Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d nuosprendžio, kuriuo:

- A. Ž. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su 2007-08-02 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, bausmes visiškai sudedant, paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė ir 30 MGL (3900 litų) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

- V. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nubaustas 90 (devyniasdešimties) parų areštu.

- S. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nubaustas 90 (devyniasdešimties) parų areštu.

- A. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nubaustas 90 (devyniasdešimties) parų areštu.

Priteista iš A. Ž., V. V., P. B., S. B., A. M. solidariai J. S. 20000 litų neturtinės žalos atlyginimui. Kita J. S. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, taip pat dalyvaujant V. N., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus (LR BPK 3 str. 1 d. 7 p.), kitiems nenustatytiems asmenims, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, neturėdami teisėto pagrindo, susitikimų vykusių su nukentėjusiuoju J. S. metu: 2003 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Nikola“, esančioje šalia automagistralės „Vilnius-Klaipėda“, Gylių kaime, Raseinių rajone, kuriame dalyvavo S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž., V. N. ir kiti nenustatyti asmenys, 2003 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, prekybos centre „IKI“, esančiame Gardino g. 2, Šiauliuose, kuriame dalyvavo P. B., A. M., 2004 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, A.Sabonio sveikatingumo centro kavinėje, esančioje K. B. g. 66, Kaune, kuriame dalyvavo S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž., V. N. ir kiti nenustatyti asmenys, 2005-10-06 10.37 val. telefonu, bei po to 2005 m. spalio mėnesį nenustatytomis aplinkybėmis vykusių pokalbių, tarp A. Ž. ir nukentėjusiojo J. S. metu, panaudodami psichinę prievartą - užuominomis leisdami suprasti, kad netenkinus jų reikalavimo, nukentėjusiojo atžvilgiu bus atliekami neteisėti veiksmai, savo ir kitų bendrai veikusių asmenų naudai vertė nukentėjusįjį J. S. perduoti jiems 10 000 JAV dolerių, (28803 litų, pagal tuo metu Lietuvos Banko nustatytą kursą) kaip nuostolių atlyginimą, už 2003-04-08 policijos pareigūnų surastas ir paimtas cigaretes.

Pirmosios instancijos teisme nuteistieji S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž. tuo pačiu buvo kaltinami tuo, kad reikalaudami perduoti jiems 10000 JAV dolerių, bendrininkaudami su tyrimo nenustatytais asmenimis organizavo pramoninės gamybos, kovinio – ginamojo tipo granatos „F-1“ sprogimą, įvykusį 2005-07-26, apie 3.00 val. J. S. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) , kieme, taip sugadino J. S. turtą ir padarė 7600 litų turtinę žalą. Tačiau teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistųjų įvykdytas turto prievartavimas susijęs su granatos „F-1“ susprogdinimu ir kad jie organizavo ar kitaip dalyvavo įvykdant šią veiką, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, o nesant nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 2 d. kvalifikuojančio požymio – nukentėjusiojo turto sugadinimo, nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal LR BK 181 str. 1 d.

Nuteistieji A. M., S. B., V. V. ir P. B. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendžiu ir mano, kad jis nėra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantai nurodo, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, išskirtinai analizuodamas nukentėjusiojo bei jo artimų draugų parodymus ir visiškai nekreipdamas dėmesio į juos teisinančius įrodymus bei tokiu būdu pažeisdamas rungtyniškumo principą. Atitinkamai, apeliantų nuomone, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų jiems įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą, o teismas vadovavosi tik prielaidomis, todėl, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jų kaltės. Be to, nuteistieji nurodo, kad nukentėjusiojo K. S. parodymai yra prieštaringi, todėl negalėjo būti vertintini kaip objektyvus įrodymų šaltinis, o nuosprendyje visiškai neanalizuota tai, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skiriasi. Antai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis kategoriškai neigė nuteistiesiems atlikus prieš jį neteisėtus veiksmus, o tik vėliau, verčiamas policijos pareigūnų, pakeitė parodymus, ir šias aplinkybes patvirtino liudytojai E. T. bei I. S.. Tuo tarpu, apeliantų įsitikinimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo jų pačių parodymais ir atitinkamai nepagrįstai juos nuteisė. Nuteistieji taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu, vadovavosi video įrašu, kuris šioje byloje negali būti vertintinas kaip įrodymas, nes neaišku, kada jis darytas, o tokio filmavimo nepateisina nei vienas LR BPK straipsnis, todėl šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymu. Apeliantų nuomone, kritiškai vertintini ir liudytojų R. U., R. J. parodymai, kadangi jie yra geri nukentėjusiojo draugai ir siekia duoti pastarajam naudingus parodymus. Visgi nuteistieji pažymi, jog liudytojo R. U. parodymus paneigė liudytojų D. B. ir A. Š. parodymai, o teismas nepašalino prieštaravimų tarp šių asmenų parodymų, todėl abejonės vertintinos nuteistųjų naudai.Be to, apeliantų įsitikinimu, kritiškai vertintini ir liudytojų S. R., R. Z., R. P. ir V. M. parodymai, nes jie kaip policijos pareigūnai kalba apie rastas cigaretes, kurios niekam nepriklausė ir tai visiškai nesusiję su šia byla, o jų parodymai, kad po 5 metų jie gali detaliai papasakoti įvykio aplinkybes ir nurodyti įvykyje dalyvavusius asmenis, yra neįtikėtini.

Apeliaciniuose skunduose A. M. ir S. B. taip pat atkreipia dėmesį, kad jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Be to, tiek A. M. ir S. B., tiek V. V. pažymi, kad nukentėjusysis, pažeidžiant LR BPK 191, 192 reikalavimus, nuteistuosius atpažino tik iš nuotraukų. Atitinkamai nepagrįstai tik iš nuotraukų A. M. atpažino ir liudytojas R. U.. Be to, nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. pažymi, kad nuosprendyje nėra nurodyti konkretūs jų veiksmai vykdant nusikaltimą, o taip pat tikslus nusikaltimo laikas, todėl tokiu būdu atimta jų teisė gintis, nes jie negali nurodyti, kur tuo metu buvo. Visgi, nuteistųjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė LR BPK 20 str. 1,3,5 d. numatytų duomenų ir įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliaciniais skundais nuteistieji A. M., S. B., nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendžiu jiems paskirtomis bausmėmis ir mano, jog teismas pažeidė LR BK 54 str. reikalavimus ir neatsižvelgė į LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį. Antai apeliantai nurodo, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad jie vieni išlaiko savo ligotas motinas, kurios yra senatvės pensininkės ir silpnos sveikatos, tėtės yra mirę, nėra teisti ar bausti administracine tvarka, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laikotarpis, kurio metu jokių nusikaltimų nepadarė, turi pastovų pragyvenimo šaltinį. Nuteistieji A. M. ir S. B. nurodo, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas itin pavojingu būdu, nes pagal tą epizodą jie yra išteisinti. Be to, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantų A. M. ir S. B. nuomone, teismas galėjo jiems taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir paskirtų bausmių vykdymą atidėti.

Nuteistasis V. V. taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendžiu jam paskirta bausme ir mano, kad teismas pažeidė LR BK 54 str. reikalavimus, nes neatsižvelgė į tai, kad vienas išlaiko ligotą motiną, kuri yra senatvės pensininkė bei silpnos sveikatos, o taip pat po širdies operacijos silpnos sveikatos yra ir tėvas, kuriam reikalinga priežiūra, taip pat išlaiko mažametę dukrą, todėl paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę visų minėtų asmenų padėtis taptų beviltiška. Be to, apeliantas pažymi, jog jis yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, nebaustas administracine tvarka, nusikaltimas padarytas seniai ir jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistasis V. V. mano, kad jam gali būti taikomas LR BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. B. irgi nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendžiu jam paskirta bausme ir mano, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į tai, jog jis yra neįgalus, silpnos sveikatos būklės, serga sunkia nepagydoma liga ir todėl neturi jokios galimybės atlikti paskirtą bausmę, o nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko. Nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, jam turi būti taikomas LR BK 76 str. ir jis turi būti atleistas nuo paskirtos arešto bausmės. Be to, apeliantas pažymi, kad jis nėra teistas ar baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir pragyvenimo šaltinį.

Be to, apeliaciniais skundais nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. prašo atmesti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. ir P. B. savo apeliaciniuose skunduose prašo Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendį jų atžvilgiu panaikinti ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Nuteistasis A. Ž. taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-20 nuosprendžiu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad teisme išnagrinėti įrodymai neleidžia kategoriškai teigti, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymi, kad nėra įrodymų, jog jis dalyvavo įvykdant nusikalstamą veiką, nuosprendis surašytas nesilaikant jam keliamų reikalavimų, o teismas turėjo nustatyti visus būtinus LR BK 181 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tuo tarpu, apelianto įsitikinimu, vienintelis jį kaltinantis įrodymas – tai nukentėjusiojo J. S. parodymai, tačiau jie yra nepatikimi. Apeliantas pažymi, kad J. S. ilgą laiką neigė bet kokius jam reiškiamus grasinimus, o vėliau ėmęs kalbėti apie neva prievartaujamą iš jo turtą, nebuvo nuoseklus, stengėsi nutylėti tam tikras aplinkybes. Be to, nuteistasis A. Ž. nurodo, kad pats nukentėjusysis buvo susijęs su neteisėtu cigarečių sandoriu, todėl siekė nuslėpti ne tik savo tikrąjį vaidmenį, bet ir kitas aplinkybes. Tuo tarpu netgi iš to, ką papasakojo nukentėjusysis, apelianto nuomone, sunku būtų padaryti išvadą, kad A. Ž. prievartavo J. S. turtą, o jo veiksmų negalima vertinti kaip prisidėjimo prie turto prievartavimo, nes šis nusikaltimas padaromas veikiant tyčia. Be to, nukentėjusiojo J. S. parodymų nepavirtina jokie kiti įrodymai, o tarp nukentėjusiojo ir jo artimiausio draugo R. U. teiginių atsirado prieštaravimai, kurių nepavyko pašalinti teisiamajame posėdyje. Nuteistojo nuomone, apie tai, kad jo veiksmuose yra turto prievartavimo objektyviajai pusei būdingi požymiai, nesimato ir iš telefoninių pokalbių, kuriuose užfiksuoti jo pasakyti žodžiai, o iš tų pokalbių tegalima padaryti išvadą, jog skambinantis asmuo ragina nukentėjusįjį atsiskaityti su šiauliečiais, tačiau pokalbių metu nesigirdi jokių grasinimų pavartoti fizinį smurtą, susidoroti su nukentėjusiuoju. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis A. Ž. prašo Kauno apygardos teismo 2008-11-20 nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-11-10 nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis ir mano, kad teismas nepakankamai įvertino bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nepakankamai individualizavo bei paskyrė aiškiai per švelnias, prieštaraujančias teisingumo principui, bausmes. Prokuroro nuomone, skirdamas bausmes visiems nuteistiesiems teismas neįvertino veikos pavojingumo, nes neginčijamai nustatyta, kad neteisėti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu truko ilgą laiką (nuo 2003-04-08 iki 2005-10-21), buvo vykdomi bendrininkų grupės (tiek šioje byloje nuteistų asmenų, tiek kitų, kurių atžvilgiu tyrimas yra atskirtas), kėsintasi į nukentėjusiajam pakankamai reikšmingo dydžio pinigines lėšas (10 000 JAV dolerių), todėl, nors veika ir priskirtina apysunkiams nusikaltimams, tačiau jos padarymo būdas akivaizdžiai rodo padidintą nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, motyvuodamas bausmės dydį A. Ž. teismas nenurodė, kad kaip nors būtų įvertinta A. Ž. kaltės forma ir rūšis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad A. Ž. nusikaltimą įvykdė veikdamas tiesiogine, iš anksto apgalvota tyčia, kas aiškiai parodo jo pavojingumą. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ir A. Ž. asmenybės, vertinant byloje nustatytas aplinkybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Ž. atliko aktyvius veiksmus (organizavo nukentėjusiojo susitikimą su kitais nuteistaisiais asmenimis, eilę kartų skambino nukentėjusiajam). Vertintinas ir A. Ž. elgesys po nusikaltimo padarymo - eilę kartų baustas administracine tvarka, taikyti LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyti apribojimai, 2007-08-02 teismo pripažintas kaltu dėl tyčinio teismo sprendimo nevykdymo (LR BK 245 str.), o tai leidžia pagrįstai manyti, kad A. Ž. įvykdyta nusikalstama veika yra dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys ir nusikaltimo padarymas neturėjo jokios įtakos tolesniems jo veiksmams, vertybinėms orientacijoms. Prokuroro įsitikinimu, nustatydamas bausmės dydį V. V., teismas taip pat neskyrė reikiamo dėmesio kaltės formos ir rūšies analizei, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine, iš anksto apgalvota, tyčia ir tai kartu parodo V. V. pavojingumą.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2008-11-10 nusprendžiu skirdamas arešto bausmes P. B., S. B., A. M. teismas netinkamai įvertino bausmių skyrimo pagrindus ir nepagrįstai skyrė arešto bausmę. Nuosprendyje konstatuota, kad P. B., S. B., A. M. nusikaltimą padarė tyčia, tačiau, prokuroro nuomone, kaip ir A. Ž., bei V. V. atveju, tinkamai neįvertino kaltės formos ir rūšies, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistieji veikė tiesiogine, iš anksto apgalvota tyčia. Be to, apelianto įsitikinimu, skirdamas šiems nuteistiesiems švelnesnę bausmės rūšį, teismas nenurodė, kad kaip nors būtų įvertinęs jų vaidmenį nusikaltimo padaryme kaip antraeilį ar mažiau pavojingą. Atitinkamai byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad P. B., S. B. ir A. M. veikė bendrininkų grupėje, bei atliko aktyvius veiksmus (vyko į susitikimus su nukentėjusiuoju, jų metu reikalavo pinigų perdavimo).

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliaciniu skundu prokuroras prašo Kauno apugardos teismo 2008-11-10 nuosprendį pakeisti:

1. A. Ž. už nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 1 d. įvykdymą skirti 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 3, 9 d. paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su 2007-08-02 teismo nuosprendžiu skirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 30 MGL (3900 Lt.) baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

2. V. V. už nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. l d. įvykdymą skirti 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

3. P. B. už nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. l d. įvykdymą skirti 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

4. S. B. už nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. l d. įvykdymą skirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

5. A. M. už nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. l d. įvykdymą skirti 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. M., S. B., V. V., P. B. ir A. Ž. kaltė padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Nuteistieji A. M., S. B., V. V. ir P. B. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, kadangi teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, išskirtinai analizuodamas nukentėjusiojo bei jo artimų draugų parodymus ir visiškai nekreipdamas dėmesio į juos teisinančius įrodymus bei tokiu būdu pažeisdamas rungtyniškumo principą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistųjų teiginiais. Apeliantai deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas juos pripažindamas kaltais pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų ar įtikinamų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtų BPK nuostatų, nes išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevisiškai išsamiai išanalizavo ir tinkamai aptarė teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai nelaiko esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą dėl to, kad nesivadovavo nuteistųjų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nustatė, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl jais vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra nepalankus nuteistiesiems. Tačiau tai negali būti vertinama, kaip teismo šališkumas, nes tokia teisė suteikta būtent teismui. Kiti proceso dalyviai dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo gali pareikšti savo nuomonę, kuri teismui nėra privaloma.

Apeliantai A. M., S. B., V. V. ir P. B. skunduose teigia, kad teismas nepagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu, vadovavosi video įrašu, kuris šioje byloje negali būti vertintinas kaip įrodymas, nes neaišku, kada jis darytas, o tokio filmavimo nepateisina nei vienas LR BPK straipsnis, todėl šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymu. Tačiau apeliantai neteisūs. Pirmosios instancijos teismas išties vadovavosi vaizdo įrašu, kuris buvo padarytas 2003-04-08 atliekant operatyvinius veiksmus ir filmuojant kavinės „Kregždutė“, esančios Radviliškyje, aplinką (t. 2, b. l. 36-38). Teisiamajame posėdyje peržiūrint įrašą, nukentėjusysis J. S. paaiškino, kad vaizdo įraše jis atpažįsta V. N., V. V., kurie jam pasakę, kad cigaretes netrukus atveš, ir išvažiavo, taip pat atpažįsta P. B. A. M., S. B., atvažiavusius vėliau, kai buvo atvežtos cigaretės (t. 6, b. l. 30-31). Šis vaizdo įrašas buvo padarytas vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, kas atitiko tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., todėl teigti, kad minėtas vaizdo įrašas buvo padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas nėra jokio pagrindo.

Apeliantai A. M., S. B., V. V. ir P. B. skunduose teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo J. S. parodymais, kadangi jo parodymai buvo nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu jis davė visiškai skirtingus parodymus, nei apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą teisme pašalino nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus, teismo posėdyje buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu J. S. duoti parodymai ir nukentėjusysis davė įtikinamus paaiškinimus kodėl jo pirminiai parodymai skyrėsi nuo duodamu parodymų pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 150-152). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo J. S. duotais parodymais teismo posėdyje. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis atpažino S. B., P. B., V. N., A. M., A. Ž., V. V. kaip asmenis, reikalavusius iš jo pinigų, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 2, b. l. 80-85, 86-89, 90-92). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis J. S. atpažino V. S. B., kaip asmenį, į kurį kreipėsi ieškodamas cigarečių pardavimui ir nurodžiusį skambinti V. N. (t. 2, b. l. 95-97). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis J. S. atpažino D. B., kaip asmenį, atstovavusį cigarečių pirkėją A. Š. (t. 2, b. l. 123-125). Iš ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad savo parodymus nukentėjusysis J. S. detalizavo nuvykęs į įvykio vietas. Radviliškyje nurodė kavinę „Kregždutė“, kurioje vyko susitikimas dėl cigarečių pirkimo-pardavimo ir paaiškino su kokiais asmenimis, t. y. būtent su: S. B., P. B., A. M., A. Ž., V. V. bei V. N. 2003-04-08 šioje vietoje susitiko ir tarpininkavo parduodant cigaretes, po to nurodė prekybos centrą „IKI“ Šiaulių mieste ir prie jo esančią stovėjimo aikštelę, kurioje susitiko su A. Ž., V. S. B., po to nurodė prekybos centre „IKI“ esančią kavinę „Katpėdėlė“, kurioje buvo susitikęs su A. Š., A. M., P. B.. Nurodęs kavinę „Nikola“, esančią šalia automagistralės „Vilnius-Klaipėda“, Gylių kaime, Raseinių rajone, paaiškino, kad šioje kavinėje šiauliečiai pirmą kartą pareikalavo atlyginti nuostolius už policijos darbuotojų paimtas cigaretes. Kaune, A. Sabonio sveikatingumo centre nurodė kavinę, kurioje 2004 m. pavasarį vykusio susitikimo metu V. N. bei kaltinamieji reikalavo iš jo 10 000 JAV dolerių (t. 2, b.l. 114-118). Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina ankščiau paminėtas vaizdo įrašas, padarytas atliekant operatyvinius veiksmus. Nukentėjusiojo parodymus taip pat iš esmės patvirtina ir liudytojų R. U., R. J., V. S. B., R. K., R. M. apklaustų pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais parodymais, kadangi jie patvirtina vieni kitus. Apeliantų nurodyti liudytojai D. B. ir A. Š. nedavė parodymų, kurie prieštarautų nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymams, priešingai nei teigia apeliantai. Šie liudytojai tiesiog neigė savo dalyvavimą su kontrabandinių cigarečių pirkimu susijusiuose įvykiuose, tačiau jų parodymai jokių būdų nepaneigia kitų liudytojų parodymus, kadangi skirtingų įvykių sekos versijų jų parodymuose nėra. Nuteistieji taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai įvertintini liudytojų S. R., R. Z., R. P. ir V. M. parodymus, kadangi jie yra policijos pareigūnai, be to, nuo įvykių, apie kuriuos jie davė parodymus yra praėję nemažai laiko. Tačiau šie apeliantų argumentai neįtikina apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, kadangi minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, jie davė parodymus apie aplinkybes, kurių jie patys buvo tiesioginiais liudininkais.

Šie argumentai taip pat paneigia ir nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje jo kaltę pagrindė tik nukentėjusiojo J. S. parodymais. Apeliantas A. Ž. skunde teigia, kad iš jo telefoninių pokalbių, kurie buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, galima padaryti išvadą, jog skambinantis asmuo ragina nukentėjusįjį atsiskaityti su šiauliečiais, tačiau pokalbių metu nesigirdi jokių grasinimų pavartoti fizinį smurtą, susidoroti su nukentėjusiuoju. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone tokie A. Ž. argumentai yra tik surinktų duomenų interpretacija palaikanti jo gynybinę poziciją. Šių telefoninių pokalbių turinio negalima vertinti atskirai nuo visumos kitų byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Ž. dalyvavo su kitais nuteistaisiais jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir turėjo aktyvų vaidmenį. Buvo nustatyta, kad A. Ž. kartu su kitais nuteistaisiais, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą - užuominomis leisdami suprasti, kad netenkinus jų reikalavimo, nukentėjusiojo atžvilgiu bus atliekami neteisėti veiksmai, savo ir kitų bendrai veikusių asmenų naudai vertė nukentėjusįjį J. S. perduoti jiems 10 000 JAV dolerių, (28803 litų, pagal tuo metu Lietuvos banko nustatytą kursą) kaip nuostolių atlyginimą, už 2003-04-08 policijos pareigūnų surastas ir paimtas cigaretes. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. Ž. dalyvavo vieno susitikimo metu: 2004 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, A. Sabonio sveikatingumo centro kavinėje, esančioje K. B. g. 66, Kaune, kuriame dalyvavo S. B., P. B., A. M., V. V., V. N. ir kiti nenustatyti asmenys, bei 2005-10-06 10 val. 37 min. bendraudamas telefonu, po to 2005 m. spalio mėnesį nenustatytomis aplinkybėmis A. Ž. bendraudamas su nukentėjusiuoju J. S.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Apeliaciniuose skunduose A. M. ir S. B. ir V. V. pažymi, kad nukentėjusysis, pažeidžiant BPK 191, 192 straipsnių reikalavimus, nuteistuosius atpažino tik iš nuotraukų. Atitinkamai nepagrįstai tik iš nuotraukų A. M. atpažino ir liudytojas R. U.. Šie nuteistųjų argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra nepagrįsti, kadangi BPK 191 ir 192 straipsniuose yra numatyta galimybė parodyti atpažinti asmenį iš nuotraukos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji neskundė atliktų procesinių veiksmų BPK nustatytą tvarka, o šių veiksmų neteisėtumo klausimo iškėlimas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme proceso stadijoje vertintinas kaip apeliantų gynybinė pozicija. Be to, šie apeliantų argumentai laikomi deklaratyviais, kadangi nuteistieji nenurodo jokių argumentų, kodėl paminėtų procesinių veiksmų atlikimas turėtų būti laikomas neteisėtu.

Nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. apeliaciniuose skunduose pažymi, kad nuosprendyje nėra nurodyti konkretūs jų veiksmai vykdant nusikaltimą, o taip pat tikslus nusikaltimo laikas, todėl tokiu būdu atimta jų teisė gintis, nes jie negali nurodyti, kur tuo metu buvo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos nuteistųjų argumentus, kadangi jų dalyvavimas jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme yra įrodytas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Baudžiamojoje byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma yra įrodytas šių nuteistųjų dalyvavimas įvykusiose susitikimuose, kurių metu buvo reikalaujamas 10 000 JAV dolerių, (28803 litų, pagal tuo metu Lietuvos banko nustatytą kursą) nuostolių atlyginimas, už 2003-04-08 policijos pareigūnų surastas ir paimtas cigaretes. Surinktais įrodymais taip pat nustatyta, kad 2003-04-08 susitikimas kavinėje „Kregždutė“, esančioje Radviliškyje, kurio metu buvo ketinama parduoti cigaretes, dėl ko tą dieną buvo susitikę su nukentėjusiuoju J. S., tarpininkavusiu parduodant cigaretes, S. B., P. B., A. M., V. V. bei V. N., tikrai buvo. Taigi paminėti nuteistųjų argumentai vertinami kaip deklaratyvūs, kaip jų gynybinė pozicija.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gautas pranešimas apie nuteistojo A. Ž. mirtį (t. 7, b. l. 78). BPK 3 straipsnio, nustatančio aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu ir 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu baudžiamoji byla dėl nuteistojo A. Ž. nutraukiama ir nuosprendžio dalis dėl A. Ž. panaikinama.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas V. V., P. B., S. B., A. M. bausmes, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas komentuodamas nuteistiesiems skirtinų bausmių pagrindus padarė techninių klaidų, kurios šalinamos iš apkaltinamojo nuosprendžio. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nustatė, kad nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistųjų padarytas turto prievartavimas susijęs su granatos „F-l“ susprogdinimu, todėl perkvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikaltimą iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį, nurodydamas tokio sprendimo pagrindą: kvalifikuojančio požymio – nukentėjusiojo turto sugadinimo, nebuvimą. Tačiau išvardindamas bausmių skyrimo pagrindus ir argumentus, pirmosios instancijos teismas paminėjo, jog nuteistieji padarė tyčinį nusikaltimą itin pavojingu būdu-organizuojant sprogimą nukentėjusiojo gyvenamojo namo kieme. Be to, pirmosios instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų padarytą nusikaltimą paminėjo, kad jis priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai ir pakartojo šią aplinkybę bausmių skyrimo motyvuose, tačiau argumentuodamas kiekvienam atskirai nuteistajam skiriamos bausmės pagrindus, paminėjo, jog jie padarė sunkius nusikaltimus. Šių aplinkybių paminėjimas neturėjo įtakos bausmės rūšies parinkimui bei bausmių dydžių nuteistiesiems nustatymui, todėl tai vertinama kaip techninės klaidos.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino V. V. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, dirba, jo atžvilgiu buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (t. 4., b. l. 30-32). Pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė V. V. už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. V. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į jo vaidmenį padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, į tai, kad jis veikė aktyviai, buvo pagrindinis šio nusikaltimo vykdytojas.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino P. B. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, dirba, baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegalioja, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (t. 4, b. l. 87-91). Pirmosios instancijos teismas pripažino P. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė P. B. už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą arešto bausmę, švelnesnę iš įstatyme numatytų bausmės rūšių. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atlikta ekspertizė, siekiant nustatyti ar nuteistasis P. B. dėl sveikatos būklės gali atlikti arešto ar terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Atlikus ekspertizę buvo konstatuota, kad P. B. nustatytos ligos neįeina į nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, tačiau dėl P. B. nustatytos širdies kraujagyslių patologijos numatytas intervencinis gydymas, be kurio jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus (t. 7, b. l. 129-138). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo atleisti nuteistojo P. B. nuo bausmės atlikimo pagal BK 76 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad bausmės atlikimo vietos medicinos įstaigos bei administracija neturės galimybių suteikti nuteistajam būtino medicininio aptarnavimo bei organizuoti reikiamų specialistų priežiūros ir pagalbos.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino S. B. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, dirba, buvo baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegalioja, jo atžvilgiu buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (t. 4, b. l. 76-78). Pirmosios instancijos teismas pripažino S. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė S. B. už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą arešto bausmę, švelnesnę iš įstatyme numatytų bausmės rūšių.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. M. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, dirba, buvo baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegalioja, jo atžvilgiu buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (t. 4, b. l. 113-116). Pirmosios instancijos teismas pripažino A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė A. M. už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą arešto bausmę, švelnesnę iš įstatyme numatytų bausmės rūšių.

Nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. apeliaciniuose skunduose prašo taikyti jiems BK 75 straipsnį ir atidėti jiems paskirtų bausmių vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas laiko šiuos prašymus nepagrįstais. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo manyti, kad A. M., S. B. ir V. V. paskirtų bausmių tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Kaip buvo minėta, nuteistieji padarė jiems inkriminuota nusikaltimą veikdami bendrininkų grupe, kas pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, taip pat iš bylos matyti, kad jiems buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, todėl atidėjus nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Nors pirmosios instancijos teismas neišsamiai argumentavo nuteistiesiems skirtų bausmių rūšių bei dydžių parinkimo, tačiau šios aplinkybės nepakanka pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimus nepagrįstais ar neteisėtais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų ir, atsižvelgiant. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistiesiems inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas 2003 – 2005 metų laikotarpiu, taigi nuo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai daug laiko, ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme taip pat vyko ilga laika dėl objektyvių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei į nustatytas bylos aplinkybes, A. M., S. B., P. B., V. V. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Todėl nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo.

Apeliaciniais skundais nuteistieji A. M., S. B. ir V. V. prašo atmesti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį.

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistųjų S. B., P. B., A. M., V. V., A. Ž. nusikalstama veika nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu nebuvo intensyvi; nuteistieji savo reikalavimą perduoti svetimą turtą - pinigus, grasindami susidorojimu, reiškė per ilgą laikotarpį, nenustatyta, kad kaltinamieji būtų ėmęsis kokių nors veiksmų nukreiptų tiesiogiai prieš nukentėjusiojo šeimos narius, kad savo reikalavimą ir grasinimą realizuotų, realiai V. S. turtas užvaldytas nebuvo. Nei V. S., nei jo šeimos nariai jokių susidorojimo veiksmų tiesiogiai nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo V. S. veiksmus, dėl kurių jam atsirado šios pasekmės ir tokie nukentėjusiojo veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš byloje ištirtų įrodymų aiškiai matyti, kad pats nukentėjusysis ieškojo pažinčių su kaltinamaisiais, kurių nusikalstama veikla nukentėjusiajam buvo žinoma ir suprantama. Nukentėjusysis V. S. buvo neteisėto sandorio – kontrabandinių cigarečių pirkimo-pardavimo aktyvi šalis, veikė neteisėtai ir savanoriškai, tai pats suprato ir to siekė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimus ir priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajam padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per didelis. Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajam pakeičiama dėl nuteistojo A. Ž. mirties, iš kurio solidariai su kitais nuteistaisiais priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajam padarytai neturtinei žalai atlyginti. BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas nuteistajam mirus. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą mirusiajam, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K–260/2006). Atsižvelgiant į šiuos argumentus, civilinis ieškinys pareikštas nuteistajam A. Ž. paliekamas nenagrinėtas ir pirmosios instancijos teismo priteistas 20 000 lt ieškinys nukentėjusiajam padarytai neturtinei žalai atlyginti solidariai priteisiamas iš S. B., P. B., A. M., V. V.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad palikus nenagrinėtą civilinį ieškinį, pareikštą A. Ž. ir atitinkamai padidėjus nuteistųjų solidariai prievolei išmokėti priteistą sumą nukentėjusiajam, nuteistiesiems taip pat išlieka teisė civilinio proceso tvarka reikšti ieškinį nuteistojo A. Ž. teisių perėmėjams dėl jo solidarios prievolės dalies nukentėjusiajam priteistame civiliniame ieškinyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl A. Ž. nutraukti jam mirus.

Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d nuosprendžio dalį, kuria iš A. Ž. solidariai su S. B., P. B., A. M., V. V. nukentėjusiajam J. S. priteistas 20 000 lt civilinis ieškinys jam padarytai neturtinei žalai atlyginti, panaikinti A. Ž. mirus. Nukentėjusiojo J. S. civilinį ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos priteisimo iš A. Ž. palikti nenagrinėtu. Iš S. B., P. B., A. M., V. V. solidariai priteisti nukentėjusiajam J. S. 20 000 lt jam padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų S. B., P. B., A. M., V. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.