Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-27 · Administracinė byla Nr. I-598-362/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-27
Bylos Nr.
I-598-362/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00182-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-598-362/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00182-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 27 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. A. skunde ir teismo posėdžio metu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintame skunde (14–16 b. l.) nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo kalinamas nuo 2014-09-29 iki 2015-01-19 kamerose Nr. 59, 54, 87, 45, 105, 27, 89, jose būdavo laikoma nuo 4 iki 7 asmenų. Nurodė, kad kamerose yra pelėsis, ypač kameroje Nr. 105 didelis pelėsio sluoksnis, joje nebuvo jokios dezinfekcijos, anksčiau joje buvo laikomi tuberkulioze sergantys suimtieji. ŠTI buvo žiaurios laikymo sąlygos, kamerose didelė drėgmė, ploto trūkumas. Dėl laikymo sąlygų ŠTI jam pablogėjo sveikata, nuolat skundžiasi plaučių ligomis, gydytojai neatliko jokių tyrimų, neskyrė vaistų (skyrė tik purškiamų nuo astmos). Vedant į pirtį būna, kad nespėja susiruošti, tada pareigūnai uždaro kameros duris prieš nosį ir asmuo lieka tą savaitę nesiprausęs. Prausimasis duše trunka 10 minučių, per tą laiką turi spėti ir nusirengti, ir nusiprausti, ir apsirengti. ŠTI kamerose šalta, drėgna, trūksta ploto, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais, sergantys ŽIV laikomi kartu su sveikais asmenimis. Dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, fizinių ir psichologinių nepatogumų dažnai kildavo konfliktai tarp suimtųjų. Atvykus ar išvykstant etapu, asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti plikai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, taip yra tyčiojamasi iš žmogaus, žeminamas jo orumas. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, sveikatos sutrikimus. Neturtinę žalą vertina 3000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (21–31 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodo, kad prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-02-03 pažymos Nr. 69/06-766 „Dėl R. A.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose: Nr. 59 nuo 2014-09-29 iki 2014-10-06, kameroje buvo 1–7 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,83 kv. m iki 19,8 kv. m kameros ploto; Nr. 87 nuo 2014-10-06 iki 2014-10-14, kameroje buvo 4–7 asmenys, vienam teko nuo 2,8 kv. m iki 4,9 kv. m kameros ploto; Nr. 54 nuo 2014-10-16 iki 2014-11-04, kameroje buvo 5–8 asmenys, vienam teko nuo 2,25 kv. m iki 3,6 kv. m kameros ploto; Nr. 87 nuo 2014-11-06 iki 2014-12-05, kameroje buvo 3–6 asmenys, vienam teko nuo 3,27 kv. m iki 6,53 kv. m kameros ploto; Nr. 45 nuo 2014-12-05 iki 2014-12-16, kameroje buvo 2–6 asmenys, vienam teko nuo 3,08 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto; Nr. 48 nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam teko nuo 3,76 kv. m iki 4,7 kv. m kameros ploto; Nr. 105 nuo 2014-12-17 iki 2015-01-05, kameroje buvo 4–7 asmenys, vienam teko nuo 3,46 kv. m iki 6,06 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 27 nuo 2015-01-05 iki 2015-01-16, kameroje buvo 3–4 asmenys, vienam teko nuo 3,98 kv. m iki 5,31 kv. m. ploto; Nr. 89 nuo 2015-01-16 iki 2015-01-19, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam teko nuo 3,75 kv. m iki 4,68 kv. m kameros ploto.

Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus, nėra galimybės. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3.6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo. Įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 111 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės laikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vieloms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dienų valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvė ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuleistiesiems) paprašius į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir nelaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje sveiki asmenys buvo laikomi kartu su kitais ŽIV infekuotais asmenimis. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuotai nuo kitų suimtųjų nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuleistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas nenurodo sergantis ŽIV, o skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo ŽIV sergančių asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas nėra gavęs jokių raštiškų prašymų ar skundų būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų/nuleistųjų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuleistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatorius yra patvirtinęs suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui grafiką (Nr.2 0/01-129 ir 20/01-128), todėl pareiškėjo teiginiai, kad nėra aišku, kada vedami asmenys į dušą, yra nepagrįsti. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktai nereglamentuoja dušų išvalymo po kiekvienos kameros kalinamųjų prausimosi. Priešingai, higienos normos 39.4 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Vadinasi, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, valydami dušus vieną kartą per dieną, veikė teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nuo 2011 m. spalio mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas, šiuo atveju HN 76:2010 64 punktą, matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją. Beje karšto vandens tiekimas į kameras HN 76:2010 yra nereglamentuojamas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų.

Šiaulių TI pasivaikščiojimų tvarka vykdoma vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau –ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) XVI skyriumi bei Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, užtikrinant suimtųjų (nuteistųjų) teisę kiekvieną dieną ne ilgiau nei vieną valandą praleisti gryname ore. Pasivaikščiojimo teisė pareiškėjui buvo suteikiama viso jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, tačiau duomenų, kokiomis dienomis jis realizavo savo teisę, negalima pateikti, nes tokie duomenys nefiksuojami. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Taip pat būtina pažymėti, jog Šiaulių tardymo direktoriaus yra patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė, su kuria kiekvienas yra supažindinamas, bei dienotvarkė yra iškabinta kiekvienoje kameroje, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo, kada asmenys vedami pasivaikščioti, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl laikymo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas pats 2014-09-30 apklausos anketoje nurodė, jog sutinka būti laikomas kameroje su rūkančiais.

Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, operatyviai vykdomos visos asmens kratos (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t.y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia). Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bei ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Būtina pažymėti, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į laikinas sulaikymo kameras.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. A. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-02-03 pažymoje Nr. 69/06-766 „Dėl R. A.“ (33 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2014-09-29 iki 2015-01-19. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 15,93 kv. m iki 24,22 kv. m, kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų.

Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 59 (19,78 kv. m) buvo laikomas nuo 2014-09-29 iki 2014-10-06, kameroje buvo 1–7 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,82 kv. m iki 19,78 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 87 (19,6 kv. m) pareiškėjas buvo nuo 2014-10-06 iki 2014-10-14, nuo 2014-11-06 iki 2014-12-05, kameroje buvo 3–7 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,8 kv. m iki 6,53 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m) pareiškėjas buvo nuo 2014-10-16 iki 2014-11-04, kameroje buvo 5–8 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,25 kv. m iki 3,6 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 45 (18,47 kv. m) pareiškėjas buvo nuo 2014-12-05 iki 2014-12-16, kameroje buvo 2–6 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,08 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 48 – nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 105 (24,22 kv. m) – nuo 2014-12-17 iki 2015-01-05, kameroje buvo 4–7 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,46 kv. m iki 6,05 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 27 (15,93 kv. m) – nuo 2015-01-05 iki 2015-01-16, kameroje buvo 3–4 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,98 kv. m iki 5,31 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 89 (18,73 kv. m) – nuo 2015-01-16 iki 2015-01-19, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,75 kv. m iki 4,68 kv. m kameros ploto.

Iš viso pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 111 dienų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,25 kv. m iki 19,78 kv. m gyvenamojo ploto, 17 dienų (kamerose Nr. 48, 27, 89) pareiškėjui teko didesnė, nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad ŠTI argumentai, jog įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl ŠTI administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nenustatyta.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų sąlygų būnant ŠTI pablogėjo sveikata, nuolat skundžiasi plaučių ligomis, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus pažymi, kad jau pirminės gydytojų apžiūros metu (2014-09-30, 92 b. l.) buvo nustatyta, kad pareiškėjas sirgęs bronchitu, taip pat, kad jam buvo sulaužyti šonkauliai, užeina dusinimo priepuoliai, sunku įkvėpti oro, užeina kosulys (2014-10-08 įrašas asmens sveikatos istorijoje, 97 b. l.). Kaip matyti iš medicininių įrašų, gydytojai įtarė lėtinį bronchitą, bronchinę astmą, pareiškėjui buvo išrašomi vaistai, siunčiamas pulmonologo konsultacijai. Teismas, vertindamas tai, kad pareiškėjas jau ir prieš atvykstant į ŠTI sirgo plaučių ligomis, taip pat tai, kad jam visada ŠTI buvo teikiama medikų konsultacija, atliekami tyrimai, skiriami vaistai, vertina, kad pareiškėjo nusiskundimai jog būtent dėl ŠTI sąlygų jam pablogėjo sveikata, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose drėgna, yra pelėsio, kameros vėdinamos per langus, dėl to žiemos metu būna šalta, neužtikrintas natūralus apšvietimas, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nurodoma, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagomis atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kita vertus, Taisyklių 2 punkte nurodoma, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas normas ir duomenis, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo laikytini nepagrįstais.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai. Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007, vertina, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų sąlygų kamerose, t. y. kad jose šalta, drėgna, buvo tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, patalpos, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, tenka Šiaulių tardymo izoliatoriui. Byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406 (55–58 b. l.), kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu (2014-09-25) kameroje Nr. 54 (joje pareiškėjas buvo nuo 2014-10-16 iki 2014-11-04) dirbtinis apšvietimas veikė, grindys valytos drėgnu būdu, sienų, lubų danga vietomis aptrupėjusi (pažeidžiama HN 76:2010 X sk. 62 p.), grindys cementinės, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (pažeidžiama HN 76:2010 VI sk. 28 p.). Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams.

Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pažymėtina, kad byloje pateikta Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketa Nr. 69/06-4352 (34 b. l.), kurioje pareiškėjas nurodė sutinkąs, jog būtų laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose kartu laikomi sveiki asmenys bei asmenys, infekuoti ŽIV. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtintas Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašas. ŽIV liga yra įtraukta į šį sąrašą, tačiau šiame įsakyme taip pat nurodyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad ŠTI, laikydamas sergančius ŽIV asmenis kartu su sveikais asmenimis, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas taip pat atmeta pareiškėjo argumentą, jog kamera Nr. 105, kurioje anksčiau buvo laikomi sergantys tuberkulioze asmenys, nebuvo dezinfekuojama. Kaip matyti iš byloje pateiktos Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalo kopijos (už laikotarpį nuo 2014-10-21 iki 2014-12-31, 74–84 b. l.), kamera Nr. 105, joje esantis sanitarinis mazgas kasdien buvo dezinfekuojami dezinfekuojančiu tirpalu „Sokrena“ 1 proc., 2014-11-13 ji buvo dezinfekuota stipresnės koncentracijos (2,5 proc.) tirpalu.

Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad tiek vedant į dušą, tiek pasivaikščioti, pareigūnai atidaro kameros duris, pasako, jog laikas eiti, o jei asmuo nespėja susiruošti, uždaro kameros duris ir praustis į dušą nebeveda. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais argumentais, jog su Šiaulių tardymo direktoriaus patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarke supažindinamas kiekvienas suimtasis, dienotvarkė yra iškabinta kiekvienoje kameroje, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo, kada asmenys vedami pasivaikščioti ir atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat byloje pateikti Suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui bei Suimtųjų ir nuteistųjų sanitarinio švarinimo grafikai (68–69 b. l.) paneigia pareiškėjo teiginius, jog jis nežino, kada bus vedama į dušą, ir dėl to nespėja susiruošti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad Šiaulių TI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai turėjo poveikį sveikatai).

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius