- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-34-264/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Žibutė Budžienė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- D. E., J. E., H. E.
- Advokatai
- Arvydas Verpečinskas
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Žibutės Budžienės ir Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Onai Martinaitytei,
dalyvaujant ieškovo Kauno miesto savivaldybės atstovei V. Z., atsakovei D. E., jos atstovui advokatui Arvydui Verpečinskui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams D. E., J. E., H. E., dėl iškeldinimo iš patalpų, bei pagal atsakovės D. E. priešieškinį ieškovui Kauno miesto savivaldybei dėl faktinių nuomos santykių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
ieškovas ieškiniu (b.l.3-5) prašė iškeldinti atsakovus D. E., J. E. ir H. E. iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad butas 36,78 kv. m. bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. 2009-10-21 įspėjimu Nr. 53-5-3366 adresuotu J. E., H. E. ir D. E. prašė iki 2009-11-19 patuštinti be teisinio pagrindo užimtą butą ir jį perduoti AB „City Service“. 2009 m. gruodžio 29 d. nustatyta, kad jame gyvena D. E., kuri nurodė, kad ginčo bute gyvena nuo gimimo, tėvai išvykę į užsienį apie 7 metai, tik 2009 spalio mėnesį sužinojusi, kad šiame bute gyvena be teisinio pagrindo. Atsakovei ginčo gyvenamoji patalpa nėra suteikta įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovė teisių į ją neturi. Asmenys, atitinkantys Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nustatytus kriterijus turi teisę į socialinio būsto nuomą, tačiau atsakovė D. E. nėra kreipusis dėl įtraukimo į socialinio būsto nuomininkų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą.
Ieškovas 2010-12-30 pateikė pareiškimą (b. l. 105), kuriame nurodė, kad vadovaudamasis CPK 42 straipsniu, ieškovas patikslina šioje byloje šalis ir nereiškia reikalavimų dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atsakovams J. E. ir H. E., kadangi bylos eigoje paaiškėjo faktinės aplinkybės, kad ginčo gyvenamąja patalpa naudojasi tik atsakovė D. E., o jos tėvai J. E. ir H. E. gyvena užsienyje.
Atsakovė D. E. priešieškiniu (b.l. 52-54) prašė pripažinti, kad tarp šalių susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai ir įpareigoti ieškovą Kauno miesto savivaldybę įforminti su atsakove gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), rašytinę nuomos sutartį. Atsakovė nurodė, kad bute gyvena nuo pat gimimo - (duomenys neskelbtini). Jos tėvai J. E. ir H. E., anksčiau taip pat gyvenę šiuo adresu, yra išsituokę ir jau ilgą laiką laikinai gyvena bei dirba užsienyje. Apie tai, kad butas nepriklausė jos tėvams, atsakovė sužinojo 2009 m. spalio mėnesį, kai gavo Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus raštą. Mokėdama mokesčius, atlikdama savo lėšomis einamąjį buto remontą, atsakovė turėjo pagrįstus lūkesčius šiuo butu naudotis ir ateityje. Faktas, jog atsakovės tėvai naudojosi gyvenamosiomis patalpomis adresu (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybei buvo žinomas jau seniai. Tai patvirtina Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 1999 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) adresuotas J. E., (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybei šios faktinės aplinkybės žinomos ne mažiau kaip 10 metų, bet ieškovas nesiėmė jokių veiksmų siekiant išspręsti šią situaciją. Faktinės aplinkybės, kad viena šalis - savivaldybė, oficialiai žino kad šeima gyvena atitinkamose gyvenamuosiuose patalpose, tam ne mažiau kaip 10 metų neprieštarauja, neteikia ieškinio dėl iškeldinimo, išrašo per gyvenamųjų patalpų administravimo subjektą sąskaitą už nuomą, užtikrina būtinų komunalinių paslaugų tiekimą ir pan., o kita šalis - fizinis asmuo, tvarkingai išlaiko ir prižiūri naudojamas gyvenamąsias patalpas, laiku moka nuomos ir komunalinius mokesčius pagal pateiktas sąskaitas, atlieka turto einamąjį remontą ir pan., verčia daryti vienareikšmišką išvadą, kad tarp šalių yra susiklostę faktiniai civiliniai teisiniai gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai. Kauno miesto savivaldybės ir D. E. faktiniai veiksmai iš esmės atitinka konkliudentinių veiksmų sąvoką. Atsižvelgiant į susiklosčiusią išskirtinę situaciją bei vadovaudamiesi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principais, yra visos prielaidos faktinius gyvenamųjų patalpų nuomos santykius įforminti raštu.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu priėmė ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinio atsakovams J. E. ir H. E. dėl iškeldinimo iš patalpų atsisakymą ir civilinę bylą atsakovų J. E. ir H. E. atžvilgiu nutraukė; kitoje dalyje ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei D. E. dėl iškeldinimo iš patalpų atmetė; atsakovės D. E. priešieškinį tenkino; įpareigojo ieškovą Kauno miesto savivaldybę įforminti su atsakove D. E. gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), rašytinę nuomos sutartį; priteisė iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės 132,00 Lt žyminio mokesčio atsakovei D. E. bei 29,78 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad ginčo butas nuosavybės teisėmis priklauso ieškovui. Atsakovės tėvai ginčo bute apsigyveno apie 1990 m. Pagrindine ginčo buto nuomininke tuo metu buvo V. K., kuri vėliau išvyko nuolatinai gyventi į Baltarusiją. Savo apsigyvenimo ginčo bute dokumentų atsakovės tėvai tuo metu tinkami neįformino. Atsakovė D. E. ginčo bute gyveno nuo gimimo. Mokesčiai už komunalinius patarnavimus buvo mokami visą atsakovės D. E. (prieš tai jos tėvų) gyvenimo bute laikotarpį. Iš pateiktų sąskaitų ir jose nurodytų asmenų yra matyti, kad ieškovui Kauno miesto savivaldybei nuo pat buto priėmimo - perdavimo 1995-03-16 galėjo ir turėjo būti žinoma apie tai, kad ginčo bute gyvena atsakovės D. E. šeima. Ieškovas Kauno miesto savivaldybė iki 2010 m. tokiam atsakovės šeimos gyvenimui ginčo bute neprieštaravo ir nesiėmė jokių priemonių atsakovei D. E. ir (ar) jos tėvams iškeldinti. Iki 2009 m. spalio mėnesio už ginčo buto nuomą skaičiavo ir pateikinėjo nuomos mokestį atsakovės D. E. tėvų vardu, kuris būdavo sumokamas. Nuomos mokesčio skaičiavimas 2009 m. spalio mėnesį buvo nutrauktas ieškovo Kauno miesto savivaldybės iniciatyva. Ginčo butą atsakovės šeima visą laiką tinkamai prižiūrėjo, juo rūpinosi, jį remontavo. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir pats ieškovas. Teismas sprendė, kad atsakovės D. E. tėvų, o vėliau ir jos pačios, apsigyvenimas ginčo bute ir vėlesnis ilgalaikis gyvenimas šiame bute atitiko 1964 m. CK 319 straipsnyje numatytos gyvenamos patalpos nuomos sutarties prasmę, o rašytinės gyvenamos patalpos nuomos sutarties formos nesilaikymas savaime nedarė tokios sutarties negaliojančia. Aplinkybė, kad atsakovė D. E. ir jos tėvai gyvendami bute daugiau kaip devyniolika metų mokėjo nuomos mokestį, leidžia vertinti, jog tarp jų ir buto valdytojo buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai. Todėl nors CK 6.612 straipsnyje ir yra numatyta galimybė iškeldinti gyvenantį be sudarytos nuomos sutarties asmenį, tačiau įvertinus sprendime aukščiau aptartus įrodymus ir civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos teismų praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, abiejų šalių interesų pusiausvyrą, taip pat į tai, kad civilinėje byloje yra neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad atsakovė D. E. ilgą laiką turėjo ir turi pakankamus ir pastovius ryšius su ginčo butu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme, taip pat į tai, kad atsakovė D. E. yra socialiai pažeidžiama, nes jai dar būnant nepilnamete, abu tėvai išsituokė ir išvyko nuolatinai gyventi į užsienį, praktiškai ja nesirūpino, paliko gyventi vieną bute be rašytinės nuomos sutarties ir absoliučioje nežinioje, taip pat į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, ieškinį, dalyje dėl atsakovės D. E. iškeldinimo teismas laikė nepagrįstu. Teismas nurodė, kad atsakovės atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas, nes atsakovė bute gyvena ir šiuo metu.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Ieškovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 141-144) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iškeldinti atsakovę D. E. iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), su jai priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias materialinės bei procesinės teisės normas, teismo motyvai yra subjektyvūs, neatitinkantys įstatymų nuostatų ir faktinių aplinkybių. Su teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Teismo laikoma nustatyta aplinkybė, kad ieškovas atsakovams J. E. ir H. E. pareikštų ieškinio reikalavimų nepalaiko ir jų atsisako, yra neteisinga ir nepagrista. Ieškovas, pasinaudodamas CPK 139 straipsnyje numatyta teise atsiėmė ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovams J. E. ir H. E., pateikdamas rašytinį 2010-12-30 pareiškimą, taip pat teismo posėdžio metu ieškovo atstovo buvo patikslinta, jog reikalavimą atsakovams J. E. ir H. E. ieškovas atsiima, tokiam ieškinio atsiėmimui neprieštaravo ir atsakovės D. E. atstovas advokatas Arvydas Verpečinskas (b.l. 127). Sprendime teismas nurodė, jog šalims išaiškinti kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, tačiau nei ieškovo rašytiniame 2010-12-30 pareiškime, nei teismo posėdžio protokole nėra jokių duomenų apie teismo privalomą procesinių ieškinio atsisakymo padarinių išaiškinimą, kaip to reikalauja CPK 140 straipsnio 1 dalis. Todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išvada apie priimtą ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinio atsakovams J. E. ir H. E. dėl iškeldinimo iš patalpų atsisakymą ir civilinės bylos Nr. 2-493-615/ 2011 jų atžvilgiu nutraukimą, turi būti pakeista priimant nutartį dėl ieškinio atsakovams atsiėmimo, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
2. Teismas, nuspręsdamas įpareigoti ieškovą Kauno miesto savivaldybę įforminti su atsakove D. E. gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) rašytinę nuomos sutartį, nenurodė, kodėl atsakovės atžvilgiu ieškovas neprivalo laikytis imperatyvių įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo ir kokiu teisės aktu teismas remiasi to eiliškumo nepaisydamas. Toks teismo sprendimas vertintinas kaip diskriminacinis socialinio būsto gyventojų atžvilgiu, kuomet asmenims atitinkantiems visas specialioje teisės normoje nustatytas sąlygas tenka laukti eilės socialiniam būstui išsinuomoti, kai tuo tarpu atsakovei be jokių eilių ir sąlygų užėmus gyvenamąją patalpą, teismo pripažįstama teisė įforminti gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) rašytinę nuomos sutartį.
3. Teismas neteisingai vertino byloje atsakovės pateiktas sąskaitas, kuriose atsakovai patys įrašę savo pavardes, ir klaidingai sprendė, jog ieškovas už ginčo buto nuomą skaičiavo ir pateikinėjo nuomos mokestį atsakovės D. E. tėvų vardu. Ieškovo teikti mokėjimo pranešimai buvo adresuoti pagrindinei ginčo buto nuomininkei V. K., todėl tai neįrodo fakto, jog tarp ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės D. E. buvo susitarimas dėl nuomos mokesčio. Šalys nebuvo ir nėra saistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, todėl teismo išvada, kad tarp atsakovų ir buto valdytojo buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai laikytina nepagrįsta ir neįrodyta. Jokie veiksmai nesudaro atsakovei pagrindo apsigyventi socialiniame būste kitaip, nei numato įstatymas.
4. Byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovė ginčo patalpose gyvena be buto savininko (ieškovo) sutikimo ir nuomos sutarties. Prašymo socialiniam būstui išsinuomoti atsakovė nėra pateikusi. CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad asmenys iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamąją patalpą asmenys įsikėlė savavališkai, t.y. be nuomos sutarties. Apie savavališkai užimtą gyvenamąjį būstą ir pareigą jį palaisvinti atsakovė buvo įspėta. Į raginimus patuštinti ginčo butą atsakovė nereagavo. Ieškovei Kauno miesto savivaldybei nustačius, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena neteisėtai, vadovaujantis CK 6.610 ir 6.612 straipsnių nuostatomis ieškiniu kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų.
5. Teismas nesilaikė CPK 178, 179, 183, 185, 270 straipsnių reikalavimų. Teismas subjektyviais motyvais privatų atsakovės interesą iškėlė aukščiau už viešąjį interesą. Teismo teiginys, kad ieškovui Kauno miesto savivaldybei nuo pat buto priėmimo-perdavimo (duomenys neskelbtini) galėjo ir turėjo būti žinoma apie tai, kad ginčo bute gyvena atsakovės D. E. šeima ir ieškovas iki 2010 m. tokiam atsakovės šeimos gyvenimui ginčo bute neprieštaravo ir nesiėmė jokių priemonių atsakovei D. E. ir (ar) jos tėvams iškeldinti, neatitinka faktinių aplinkybių ir jokiuose teisės aktuose nenumatytas būdas perimti nuomininko teises ir pareigas be nuomotojo žinios. Savivaldybė neturi jokių realių galimybių fiziškai bet kuriam būsto nuomininkui užkirsti galimybę į nuomojamą būstą įleisti pagyventi kitą šeimą. Jokie teisės aktai nesuteikia savivaldybei nei įgaliojimų, nei įpareigojimų nuolatos sekti, stebėti nuomojamo būsto gyventojus, nustatinėti jų tapatybę, ar kitomis priemonėmis žinoti apie atvejį, kuris įvyko su atsakovais. Tokie teismo motyvai negali būti vertinami kaip savaime įteisinantys neteisėtą atsakovės gyvenimą, teisės aktų nustatyta tvarka nesuteiktame ginčo bute. Įstatymas nenumato įgyjamosios senaties instituto, todėl nepriklausomai nuo to, kiek laiko šiame bute išgyveno atsakovai, ieškovas nepraranda teisės į savo pažeistų teisių gynybą. Teismo akcentuotos buto priežiūros, remonto ir mokesčių mokėjimo aplinkybės negali būti teisiniu pagrindu atsakovės teisės į neteisėtai užimamo buto nuomos atsiradimui.
6. Teismas šioje byloje negynė ieškovo nuosavybės teisių ir teisėtų interesų bei atsižvelgiant į tai, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu pagal savo svarbą ir aktualumą priskiriami viešojo intereso sričiai, teismui įpareigojus savivaldybę ne eilės tvarka sudaryti su atsakove savavališkai užimtų patalpų nuomos sutartį, buvo pažeista ne tik socialinio būsto suteikimo tvarka ir eiliškumas, kaip tai numatyta Įstatymo 11 straipsnyje ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-450 patvirtintame Socialinio būsto nuomos tvarkos apraše, bet pažeistos ir kitų asmenų, įrašytų į eilę tokiam būstui gauti, teises ir teisėti lūkesčiai bei viešasis interesas.
Atsiliepimas
Ieškovė D. E. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150-153) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Su skundu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Atsakovei atstovavo advokatas, o ieškovui atstovavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento vyriausioji specialistė. Abiejų šalių atstovai yra teisininkai, išmanantys civilinį procesą, todėl manytina, kad gali būti preziumuojama, jog jiems yra žinomos ieškinio atsiėmimo teisinės pasekmės. Atsakovės manymu, tai nėra esminis teismo proceso ar sprendimo trūkumas ir dėl to savaime teismo sprendimas neturi būti pripažįstamas neteisėtu.
2. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo sprendimas vertintinas kaip diskriminacinis socialinio būsto gyventojų atžvilgiu, kuomet asmenims atitinkantiems visas specialiojoje teisės normoje nustatytas sąlygas tenka laukti eilės socialiniam būstui išsinuomoti, kai tuo tarpu atsakovei be jokių eilių ir sąlygų užėmus gyvenamąją patalpą, teismo pripažįstama teisė įforminti gyvenamosios patalpos rašytinę nuomos sutartį. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, kokių konkrečiai asmenų teisės gali būti pažeistos, todėl šio klausimo kėlimas apeliaciniame skunde yra nepagrįstas.
3. Atsakovo atstovas teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė D. E. mokėjo nuomos mokestį ieškovui už nuomojamas patalpas, bei mokesčius už komunalines paslaugas. Pradžioje šiuos mokėjimus atliko D. E. tėvai - H. E. ir J. E., vėliau pati atsakovė D. E.. Atsakovė sutinka su apelianto teiginiu, kad mokėjimo pranešimai buvo adresuoti pagrindinei ginčo buto nuomininkei V. K., tačiau, nors ir neturėdama rašytinės nuomos sutarties, už faktiškai išgyventą laikotarpį ginčo nuomos bute, atsakovė ir jos tėvai tvarkingai mokėjo nuomos mokestį. Todėl ši aplinkybė būtent rodo atsakovės sąžiningumą ieškovo atžvilgiu. Apelianto teiginys, kad teismas neteisingai vertino byloje atsakovės pateiktas sąskaitas, kuriose atsakovai patys įrašę savo pavardes, ir klaidingai sprendė, jog ieškovas už ginčo buto nuomą skaičiavo ir pateikinėjo nuomos mokestį atsakovės D. E. tėvų vardu, nėra esminis teismo proceso ar sprendimo trūkumas ir dėl to savaime teismo sprendimas neturi būti pripažįstamas neteisėtu.
4. Ieškovas Kauno miesto savivaldybė pirmojoje instancijoje nekėlė klausimo dėl viešojo intereso, todėl šio klausimo iškėlimas apeliaciniame skunde yra nepagrįstas civilinio proceso prasme. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, kokių konkrečiai asmenų teisės gali būti pažeistos, todėl šio klausimo kėlimas apeliaciniame skunde yra nepagrįstas. Priešingai negu teigia apeliantas, Kauno miesto apylinkės teismo sprendime kalbama apie teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, t.y. apie tai kieno teisė konkrečioje situacijoje turi būti ginama. Teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgė į Lietuvos teismų praktiką Europos žmogaus teisių teismo praktiką iškeldinimo iš būsto klausimais žmogaus teisių aspektu. Todėl manytina, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas įrodymais bei teisės aktų reikalavimais, bei atitinka teisės principų bei teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, tačiau daro išvadą, jog teismas pažeidė procesines teisės normas, ir tai turėjo įtakos tam, kad byla buvo išspręsta neteisingai.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas. Atsakovė ginčo bute gyvena nuo gimimo (gim. (duomenys neskelbtini)), jos tėvams H. E. ir J. E. apie 1990 m. apsigyvenus pagrindinės buto nuomininkės V. K. leidimu, nesant buto savininko (ieškovo) sutikimo ir nesudarius rašytinės nuomos sutarties.
Apeliantas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas įpareigojantis ieškovą sudaryti nuomos sutartį su atsakove, nesilaikant privalomo eiliškumo socialiniam būstui išnuomoti ir nesant tam reikalingų sąlygų diskriminuoja socialinio būsto laukiančius gyventojus.
Teisminėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą.
Aplinkybė, kad atsakovė D. E. ginčo bute gyvena nuo gimimo priklausė nuo jos tėvų valios, ir nėra pagrindas pripažinti faktinių nuomos santykių buvimą, nes atsakovė iki pilnametystės neturėjo civilinio veiksnumo (CK 2. 5 str.). Iš pranešimų, buto apžiūros aktų, atsakovės paaiškinimų ( b. l. 8-12, 37) matyti, kad tėvams daugiau kaip prieš 7 metus išvykus gyventi į užsienį, atsakovė buvo nepilnametė, jos teises turėjo būti užtikrintos jos tėvų (CK 3. 163 str.). Byloje atsakovės pateiktos 1994 m. sąskaitos ( b. l. 114-116) apie atsiskaitymą už elektros energijos suvartojimą 1994 m. balandžio ir birželio mėnesius atsakovės motinos J. E. vardu, neįrodo atsakovės ar jos tėvų apsigyvenimo ginčo bute teisėtumo. Iš Kauno miesto Lenino rajono VK 1989-01-16 rašto ( b. l. 123) matyti, kad 1988-12-30 Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buto (duomenys neskelbtini) (dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini)) nuomininke buvo V. K.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atsakovė patvirtino, kad su buvusia buto nuomininke V. K. jokie giminystės ryšiai nesiejo, byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovė ar jos tėvai buvo nuomininkės V. K. šeimos nariais ( 1964 m. CK 329 str., 2000 m. CK 6.588 str.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovės tėvai buvo įtraukti į įskaitą asmenų, turinčių teisę gauti naudotis gyvenamąja patalpa, priklausiusia valstybiniam butų fondui, Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatų, galiojusių iki 1992 m. birželio 1 d., nustatyta tvarka. Pagal Butų kodekso (galiojusio iki 1998-07-01) 49, 52 str. valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose gyvenamosios patalpos nuomos sutartis galėjo būti sudaryta remiantis gyvenamosios patalpos orderiu, kuris išduodamas Vykdomojo komiteto sprendimo suteikti gyvenamąją patalpą, pagrindu, pagal 1964 m. CK 320 str. (galioj iki 2001-07-01) savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo pagrindas - savivaldybės valdymo organo sprendimas. Savivaldybės 1999-11-30 raštas (b. l. 41) patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybė nesutiko pakeisti buto nuomos sutarties atsakovės motinos J. E. vardu, todėl ieškovo nesutikimas dėl nuomos santykių buvo aiškiai išreikštas. Sąskaitų dėl komunalinių, nuomos mokesčių mokėjimo išrašymas mokėtoju nurodant bei apmokėjimą patvirtinant buvusios buto nuomininkės V. K. vardu 2008-2009 m. laikotarpiu (b. l. 117-119, 188-200 ), atsakovės tėvams daugiau kaip prieš 7 metus išvykus į gyventi užsienį, neįrodo šalių susitarimo dėl nuomos mokesčio. Vien tik atsakovės gyvenimas ilgą laiką socialiniame būste bei mokesčių mokėjimas kito asmens vardu, nesant rašytinės nuomos sutarties, nesuteikė pagrindo atsakovei manyti, kad jos pragyvenimas socialiniame būste savininko (valdytojo) pripažįstamas ir yra teisėtas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, 2011-10-05 nutartimi ( b.l. 162-163) šalims buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus. Pažymos, nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovė D. E. atskirais laikotarpiais 1998-09-01-2002-09-01, 2007-09-01–2008-08-29 bei 2008-2010 m. laikotarpiu mokėsi Kauno miesto mokyklose, jos vardu nėra registruota nekilnojamojo turto, tačiau atsakovė deklaravusi nuo 2009-11-04 išvykimą į Norvegiją (b. l.174-176, 182-185). Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys fiziniai asmenys ir šeimos, atitinkantys Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atsakovė nėra įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, dėl to nesikreipusi, todėl teisių į socialinį būstą atsakovė neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad savivaldybė ilgą laiką nesiėmė priemonių iškeldinti atsakovę iš socialinio būsto, nėra pagrindas pripažinti faktinius nuomos santykius. Ieškovas nurodė atsakovei išsikelti, tapus pilnamete. Atsakovės tėvams nepasirūpinus nepilnamečiu vaiku, jo interesai turėjo būti apsaugoti valstybės institucijų (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 str.), todėl šiuo aspektu, anksčiau nesiėmus priemonių dėl atsakovės iškeldinimo, ieškovo veiksmai nėra neteisėti. Tiek atsakovei, tiek jos tėvams savivaldybės pozicija buvo žinoma.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl faktinių nuomos santykių pripažinimo 1964 m. CK 319 straipsnio prasme prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovo, socialinio būsto savininko, reikalavimas iškeldinti atsakovę CK 6. 612 str. pagrindu yra proporcingas ir pagrįstas, nes nustačius, jog atsakovė socialiniame būste gyvena neteisėtai, be nuomos sutarties, yra pažeidžiami ieškovo bei socialinio būsto laukiančių asmenų interesai.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimas dėl atsakovės D. E. iškeldinimo tenkintinas, priešieškinys, jo neįrodžius, atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str. , 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kad yra žiemos periodas, atsakovė kito būsto neturi, todėl jai reikės susirasti kur išsikelti, todėl sprendimo dėl iškeldinimo vykdymas atidėtinas 6 mėnesiams (CPK 284 str.).
Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo ieškinio atsiėmimo atsakovų J. E. ir H. E. atžvilgiu ir to pasekmių pagrįsti. Byloje procesiniai dokumentai atsakovams J. E. ir H. E. asmeniškai nebuvo įteikti, buvo įteikiami per atsakovę D. E.. Ieškovo 2010-12-30 pareiškime prašoma bei iš teismo posėdžio metu ieškovo bei atsakovės atstovų pasisakymų dėl ieškinio atsiėmimo (b.l. 127) matyti, kad buvo svarstomas ieškinio atsiėmimo, o ne atsisakymo nuo ieškinio klausimas. Todėl ieškovo teisė atsiimti ieškinį esant CPK 139 str. sąlygoms galėjo būti įgyvendinta. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškinį dalyje – dėl atsakovų J. E. ir H. E. iškeldinimo palikti nenagrinėtą CPK 296 str. 1 d. 10 p. pagrindu, todėl ir šioje dalyje
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, iškeldinti atsakovę D. E., gim. (duomenys neskelbtini), iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su jai priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesiams.
Ieškovo Kauno miesto savivaldybės prašymą dėl ieškinio atsiėmimo atsakovų J. E. ir H. E. atžvilgiu patenkinti, šioje dalyje ieškinį palikti nenagrinėtą.
Atsakovės D. E. priešieškinį atmesti.