- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-271-350-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- D. V.
- Advokatai
- Arvydas Martinkevičius
Teisėjas Donatas Jatužis Baudžiamoji byla Nr. 1A – 271– 350 / 2008
2008 m. birželio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,
nuteistajam D. V.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 35 MGL- 4375 ( keturių tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt penkių ) litų bauda. Iš D. V. priteista 5000 Lt ( penki tūkstančiai litų ) neturtinės žalos A. K..
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
D. V. nuteistas už tai, kad 2006 metų gruodžio 21 dieną 17 val. 35 min. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) nereguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172 punktų reikalavimus, o būtent: sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, važiuodamas didesniu nei leistinas mieste greičiu, t.y. apie 64,5 km/h, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines eismo sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui t.y. pėsčiajai A. K. išėjus į važiuojamąja dalį ne pėsčiųjų perėjoje vairuotojui iš kairės pusės, nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios, ko pasekoje ją partrenkė, tuo padarydamas A. K. dešinio žastikaulio, dešinio blauzdikaulio išorinio gumburo lūžius, muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kairiajame smilkinyje, galvos smegenų sukrėtimą - nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. V. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė ir netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, t.y. jo veiksmai pagal LR BK 281 str. 1 d. kvalifikuoti neteisingai. Pagal šį straipsnį asmuo atsako tik tuomet kai vairuodamas transporto priemonę pažeidžia kelių eismo saugumo taisykles ir to pasekoje įvyksta eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata. Tačiau teismas nuosprendyje nenurodė jokių pagrįstų argumentų, įrodančių jo kaltę, vairuojant kelių transporto priemonę, pažeidus kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas buvo neišsamus ir neobjektyvus, padarytos išvados pateiktos nevisapusiškai atlikus byloje esančių duomenų analizę, netiriant ir nesiaiškinant įrodomosios informacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Toks teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, pažeidžiantis proceso teisingumo (LR Konstitucijos 31 str. 2 d., LR BPK 44 str. 5 d.), teismo nešališkumo (LR Konstitucijos 31 str. 2 d., 109 str.) bei protingumo ir sąžiningumo principus.
LR BK 281 str. 1d. norma yra blanketinė, kurios turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklių 53 bei 172 punktai. Priimdamas nuosprendį dėl šių KET pažeidimo teismas nesilaikė objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, tuo pažeisdamas esminius LR BPK 20 str. reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje dėl įrodinėjimo taikymo teismų praktikoje nurodoma, jog įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys visus LR BPK 20 str. reikalavimus. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Remiantis šiuo išaiškinimu, jo kaltė buvo vertinama neobjektyviais duomenimis, kurie pažeidė teisės aktų nuostatas, teisingumo bei protingumo principus. Jo kaltė dėl viršyto greičio buvo vertinama remiantis neteisėtai bei neteisingai atliktu ir surašytu eismo įvykio vietos ir apžiūros protokolu bei neobjektyviais duomenimis paremta sąlygine Lietuvos teismo Ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. 11Š-140 (07). Ta aplinkybė, jog po susidūrimo su nukentėjusiąja nebestabdė, automobiliui pririedėjus prie kelkraščio vėl spaudė stabdį – iš esmės turėjo įtakoti išvadą apie jo važiavimo greitį. Teisme ekspertas taip pat pripažino, jog po smūgio nestabdant (arba stabdant mažesniu ar didesniu intensyvumu), apskaičiuojamas greitis iš esmės keistųsi.
Iš eismo įvykio vietos bei apžiūros protokolo ir jo priedų duomenų bei teisiamojo posėdžio protokolo yra matyti, kad nustatinėjant matomumą buvo pažeistos esminės procesinės taisyklės ir teisingumo bei protingumo principai. Protokole nurodyta, kad „<...> matomumas tamsiu paros metu iš vairuotojo vietos iki kliūties įjungus tolimąsias ir artimąsias žibintų šviesas 80m. <...>“. Remiantis KET 139p. vertinti matomumą miesto teritorijoje sutapatinant artimas ir tolimas žibintų šviesas yra neobjektyvu ir neprotinga. Be to, atliekant matavimą, nors ir buvo pasitelkti statistai (jų asmeniniai duomenys nebuvo užfiksuoti, kas verčia abejoti tyrimo teisingumu ir sąžiningumu), šalia jų stovėjo vienas iš policijos pareigūnų, vilkintis apranga su šviesą atspindinčiomis juostomis, ko pasekoje jis buvo suklaidintas ir netinkamai nurodė matavimui reikalingą objekto pastebėjimo momentą. Matuojant matomumą, kartu su juo važiavęs policijos pareigūnas nenurodė, kokius konkrečiai žmones jis turi matyti, todėl jis davė ženklą pamatęs policijos pareigūną su šviečiančiomis juostomis. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo su atšvaitais tokiomis prastomis oro sąlygomis matėsi kur kas geriau nei jokių atšvaitų neturėjusi nukentėjusioji A. K.. Specialisto išvadoje teigiama, jog „pagal ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius objektyvius duomenis (nėra užfiksuotų automobilio ratų stabdymo pėdsakų) apskaičiuoti konkretų automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), važiavimo greitį negalima. Priimant (pagal užduotyje nurodytus įtariamojo parodymus), kad automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), buvo stabdomas 11,10m atstumu iki (duomenys neskelbtini) gatvės šiaurinio bortelio iki jo sustojimo vietos, tuomet duotomis kelio sąlygomis jo važiavimo greitis, betarpiškai prieš stabdymą, galėjo būti apie 64,5km/h“. Tokioje išvadoje aiškiai nurodoma, kad pagal byloje esančius duomenis važiavimo greičio apskaičiuoti negalima. Teismas, savo nuosprendį grįsdamas LR BPK 20 str. reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, pažeidė ir esminį baudžiamojo proceso nekaltumo prezumpcijos principą (LR Konstitucijos 31 str. 1 d., LR BPK 44 str. 6 d.), kurio vienas iš aspektų – visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Teismas savo nuosprendyje pripažino, jog prieš eismo įvykį jis prasilenkė su priešpriešais važiavusiu ir jį apakinusiu automobiliu. Būtent dėl apakinimo šviesomis jis laiku nepamatė ir negalėjo pamatyti į jo kelio važiuojamąją dalį išėjusios nukentėjusiosios.
Duodamas parodymus teisme, ekspertas autotechnikas K. G. konstatavo, kad pateikti duomenys apie apakinimą privalėjo būti vertinami darant eksperimentą. Tačiau ši aplinkybė, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo nuosprendžiu buvo ignoruojama. Negali būti teigiama, kad iškilus grėsmei eismo saugumui jis nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo ar apvažiuoti pėsčiąją, nes ją pamatė prieš pat smūgį, kuomet, nors ir dedant visas pastangas, išvengti smūgio jau nebebuvo galima.
LR BK 281 str. 1 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti ne tik pačią pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir atsiradusius žalingus padarius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Motyvuojamoje teismo nuosprendžio dalyje neteisingai ir nepagrįstai konstatuojama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma parodo pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti dėl jo veiksmų. Tačiau teismas taip pat nurodė, jog pačios nukentėjusiosios A. K. veiksmai – tamsiu paros metu ėjo į kitą gatvės pusę ne pėsčiųjų perėjoje, artėjant atvažiuojančiam automobiliui (duomenys neskelbtini) nesustojo ant įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, o įžengė į šio automobilio eismo juostą, sudarydama sunkiai pastebimą kliūtį, t.y. techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei sąlygojo jo kilimą. A. K. savo neatsargiais veiksmais pažeidė KET 53p., taip pat 87p., 89p., 90p. reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių eismo įvykiui išvengti, klaidingai suvokė aplinką ir sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, eidama ne pėsčiųjų perėja neįsitikino eismo saugumu, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės, o matydama, kad gali nespėti pereiti važiuojamosios dalies nesustojo ant įsivaizduojamos skiriamosios linijos, kad galėtų pereiti kelią tik įsitikinusi, kad eiti saugu. Dėl šių aplinkybių jis negali būti pripažintas kaltu.
Teismas visiškai nepagrįstai vertino jo parodymus kaip nenuoseklius, prieštaraujančius ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims, o A. K. parodymus, ignoruodami specialisto V. D. duotą išvadą ir ligos istoriją dėl nukentėjusiosios, įvertino kaip objektyvius, teisingus, nuoseklius, neprieštaraujančius tarpusavyje bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Byloje nukentėjusioji A. K. jam ir civiliniam atsakovui AB (duomenys neskelbtini) pareiškė 10 000Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Civilinis atsakovas AB (duomenys neskelbtini) A. K. atlygino 1726,40 Lt patirtos neturtinės žalos. A. K. įstatyminis atstovas A. K. civilinį ieškinį mažino iki 8273,60 Lt. Teismas atsižvelgdamas į nukentėjusiosios didelį neatsargumą dėl eismo įvykio, sumažino civilinio ieškinio sumą iki 5000 Lt. Jo teigimu, toks reikalavimas yra neteisingas ir nepagrįstas, nes įstatyminis nukentėjusiosios atstovas savo reikalavimą motyvavo tuo, jog po įvykio A. K. patyrė didelį fizinį skausmą, emocinę depresiją, turėjo naudotis kitų žmonių pagalba ir priežiūra, iki šiol kyla didžiulė depresija ir baimė, tapo nerami, ji negalinti vaikščioti ir pilnai savimi pasirūpinti, šio autoįvykio pasekmės neatitaisomos, nors iš 2007m. lapkričio 29d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 110a/07 (05) duomenų matyti, kad nukentėjusiajai 1998-02-02 diagnozuota kairiojo sėmeninio nervo neuropatija, 1998-03-23 – stuburo osteochondrozė, 2000-12-29 – discirkuliacinė encefalopatija, ir remiantis šių ligų medicininiais aprašymais matyti, jog jos pasireiškia tokiais požymiais: kalbos sutrikimais, nesiorientavimu erdvėje, nuotaikų pakitimais, silpnumu, dubens ir šlaunų sričių raumenų atrofija, įvairių kūno sričių skausmais, miego sutrikimu, psichiniu-emociniu nuovargiu, atminties sutrikimu ir panašiai. Be to, specialisto – teismo psichiatro V. D. 2008m. vasario 26d. patektoje išvadoje yra nurodyta, jog nuo 1999m. A. K. sirgo lėtine išemine smegenų liga ir pagal įrašus matyti, jog liga banguojanti ir gali būti paūmėjimai, psichikos sutrikimai atsirado 2007m. gegužės mėn., nustatyta, kad nepatikslinta senatvinė dimensija; nors ir būtų paskirta ekspertizė, psichiatrai nelabai galėtų atsakyti, ar tarp įvykio ir dabartinės nukentėjusiosios sveikatos būklės yra priežastinis ryšys. Taigi, akivaizdu, kad visi civilinio ieškovo nurodyti nukentėjusiosios neva po autoįvykio atsiradę sveikatos būklės sutrikimai tėra įsisenėjusių ligų, o kartu ir senatvės požymiai. Todėl teismo sprendimas priteisti iš jo A. K. naudai neturtinės žalos atlyginimą yra neteisėtas bei nepagrįstas ir turi būti panaikintas.
Remiantis jau išsakytais argumentais, jo kaltė nebuvo pagrįsta LR BPK 20str. kriterijus atitinkančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos esminės įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, todėl teismo nuosprendis naikintinas ir turi būti priimtas jo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokuroras- atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
D. V. apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, kad jis betarpiškai prieš įvykį važiavo didesniu nei leistinas mieste apie 64,5 km/h greičiu, yra teisingas.
Apylinkės teismas tokią savo išvadą grindė išimtinai specialisto autotechniko išvada, kuri padaryta remiantis tik nuteistojo parodymais, duotais 2007-03-30 parodymų patikrinimo vietoje metu, kad pėsčiąją pastebėjo būdamas 11,1 m. nuo šiaurinio (duomenys neskelbtini) gatvės krašto ir iš karto pradėjo stabdyti (b.l.58-60). Tačiau 2007-03-15 apklaustas įtariamuoju D. V. parodė, kad pėsčiosios šešėlį pastebėjo per 4-5 metrus nuo jo automobilio ir spaudė stabdžio pedalą (b.l. 56-57). Duodamas parodymus teisme jis nurodė, kad pėsčiąją pamatė tik jos atsitrenkimo į automobilį metu, o po to automobilį specialiai patraukė į kelkraštį (b.l.171).
Iš išdėstyto matyti, kad D. V. apie atstumus iki pėsčiosios, kai jis sureagavo į kliūtį, viso proceso metu davė skirtingus parodymus. Taip pat apklausiamas teisme jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu visiškai nesiaiškintą aplinkybę apie automobilio sustojimo aplinkybes.
BPK 20 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Šiuo atveju apelianto parodymų jokiais procesiniais veiksmais patikrinti neįmanoma, todėl nėra jokios galimybės nustatyti, kurie D. V. parodymai yra teisingi.
Specialistas savo išvadoje nurodė, kad pagal byloje esančius objektyvius duomenis apskaičiuoti konkretų automobilio važiavimo greitį negalima ir nėra galimybės nustatyti, kurie iš nuteistojo parodymų dėl aplinkybių, iš kurių galima daryti išvadą dėl automobilio greičio, yra objektyvūs, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, paneigiančiai D. V. parodymus, kad jis betarpiškai prieš įvykį važiavo mieste leistinu apie 40 km/h greičiu.
Dėl to iš nuosprendžio nustatomosios dalies kaip neįrodyta šalintina aplinkybė, jog D. V. betarpiškai prieš įvykį važiavo didesniu nei leistinas mieste apie 64,5 km/h greičiu (BPK 328 str. 3 p.).
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad D. V. nėra kaltas dėl autoįvykio. BK 281 straipsnyje numatyta vairuojančio transporto priemonę asmens baudžiamoji atsakomybė už autoįvykio metu sukeltas pasekmes, jei šiame įstatyme numatytos pasekmės kilo dėl kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo. Eismo dalyvių elgesį, kad būtų išvengta žalingų padarinių, reglamentuoja Kelių eismo taisyklės (toliau- Taisyklės). Jeigu visi eismo dalyviai besąlygiškai vykdytų šių taisyklių reikalavimus, autoįvykių neturėtų kilti.
D. V. pripažintas kaltu pažeidęs du KET straipsnių- 53 ir 172 - reikalavimus.
53 straipsnis yra Taisyklių III skyriuje, reglamentuojančiame bendrąsias eismo dalyvių pareigas. Šiame straipsnyje nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. Tai reiškia, kad Taisyklės įpareigoja visus eismo dalyvius, tame tarpe ir transporto priemonių vairuotojus, ir pėsčiuosius elgtis taip, kaip nurodyta specialiuose kad būtų išvengta kelių eismo įvykio.
Taisyklių 172 str. nurodyta, kaip vairuotojas privalo pasirinkti transporto priemonės važiavimo greitį. Iš šio straipsnio konstrukcijos matyti, kad tam tikroje teritorijoje nustatytas maksimalus leistinas greitis netapatinamas su saugiu, kadangi vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį be kita ko turi atsižvelgti į važiavimo ir meteorologines sąlygas, apsprendžiančias matomumą. Taip pat vairuotojas dėl susidariusių aplinkybių, ypač bloginančių matomumą, privalo sulėtinti greitį, o prireikus- ir sustoti.
Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, būtent aplinkybė, jog D. V. nepasirinko saugaus greičio nevykdydamas Taisyklių 53 ir 172 straipsnių reikalavimų buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykio kilimu.
D. V. nurodė, kad pėsčioji į jo automobilio priekinės dalies kairę pusę atsitrenkė betarpiškai iš karto po to, kai jis prasilenkė su iš priekio važiavusiu ir savo šviesomis jį apakinusiu automobiliu. Tokie nuteistojo parodymai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.
Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad pagal A. K. nustatytų sužalojimų pobūdį, ji ėjo D. V. iš kairės (b.l.35). Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir pati A. K., parodžiusi, jog ji ėjo iš parduotuvės, kuri yra į rytus nuo sankryžos. To neginčija ir D. V.. Esant šioms aplinkybėms, prieš atsitrenkdama į D. V. automobilį A. K. turėjo pereiti visą D. V. priešpriešinę važiavimo juostą. Kadangi automobilis, kuris važiavo D. V. iš priekio ir jį apakino, A. K. nekliudė, akivaizdu, jog ji į gatvės važiuojamąją dalį išėjo šiam automobiliui pravažiavus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad priklausomai nuo apelianto vairuojamo ir iš priekio važiavusio automobilių greičių, po jų prasilenkimo iki pėsčiosios partrenkimo D. V. pėsčiąją matyti nekliudė jokios kliūtys.
Iš specialisto autotechniko išvados, padarytos atsižvelgiant į D. V. parodymus apie pėsčiosios kontakto su automobiliu vietą matyti, kad A. K. iki to momento gatvės važiuojamąja dalimi buvo nuėjusi apie 5,4 metro. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pėsčiosios ėjimo greitis atsižvelgiant į jos amžių galėjo būti ne didesnis kaip 4,2 km/h, t.y. apie dešimt kartų mažesnis nei D. V. automobilio. Vadinasi, per laiką, kurį A. K. iki partrenkimo judėjo gavės važiuojamąja dalimi, D. V. vairuojamas automobilis nuvažiavo apie 54 metrus. Specialistas išvadoje taip pat nurodė, kad automobilio minimalus sustojimo kelias važiuojant 40 km/h greičiu nuo sureagavimo stabdymui iki visiško sustojimo yra 29,7 m, t.y. žymiai mažesnis nei buvo atstumas iki pėsčiosios jos išėjimo į gatvės važiuojamąją dalį metu- kada pėsčioji automobilio vairuotojui tapo kliūtimi, į kurią pastarasis privalėjo reaguoti. (b.l. 47-51)
D. V. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, taip pat ir apeliaciniame skunde teigia, jog jis pėsčiosios nematė ir negalėjo matyti dėl to, kad jį apakino iš priekio važiavęs automobilis. Taisyklių 172 str. nurodyta, kad „vairuotojas privalo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jei to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad priešais važiuojantis automobilis vairuotoją apakina gerokai anksčiau nei transporto priemonės prasilenkia, šiuo atveju D. V. akivaizdžiai šią taisyklę pažeidė- dėl akinimo pablogėjus matomumui taip, kad jis nebegalėjo matyti kelio, kuriuo važiavo, iš karto po to nesustojo, ir net nemažino greičio iki pat kontakto su pėsčiąja. Jei šio Taisyklių reikalavimo apeliantas būtų laikęsis, autoįvykio būtų išvengęs.
Taip pat D. V. teigia, jog įvykio metu buvo nepalankios ir meteorologinės sąlygos bei blogas vietos, kurioje įvyko eismo įvykis, apšvietimas ir tai jam taip pat trukdė laiku pamatyti pėsčiąją, o iš karto po įvykio atliktas matomumo testas yra neobjektyvūs. Šie argumentai taip pat nepagrįsti. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kodėl atmeta D. V. parodymus apie matomumo tikrinimo rezultatus ir su šiais motyvais kolegija visiškai sutinka. Be to, liudytojas A. Š. parodė, kad jis iš karto po įvykio, kai dar nebuvo nei policijos nei medikų, važiuodamas A. M. gatve iš kitos pusės nei važiavo D. V., pamatė važiuojamojoje dalyje gulintį žmogų ir dėl to sustojo nepavažiavęs iki jo apie 10 metrų (b.l.172-173). Šio liudytojo parodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, kad matomumas įvykio vietoje buvo pakankamai geras tam, kad važiuodamas saugiu greičiu D. V. turėjo visas galimybes išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios.
Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo išvada, jog tarp apelianto padaryto Taisyklių pažeidimo ir autoįvykio yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281 str. 1 d.
Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo motyvais dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Kadangi apeliantui paskirta beveik švelniausia įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis ir atsižvelgiant į D. V. anksčiau padarytus Taisyklių pažeidimus bei jo požiūrį į padarytąją veiką, nors jo padarytų Taisyklių pažeidimų apimtis mažinama, nėra jokio pagrindo mažinti paskirtos bausmės, nes, kolegijos nuomone, sumažinus paskirtą baudą, nebūtų pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai.
Tačiau apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiajai A. K. atlyginimo dydžio klausimą, nepakankamai atsižvelgė į jos pačios didelį neatsargumą ir Taisyklių pažeidimą. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jeigu nukentėjusioji pati būtų laikiusis Taisyklių, autoįvykio taip pat būtų išvengta, t.y. nukentėjusiosios neteisėti veiksmai- tamsiu paros metu ėjo į kitą gatvės pusę ne pėsčiųjų perėja, artėjant automobiliui įžengė į jo eismo juostą tuo sukeldama grėsmę eismo saugumui- taip pat buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykiu bei jo pasekmėmis. Taigi, dėl patirtos neturtinės žalos yra kalta ir pati nukentėjusioji. Apelianto draudimo bendrovė nukentėjusiajai atlygino 1726,40 Lt neturtinės žalos. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nuteistojo ir nukentėjusiosios kaltės dėl kilusių pasekmių santykį, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, draudimo bendrovė nukentėjusiajai atlygino visą apelianto veiksmais padarytą neturtinę žalą, todėl naikinama nuosprendžio dalis, kuria iš apelianto priteista nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimas (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
n u tarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nustatomosios nuosprendžio dalies pašalinti teiginį, kad D. V. važiavo didesniu nei leistinas mieste- apie 64,5 km/h greičiu.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. V. priteista 5000 litų A. K. neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.