Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad 2023 m. gruodžio 18 d. VRK atsiuntė Raštą, kuriame pareiškėją informavo, kad asmenys aukodami patys privalo nurodyti savo asmens kodą, priešingu atveju tokia auka, nenustačius aukotojo tapatybės būtų laikytina nepriimtina ir turėtų būti grąžinta aukotojui, tuo pagrindu pareiškėjo prašymo netenkino.

Paaiškina, kad VRK į šį pareiškėjo 2023 m. gruodžio 12 d. prašymą atsakė pareiškėjo ginčijamu VRK Raštu, nurodant, kad VRK neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl tarpininkavimo, nes asmenys, aukojantys aukas, išskyrus mažas aukas, patys privalo nurodyti savo asmens kodą, priešingu atveju tokia auka, nenustačius aukotojo tapatybės, būtų laikytina nepriimtina ir turėtų būti grąžinta aukotojui.

Nurodo, kad pareiškėjui buvo pacituoti Rinkimų kodekso 113 straipsnio, reglamentuojančio aukų apskaitą, reikalavimai, pagal kuriuos auka laikoma priimta, kai iždininkas, patikrinęs, ar gauta auka atitinka šio kodekso reikalavimus, užregistruoja šią auką rinkimų politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštyje (1 dalis); rinkimų politinės kampanijos dalyvis neturi teisės naudoti rinkimų politinei kampanijai finansuoti gautų, tačiau finansavimo apskaitos žiniaraštyje neregistruotų aukų (2 dalis); finansavimo apskaitos žiniaraštyje aukos registruojamos nurodant aukotojo vardą, pavardę, asmens kodą, aukos suteikimo datą ir sumą, atstovaujamąjį dalyvį, kuriam auka skirta, jeigu aukotojas jį yra nurodęs. Registruojant mažas aukas asmens kodas nebūtinas (3 dalis).

Pažymi, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta, jei jam yra žinomi asmenys, kurie paaukojo pareiškėjo rašte VRK nurodytas sumas jo politinei kampanijai (100, 150 ir 200 Eur), susisiekti su jais ir paprašyti, kad jie nurodytų savo asmens kodus pareiškėjui arba jo politinės kampanijos iždininkui. Taip pat rekomendavo, skleidžiant informaciją apie galimybę aukoti pareiškėjo politinei kampanijai, nurodyti ne tik politinės kampanijos sąskaitos numerį, bet informuoti rinkėjus apie tai, kad jie nurodytų asmens kodą, taip pat priminti apie pareigą deklaruoti pajamas, jei aukojama daugiau nei 50 Eur.

Nurodo, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas jokių pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, jis laikytinas informacinio pobūdžio raštu, nesukeliančiu pareiškėjui jokių teisinių padarinių, todėl pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pareiškėjui Raštu nėra sukurtos pareigos, nėra jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų. Kaip minėta, VRK ginčijamu Raštu atsakė į Pareiškėjo prašymą tarpininkauti dėl jo pateiktų prašymų Vidaus reikalų ministrui ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkui pateikti 3 asmenų, kurie paaukojo jo rinkiminei kampanijai daugiau nei 50 Eur, asmens kodus, t. y. jog tarpininkauti VRK neturi teisinio pagrindo bei pacitavo Rinkimų kodekso normą dėl aukų apskaitos. Pažymėtina, kad Rašto panaikinimas taip pat nesukels pareiškėjui jokių pasekmių, todėl bylinėjimasis teisme dėl Rašto panaikinimo tampa beprasmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2023 m. gruodžio 18 d. rašto „Dėl aukotojų asmens kodų“, kuriuo pareiškėjui buvo pasiūlyta susiekti su asmenimis, kurie paaukojo sumas politinei kompanijai ir paprašyti, kad jie nurodytų savo asmens kodus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 12 d pareiškėjas kreipėsi į VRK su skundu, prašydamas VRK tarpininkauti įgyvendinant Lietuvos Rinkimų kodekso (toliau – Rinkimų kodeksas) 113 straipsnį, o būtent VRK pareiškėjas prašė išaiškinti ir padėti rasti teisėtą būdą, kaip kandidato į prezidentus iždininkui įgyvendinti prievolę registruot auką ir įvesti aukotojo asmens kodą jei asmuo jo nenurodė, be to kaip vadovaujantis įstatymu grąžinti aukotojui auką, jei jis pats nenurodė asmens kodo ir kitos būtinos informacijos. Pareiškėjas nurodė konkrečius aukojančiuosius jau pervedusius pareiškėjui aukas, kurios pagal pateiktus VRK bankinius išrašus viršija nustatytas Rinkimų kodekse 110 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas dalis dėl nurodytų konkrečių asmenų pareiškėjas prašė iš VRK informacijos.

2023 m. gruodžio 18 d. VRK atsiuntė Raštą, kuriame pareiškėją informavo, kad asmenys, aukojantys aukas, išskyrus mažas aukas, patys privalo nurodyti savo asmens kodą, priešingu atveju tokia auka, nenustačius aukotojo tapatybės, būtų laikytina nepriimtina ir turėtų būti grąžinta aukotojui, tuo pagrindu pareiškėjo prašymo netenkino remdamasi Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 113 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjas nesutikdamas su VRK Raštu, pateikė skundą teismui, kuriame iš esmės nuodo, kad Rinkimų kodeksas 113 straipsnio 3 dalis nustato, kad aukos registruojamos su aukotojų asmens kodais, tik jeigu aukotojas jį yra nurodęs. Įstatyme nėra nurodyta, kad aukotojas privalo nurodyti asmens kodą, todėl aukotojui tokia pareiga nėra nustatyta, priešingai LR Rinkimų kodeksas 113 straipsnio 3 ir 6 dalys suponuoja aukotojui diskrecijos laisvę žodeliu „jei aukotojas jį yra nurodęs”, taigi įstatymo leidėjas leidžia suprasti, kad jei aukotojas asmens kodo nėra nurodęs tuomet vadovaujantis Rinkimų kodekso 113 straipsniu finansavimo apskaitos žiniaraštyje iždininkas nenurodo aukotojo asmens kodo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksas.

Pagal Rinkimų kodekso 113 straipsnio 3 dalį finansavimo apskaitos žiniaraštyje aukos registruojamos nurodant aukotojo vardą, pavardę, asmens kodą, aukos suteikimo datą ir sumą, atstovaujamąjį dalyvį, kuriam auka skirta, jeigu aukotojas jį yra nurodęs. Registruojant mažas aukas asmens kodas nebūtinas.

Kaip matyti VRK Rašte pateikta rekomendacija pareiškėjui, jog skleidžiant informaciją apie galimybę aukoti jo politinei kampanijai, nurodyti ne tik politinės kampanijos sąskaitos numerį, bet informuoti rinkėjus apie tai, kad jie nurodytų asmens kodą, taip pat priminti apie pareigą deklaruoti pajamas, jei aukojama daugiau nei 50 Eur taip pat nėra privalomojo pobūdžio, o ji pateikta tam, kad visos jam aukojamos aukos būtų teisingai apskaitomos. Aukotojo identifikavimui ir patikrinimui, ar auka atitinka Rinkimų kodekso reikalavimus ir gali būti priimtina, būtinas asmens kodas, kad būtų nustatyta asmens tapatybė. Atsakovė laikosi pozicijos, kad aukotojo tapatybę būtina nustatyti, kad būtų galima patikrinti, ar a) aukotojas turi teisę aukoti (Respublikos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviams, pagal Rinkimų kodekso 110 straipsnio 1 dalį, gali aukoti tik Lietuvos Respublikos piliečiai); b) aukotojo bendra aukų suma neviršija Rinkimų kodekse numatytų aukų sumos dydžio; c) ar didesnę nei mažą auką aukojantis aukotojas yra įvykdęs Rinkimų kodekso reikalavimą deklaruoti pajamas iki aukos suteikimo ir jo aukų suma per kalendorinius metus neviršija 10 proc. jo deklaruotų pajamų.

Nagrinėjamuoju atveju, matyti, kad iš esmės pareiškėjas turi vadovautis Rinkimų kodekse jam nustatytomis prievolėmis dėl aukotojų identifikavimo vykdymo, o būtent nurodyti aukotojų asmens duomenis. Šios prievolės, vykstant rinkimų politinei kampanijai, pareiškėjui yra privalomos ir be VRK Rašto ar jame nurodytų paaiškinimų. Pareiškėjui pateikta rekomendacija VRK Rašte, jog skleidžiant informaciją apie galimybę aukoti jo politinei kampanijai, nurodyti ne tik politinės kampanijos sąskaitos numerį, bet informuoti rinkėjus apie tai, kad jie nurodytų asmens kodą, taip pat priminti apie pareigą deklaruoti pajamas, jei aukojama daugiau nei 50 Eur (tai numato Rinkimų kodeksas) taip pat nėra privalomojo pobūdžio, o ji pateikta tam, kad visos jam aukojamos aukos būtų teisingai apskaitomos.

Pareiškėjo argumentas, kad pareiškėjas ar iždininkas neturi jokių galimybių paprašyti aukotojų nurodyti savo asmens kodu, teismo vertinimu atmestini kaip nepagrįsti, nes vadovaujantis Rinkimų kodekso 113 straipsniu, reglamentuojančio aukų apskaitą, reikalavimai, pagal kuriuos auka laikoma priimta, kai iždininkas, patikrinęs, ar gauta auka atitinka šio kodekso reikalavimus, užregistruoja šią auką rinkimų politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštyje (1 dalis); rinkimų politinės kampanijos dalyvis neturi teisės naudoti rinkimų politinei kampanijai finansuoti gautų, tačiau finansavimo apskaitos žiniaraštyje neregistruotų aukų (2 dalis); finansavimo apskaitos žiniaraštyje aukos registruojamos nurodant aukotojo vardą, pavardę, asmens kodą, aukos suteikimo datą ir sumą, atstovaujamąjį dalyvį, kuriam auka skirta, jeigu aukotojas jį yra nurodęs. Registruojant mažas aukas asmens kodas nebūtinas (3 dalis).

Taip pat teismas pritaria atsakovei ir vertina, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas jokių pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, jis laikytinas informacinio pobūdžio raštu, nesukeliančiu pareiškėjui jokių teisinių padarinių, todėl pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Raštu pareiškėjui nėra sukurtos pareigos, nėra jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas savo 2023 m. gruodžio 12 d. pareiškime prašė VRK tarpininkauti įgyvendinant Lietuvos Rinkimų kodekso (toliau – Rinkimų kodeksas) 113 straipsnį, o būtent pareiškėjas prašė išaiškinti ir padėti rasti teisėtą būdą, kaip kandidato į prezidentus iždininkui įgyvendinti prievolę registruot auką ir įvesti aukotojo asmens kodą jei asmuo jo nenurodė, be to kaip vadovaujantis įstatymu grąžinti aukotojui auką, jei jis pats nenurodė asmens kodo ir kitos būtinos informacijos. Pareiškėjas nurodė konkrečius aukojančiuosius jau pervedusius pareiškėjui aukas, kurios pagal pateiktus VRK bankinius išrašus viršija nustatytas Rinkimų kodekse 110 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas dalis dėl nurodytų konkrečių asmenų pareiškėjas prašė iš VRK informacijos. VRK savo ruoštu pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame informavo, jog pareiškėjas, žinodamas tikslius jo rinkimų kampanijai aukojusius asmenis, gali susisiekti su nurodytais asmenimis ir paprašyti jų pateikti trūkstamus aukos įregistravimui duomenis. Taip pat VRK nurodė pareiškėjui, jog skleidžiant informaciją apie galimybę aukoti politinei kampanijai, pareiškėjas turi prievolę informuoti asmenis, jog jie nurodytų savo asmens kodus bei informuoti rinkėjus apie pareigą deklaruoti pajamas, jei aukojama daugiau nei 50 Eur. Teismas pasisako, jog pareiškėjas gali pasinaudoti VRK jam suteiktomis rekomendacijomis ir būti aktyvus siekiant tinkamai įgyvendinti Rinkimų kodekso 113 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog finansavimo apskaitos žiniaraštyje aukos registruojamos nurodant aukotojo vardą, pavardę, asmens kodą, aukos suteikimo datą ir sumą, atstovaujamąjį dalyvį, kuriam auka skirta, jeigu aukotojas jį yra nurodęs.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas kartu sus skundu yra pateikęs trijų aukotojų mokėjimų pavedimus. Šiuose pavedimuose yra matomos aukotojų banko sąskaitos, iš kurių aukotojai atliko pavedimus į pareiškėjo banko sąskaitą. Teismas pasisako, jog jei pareiškėjas mano, kad šios aukos, remiantis Rinkimų kodekse įtvirtintomis nuostatomis, yra laikomos nepriimtinomis, pareiškėjas gali grąžinti šias aukas, pervesdamas jas į aukotojų sąskaitas ir kartu paprašyti aukotojų, jei jie norėtų pakartotinai aukoti, nurodyti trūkstamus asmens duomenis siekiant tinkamai įgyvendinti Rinkimų kodekso 113 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tinkamai užpildyti rinkimų politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnyje apibrėžti skundžiamo akto panaikinimo pagrindai. Atitinkamai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl VRK Raštas yra nepagrįstas, nenurodė, kokioms teisės normoms jis prieštarauja.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas byloje aplinkybes bei nurodytus argumentus, rašytinius įrodymus jiems pagrįsti, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju remiantis galiojančiu aktualiu teisiniu reglamentavimu, VRK Raštu tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, todėl pagrindo naikinti Raštą nėra.

Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo naudai iš VRK patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.