- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-27
- Bylos Nr.
- I-921-386/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00375-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde nurodo, jog atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ir nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Tauragės apskrities VPK) areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose Nr. 3, 4, 7, minėtos kameros buvo perpildytos, neatitinkančios minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimų. Teigia, kad tų kamerų langai iš stiklo blokelių, į jas nepatekdavo dienos šviesa, dieną ir naktį degė 45 vatų stiprumo lemputė. Nurodo, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, vietoje tualeto įrengta tik skylė grindyse, neizoliuota nuo kameros durų, o kadangi dauguma prižiūrėtojų moterys, tai sukėlė jam nepatogumų ir pažeidė jo privatumą. Taip pat teigia, kad kamerose pagal higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus neįrengtos tualeto reikmenų spintelės, veidrodis, neįrengta ištraukiamoji ventiliacija, iš tualetų sklisdavo smarvė. Nurodo, jog kameros buvo drėgnos, veisėsi pelėsis, tarakonai, blakės, pelės. Teigia, jog nei vienoje iš kamerų, kuriose laikytas, neatlikta dezinfekcija, deratizacija, dezinsekcija, o duše neįrengti purkštukai, praustis buvo galima tik prijungus guminę žarną, nebuvo pertvarų, todėl neužtikrintas jo privatumas.
Pareiškėjo teigimu, jis dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, blogai miegojo, jį kankino nemiga ir dėl to pablogėjo sveikata. Pareiškėjas pažymi, kad papildomų nepatogumų patyrė dėl parazitų gausos, nes dažnai reikėdavo išmesti maistą, be to tekdavo valgyti šalia smirdančio tualeto.
Pareiškėjas prašo priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš kurios 500,00 Eur už jo laikymą netinkamomis higienos sąlygomis ir 500,00 Eur už minimalaus ploto reikalavimo pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsakovė argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus, o pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Nurodo, jog pareiškėjas Tauragės apskrities VPK areštinėje atskirais laikotarpiais laikytas iš viso 27 paras, kamerose Nr. 2 ir Nr. 5. Nurodo, jog areštinėje nuolat atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos ir Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, jeigu randami trūkumai, jie nedelsiant pašalinami. Nurodo, jog areštinėje yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro, kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, 100 x 142 cm pločio, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120 - 130 cm aukščio pertvara. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte nenuryti apšvietimo neatitikimai, todėl nėra pagrindo teigti, kad apšvietimas neatitinka higienos normų. Pažymi, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per dieną nuolat kinta, pasivaikščiojimo, medicininių apžiūrų, prausimosi duše metu asmenys kamerose nebūna, taip pat jie konvojuojami, vežami į ikiteisminio tyrimo įstaigas, teismus, todėl kamerose likusiems asmenims tenka daugiau ploto. Atsakovės atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinėje laikytas trumpą laiką, jam negalėjo kilti tokie išgyvenimai ir nepatogumai, kad būtų galima konstatuoti pažeidimus. Nurodo, jog kenkėjų naikinimą ir patalpų dezinfekciją ir deratizaciją nuo 2015 m. kovo 19 d. atlieka UAB „Dezinfa“, o pagal graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalą 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. vasario 25 d. ir 2016 m. kovo 15 d. kenkėjų bei parazitų nepastebėta. Taip pat nurodo, jog pareiškėjas neteikia jokių tariamai patirtos žalos įrodymų, o dėsto bendro pobūdžio abstrakčius teiginius, kurių neužtenka neturtinės žalos konstatavimui (b. l. 20-24).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo S. K. reikalavimo priteisti jam 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir kai kurie higienos normų reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas: kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,77 kv. m., nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 5 d. vienas, kameroje Nr. 7, kurios plotas 6,74 kv. m., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 9 d. su vienu asmeniu, kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m., nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 23 d. su vienu asmeniu, kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m., nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. kovo 15 d. su vienu asmeniu (b. l. 26). Iš šių duomenų matyti, jog pareiškėjas Tauragės apskrities VPK areštinėje laikytas 4 paras pažeidžiant nustatytą 5 kv. m. minimalaus ploto reikalavimą, nes vienam kameroje laikomam asmeniui, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą 1,42 kv. m., teko 2,66 kv. m. ploto. Taigi, konstatuotina, jog 4 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1213-624/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nors atsakovės atstovo teigimu, kameroje esančių asmenų skaičius nuolat kinta, jie vedami pasivaikščioti, vežami į teismus ir ikiteisminio tyrimo įstaigas, tačiau šios aplinkybės nepašalina pažeidimo minimalaus ploto aspektu.
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, pareiškėjo laikymo areštinėje metu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Pareiškėjui teigiant, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, jog nors HN 134:2015 sanitarinių mazgų įrengimo areštinės kamerose reikalavimų nereglamentuoja, tačiau visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą, t. y. sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvaromis, o juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) bei atskira patalpų oro šalinimo sistema. Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėtina, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, kt.). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip buvo reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių 2017 m. kovo 28 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-20 taip pat konstatuota, jog Tauragės apskrities VPK areštinių kamerose sanitariniai mazgai atskirti viena ištisine 160–180 cm aukščio nesiekiančia pertvara, nebuvo įrengtų varstomų durų, sanitarinio mazgo erdvė buvo matoma per kameros durų stebėjimo langelį, todėl neužtikrinamas laikomų asmenų privatumas. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.
Pareiškėjas teigia, jog Tauragės apskrities VPK areštinės kamerose per silpnas apšvietimas, nepatenka dienos šviesa ir oras, drėgna, netinkama ventiliacija. Iš pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akto Nr. PA.7-4(24.14.3.7.12) duomenų matyti, kad kameroje Nr. 8 ir Nr. 4, kuriose laikytas pareiškėjas, asmenys patys negali atsidaryti orlaidžių ir vėdinti patalpų, o tai neatitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimų, tačiau jį planuojama pašalinti atlikus rekonstrukciją, kuri numatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-11-30 įsakymu Nr. 5-V-1078 (b. l. 31-36). Pažymėtina, jog HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, todėl nustatytas neatitikimas nelaikytinas pažeidimu, tačiau vertintinas visų galimai pareiškėjo patirtų nepatogumų kontekste. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių 2017 m. kovo 28 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-20 taip pat konstatuota, kad Tauragės apskrities VPK areštinės kamerose nėra tinkamo apšvietimo.
HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, jog laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti, tačiau jam teigiant, kad dušuose neįrengti purkštukai, nusiprausti galima tik prijungus guminę žarną, kad dušuose nebuvo pertvarų, o atsakovės atstovei neteikiant duomenų, paneigiančių kitus pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos, šviesos trūkumo, tinkamo dušų neįrengimo, visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjo teiginius, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atliekama dezinfekcija ir kenkėjų kontrolė, paneigia byloje esantys duomenys. Kenkėjų naikinimą ir patalpų dezinfekciją ir deratizaciją nuo 2015 m. kovo 19 d. atlieka UAB „Dezinfa“ (b. l. 37-42), o pagal graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. vasario 25 d. ir 2016 m. kovo 15 d. išrašus matyti, jog kenkėjų, parazitų, graužikų nepastebėta (b. l. 43-45) ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra užfiksuota, jog kontrolė vykdyta visose areštinės patalpose. Taip pat teismas nepagrįstais vertina pareiškėjo teiginius dėl kenkėjų buvimo maiste, nes, nors byloje ir nėra duomenų, tačiau iš kitų Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtų bylų duomenų matyti, jog maistas ruošiamas ne areštinėje, o laikomiems asmenims tiekiamas jau paruoštas pagal su UAB „Girupis“ sudarytą sutartį tris kartus per parą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga; 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 nuo 2016 m. liepos 1 d. – 380 Eur); pragyvenimo lygį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 4 paras pareiškėjas laikytas areštinėje neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, galimai patirtus nepatogumus naudojantis kameroje įrengtu tualetu, kitus galimus neatitikimus ir patirtus nepatogumus, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, nenustačius kitų pažeidimų, tai, jog pareiškėjas laikytas areštinėje trumpą laiką, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą) neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, tačiau jų neindividualizuojant, o dėstant tik bendro pobūdžio teiginius ir perrašant teismų praktiką, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 40 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 punktu. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
iš dalies patenkinti pareiškėjo S. K. skundą;
priteisti pareiškėjui S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato;
atmesti skundą kitoje dalyje kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.