Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. 2A-216/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
2A-216/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
O. S.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-3952-232/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Telktis“ ieškinį atsakovui O. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Buvusiam UAB „Telktis“ direktoriui ir savininkui O. S. pagal 2008 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 8.7-2 iš įmonės kasos išmokėta 7 000 Lt, o pagal 2008 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderį Nr. 8-7-3 - 4 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi UAB „Telktis“ iškelta bankroto byla.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Telktis“ 2010 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: atnaujinti praleistą 1 metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti; pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus tarp UAB „Telktis“ ir O. S. pagal 2008 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 8.7-2 ir 2008 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderį Nr.8.7-3, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui – bankrutavusiai UAB „Telktis“ iš atsakovo 11 000 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad administratorius 2010 m. sausio 28 d. gavęs Vilniaus AVMI pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą, nustatė, jog ieškovo direktoriui ir savininkui O. S. pagal 2008 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr.8.7-2 iš įmonės kasos išmokėta 7 000 Lt, pagal 2008 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderį Nr.8-7-3 iš bendrovės kasos išmokėta 4 000 Lt. Administratoriaus teigimu, tokie sandoriai pažeidė kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises ir interesus, kadangi ieškovo turtas sumažėjo 11 000 Lt, kreditoriai prarado galimybę iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, nes sandorių sudarymo metu įmonė jau buvo nemoki. Tuo tarpu peržiūrint įmonės sandorius, ginčijami sandoriai nepastebėti, kadangi įmonės dokumentai ir turtas administratoriui buvo perduodami dalimis iki 2009 m. sausio 19 d., o nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. sausio 28 d. UAB “Telktis” dokumentai buvo išreikalauti Vilniaus apskrities VMI III - ojo patikrinimų skyriaus, be to, administratorius dirba vienas ir smulkių sandorių galėjo nepastebėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas atnaujino ieškovui praleistą 1 metų ieškinio senaties terminą, pripažino negaliojančiu skolos gražinimą O. S., pagal 2008 m. liepos 4 d kasos išlaidų orderį Nr.8.7-2 ir 2008 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderį Nr.8.7-3 iš BUAB „Telktis“ kasos, taikė restituciją ir priteisė ieškovui BUAB „Telktis“ iš atsakovo O. S. 11 000 Lt skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamais 2008 m. liepos 4 d. ir 2008 m. liepos 14 d. veiksmais buvo įvykdyta prievolė, atsiradusi iš paskolinių santykių. Kita vertus, teismas nustatė, jog kreditorius ir skolininko direktorius šiuo atveju sutapo viename asmenyje. Netrukus po ginčijamų sandorių, kuriais jam gražinta skola ,sudarymo O. S. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje vadovui numatytą pareigą kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byloje nustačius, kad UAB „Telktis“ turto vertė 2007 metais sudarė 444 442 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 529 918 Lt ir remiantis LR įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punktu priėjus išvadą, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra ženkliai didesni už visą įmonės turimą turtą, kad įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus, bei konstatavus įmonės nemokumą, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi UAB „Telktis“ iškelta bankroto byla. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skolos išmokėjimo atsakovui metu UAB „Telktis“ buvo nemoki.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu nesutiko su atsakovo teiginiais neva bankroto administratorius apie ginčijamą skolos gražinimą galėjo sužinoti iš karto po kasos knygos perdavimo, kadangi šiuo atveju apie tokio grynųjų pinigų išmokėjimo teisėtumą vargu ar galima buvo spręsti vien tik iš kasos knygos neturint duomenų, kam šie pinigai buvo skirti, pačiuose orderiuose išmokamų grynųjų pinigų paskirtis nenurodoma. Be to, teismas, spręsdamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto termino atnaujinimo klausimą, sutiko su ieškovo nurodytu teiginiu, kad nustatyti mokėjimų tikslą jam apsunkino faktas, jog įmonės dokumentai administratoriui buvo perduodami palaipsniui dalimis, vėliau juos buvo paėmusi tyrimui Mokesčių inspekcija.

Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje pateiktos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, matyti, jog didžioji dalis pradelstų įsipareigojimų sudarė daugiau nei 100 dienų pradelsti įsipareigojimai, įmonė buvo skolinga dideles pinigų sumas darbuotojams (42 687,99 Lt), Valstybinei mokesčių inspekcijai (146 200, 70), Valstybinio socialinio draudimo skyriaus valdybai (35 669,88Lt), t. y. kreditoriams, kuriems pagal iki 2009 m. liepos 1 d. galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį turėjo būti mokama pirmąja – trečiąja eile, todėl sprendė, kad išmokant ginčo sumas atsakovui, buvo pažeistos minėto įstatymo 3 straipsnio nuostatos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas O. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Pinigų išmokėjimas ir to patvirtinimas kasos išlaidų orderiais yra piniginė operacija, o ne sandoris, o CK 6.66 straipsnyje ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nėra nustatyta, kad administratorius gali pareikšti ieškinį teisme dėl piniginės operacijos pripažinimo negaliojančia.

2. Tuo metu, kai buvo išrašyti ginčijami 2008 m. liepos 4 d. ir 2008 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderiai, įmonė vykdė veiklą ir gaudama pajamas turėjo apmokėti veiklos išlaidas.

3. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos, o ieškovo administratorius dokumentus gavo 2008 m. lapkričio 11 d., todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 2009 m. lapkričio 11 d. Tuo tarpu senaties terminą bankroto administratorius praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl nerūpestingumo ir aplaidumo, todėl atnaujinti CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą nebuvo pagrindo.

4. Pagal ginčijamus kasos išlaidų orderius gautus 11 000 Lt O. S. turėjo grąžinti K. S., kuris buvo paskolinęs pinigus O. S. tikslu sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams.

5. Nei ieškovas, nei Vilniaus apygardos teismas nepasisakė dėl CK 6.66 straipsnio taikymui būtinų sąlygų viseto.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Telktis“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sandorius tikslinga tikrinti tik gavus visus įmonės dokumentus, kurie galutinai buvo perduoti 2009 m. sausio 19 d., o sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu ir tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. sausio 28 d. UAB „Telktis“ dokumentai buvo perduoti Vilniaus apskrities VMI. Be to, atsižvelgtina į tai, kad administratorius vykdo visas bankroto procedūras vienas, kadangi nėra lėšų, o taip pat tokiu būdu yra mažesnės administravimo išlaidos. UAB „Telktis“, atstovaujamai direktoriaus O. S., sumokant pastarajam 11 000 Lt, buvo panaikinta O. S. teisė reikalauti iš UAB „Telktis“ atitinkamos pinigų sumos, o taip pat panaikinta UAB „Telktis“ pareiga sumokėti minėtą sumą, todėl ginčijami mokėjimai laikytini dvišaliais sandoriais. Be to, ieškovas pažymi, kad jau 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „Telktis“ trumpalaikiai įsipareigojimai buvo didesni už turtą (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis) ir UAB „Telktis“ jau buvo nemoki actio Pauliana prasme. Tuo tarpu grąžinus paskolą įmonės savininkui ir direktoriui O. S., įmonės turtas sumažėjo 11 000 Lt suma ir dėl to kreditoriai prarado galimybę iš dalies patenkinti savo reikalavimus pagal eiliškumo ir proporcingumo principus, o atsakovo nesąžiningumas nagrinėjamu atveju preziumuojamas (CK 6.67 str. 3 ir 6 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas, visų pirma, nurodo, kad pinigų išmokėjimas yra piniginė operacija, o ne sandoris. CK 6.66 straipsnyje ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nėra nustatyta, kad administratorius gali pareikšti ieškinį dėl piniginės operacijos pripažinimo negaliojančia. Tačiau kasos išlaidų orderio išdavimas bei pinigų išmokėjimas jo pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, tėra vienašalis sandoris, kurio metu jį išduodantis asmuo išreiškia savo valią išmokėti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas ar panaikindamas savo civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 - 3 d.). Todėl yra pagrindas ieškovo atliktus ginčo mokėjimus pripažinti vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK numatyta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – actio Pauliana (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-597/2010).

Tuo tarpu tai, kad nagrinėjamuoju atveju teismas turėjo pagrindą taikyti CK 6.66 str., patvirtina byloje nustatytos aplinkybės: ieškovas, būdamas įmonės vadovu, išmokėdamas pats sau pinigus, neabejotinai žinojo apie įmonės nemokumą, nes po šių veiksmų pats kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (CK 6.67 str. 3, 6 p.); išmokėdamas pinigus pats sau, apeliantas suteikė savo kreditoriniam reikalavimui pirmenybę prieš kitus kreditorius, kai tuo tarpu vien su darbo santykiais susijęs įmonės įsiskolinimas sudarė 42 687,99 Lt (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis dėl bankroto bylos bendrovei ,,Telktis“ iškėlimo). Todėl teigti, kaip tai daro apeliantas, kad byloje nebuvo nustatytos sąlygos, būtinos CK 6.66 straipsnio taikymui, nėra pagrindo.

Be to, tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas. Pastebėtina, kad apeliantas nenurodė argumentų, paneigiančių šio teisės akto nuostatų taikymo nagrinėjamam ginčui teisėtumo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atnaujino ieškovui terminą reikalavimui pareikšti, nes terminą administratorius praleido dėl nerūpestingumo ir apleidimo. Tačiau taip teigdamas apeliantas nutyli, kad jis pats buvo nerūpestingas ir aplaidus, nes, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įmonės dokumentai administratoriui buvo perduodami dalimis, palaipsniui. Be to, vėliau įmonės dokumentus tyrimui paėmė Valstybinė mokesčių inspekcija. Tiek dėl paminėtų, tiek ir dėl kitų sprendime nurodytų argumentų, su kuriais, jų neatkartodama, teisėjų kolegija sutinka, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atnaujinti terminą ieškinio reikalavimams pareikšti (CK 1.131 str. 2 d., 6.66 str. 3 d.,

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Iš byloje esančių duomenų aišku, kad atsakovas O. S. sumokėjo 330 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (155 b. l.), tačiau atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas atsakovui (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui O. S. (a. k. 37104020043) 330 Lt (tris šimtus trisdešimt litų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė