Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta 45 MGL (2250 eurų) dydžio bauda.

J. G. išaiškinta, kad jam paskirtoji bauda turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo pavedime nurodant įmokos kodą – 6801, arba įmokų surinkimo paslaugas teikiančiose įstaigose bei jų ar jų tarpininkų padaliniuose, nurodytuose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tinklapyje, dokumentus patvirtinančius baudos sumokėjimą, pristatyti Panevėžio apylinkės teismo raštinei (Laisvės a. 17, Panevėžys). Nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškoma priverstinai.

Priteistos iš J. G. 15,86 eurų proceso išlaidos (dokumentų įteikimo) Valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. G. nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 9 d., apie 11.40 val., (duomenys neskelbtini), prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ statybinių medžiagų prekybos salėje stovinčiame krovininio mikroautobusiuko „Ford Transit“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarp vairuotojo ir keleivio sėdynės paslėpęs į kartotinę dėžę įpakuotą grindų šildymo kilimėlį „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“ bei privažiavęs prie prekybos salėje esančios kasos, nepateikdamas minėto grindų šildymo kilimėlio kartu su kitomis įsigyjamomis prekėmis jas nuskenavusiai kasininkei Z. J. bei nesumokėdamas už šį kilimėlį kasoje, minėtą prekę išsivežė iš prekybos centro patalpos, tokiu būdu pasikėsino slapta pagrobti nedidelės – 200,47 eurų vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – grindų šildymo kilimėlį „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių – buvo sustabdytas prekybos centro apsaugos darbuotojų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, kvalifikavimo, ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, motyvuojant tuo, kad nėra nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios.

7. Apygardos teismas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, apeliaciniu skundu, išklausęs proceso dalyvių paaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. G. pripažino kaltu, pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje.

8. Pagal BK 178 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas pagrobė nedidelės vertės turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą. BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo dydis viršija 3 MGL (150 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL (500 Eur) dydžio sumos. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir laikomas baigtu, kai asmuo pagrobia svetima turtą ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo valia. Taigi, vagystės subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškianti tiesiogine tyčia.

9. Pagal BK 22 straipsnį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą.

10. J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ statybinių prekių parduotuvės pasikėsino pagrobti svetimą turtą, t. y. tarp vairuotojo ir keleivio sėdynės paslėpė į kartotinę dėžę įpakuotą grindų šildymo kilimėlį „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. G. kaltę neabejotinai pagrindžia byloje surinkti įrodymai, t. y. teismo posėdyje apklaustų liudytojų G. U., A. U., Z. J., F. J. parodymai, apžiūros protokolai, vaizdo įrašai ir kt. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, išvadomis ir naikinti skundžiamą nuosprendį remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais argumentai ar samprotavimais. Byloje esanti įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę ir nekelia abejonių, kad J. G. pagrįstai pripažintas kaltu, pasikėsinęs padaryti BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

11. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog J. G. neslėpdamas atsinešė dvi dėžes su šildymo kilimėliais, tačiau atmestini skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas visas abejones dėl kaltės pasikėsinti įvykdyti vagystę vertino išimtinai J. G. nenaudai, t. y. nevertindamas kasininkės ir apsaugos darbuotojo kaltės dėl neapsižiūrėjimo, aplaidumo, neatidumo, nors apeliantas nesudarė jokių kliūčių patekti į automobilį, apžiūrėti jį ir jame esančias prekes.

12. Vaizdo įrašas „atsineša prekes.avi“ patvirtina, kad J. G. į krovininio mikroautobusiuko krovinių skyrių atsinešė dvi dėžes su šildymo kilimėliais ir jas pastatė už vairuotojo sėdynės. Pasikrovęs likusias prekes J. G. būdamas transporto priemonėje, vairuotojo pusėje, kaip galima suprasti iš jo paties parodymų, vieną dėžę su šildymo kilimėliu praplėšė, kad apžiūrėti ir pasidėjo tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių. Iš vaizdo įrašo „nueina apsimokėti už prekes.avi“ matyti, kad būdamas prie kasos J. G. atidarė keleivio pusės duris ir neilgai trūkus šonines transporto priemones duris, viso prekių skenavimo metu J. G. stebėjo kaip kasininkė skenuoja prekes, išskyrus labai trumpą momentą, kai savo dėmesį nukreipė į atvažiuojantį automobilį, t. y. nuo 12.16.53 val. iki 12.16.57 val. Akivaizdu, kad J. G. matė kokias prekes ir kiek jų kasininkė nuskenavo, jam buvo žinoma kiek ir kokių prekių nuskenavo, be to, pirmoji skenuota prekė buvo grindų šildymo kilimėlis (1 t., b. l. 38).

13. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog prekių skenavimo metu krovininio mikroautobusiuko krovinių skyriuje buvo tik viena dėžė su šildymo kilimėlių, kuri ir buvo nuskanuota. Tai patvirtina liudytojų Z. J. ir A. U. parodymai. Tiek liudytoja Z. J., kasininkė kuri skenavo krovininiame mikroautobusiuke esančias prekes, tiek liudytojas A. U., apsaugos darbuotojas, buvęs viso proceso metu šalia kasininkės, nurodė konkrečias aplinkybes kaip buvo aptarnautas J. G.. Liudytojai parodė, kad per automobilio šonines duris buvo patikrintos prekės ir krovininio mikroautobusiuke buvo tik viena dėžutė, baigus skenuoti prekes kasininkė paklausė, ar visos prekės pateiktos, o J. G. patvirtino, kad visos. Pastebėtina, kad apsaugos darbuotojas A. U. gavęs nurodymą, po prekių apmokėjimo, patikrinti ar krovininio mikroautobusiuko viduje yra dvi dėžės su šildymo kilimėliais ar viena, papildomai apžiūrėjęs jo vidų, matė, kad dėžė yra tik viena, t. y. apsaugos darbuotojas konkrečiai žinojo, ko ieško, todėl negalėjo būti neatidus ar aplaidus. Akivaizdu, kad prekės gali būti neskanaujamos tik tais atvejais, kai pirkėjas jas slepia ar kitaip nepateikia apmokėjimui, o toks nusikalstamos veikos pobūdis parodo, kad J. G. veiksmai buvo tyčiniai.

14. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, jog už grindų šildymo kilimėlį nesusimoka, tikslingai jį slėpė krovininio mikroautobusiuko salone, tarp vairuotojo ir keleivio sėdynės, ir tokiais neteisėtais veiksmais bandė užvaldyti svetimą turtą, tokio rezultato norėdamas ir siekdamas. Tai, kad J. G. tikslingai slėpė grindų šildymo kilimėlį patvirtina ir tai, kad po A. U. atlikto papildomo patikrinimo, liudytojai G. U. ir F. J. nutarė dar kartą patikrinti minėtą transporto priemonę. Liudytojai parodė, kad nurodė J. G. pavažiuoti į šoną, jam bevažiuojant transporto priemonės viduje išgirdo triukšmą, bilstelėjimą, tarsi kas automobilio viduje kristu. Kai atliko transporto priemonės patikrinimą, jos viduje buvo dvi dėžutės su šildymo kilimėliais, kurios buvo už vairuotojo sėdynės. Vienas iš šildymo kilimėlių buvo išpakuotas ir iškritęs iš dėžės. Iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad transporto priemonė judėjo itin lėtai, neatliko jokių staigių manevrų, kurie įtakotų prekės buvimo vietos pokyčius, be pašalinių pastangų, todėl atmestini skundo argumentai, jog dėžė su šildymo kilimėliu pati galėjo iš savo buvimo vietos. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog grindų šildymo kilimėlio nenuskenavimą lėmė ne parduotuvės darbuotojų aplaidumas, nepastabumas, o būtent tyčiniai J. G. veiksmai. Pastebėtina, kad apeliantas būdamas suaugęs, pakaltinamas, neabejotinai suvokė, kad minėtais veiksmais neteisėtai užvaldys svetimą turtą ir tuo padarys žalą turto savininkui, o jo veiksmai tik patvirtina, kad to ir siekė.

15. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsižvelgiant į bendrą visų prekių mokėtiną sumą, grindų šildymo kilimėlio „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“, kuri pasikėsinta pagrobti, kaina (200,47 eurų) yra pakankamai ženkli, kad šios sumos neįtraukus į mokėtiną pirkinių sumą, ji nebūtų nepastebėta. Iš bylos duomenų matyti, kad J. G. už prekes atsiskaitė grynaisiais pinigais (fiskalinis kvitas – 1 t., b. l. 38), todėl nėra pagrindo laikyti, jog šiam nebuvo žinoma, kokia turėtų būti, ir kokia yra mokėtina prekių suma. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad J. G. turėjo galimybę žinoti, ar visos prekės nuskanuotos ir numanyti, kokia bendra (bent jau apytikrė) prekių suma turėtų būti.

16. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, grindų šildymo kilimėlis „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“ nėra smulkiagabaritė prekė, kurios, jeigu ji būtų tinkamai pateikta apmokėjimui, nei pardavėja, nei apsaugos darbuotojas negalėjo nepastebėti. Minėtos aplinkybės tik patvirtina, kad nei pardavėja, nei apsaugos darbuotojas vizualiai negalėjo matyti minėtos prekės, nes ši buvo paslėpta. Tai, kad šią prekę galima buvo rasti tarp sėdynių, nereiškia, jog ji buvo pateikta kasininkei. Jei kasininkė vadovautųsi apelianto logika, ji turėjo ne tik kad apžiūrėti automobilio saloną pro atvertas duris (ką ir padarė), tačiau ir ieškoti prekių kitose, jai akivaizdžiai nematomose vietose, kas prilygtų kratai, t. y. daryti neteisėtus, jos kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, nagrinėjamu atveju paneigta J. G. versija, kad grindų šildymo kilimėlis „Devimat 150W/m2/DEVI 0,5x10m/5m2“ su kitomis prekėmis transporto priemonėje buvo pateiktos pardavėjai nuskenuoti, t. y. nebuvo paslėptas ar kitaip apsunkintas jo radimas.

17. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Skundžiamu nuosprendžiu yra aptarti ir išanalizuoti visi nusikalstamos veikos tyrimui reikšmės turėję įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, juos gretino tarpusavyje ir aiškiai nustatė nusikalstamos veikos padarymo veiksmų seką, tame tarpe ir J. G. atliktus veiksmus.

18. Jokie objektyvūs byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina J. G. pozicijos, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pagrobti svetimą turtą. Priešingai, įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, kurios paremtos byloje esančiais ir teisme tinkamai ištirtais įrodymais, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo J. G. argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo J. G. apeliacinį skundą.