjo pajamos nuo 2007 m. 08 mėn. vykdant individualią veiklą, įsigijus prekybos verslo liudijimą, už paskutinius 12 mėn. viršijo 100 000 Lt, todėl jam atsirado prievolė teritorinei mokesčių inspekcijai teikti Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos FR0608 formą, deklaruoti ir sumokėti apskaičiuotą tą mėnesį mokėtiną į biudžetą patiektų prekių ir/ar paslaugų PVM sumą (b. l. 57-58). Pareiškėjui 2011-10-20 buvo įteiktas Mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (4.65)-304-2114 (b. l. 65).

Be kita ko, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl pareiškėjo vykdomos veiklos patikrinimo Vilniaus AVMI 2011-11-03 raštu Nr. (15.8-30-7)-46-40636 informavo Panevėžio AVMI (b. l. 54) bei 2011-10-21 surašė Administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 007984 (b. l. 60-61). Iš banko išrašo apie V. A. mokėjimus į biudžetą matyti, kad nuo 2012-12-16 iki 2012-12-23 į biudžetą jis sumokėjo GPM 2 222,12 Lt ir PVM 26 473,66 Lt. (b. l. 71). Iš V. A. 2012-12-22 prašymo, adresuoto VMI „Dėl atleidimo nuo paskaičiuotų delspinigių“ matyti, kad jis kreipėsi prašydamas atleisti jį nuo paskaičiuotų 20 061,30 Lt PVM delspinigių (b. l. 40). Šį prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad GPM ir nuo jo paskaičiuotus delspinigius sumokėjo, taip pat teigė, kad pasiskolino pinigų ir sumokėjo PVM. Savo klaidą pripažino ir nurodė, kad nepriemokos susidarė ne dėl sąmoningo mokesčių slėpimo ar vengimo, o dėl žinių stokos ir dėl suklydimo. Tvirtino, kad jis nuoširdžiai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus dokumentus, geranoriškai įvykdė visus jo nurodymus, ištaisė klaidas ir viską deklaravo. Pažymėjo, kad pajamos turi tendenciją mažėti, nuolat didėja darbo sąnaudos, žiemos mėnesiais pardavimų praktiškai nebūna, netgi svarsto galimybę nutraukti individualią veiklą ir ieškotis darbo. Turto, kurį galėtų realizuoti, neturi, be to, privalo pasirūpinti savo senais tėvais. Šį pareiškėjo prašymą VMI 2012-01-12 perdavė nagrinėti Panevėžio AVMI, kuri 2012-01-13 priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo neatleido V. A. nuo apskaičiuotų 22 832,85 Lt PVM delspinigių (b. l. 8, 39), nes trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas sąmoningai leido kilti pasekmėms, nes gavęs virš 100 000 Lt, neteisingai deklaravo tik kelias dešimtis tūkstančių litų, nesidomėjo mokesčių įstatymų nuostatomis, PVM įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurias mokėtojas turėjo ir galėjo numatyti. Kadangi pareiškėjas padarė žalą biudžetui, jis negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu. Taip pat tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įstatymo pažeidimas padarytas dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.). Taip pat atkreipė dėmesį, kad Panevėžio AVMI kompetencijai nėra priskirta nagrinėti prašymo, pagal MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. numatytą pagrindą, t. y. kai mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Įstatymo 113 str. 1 d. 3 p. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir Taisyklių 7.3 p. pagrindu 2012-02-21 sprendimu Nr. (23.20-08)-323-2618, motyvuodama, kad pareiškėjas gauna pajamas, kurios žymiai didesnės nei Valstybės remiamų pajamų dydis, nusprendė neatleisti V. A. nuo priskaičiuotų 22 832,85 Lt PVM delspinigių sumokėjimo (b. l. 12, 36). Pareiškėjas 2012-01-30 su skundu kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių dėl 2012-01-13 Panevėžio AVMI sprendimo ir prašė jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių (b. l. 33). Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012-03-05 sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Panevėžio AVMI 2012-01-13 sprendimą (b. l. 14-16, 29-31).

Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, pareiškėjas buvo neatleistas nuo delspiniginių mokėjimo. Nors jis niekur kitur nedirba, turi sodo sklypą ir automobilį, terminuotų indėlių neturi, banko sąskaitos papildomos grynųjų pinigų įnašais, kurie panaudojami mokesčiams į valstybės biudžetą ir komunaliniams mokesčiams apmokėti, tačiau jis gauna pajamas, kurios yra žymiai didesnės nei valstybės remiamos pajamos.

Atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) ir kiti teisės aktai, susiję su jo įgyvendinimu.

Pagal MAĮ 100 str. 1 d. 2 ir 3 p., mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims).

Šių teisės normų sisteminė analizė teismui suponuoja, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du savarankiškus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, kurių taikymo sąlygos yra išdėstytos MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. ir 141 str. 1 d.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo teismo panaikinti sprendimus, nes laiko juos neteisėtais bei nepagrįstais, motyvuodamas tuo, kad priimti sprendimai formalūs, priimti neįsigilinus į faktinę padėtį ir pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes, iš esmės neatitinkantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, kad jis laiku nesumokėjo PVM. Teismo nuomone, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas (MAĮ 8 str., taip pat Konstitucinio Teismo 1998-10-09 nutarimas). Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Už šios pareigos nevykdymą ar neįvykdymą numatytos įvairios sankcijos. Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95str. 1 d. 1 p.). Jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas. Taigi, teismo vertinimu, mokesčio mokėtojo nesumokėjimas PVM to mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminu savaime paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis savo veika nepadarė žalos biudžetui. Todėl daro išvadą, kad teisinių prielaidų pareiškėjo atžvilgiu pritaikyti MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nėra.

Teismas pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 (paskelbta leidinyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19) pažymėjo, kad MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Ginčo atveju teismas nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą konstatuoti fizinio asmens sunkią ekonominę (socialinę) padėtį MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. taikymo prasme. Teismas mano, kad mokesčių administratorius teisingai įvertino pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Mokesčių mokėtojas neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos visiškai atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių. Tačiau, teismo vertinimu, delspinigiai gali būti sumažinti vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21 nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 109 str. Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999-12-21, 2006-05-09, 2006-06-06, 2006-11-27, 2007-10-24 nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006-09-21, 2007-10-24 nutarimai).

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Konstitucijos 109 str., Konstitucinio Teismo doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius), nustatęs, kad pareiškėjas negauna jokių kitų papildomų pajamų, turi tik vienintelį turtą, t. y. sodo sklypą su statiniais, kur gyvena, ir jo negali realizuoti, turi vienintelę transporto priemonę, kuri reikalinga jo individualios veiklos pajamoms gauti, kad vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą kuo greičiau sumokėti priskaičiuotus mokesčius, kad nedidėtų delspinigiai, pareiškėjas pasiskolino pinigų PVM mokesčiui sumokėti, t. y. 50 000 Lt, geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (b. l. 41, 43-44, 71), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, įvertinęs ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, teismas sprendžia, kad skundžiami sprendimai keistini ir pareiškėjo mokėtina PVM delspinigių suma mažintina per pusę, t. y. iki 11 416, 50 Lt.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo V. A. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-02-21 sprendimą Nr. (23.20-08)-323-2618 ir 2012-03-05 sprendimą Nr. 68-34 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-01-13 sprendimą Nr. (36.21-66)-SD-1, kuriais pareiškėjas neatleistas nuo paskaičiuotų 22 833 Lt PVM delspinigių.

Sumažinti pareiškėjui V. A. pridėtinės vertės mokesčio delspinigius iki 11 416,50 Lt (vienuolikos tūkstančių keturių šimtų šešiolikos litų ir 50 cnt).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.