Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. N. priteista R. U. 2 179,58 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 37,10 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuteistas už tai, kad jis nuo 2007 m. balandžio 10 d. iki 2007 m. balandžio 12 d. 4 val. tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio R. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius D. U. į rankas ir kojas, taip padarė poodines kraujosruvas rankose ir kojose, bei ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, taip padarė stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, abiejų akių vokuose, skruostuose ir smakre, kraujosruvomis kaktos, smilkinių ir pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, galvos smegenų kamiene, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės ir pakaušinės skilčių dangalu bei po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių skilčių dangalais, kas komplikavosi dėl galvos smegenų suspaudimo po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui ir galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nukentėjusioji dėl sužalojimų visumos mirė.

Apelianto nuomone, byloje nėra duomenų, kad sužalojimai D. U. galvoje, dėl kurių įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis, galėjo būti padaryti 2007 m. balandžio 11 d. vakare arba į 12 naktį. Jis nežino, kas galėjo D. U. į galvą suduoti smūgius ir padaryti sužalojimus. Apelianto teigimu, po tokių sužalojimų padarymo turėjo likti grumtynių pėdsakų, tačiau ant jo rūbų nužudytosios kraujo pėdsakų nebuvo rasta. Taip pat nebuvo rasta biologinių pėdsakų jo panagėse ir D. U. nagų nuokarpose.

Teismas nesiaiškino, kam priklauso kraujo pėdsakas, kuris buvo rastas ant spintelės stalčiaus. Apelianto nuomone, ši aplinkybė svarbi, nes, pagal specialisto išvadą, šis kraujas jam nepriklauso, todėl yra jį teisinanti aplinkybė. Nuteistojo teigimu, visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai. Todėl prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį, nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. N. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Apeliantas skunde neigia nužudęs D. U. ir nurodo, jog to niekada neprisipažino, su D. U. dažnai konfliktuodavo ir netgi buvo ją sumušęs, tačiau nužudyti niekada nenorėjo. Pažymi, kad prieš kelias dienas iki mirties nukentėjusioji buvo nukritusi nuo laiptų, susižalojo ir skundėsi galvos skausmais. Prisipažįsta, jo D. U. mušė 2007 m. balandžio 9 d., tačiau balandžio 11 d. vakare jos nemušė. Liudytojas R. V. teisme patvirtino, kad 2007 m. balandžio 11 d. kambaryje jokio triukšmo negirdėjo, o R. S. parodymai yra nenuoseklūs. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitoje vietoje arba ją namuose galėjo sužaloti kiti asmenys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad šiuos nuteistojo skundo motyvus paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Tai, kad nukentėjusioji galėjo mirti nuo sužalojimų, atsiradusių nukritus jai nuo laiptų, iškritus iš lovos ar pargriuvus, prieštarauja specialisto išvadų duomenims, taip pat specialisto parodymams teisme. Specialisto išvadoje Nr. M 248/07 (05) nurodoma, kad D. U. mirė dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, abiejų akių vokuose, skruostuose ir smakre, kraujosruvomis kaktos, smilkinių ir pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės ir pakaušinės skilčių dangalu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių skilčių dangalais, kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, tai komplikavosi dėl galvos smegenų suspaudimo po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui (230 g), galvos smegenų pabrinkimu. Galvos sužalojimai bei poodinės kraujosruvos rankose ir kojose D. U. padaryti prieš mirtį vienu metu, paveikus kietu, buku daiktu. Prieš mirtį D. U. buvo gėrusi alkoholinių gėrimų, lavono kraujyje rasta 2,33 promilės alkoholio (t. 1, b. l. 27-28). Specialisto išvadoje Nr. M 248 a/07 (05) papildomai nurodoma, kad D. U. mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Sužalojimai nukentėjusiajai padaryti tiesioginiais smūgiais. Poodinės kraujosruvos plaštakose ir dešiniame dilbyje galėjo atsirasti D. U. ginantis nuo smūgių. Po padarytų galvos sužalojimų D. U. galėjo gyventi nuo keleto minučių iki keleto valandų. Sužalojimai nukentėjusiajai padaryti ne mažiau kaip keturiolika, o sužalojimai galvoje - ne mažiau kaip šešiais smūgiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais ar spardant (t. 1, b. l. 30-31). Teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertas Gintautas Serbenta patvirtino savo išvadas ir parodė, kad D. U. sužalojimai išsidėstę įvairiuose galvos paviršiuose, o ne vienoje plokštumoje. Toks sužalojimų išsidėstymas nėra būdingas momentiniam kritimui nuo laiptų, atsitrenkimui į baldus ar grindis. Negalima teigti, kad vien nuo nukritimo ar atsitrenkimo atsirado tokie sužalojimai. Šie sužalojimai atsirado sudavus į skirtingas galvos plokštumas. Pagal kraujosruvų spalvą galima nustatyti, kad smūgiai buvo suduoti ne daugiau kaip prieš 2 paras iki mirties, kraujosruvos buvo tik neseniai atsiradusios, o senų nebuvo. Ant D. U. kūno rasti sužalojimai buvo padaryti vėliau nei 2007 m. balandžio mėn. 5 d. D. U. galėjo būti sumušta balandžio 10 d. vakarą ar naktį iš 10 į 11 d., arba 11 d. anksti ryte, ji po šių sužalojimų galėjo vaikščioti parą ar dvi (t. 2, b. l. 130-131). Liudytojų R. S. ir R. V. parodymai taip pat paneigia tą aplinkybę, kad D. U. galėjo susižaloti krisdama nuo laiptų. Priešingai, jie parodė, kad D. U. nebuvo nukritusi nuo laiptų (t. 1, b. l. 94-99, 115-121). Be to, iš įvykio vietos pažiūros protokolo ir jo priedų - fotolentelės matyti, kad laiptai, nuo kurių neva nukrito D. U. , yra labai statūs, o jų apačioje yra labai maža aikštelė, visai šalia kurios yra langų stiklai (t. 1, b. l. 11-25). Todėl krisdama nuo tokių stačių laiptų nukentėjusioji būtų išdaužusi ir lango stiklą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo motyvas, kad D. U. galėjo susižaloti dėl to, jog nukrito nuo laiptų, yra nepagrįstas. Nors nuteistasis R. N. teigia, kad jis D. U. mušė tik 2007-04-09, tačiau ir šis jo teiginys yra abejotinas, kadangi teismo medicinos ekspertas teisme parodė, jog D. U. padaryti sužalojimai buvo padaryti vėliau nei 2007-04-09.

Teisme apklausta liudytoja E. V. parodė, kad 2007-04-11 buvo užėjusi pas vyro brolį R. V. , matė, kad D. U. veidas buvo labai ištinęs, mėlynas, jos akių beveik nesimatė. Dalia (t. y. nužudytoji U.) pasakė: „Matai, kaip man kliuvo,“- ir galva mostelėjo į R. N. pusę. Iš to E. V. suprato, kad tai R. N. ją sumušė (t. 2, b. l. 129-130). Tai, kad nukentėjusioji buvo sumušta jau 2007 m. balandžio 11 d., taip pat parodė ir liudytojai R. S. , R. V. , J. V. ir nepilnamečiai liudytojai G. V. , L. K. . Jie taip pat parodė, kad dieną prieš 2007 m. balandžio 11 d. D. U. nebuvo sumušta. Minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadomis bei jo parodymais nustatytas aplinkybes, kad D. U. sužalojimai galėjo būti padaryti ne daugiau kaip prieš dvi paras iki mirties. Iš teismo medicinos specialisto G. Serbentos paaiškinimų apeliacinio proceso metu matyti, kad D. U. išoriniai matomi sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti laikotarpiu nuo kelių valandų iki dviejų parų. Tačiau vidiniai procesai, dėl ko D. U. pradėjo vystytis kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės ir pakaušinės skilčių dangalu, po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių skilčių dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, galvos smegenų pabrinkimu, galėjo prasidėti vėliau, t. y. 6-12 val. iki lavono tyrimo pradžios (2007-04-12 11 val.). Byloje nustatyta, kad D. U. po jai padarytų sužalojimų kurį laiką buvo sąmoninga, vaikščiojo ir bendravo su kitais asmenimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir inkriminavo R. N. šio nusikaltimo padarymo laiką. Teismo medicinos specialisto išvada ir G. Serbentos paaiškinimai teisme neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes tik nepakankamai išsiaiškino teismo posėdžio metu, nes paviršutiniškai ir neatidžiai apklausė ekspertą G. Serbentą. Ši klaida buvo ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nepilnamečio liudytojo L. K. parodymais. Šis liudytojas teisme parodė, kad 2007 m. balandžio 11 d., t. y. dieną prieš D. U. mirtį, apie 10 valandą ryto ir apie 10.30 valandą vakaro buvo atėjęs į namus, kur gyveno R. N. ir D. U. . Jis matė, kad nukentėjusiosios veidas ištinęs ir mėlynas. Tą dieną jie gėrė degtinę, begeriant Dalia kažką pasakė ir R. N. ranka jai trenkė per veidą, dėl ko ji galva trenkėsi į spintą. Tuomet D. pasiėmė pusę butelio degtinės ir nuėjo į kambarį. Vakare, apie pusę vienuoliktos vakaro, L. K. mama paprašė, kad jis parneštų jai cigaretę, todėl liudytojas vėl buvo nuėjęs į R. S. namus. Tada L. K. matė, kaip R. N. kumščiu trenkė D. U. į galvą (t. 1, b. l. 105-109, t. 2, b. l. 128-129). Šie L. K. parodymai atitinka R. V. , R. S. , J. V. ir R. V. parodymus, kuriais jie taip pat nurodė, kad 2007 m. balandžio 11 d. R. N. , D. U. , R. V. , R. V. ir J. V. gėrė alų. Nors šie liudytojai nenurodė, kad 2007 m. balandžio 11 d. R. N. sudavė smūgius D. U. , tačiau L. K. , skirtingai nei kiti liudytojai, įvykius stebėjo blaivus, todėl jis geriau atsimena aplinkybes, juo netikėti nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu L. K. buvo apklaustas kaip liudytojas 2007-08-28 du kartus, vieną iš jų – pas ikiteisminio tyrimo teisėją, laikantis nepilnamečio liudytojo apklausai keliamų reikalavimų (t. 1, b. l. 105-109). Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuoseklūs, neprieštarauja kitų liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Apelianto teiginiai, jog D. U. galėjo būti sužalota ne namuose arba ją namuose galėjo sužaloti kiti asmenys, yra visiškai nepagrįsti. Byloje esančiais liudytojų parodymais nustatyta, kad R. N. neleisdavo D. U. vienai niekur net trumpam išeiti. Taip pat nustatyta, kad keletą dienų prieš savo mirtį D. U. visur vaikščiojo kartu su D. N. . Teismas laiko, kad R. N. versija, jog D. U. sužaloti galėjo kas nors kitas namuose, yra išgalvota ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nustatyta, kad D. U. su R. V. niekada nekonfliktavo, netgi atvirkščiai - kai R. N. mušdavo D. U. , ji bėgdavo į R. V. kambarį, kad išvengtų nuteistojo smurto. Tiek R. S. , tiek R. V. parodė, jog namų durys naktį būdavo užkabinamos iš vidaus. Be to, R. V. teisme parodė, kad jeigu kas nors naktį iš balandžio 11 į 12 dieną būtų atėjęs į namus, kieme būtų lojęs šuo (t. 2, b. l. 126). Taip pat neįtikinamas nuteistojo teiginys, kad D. U. galėjo naktį viena kur nors išeiti. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad žuvusioji D. U. anksčiau niekada to nedarė. Be to, specialisto išvada yra nustatyta, kad jos kraujyje buvo rasta 2,33 promilės etilo alkoholio ir tai gyvam žmogui atitinka vidutinį girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 28). Todėl neįtikėtina, kad būdama tokia girta D. U. naktį kur nors buvo išėjusi iš namų. Nuteistasis skunde kelia tik abejones, tačiau byloje nėra ir nuteistasis teismui nepateikė jokių objektyviai patvirtinančių duomenų apie tai, kad D. U. naktį kažkur buvo išėjusi iš namų ar ją sumušė kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Liudytojų R. S. ir R. V. prieštaringi parodymai apie triukšmą, lauko durų užrakinimą ar užkabinimą kabliuku nėra esminiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėti liudytojai kelias dienas girtavo, todėl jų parodymais teismas tiki ir vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Apelianto mano, po tokių sužalojimų ant D. U. kūno turėjo likti grumtynių pėdsakų, tačiau ant jo rūbų nužudytosios kraujo pėdsakų nebuvo rasta. Taip pat nebuvo rasta biologinių pėdsakų nuteistojo panagėse ir priešingai – D. U. nagų nuokarpose. Iš specialisto išvados Nr. S 213/07 (01) matyti, kad ant paklodės, pagalvės užvalkalo ir D. U. megztinio yra D. U. kraujas su 99,999999999 procento tikimybe. R. N. rankų nagų nuokarpose su panagių turiniu yra R. N. DNR su 99,999999999 procento tikimybe. Ant R. N. džinsinių kelnių ir striukės yra žmogaus kraujo pėdsakų, tačiau kam jie priklauso, nustatyti negalima, nes negautas DNR reakcijos produktas. D. U. nagų nuokarpose su panagių turiniu biologinės kilmės pėdsakų, tinkančių asmeniui identifikuoti, nerasta. Ant kitų tyrimui pateiktų R. N. drabužių - kepurės, megztinio, sportinių batų - žmogaus kraujo nerasta (t. 1, b. l. 48-59). Tai reiškia, kad ant kai kurių R. N. drabužių buvo rasta žmogaus kraujo, tik tyrimas negalėjo nustatyto jo priklausomybės. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertas Gintautas Serbenta nurodė, kad iš ant D. U. kūno rastų sužalojimų niekur nekraujavo (t. 2, b. l. 122-123), todėl teismas mano, jog kraujo dėmės galėjo atsirasti kitu laiku, o ne tada, kai buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių ji mirė. Tas faktas, kad kambaryje, kuriame gyveno R. N. ir D. U. , buvo rasta kito asmens kraujo, kuris nepriklauso R. N. , nei teisina nei kaltina nuteistąjį, kadangi byloje nėra aiškus nei jo atsiradimo laikas, nei kitos aplinkybės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad sužalojimus, kurie buvo D. U. mirties priežastimi, padarė kiti byloje nenustatyti asmenys.

Apibendrindamas nustatytas byloje aplinkybes bei įrodymus teismas konstatuoja, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, rodančių, kad R. N. tyčia sužalojo D. U. , kuri nuo patirtų galvos sužalojimų visumos mirė, ir taip ją tyčia nužudė. Tačiau byloje nustatytų netiesioginių įrodymų visuma leidžia neginčijamai konstatuoti, kad būtent R. N. tyčia rankom ir kojom sudavė D. U. smūgius į rankas ir kojas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas rankose ir kojose, bei ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, tuo padarydamas stiprų galvos sumušimą, dėl kurio nukentėjusioji mirė. Byloje surinktų ir ištirtų, nors ir netiesioginių, įrodymų visuma neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados būtų pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Įrodinėjimo procese netiesioginiais įrodymais nustatomos tokios aplinkybės, kurioms nustatyti trūksta tiesioginių įrodymų. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad Panevėžio apygardos teismas, R. N. skirdamas bausmę, iš esmės tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, ir galutinė nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Panevėžio apygardos teismas, skirdamas R. N. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), nusikaltimas yra baigtas ir padarytas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir negrįžtami padariniai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino R. N. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, ankstesnis teistumas išnykęs). Pirmosios instancijos teismas R. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė R. N. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę neperžengdamas sankcijos vidurkio ribų (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Teisėjų kolegijos nuomone, ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. N. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.