Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, prie griežčiausios bausmės – aštuonerių metų laisvės atėmimo – iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. S. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 10 672,26 Lt už nukentėjusiojo V. A. gydymą bei M. A. naudai priteistas 2521 Lt laidojimo išlaidų ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 12 d., vakare, tiksliau nenustatytu laiku, Jurbarko mieste esančiame parke, prie Imsrės upelio, viešoje vietoje, demonstruodamas elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, niekinamą požiūrį į aplinkinius, grubiai pažeisdamas visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamasis ypatingai įžūliai, dėl menkavertės priežasties – reikšdamas nepasitenkinimą V. A. bendravimu su jo motina, tyčia vieną kartą koja spyrė V. A. į galvą kairiojo antakio srityje, dėl ko šis nukrito ir galvos dešine puse atsitrenkė į žemę, tuo padarydamas V. A. kairiojo antakio odos nubrozdinimą ir kraujosruvą, odos nubrozdinimą dešino smilkinio srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko V. A. 2008 m. liepos 6 d. ligoninėje mirė. Tokiais veiksmais V. S. dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. A..

Apelianto manymu, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 130 str., kadangi konfliktą išprovokavo įžeidžiantis jį bei jo motiną V. A. elgesys, t. y. nukentėjusysis girtavo su jo motina, apeliantą plūdo, todėl jis nesusivaldė ir sudavė V. A.. Nuteistasis teigia, kad teismas neatsižvelgė į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad po įvykio V. A. jautėsi gerai, todėl nesikreipė į greitąją medicinos pagalbą bei policiją, apeliantui pretenzijų neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. S. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Nuteistasis V. S., nesutikdamas su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, prašo perkvalifikuoti jo veiksmus iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 130 str. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenoje, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antra, staiga kilęs didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Trečia, kaltininko veiksmai turi pasižymėti nedelsiant įvykdytu atsaku – nužudymu. Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas labai susijaudinus. Sprendžiant ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, būtina atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias savybes.

Šioje byloje nenustatytos sąlygos, būtinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 130 str. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad supyko dėl to, kad jo motina bendrauja, t. y. vaikšto, su neigiamos reputacijos asmeniu – V. A.. Savo nepasitenkinimą jis išreiškė paklausdamas V. A. kodėl pastarasis vaikšto su jo motina. V. A. sudavė dėl to, kad šis įžūliai atsakė, jog tai su kuo vaikšto motina ne jo reikalas (t. 1, b. l. 135, 139). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, V. S. patvirtino, jog V. A. sudavė, kai pastarasis jam įžūliai ir paniekinančiai atsakė į klausimą apie bendravimą su jo motina (t. 2, b. l. 147). Teisėjų kolegijos nuomone tokios įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad V. S. buvo fiziologinio afekto būsenoje, o nukentėjusiojo žodžiai ir veiksmai negali būti vertinami kaip nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis bei inspiruoti jo didelį susijaudinimą, pasižymintį nedelsiant įvykdytu atsaku – nužudymu. V. S. reakcija į nukentėjusiojo žodžius buvo neadekvati situacijai. Taigi kvalifikuoti V. S. nusikalstamą veiką pagal LR BK 130 str. nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad po įvykio V. A. jautėsi gerai, todėl nesikreipė į greitąją medicinos pagalbą bei policiją, apeliantui pretenzijų neturėjo. Tačiau aplinkybė, jog po įvykio V. A. dar kurį laiką jautėsi gerai, niekuo nesiskundė, V. S. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Veikos kvalifikavimui pagal LR BK 129 str. svarbu ne nukentėjusiojo elgesys po smurtinių veiksmų, o mirties priežastis. Byloje nustatyta, kad tarp V. S. veiksmų ir atsiradusių padarinių, t. y. V. A. mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys. V. S. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu vertintini kaip padaryti be jokios svarbios priežasties, dėl menkavertės dingsties, t. y. padaryti dėl chuliganiškų paskatų, savo elgesiu nuteistasis demonstravo visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymą, niekinantį požiūrį į V. A., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarytą veiką kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Apelianto prašymas sušvelninti paskirtą bausmę, taip pat negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, ir LR BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiams. Įstatyme reikalaujama, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be LR BK 54 str. 2 d. išvardytų aplinkybių, atsižvelgtų į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Byloje V. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe negali būti pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Baudžiamosios teisės teorijoje ir susiformavusioje teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Nukentėjusiojo elgesys jau buvo aptartas šioje nutartyje, atsakant į skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 130 str. ir kolegija jų iš naujo nekartoja. Pažymėtina tai, kad nukentėjusiojo provokuojančio elgesio atveju, kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokio pobūdžio nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. A. būtų atlikęs kokius nors provokuojančio pobūdžio veiksmus ir tokiu būdu skatinęs nuteistąjį V. S. pradėti muštynes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta V. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, V. S. yra jauno amžiaus, tačiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, teistas už nusikaltimus nuosavybei, šį nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas neigiamai, iki bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo niekur nesimokė ir nedirbo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ankščiau V. S. taikytos poveikio priemonės nebuvo veiksmingos, šį labai sunkų nusikaltimą jis padarė ne atsitiktinai, tai buvo jo ankstesnio elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas motyvuotai V. S. paskyrė šiek tiek didesnę nei nepilnamečiams už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Nėra pagrindo teigti, kad teismas, skirdamas tokią bausmę netinkamai pritaikė LR BK 91 str. 3 d. nuostatas. V. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.