Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo B. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. B. G. perduotas A. G. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. G. skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 13 d. apie 21.30 val., Šiauliuose, viešoje vietoje – prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – suduodamas vieną smūgį lazda nukentėjusiajam V. P. į kairį šoną, tuo padarė nukentėjusiajam kraujosruvą liemens kairėje pusėje, tai sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. būtinas nuodugnus, individualizuotas nusikalstamos veikos įvertinimas. B. G. elgesys pasireiškė įžūliu elgesiu, žolės riedulio lazda jis trenkė nukentėjusiajam į šoną, taip rodydamas nepagarbą visuomenėje priimtinoms elgesio normoms, aplinkiniams ir aplinkai. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad iki šioje baudžiamojoje byloje padarytos veikos B. G. buvo padaręs nusikalstamą veiką dėl kurios padarymo 2006 m. gegužės 9 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat, šiuo metu jam yra įteiktas pranešimas apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1150-10 dėl 2010 m. rugpjūčio 1 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymo (kuri yra padaryta anksčiau negu nagrinėta šioje baudžiamojoje byloje ir yra panašaus pobūdžio, t. y. susijusi su viešosios tvarkos pažeidimu, asmens sužalojimu žolės riedulio lazda), ir nors procesinis sprendimas dar nėra priimtas, tačiau B. G. šioje byloje teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1150-10. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokuroras mano, jog negalima konstatuoti, kad B. G. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tačiau konstatavęs, kad B. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atleido B. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendis naikinamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p., 329 str. 3 p.).

Tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Minėtų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų, leidžiančių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatavimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku teisiškai reikšmingų bylos faktinių aplinkybių vertinimu.

BK 40 straipsnio 2 dalies pirmoji nustatyta sąlyga yra ta, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką. Kita BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje byloje, pažymėta, kad teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad B. G. 2006 m. gegužės 9 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, be to, 2011 m. gegužės 16 d. B. G. baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1150-10 buvo pareikštas įtarimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl 2010 m. rugpjūčio 1 d. padarytos nusikalstamos veikos.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, asmuo paprastai laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad anksčiau nėra nusikaltęs arba dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos teisinis baudžiamasis santykis yra pasibaigęs ir neturi teisinės reikšmės. BK normose nurodomos sąvokos „pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką“ ir „neteistas“ (teistumo nebuvimas) nėra visiškai tapačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-85/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad B. G. 2010 m. rugpjūčio 1 d. galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir B. G. pareikšti įtarimai, o dėl vėliau, t. y. 2010 m. rugpjūčio 13 d., jo padarytos nusikalstamos veikos skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės jis buvo atleistas. Iš Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. liepos 11 d. rašto (213 b. l.) matyti, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1150-10, kurioje B. G. pranešta apie įtarimą 2010 m. rugpjūčio 1 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nėra baigtas, be to, sprendžiamas klausimas dėl įtarimo pareiškimo B. G. bei kitiems asmenims ir pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį. Taip pat prokuroro rašte nurodyta, kad B. G. kaltę pagal pareikštą įtarimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pripažįsta visiškai, šią aplinkybę B. G. pripažino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (122 b. l.). Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog B. G. šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Taip pat įvertinus ir tai, kad B. G. nuo 2005 m. administracine tvarka baustas 13 kartų (69–74 b. l.), nėra pagrindo manyti, jog B. G. laikysis įstatymų ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytų sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo B. G. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Baudžiamojoje byloje yra B. G. ir nukentėjusiojo V. P. susitaikymo protokolas (50 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. P. taip pat pareiškė, kad jis su B. G. susitaikė ir pastarajam jokių pretenzijų neturi, tačiau B. G. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju, remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, kolegijos nuomone, taip pat yra negalimas, kadangi nėra įstatymo reikalaujamos, anksčiau jau aptartos analogiškos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos – pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 str. 1 d. 4 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 3 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta, naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis, sprendžiamas B. G. skirtinos bausmės klausimas. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę B. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą atsižvelgia į tai, kad B. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (59 str. 1 d. 2 p.), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, neteistas, turi šeimą, dirba, aktyviai sportuoja – yra geriausias (duomenys neskelbtini), atstovauja Lietuvą tarptautiniuose turnyruose (207 b. l.), Taip pat kolegija įvertina ir tą aplinkybę, kad B. G. susitaikė su nukentėjusiuoju, ir jam skiria prokuroro prašomą bausmės rūšį – baudą, t. y. vieną iš švelniausių BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių, o atsižvelgusi į visas paminėtas bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir į nukentėjusiojo V. P. apeliacinės instancijos teisme išsakytą nuomonę, kad jis su B. G. susitaikė ir prokuroro skundo nereikia tenkinti, kolegija B. G. nustato mažesnį nei prašoma apeliaciniu skundu baudos dydį – artimą minimaliam įstatymo nustatytam šios bausmės rūšies dydžiui (BK 47 str. 3 d. 2 p.). Taigi prokuroro apeliacinį skundą kolegija tenkina iš dalies.

Prokuroro prašymas panaikinti B. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – netenkinamas, kadangi skundžiamu nuosprendžiu B. G. kardomoji priemonė palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o apeliacinės instancijos teismo priimamas nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos (BPK 336 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendį, kuriuo B. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

B. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą.

Daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę su garso įrašu – sunaikinti.