Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-05-12 · Administracinė byla Nr. I-358-163/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-05-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-05-12
Bylos Nr.
I-358-163/2010
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00185-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Alona Romanovienė
Pareiškėjas
D.M.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. 1-358-163/2010(Proceso Nr. 3-63-3-00185-2010-2)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Alona Romanovienė, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D.M. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja D.M. prašymu (b.l. 4) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio sumą t.y. 835,48 Lt už 2008 metų laikotarpį.

Pareiškėja nurodo, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresniąja tyrėja. Pažymi, jog 2010 m. vasario 24 d. ir 2010 m. kovo 1 d. kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vadą su prašymais išmokėti jai iki šiol neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (70 procentų). Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis" (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>", konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b.l. 23). Teisme gautas pareiškėjos D.M. prašymas bylą nagrinėti teismo posėdyje jai nedalyvaujant (b.l. 15).

Atsiliepimas

Atsakovas - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepimu (b.l. 16-17) prašo pareiškėjos prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinę byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Jeigu teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą prašo nustatyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams, nes 2010 metų biudžetas jau yra patvirtintas ir lėšos dėl priteistinų išmokų, susijusių su darbo užmokesčio ribojimų panaikinimu, jame nebuvo numatytos. Nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau - ir VSAT) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, asignavimų valdytojas yra VSAT vadas. Mano, jog VSAT Pagėgių rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo finansinės galimybės nei teisinio pagrindo išskirti ir išmokėti daugiau lėšų, nei tai buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Pabrėžia, jog tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui suteikta išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją todėl VSAT neturėjo pagrindo vykdyti įstatymo reikalavimų, motyvuojant teisės akto nekonstitucingumu. Teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos ir atsakovas negali būti įpareigojamas sumokėti pareiškėjams neišmokėtų darbo užmokesčio dalių, nes teisiniai santykiai atsirado po Konstitucinio Teismo sprendimo. Taip pat mano, kad atsakovu byloje turi būti Lietuvos valstybė, kadangi VSAT Pagėgių rinktinė tik vykdė įstatymo leidėjo priimtų teisės aktų reikalavimus.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b.l. 24).

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo - Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir VSAT) atsiliepimu (b.l. 18-19) prašo D.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Savo prašymą netenkinti D.M. prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos, motyvuoja tuo, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl mano, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 25).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja

Pareiškėja D.M. prašymu kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo priteisti viso 835,48 Lt dydžio neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį, t.y. 345,27 Lt už 2008 metų spalio mėn., taikant priedų ir priemokų ribojimą ir 490,21 Lt už 2008 metų lapkričio mėn., taikant priedų ir priemokų ribojimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresniąja tyrėja.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 221, 48,,501 straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.

Vidaus tarnybos statuto (toliau - ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis", todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis" (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>", konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pagrįstai reiškiamas reikalavimas dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą nėra nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų darbuotojo asmeninio uždarbio kortelių (b.l. 7-9) matyti, jog 2008 m. sausio - gruodžio laikotarpiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu" Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Pareiškėjos D.M. teisės buvo pažeistos 2008 m. spalio ir lapkričio mėnesiais. Prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme gautas 2010 m. balandžio 6 d., todėl laikytina, kad nepraleistas 3 metų ieškinio senaties terminas. Iš darbuotojo asmeninio uždarbio kortelių matyti, kad 2008 m. spalio mėn. pareiškėjai neišmokėta 345,27 Lt, o 2008 m. lapkričio mėn. - 490,21 Lt. Viso jai buvo neišmokėta 835,48 Lt (345,27 + 490,21) suma, todėl jos prašymas tenkintinas visiškai.

Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojama pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Dėl tinkamo atsakovo

Netenkintinas atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės prašymas pakeisti procesinę padėtį į trečiojo suinteresuotojo asmens. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra VSAT Pagėgių rinktinė, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A'-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. VSAT Pagėgių rinktinė.

Atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą nepagrįstas, nes tai nenumatyta įstatymu (ABTĮ 97 straipsnis). Sprendimo vykdymo tvarkos klausimas gali būti išspręstas šalių susitarimu, valstybinės valdžios ir/ar valdymo organų sprendimais ar priverstinio vykdymo procese, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjos D.M. prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D.M. prašymą patenkinti.

Pareiškėjai D.M. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės priteisti 835,48 (aštuonis šimtus trisdešimt penkis litus ir keturiasdešimt aštuonis centus).

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Alona Romanovienė