Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Emilijos Akelienės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam D.B., jo gynėjui advokatui Juliui Dumbliauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D.B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.B. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 6 d., naktį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav., pagrindiniame kelyje (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto su R.B. metu, tyčia jai sudavė ranka ne mažiau kaip du kartus į veido sritį, po to suduodamas ranka į krūtinės sritį, pastarąją nustūmė nuo pagrindinio kelio į šalia esantį griovį, po ko nukentėjusioji pargriuvo ir gulinčiai griovyje spyrė koja daugiau negu vieną kartą į šoną, dėl ko nukentėjusiajai buvo konstatuota poodinės kraujosruvos akių vokuose bei akių obuolių junginėse, odos nubrozdinimas dešinėje momeninėje srityje ir krūtinės ląstos dešinėje, kairio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio bei kairio II šonkaulio lūžimai, abiejų smilkininių bei kairės pakaušinės smegenų skilčių sumušimai, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis D.B. skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007-09-10 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo netesingai vertindamas ikiteisminio tyrimo medžiagą ir neapklausdamas nukentėjusiosios. Prokuroras pažeidė BPK 293 str. 4 d., kadangi baigiamojoje kalboje rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 11 str. 2 d., jo parodymai išgauti smurtu, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Nei viena specialisto išvada nepatvirtina, kad nukentėjusiajai sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas būtent jo veiksmais. Teismas pažeidė BPK 301 str. reikalavimus, jo kaltę grįsdamas tais įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu. Tai yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu priimant apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje. Tai įrodo ir nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios atstovės N.V. parodymais, nors apklausta ji parodė, kad nieko nežino apie R.B. sužalojimo aplinkybes. Be to, byla buvo išspręsta per 30 minučių, kas taip rodo išankstinę teismo nuomonę. Nepagrįstai ir nemotyvuodamas teismas jį pripažino pavojingu recidyvistu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas D.B. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką bei paskyrė bausmę. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

D.B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007-09-10 nuosprendį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, nes, jo nuomone, teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas (326 str. 1 d. 4 p.) numato galimybę apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Tačiau šališku pirmosios instancijos teismu pripažįstamas tuo atveju, kai pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 str. numatytais pagrindais, o tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme dalyvavo kiti BPK 57 str. 2 d. nurodyti asmenys (posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ar specialistas), kurie negalėjo dalyvauti procese minėtais pagrindais, gali būti panaikintas nuosprendis ir grąžinta byla pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jeigu šių asmenų dalyvavimas sukliudė teismui priimti pagrįstą nuosprendį. Apeliantas skunde nenurodė nei vieno nušalinimo pagrindo (BPK 58 str.), 2007-09-07 teisiamojo posėdžio metu jis nepareiškė nušalinimo nei teisėjui, nei kitiems proceso dalyviams (BPK 59 str.), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl nėra pagrindo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant LR BPK 219 str. reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas LR BPK 233 str. pagrindu išspręsdamas klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, kaltinamojo akto trūkumų, pažeidimų ar kitokių kliūčių, kurios trukdyti nagrinėti bylą teisme, nenustatė (2 t., b.l. 11), pats įtariamasis baigiant ikiteisminį tyrimą ir būdamas kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu neišreiškė prieštaravimų dėl kaltinamojo akto trūkumų.

Nukentėjusiosios R.B. pirmosios instancijos teismas neapklausė dėl objektyvių priežasčių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio dieną, t.y. 2007-04-06 R.B. dėl galvos traumos paguldyta į Vilkaviškio ligoninės reanimacijos skyrių, ligonės būklė sunki, ji nesąmoninga. Tą pačią dieną tolimesniam gydymui išvežta į Kauno medicinos universiteto klinikas (1t., b.l.33). KMUK R.B. diagnozuota sunki galvos trauma, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, smegenų sumušimas su pakraujavimu, veido kaulų lūžimas, veido ir kūno sumušimas, ligonės būklė labai sunki, ją ištiko koma (1t., b.l.42). 2007-05-18 Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojas raštu informavo, kad R.B. gydoma Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, jos būklė sunki, ligonė nebendrauja, negali būti apklausiama, nes neina į kontaktą (1t., b.l.54). Iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nepasveiko, todėl nebuvo realios galimybės ją apklausti teisiamajame posėdyje, kaltinamasis bei jo gynėjas tam neprieštaravo.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai D.B. kaltę grindžia ir jo paties parodymais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remiantis įstatymu pavedama teismui, kurio žinioje yra byla (LR BPK 20 str. 1 ir 2 d.). Duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu privalomos bei absoliučios įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas priimdamas nuosprendį neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamojo parodymus. Jeigu yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmuo davė atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, teisėjas juos išsiaiškina jei šie esminiai. Todėl kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.

Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, ką draudžia baudžiamojo proceso įstatymas. D.B. parodymai duoti teisiamajame posėdyje tik iš dalies skiriasi nuo jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tai nėra esminiai skirtumai, keičiantys bylos esmę. Ikiteisminio tyrimo metu D.B. įtariamuoju buvo apklaustas keturis kartus, jis prisipažino, kad įvykio metu buvo stipriai išgėręs, eidami namo su R.B. smarkiai susiginčijo, du kartus ranka smogė jai į veidą ir pastūmė ją, nuo ko nukentėjusioji nugriuvo į griovį. Priėjęs prie gulinčios griovyje, dar spyrė jai į šoną (1t., b.l. 134-135, 140-141, 145, 148). Savo parodymus D.B. detalizavo 2007-04-18 parodymų patikrinimo vietoje metu (1t., b.l.22-26). Apklaustas 2007-09-07 teisiamajame posėdyje D.B. taip pat nurodė buvęs girtas, kad nukentėjusiajai sudavęs į veidą tik vieną kartą ir ją pastūmęs, nuo ko ši griuvo į griovį, prisipažino ir įspyręs koja. Galvą R.B. galėjo susitrenkti į griovyje esantį kelmą. D.B. patvirtino, kad iki jų konflikto R.B. sumušta nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D.B. parodymuose esminių skirtumų nėra, jie detalizuoti parodymų patikrinimo vietoje metu, be to, jo kaltę įrodo ir kiti byloje ištirti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas (1t., b.l.3-5), nukentėjusiosios rūbai, lovos užtiesalas, ant kurių buvo rasta R.B. kraujo (1t, b.l.58-65), teismo medicinos specialistų išvados (1t., b.l.46-47,50), kuriose konstatuota, kad R.B. padarytos poodinės kraujosruvos akių vokuose bei akių obuolių junginėse, odos nubrozdinimas dešinėje momeninėje srityje ir krūtinės ląstos dešinėje, kairio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio bei kairio II šonkaulio lūžimai, abiejų smilkininių bei kairės pakaušinės smegenų skilčių sumušimai. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje į kairio skruosto-žando sritį, abiejų akių, dešinio momens ir į kairę krūtinės ląstos pusės sritį. Negalima atmesti, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 2007 m. balandžio 5-6 dienomis, minėtoms sritims kontaktuojant su kietu buku, ribotą paviršių turinčių daiktu. Kraujo išsiliejimas į smegenis vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Kairio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio, kairio II šonkaulio lūžiai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kraujas galėjo išsilieti nuo trauminių poveikių į galvos sritį visumos. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant tiek ranka, tiek spiriant koja. Būtent išvadose konstatuojama, kad sužalojimai padaryti riboto paviršiaus daiktais – ranka, koja.

Ir nors apeliantas nurodo, kad nei viena teismo medicinos specialisto išvada nepatvirtina jo kaltės, ištirtų aplinkybių ir įrodymų visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad būtent jis R.B. tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Pats D.B. teisme patvirtino, kad iki jų konflikto, t.y. iki 2007-04-06 nakties, R.B. sužalota nebuvo, prisipažino sudavęs ranka jai į veidą, pastūmęs ją į griovį ir įspyręs koja. Teismo medicinos specialistai duoda išvadą, kad R.B. sužalota 2007 m. balandžio 5-6 dienomis, kad sužalojimai galėjo gautis kontaktuojant su kietu buku, ribotą paviršių turinčių daiktu, kraujas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais galėjo išsilieti nuo trauminių poveikių į galvos sritį visumos ir sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant tiek ranka, tiek spiriant koja.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu buvo naudojamas smurtas, kadangi atliekant procesinius veiksmus buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, nėra objektyvių duomenų dėl neprocesinių prievartos priemonių naudojimo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D.B. daro recidyvinius nusikaltimus. Pagal LR BK 27 str. 1 d. nuostatas, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo savaime laikomas recidyvistu, teismas atskiro sprendimo tuo klausimu nepriima, kaip ir šioje konkrečioje byloje. Taigi asmuo laikomas recidyvistu nuo to momento, kai teismas pripažįsta jį kaltu padarius paskutinį nusikaltimą, sudarantį nusikaltimų recidyvą. Tačiau pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu reikalingas atskiras teismo sprendimas. Pavojingo recidyvo institutas yra įtvirtintas LR BK 27 str. 2 d. ir apelianto atžvilgiu jis taikytas nebuvo.

Nuosprendyje nurodyta, kad D.B. kaltę patvirtina jo prisipažinimas, nukentėjusiosios atstovės N.V. parodymai, kiti rašytiniai ir daiktiniai įrodymai. Išties, kadangi atstovė jokių faktinių aplinkybių, kurie tiesiogiai patvirtintų ar paneigtų kaltę, nenurodė, todėl jos išreikšta nuomonė, parodymai laikytini formaliais, neįtakojusiais nuosprendžio.

Bausmė D.B. paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų LR BK 54 str., paskirtoji bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nėra per griežta. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslą, kaltininko asmenybę, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apelianto įvykdytas nusikaltimas pagal LR BK 11 str. priskiriamas sunkiems nusikaltimams, jis padarytas veikiant tyčia, nusikaltimas baigtas, sukėlęs sunkias pasekmes nukentėjusiajai, sunkiai sužalojęs R.B., paliko ją bejėgę griovyje gulėti šaltyje per visą naktį, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė -nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D.B. baustas administracine tvarka (1t., b.l.158), teisiamas ketvirtą kartą, paskutinį kartą teistas už tapatų tyčinį nusikaltimą, nusikalto teistumui neišnykus, kas pagal baudžiamąjį įstatymą vertinama nusikaltimų recidyvu (LR BK 27 str. 1 d.), o pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl laikytina, kad bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas – parinkta teisingai.

Už nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 1 d. padarymą paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra didesnė negu šio straipsnio sankcijos vidurkis, tačiau atsižvelgiant į D.B. asmenybę- daro recidyvinius nusikaltimus, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į sukeltas pasekmes nukentėjusiajai, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir buvimą sunkinančios aplinkybės, laikytina, kad bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir apelianto asmenybei, priešingu atveju nebūtų įgyvendinta bausmės paskirtis ir užtikrintas teisingumo principas (LR BK 41 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D.B. apeliacinį skundą atmesti.