Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš J. J. nukentėjusiosios R. M. naudai priteista 5408,65 litų turtinei žalai atlyginti ir 50000 litų neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti 3092 litai Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 10 d., apie 0 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vaižganto gatvėje, ties (duomenys neskelbtini), Radviliškio m., konflikto metu, sudavė vieną smūgį peiliu M. K. į pilvo sritį, padarydamas pilvo dešinės kirkšnies durtinę - pjautinę žaizdą su dešinės išorinės klubinės arterijos sužalojimu, dėl to išsivysčius sunkaus laipsnio išoriniam nukraujavimui ir hipovoleminiam šokui, M. K. 2009 m. sausio 10 d., 2 val. mirė. Šiais veiksmais J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto nuomone, apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei netinkamai paskirtos bausmės.

Apelianto manymu, įtarimas jam pareikštas vien tik nukentėjusiojo draugės M. R. parodymų pagrindu, nors jos parodymai nenuoseklus ir prieštaringi. Teismas M. R. parodymų neanalizavo ir jų tinkamai neįvertino, nors ne visais jos parodymais patikėjo. Nuteistasis apeliaciniame skunde pakartodamas liudytojos M. R. parodymus teigia, kad ši liudytoja apklausiama du kartus 2009 m. sausio 10 d. bei 2009 m. sausio 20 d. davė skirtingus parodymus, pradžioje apie nuteistojo griuvinėjimą ir kėlimą, kalbėjimą telefonu neaiškino, vėliau, kad būtu įtikinamiau dirbtinai sugalvojo papildomas detales. Be to, apeliantas mano, kad aplinkybę, jog liudytoja meluoja apie nuteistojo susitikimą su nukentėjusiuoju M. K. rodo jos aiškinimas apie peilį ir jo detales, nors pati parodė, kad buvo tamsioje vietoje neveikė gatvės apšvietimas ir ji viską stebėjo iš kitos gatvės pusės.

Aplinkybę, kad M. R. sako netiesą, rodo liudytojų A. V. bei J. S. parodymai, iš kurių matyti, kad išleidę nuteistąjį Vaižganto gatvėje jie matė einančius 3 – 4 vaikinus ir merginą, jų tarpe pažino M. K. . Be to, A. V. parodė, kad po nuteistojo sulaikymo jis mėgino aiškintis su M. R. telefonu ir ji atsisakė pasakyti kas buvo trečias asmuo, kuris ėjo kartu tą vakarą su jais, bet pripažino, kad tarp M. K. ir nuteistojo buvo konfliktas bei apsistumdymas. Tai, kad M. R. slepia trečią asmenį, galima buvo suprasti iš teisme klausyto garso įrašo. Trečio asmens slėpimas, apelianto manymu rodo, kad įvykiai klostėsi kitaip, nei parodė ši liudytoja. Jos parodymai prieštarauja ne tik A. V. ir A. S. parodymams, bet neatitinka ir kitų faktinių bylos aplinkybių. Be to, nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. V. parodymus dėl dovanoto peilio, kuris buvo paimtas iš nuteistojo, nes tiek nuteistasis, tiek A. V. apžiūrėję parodytą peilį, paaiškino, kad tai ne dovanotas peilis. Kaip šis peilis atsirado nuteistojo kišenėje jis nežino. Be to, niekas netyrė kieno pirštų atspaudai yra ant peilio ir kodėl nuo kruvino peilio striukės kišenėje neliko kraujo dėmių.

Be to, aplinkybę, kad kartu su M. R. ir M. K. buvo trečias asmuo patvirtino ir E. M. , kuris išgirdęs merginos riksmą, pro langą matė, tiesiai prieš jo namą gulintį žmogų ir prie jo pasilenkusią merginą, pastebėjo nubėgantį asmenį, kuris atrodė jaunas, gal apie 20 metų, tas vaikinas, kuris iš pradžių buvo nubėgęs link Vaižganto mokyklos grįžo atgal prie gulinčio asmens, bet vėl nubėgo link Vaižganto mokyklos ir daugiau to asmens nematė (t. 1, b. 1. 191 – 192). Liudytoja N. G. , GMPC dispečerė parodė, kad tą naktį buvo gautas antras pranešimas apie įvykį, kurio metu buvo peiliu sužalotas vyriškis. Skambinęs asmuo pasakė frazę „padūriau žmogų". Paklaustas pasisakė savo pavardę, kuri užrašyta greitosios pagalbos iškvietimo kortelėje (t. 1, b. l. 198 – 199). Liudytoja N. D. parodė, kad ji priėmė tą pranešimą ir buvo padarytas kompiuterinis įrašas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo žinoma apie tokį pranešimą, tačiau nebuvo aiškinamasi kas skambino, nebuvo paimtas padarytas įrašas, neskirta balso ekspertizė. Kaip dabar paaiškėjo įrašo nėra ir negalima nustatyti kas skambino. Teismas šios aplinkybės neįvertino ir ją nutylėjo.

Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nėra įrodymų, kad nuteistasis nukentėjusįjį nužudė dėl chuliganiškų paskatų, kadangi nuteistajam įvykio metu nustatyti sužalojimai, tačiau kas padarė tuos sužalojimus teismas neišsiaiškino. Apeliantas mano, kad padaryti sužalojimai patvirtina jo parodymus, jog jis buvo užpultas ir mušamas. Kadangi buvo užpultas ir mušamas ne vieno jaunuolio, gindamasis galėjo peiliu įdurti M. K. . Sužalojimo pobūdis, t. y. vienas dūris į koją rodo, kad jis galėjo durti gulėdamas ar klūpėdamas ir, kad ne puolė, bet gynėsi. Be to nuteistojo manymu, būtu nelogiška būnant 50 metų ir dar girtam, smulkaus kūno sudėjimo, nedidelio ūgio užpulti 24 metų jaunuolį, kuris visais atžvilgiais yra tvirtesnis. Juolab, kad šis jaunuolis nuteistąjį mušė kartu su kitais asmenimis, todėl jis kitaip negalėjo apsiginti nuo neblaivių jaunuolių. Jokio motyvo ar tikslo nužudyti ar sužaloti nuteistasis teigia neturėjęs ir negalėjęs turėti, jo teismas ir nenustatė.

Apelianto nuomone, nukentėjusysis M. K. ne toks žmogus, kuris būdamas neblaivus (nustatyta 2,49 promilės) gali kelti pargriuvusį seną žmogų ir neaišku kur vesti. Nukentėjusiojo draugas R. Š. parodė, kad jam keista, jog M. K. pakėlė ir pasisiūlė iki namų palydėti girtą nepažįstamą asmenį. Nes jo manymu, pamatęs girtą asmenį jis galėjo susigundyti iš jo atimti telefoną ar tai piniginę,o gal tikėjosi nueiti iki jo namų ir ten rasti kokių nors vertingų daiktų (t. 1, b. l. 177 – 178). Be to, aplinkybę, kad M. K. galėjo nuteistąjį užpulti, rodo jo teistumai už chuliganiškus veiksmus, kūno sužalojimus, vagystes bei plėšimą. Į šias aplinkybes teismas taip pat neatkreipė dėmesio ir jų neįvertino.

Nuteistojo J. J. manymu, jo padaryta nusikalstama veika – vienas smūgis peiliu besiginant nuo užpuolusių jaunuolių, turėtu būti vertinama kaip būtinoji gintis. Nes jaunuoliai jį mušė ir tas smurtas buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, prasidėjęs ir atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes jis turėjo teisę gintis. Apelianto teigimu, teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų. Nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Todėl nuteistasis mano, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. J. bei jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam J. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat apygardos teismas, nuteistajam J. J. už kito žmogaus nužudymą paskirdamas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės dydžio parinkimui ir nepažeidė BK 54 ir 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Motyvai dėl nuteistojo J. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai bei visapusiškai ištirti įrodymai paneigia nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai neteisingo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jo kaltės nebuvimo bei netinkamo kai kurių įrodymų vertinimo.

Kolegijos nuomone, betarpiškai mačiusi įvykį liudytoja M. R. byloje davė iš esmės nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie įvykio eigą, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis. Smulkūs neatitikimai šios liudytojos parodymuose yra neesminiai, jie nekeičia jos parodymų prasmės ir yra paaiškinami stresine liudytojos būsena dėl jos akivaizdoje įvykusio smurto panaudojimo. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja M. R. parodė, kad 2009 m. sausio 9 d., apie 22 val. ji kartu su M. K. buvo pas J. S. . Ji kartu su M. K. išėjo namo apie vidurnaktį. Vaižganto gatvėje jiems iš paskos ėjo girtas vyriškis, kuris griuvinėjo ir M. K. jam padėjo atsikelti. Vyriškis buvo su geležinkeliečio uniforma. Ji matė, kad viena vyriškio veido pusė bei nosis nubrozdintos. Vyriškiui pargriuvus prie kavinės „Kebabinė“ ji pastebėjo jo kairėje rankoje peilį ir kai M. K. priėjo jo pakelti vyriškis jam dūrė peiliu į pilvo sritį. M. K. pasakė, kad jį perdūrė, ėjo link jos, vyriškis sekė jam iš paskos, bet M. K. parkritus, vyriškis nubėgo link kavinės „Monika“. Ji iš nukentėjusiojo telefono bandė prisiskambinti greitajai pagalbai, paskambino R. B. bei savo motinai Ž. R. , sustabdė pirmą pasitaikiusį automobilį ir jame buvusiam D. S. bei atbėgusiam A. B. pasakė, kad perdurtas M. K. . Policijos nuovadoje atpažino J. J. , kaip asmenį perdūrusį M. K. (t. 4, b. l. 53 – 55). Šie jos parodymai iš esmės sutampa su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos liudytoja M. R. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 133 – 143). Kolegijos nuomone, liudytojos M. R. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes liudytoja parodė, jog nuteistąjį J. J. įvykio metu matė pirmą kartą, anksčiau jo nepažinojo, duomenų, patvirtinančių, kad ji būtų suinteresuota apkalbėti nuteistąjį ar nuslėpti kitą, nusikalstamą veiką padariusį asmenį, byloje nėra. Be to, kolegija konstatuoja, kad šios liudytojos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir išsamiai bei visapusiškai pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, t. y. iš dalies nuteistojo, policijos pareigūnų, kitų liudytojų parodymai, specialistų išvados, bei objektyvios bylos aplinkybės.

Tai, kad įvykio metu nuteistasis J. J. buvo įvykio vietoje, t. y. Vaižganto gatvėje, patvirtina liudytojų A. V. bei J. S. parodymai, kurie parodė, jog nuteistąjį 2010 m. sausio 10 d. po vidurnakčio paliko būtent šioje gatvėje (t. 4, b. l. 60, 95). Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis J. J. , kuris taip pat iš esmės neneigė, kad galėjo peiliu suduoti nukentėjusiajam, tačiau parodė, jog tai galėjo padaryti besigindamas nuo jį užpuolusių 3 – 4 jaunuolių (t. 4, b. l. 99 -101).

Liudytojai policijos pareigūnai R. N. ir L. P. parodė, kad 2009 m. sausio 10 d., po vidurnakčio buvo ligoninėje dėl pranešimo, jog pristatytas sužalotas žmogus ir bendravo su nukentėjusiojo drauge, kuri nurodė įtariamojo požymius, amžių, aprangą. Netrukus Radviliškio PK buvo gautas pranešimas, kad Dariaus – Girėno gatvėje girtas asmuo trukdo eismui, todėl jie šį asmenį sulaikė. Minėtas asmuo atitiko nukentėjusiojo draugės pateiktą apibūdinimą. Sulaikymo metu pas sulaikytąjį kelnių kišenėje buvo rastas peilis, ant kurio matėsi rausvos dėmės (t. 4, b. l. 52 – 53, 94 – 95). Tai, kad nuteistasis J. J. su savimi nuolat nešiojosi peilį parodė liudytojai I. V. ir S. K. (t. 4, b. l. 58, 59). A. V. taip pat parodė, kad prieš nuteistąjį paleidžiant Vaižganto gatvėje, šis automobilyje, turėtu peiliu pjaustė maistą (t. 4, b. l. 96).

Aplinkybę, kad būtent pas nuteistąjį rastu peiliu sužalotas nukentėjusysis M. K. patvirtina specialisto išvada Nr. S 81/09(01) R881/09, kurioje konstatuota, jog ant tirti pateikto peilio, paimto pas nuteistąjį J. J. , yra M. K. kraujas (t. 1, b. l. 52 – 60). O tai, kad nukentėjusysis mirė nuo durtinio – pjautinio sužalojimo, patvirtina specialisto išvada Nr. M 31/09(04), kurioje nurodyta, kad M. K. mirtis įvyko nuo pilvo – dešinės kirkšnies durtinės – pjautinės žaizdos su dešinės išorinės klubinės arterijos sužalojimu, vieno smūginio kontakto poveikyje, galimai peilio geležte (t. 1, b. l. 30 – 33). Šią specialisto išvadą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ekspertas H. D. kartu parodydamas, jog byloje esančio peilio užtektų arterijai pažeisti (t. 4, b. l. 111).

Liudytojos M. R. parodymus, jog policijoje ji pažino J. J. , kaip asmenį sužalojusį M. K. , patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas L. P. , kuris taip pat parodė, kad liudytoja jam sakė, jog ji su M. K. ėjo dviese ir kad įvyko konfliktas tarp J. J. ir M. K. dėl cigaretės. Beje, aplinkybę, kad policijos nuovadoje M. R. atpažino J. J. , kaip asmenį peiliu sužalojusį nukentėjusįjį, parodė ir liudytoja Ž. R. , nurodydama, jog į policijos nuovadą važiavo kartu su dukra (t. 4, b. l. 57).

Pastebėtina, kad įvykio vietoje jau po įvykio atsiradę liudytojai A. B. ir D. S. patvirtino liudytojos M. R. parodymus bei kitas objektyviai nustatytas aplinkybes. Abu šie liudytojai patvirtino, kad sužalotas M. K. gulėjo Vaižganto gatvėje, ties kavine „Kebabinė“ (t. 4, b. l. 56, 57). Liudytojas D. S. parodė, kad jo automobilį sustabdė būtent liudytoja M. R. , kad jis galimai įjungė avarinį automašinos apšvietimą. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir Radviliškyje, ties Dariaus - Girėno, Vaižganto ir Vytauto gatvių sankryža įrengta stebėjimo kamera užfiksuotas vaizdo įrašas, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 10 d., 00.00 val. iki 2009 m. sausio 10 d., 01.00 val., iš kurio matyti, kad nuo 00 val. 43 min., Vaižganto gatvėje užfiksuoti stovintys greitosios pagalbos ir policijos automobiliai bei automobilis su įjungtais mirksinčiais žibintais (t. 2, b. l. 48).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį numatyta už tyčinį kito žmogaus nužudymą. Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs aukščiau išdėstytus bei kitus nuosprendyje aptartus įrodymus, pagrįstai nustatė, jog būtent nuteistasis J. J. , konflikto metu, sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam M. K. į pilvo sritį, padarydamas pilvo dešinės kirkšnies durtinę – pjautinę žaizdą su dešinės išorinės klubinės arterijos sužalojimu, dėl to išsivysčius sunkaus laipsnio išoriniam nukraujavimui ir hipoleminiam šokui, M. K. mirė. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad šią nusikalstamą veiką J. J. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas nukentėjusiajam M. K. peiliu vieną smūgį į pilvo sritį jis suvokė, kad tokiu būdu kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad dėl jo suduoto smūgio peiliu nukentėjusysis gali mirti ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti.

Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog liudytoja M. R. meluoja apibūdindama peilį, nes pati parodė, jog buvo tamsu, ji įvykį stebėjo iš kitos gatvės pusės. Iš pirmosios instancijos teisme duotų liudytojos M. R. parodymų matyti, jog priešingai nei teigia nuteistasis, ji parodė, jog gatvėje visgi buvo apšvietimas, be to, liudytoja nepateikė tikslaus peilio apibūdinimo. Ji tik parodė, jog pastebėjo nuteistojo judesį su peiliu, kurio rankena blizgėjo, bet nematė, kurioje pusėje buvo peilio ašmenys (t. 4, b. l. 54 – 55). Kad tokie šios liudytojos parodymai teisingi, patvirtina ir tas faktas jog pas nukentėjusįjį policijos pareigūnai išties rado peilį ant kurio, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nukentėjusiojo kraujo pėdsakai. Kolegija taip pat atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog liudytojas A. V. bei pats nuteistasis patvirtino, kad pas jį rastas peilis jam nepriklausė. Visų pirma, iš pirminių nuteistojo parodymų, duotų 2009 m. sausio 10 d., matyti, jog J. J. pateiktas jam priklausiusio peilio apibūdinimas visiškai atitinka įvykio dieną iš jo paimto peilio išvaizdą. Antra, net jei ir tikėti, kad minėtas peilis nuteistajam nepriklausė, ši aplinkybė, įvertinus tai, kad peilis su nukentėjusiojo kraujo pėdsakais paimtas būtent iš nuteistojo, esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Juolab, kad byloje nėra jokių duomenų, kad šį peilį nuteistajam, kas nors galėjo perduoti ar slapta įdėti į kišenę.

Kartu atmetami ir nuteistojo argumentai, jog teismas nesiaiškino kieno pirštų pėdsakai galėjo būti ant peilio bei kodėl striukės kišenėje nuo kruvino peilio neliko kraujo dėmių. Kolegijos nuomone, įvertinus nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartų bylos aplinkybių bei įrodymų visumą, sulaikius asmenį atitinkantį įvykio vietoje buvusios liudytojos apibūdinimą bei su savim turintį nusikaltimo įrankį, nuteistojo nurodomi papildomi tyrimai būtų pertekliniai bei galėtų būti vertinami, kaip proceso vilkinimas.

Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju įvertinus visumą apygardos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje aukščiau aptartų įrodymų, patvirtinančių J. J. kaltę peiliu sužalojus nukentėjusįjį M. K. , nėra reikšmingas jo apeliacinio skundo argumentas dėl galimai kito asmens skambinusio ir kvietusio greitąją pagalbą. Visų pirma pastebėtina, kad byloje nėra gautas šio iškvietimo garso įrašas, kurį teismas būtų galėjęs vertinti, ką apeliaciniame skunde nurodo ir pats nuteistasis. Antra, liudytoja medikė N. G. parodė, jog skambinęs vyriškis kalbėjo nerišliai, neaiškiai, jai teko pakartotinai klausti ką jis sako. Todėl, kolegija mano kad šiuo atveju nėra galimybės neabejotinai konstatuoti, jog skambinusysis pranešė būtent apie savo, o ne nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką.

Motyvai, kuriais atmetami nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties situacijos

Vienas esminių nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad jo manymu sužaloti nukentėjusįjį M. K. jis galėjo tik būtinosios ginties sąlygomis. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš privalomų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Tiek iš nuteistojo J. J. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme, tiek iš jo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės neneigia, jog peiliu galėjo sužaloti nukentėjusįjį M. K. , tačiau jo teigimu, tai jis padarė tik todėl kad įvykio metu prieš jį smurtavo 4 – 5 jaunuoliai. Tokius jaunuolių veiksmus nuteistasis vertina, kaip pavojingą kėsinimąsi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Šį apeliacinio skundo argumentą nuteistasis grindžia specialisto išvada, kurioje konstatuoti jam padaryti sužalojimai, liudytojų A. V. ir I. S. parodymais, kurie parodė, kad išleidę nuteistąjį matė jo kryptimi einančių 3 – 4 jaunuolių grupę, o tarp jų ir M. K. , taip pat E. M. parodymais, kuris tariamai matė iš įvykio vietos nubėgantį ir vėliau sugrįžtantį jauną vaikiną bei R. Š. parodymais, kuris teigė, jog M. K. greičiau galėjo susigundyti apiplėšti nuteistąjį, nei jam padėti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus konstatuoja, kad aukščiau paminėti apeliacinio skundo argumentai negali būti vertinami, kaip pagrindas nuteistojo J. J. smurtinius veiksmus vertinti, kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje ar peržengus būtinosios ginties ribas. Visų pirma kolegija pastebi, jog pats nuteistasis įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta 2,73 promilės (t. 1, b. l. 37), todėl jis pats įvykio detalių iš esmės neatsimena ir remiasi tik prielaida, jog sužalojo nukentėjusįjį galimai besigindamas. Antra, liudytojų A. V. bei I. S. parodymai dalyje dėl J. J. susitikimo su 3 – 4 vaikinais, neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei liudytojų G. K. ir N. V. parodymams. Šios liudytojos parodė, kad įvykio naktį girdėjo gatvėje šūkaujantį apsvaigusį nuo alkoholio vyriškį, per langą matė pro vyriškį praeinančius tris vaikinus ir galimai merginą, vyriškis prieš juos atsiklaupęs šaukė „užmuškit mane“, tačiau vaikinai nieko jam nedarė ir nuėjo link mokyklos, o vyriškis link žiedinės sankryžos. Vaikinai ir vyriškis prasilenkė ties Vaižganto g. namu (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 61, 62). Atkreiptinas dėmesys, kad iš liudytojos M. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog nukentėjusysis buvo sužalotas gerokai toliau, t. y. ties Vaižganto g. namu (duomenys neskelbtini), o ant žemės susmuko tik ties toje pačioje gatvėje esančiu namu (duomenys neskelbtini). Taigi, liudytojų G. K. ir N. V. parodymai bei paminėtos faktinės bylos aplinkybės iš esmės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog sutikti 3 – 4 jaunuoliai prieš jį vartojo smurtą. Be to, A. V. ir I. S. parodymus dėl aplinkybės, kad paminėtų jaunuolių grupėje buvo ir M. K. , paneigia kitų teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja M. R. parodė, kad iš tetos J. S. namo ji išėjo su M. K. dviese (t. 4, b. l. 53). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojos Ž. R. bei J. S. (t. 4, b. l. 57, 58). Tai, kad po nukentėjusiojo sužalojimo įvykio vietoje buvo tik M. R. ir ant žemės gulintis M. K. patvirtino ir pirmas įvykio vietoje atsidūręs liudytojas D. S. , kuris parodė, jog matė stovinčia M. R. ir gulintį M. K. , vėliau atbėgo ir A. B. (t. 4, b. l. 56 – 57). Kitų duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis M. K. ir M. R. būtų pakeliui sutikę dar kokius nors asmenis, byloje nėra. Maža to, kolegija mano, kad nėra pagrindo šioje dalyje visiškai tikėti liudytojų A. V. ir I. S. parodymais, nes jie prieštaringi ir nenuoseklūs. Liudytoja I. S. parodė, kad apie tai, jog minėtoje, nuteistojo kryptimi ėjusių jaunuolių, grupėje buvo ir Marius, jai pasakė A. V. , tačiau pastarasis nenurodė Mariaus pavardės, ji pati šio asmens nepažino (t. 4, b. l. 60). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši liudytoja, analogiškai kaip ir liudytojas A. V. šias aplinkybės nurodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl apie tai nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytoja negalėjo paaiškinti kodėl Mariaus vardą susiejo būtent su jai žinomu M. K. . Pastebėtina ir tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. V. yra iš esmės suinteresuotas duoti palankius parodymus nuteistajam J. J. , nes pastarasis yra jo motinos sugyventinis, jai padeda. Be to, šis liudytojas priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo M. K. atžvilgiu, nes pastarasis, paties liudytojo teigimu, buvo reketavęs jo draugą (t. 4, b. l. 95). Kolegijos manymu, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui iš esmės nėra reikšmingi liudytojų E. M. ir R. Š. parodymai. Visų pirma dėl liudytojo E. M. parodymų apie iš įvykio vietos nubėgantį trečią asmenį, apygardos teismas iš esmės pasisakė atmesdamas analogiškus liudytojo A. V. parodymus bei konstatuodamas, jog pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes tai galėjo būti ir pirmas įvykio vietoje buvęs liudytojas D. S. , liudytojas A. B. ar pats J. J. . Juolab, kad ir liudytoja I. R. parodė, jog ji iš M. R. žodžių suprato, kad įvykio vietoje Vaižganto gatvėje vienu metu buvo trys asmenys- M. R. , M. K. ir J. J. (t. 4, b. l. 97). Tuo tarpu liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad nukentėjusysis ne toks žmogus, kuris galėtų padėti kitam ir galėjo tik susigundyti pagrobti svetimus daiktus, vertintini, kaip prielaidos ir jais grįsti nuosprendžio negalima. Juolab, kad ir R. Š. apklausiamas pirmosios instancijos teisme tokių savo parodymų nepatvirtino (t. 4, b. l. 94). Kolegijos nuomone, kaip prielaida vertintini ir nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentai, jog M. K. galėjo nuteistąjį užpulti, nes nukentėjusysis anksčiau teistas bei nustatytas jo girtumas įvykio metu.

Taip pat kolegija mano, kad nuteistojo kūne specialisto išvada nustatyti sužalojimai negali būti vertinami, kaip pagrindas konstatuoti, jog jis buvo būtinosios ginties situacijoje. Visų pirma pastebėtina, kad šia išvada iš esmės konstatuota, jog tik du nuteistajam nustatyti sužalojimai iš aštuoniolikos nebūdingi griuviminei traumai (t. 1, b. l. 44). Taigi, ši išvada iš esmės patvirtina M. R. parodymus, kad nuteistasis daug kartų griuvo bei aplinkybę, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo išties galėjo kilti konfliktas, ką iš dalies patvirtino ir liudytojas L. P. , kuris parodė, kad liudytoja M. R. jam sakė, jog konfliktas tarp J. J. ir M. K. kilo dėl cigaretės (t. 4, b. l. 94 – 95). Tačiau paminėtos aplinkybės iš esmės nepatvirtina, kad šis konfliktas galėjo peraugti į būtinosios ginties situaciją. Kilusios situacijos vertinimui svarbu ir tai, kad bylos duomenimis nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas 2,73 promilės girtumas (1 t., b. l. 37), kas irgi turėjo įtakos jo veiksmams. Esant apsvaigimo nuo alkoholio poveikiui savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis.

Kolegijos nuomone, visos aukščiau aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad jis buvo užpultas ir prieš jį smurtavo grupė asmenų, dėl ko jis atsidūrė būtinosios ginties situacijoje ir turėjo gintis bei besigindamas galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ar šioje situacijoje galėjo būti būtinosios ginties ribų peržengimas.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti nuteistojo argumentai, jog teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto motyvuojamoji dalis, kurioje nustatyta, jog dėl girtumo jo sąmoninga veikla buvo laikinai sutrikusi ir tai sąlygojo aplinkos ir savęs suvokimą, elgesio kontrolę bei įvykio aplinkybių atgaminimo sunkumus, prieštarauja ekspertizės 4 punkte padarytai išvadai, kad nuteistasis gali pilnai teisingai atkurti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kolegijos manymu, minėtu ekspertizės aktu teismui nėra pagrindo abejoti, jis išsamus ir nuoseklus, jokių prieštaravimų bei neatitikimų jame nenustatyta.

Motyvai dėl nuteistajam J. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės

Nuteistojo J. J. apeliacinio skundo dalis, kurioje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, taip pat nepagrįsta.

Skirdamas J. J. bausmę teismas atsižvelgė į BK 61 ir 54 straipsniuose numatytas aplinkybes: nuteistojo kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, amžių, sunkinančią atsakomybę aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino, kad J. J. neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, todėl už padarytą labai sunkų nusikaltimą paskyrė jam bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taip pat teismas atsižvelgė, kad nenustatyta J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena J. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pastaroji aplinkybė įrodyta paties nuteistojo, liudytojų R. N. , L. P. , S. K. ir kt. parodymais, testo alkoholiui nustatyti protokolu Nr. 2892 - 2,73 promilės (t. 1, b. l. 37). Tai patvirtino ir ekspertizės išvada Nr. 86 (t. 1, b. l. 85 – 88), kurioje konstatuota, kad J. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo paprasto girtumo būsenoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, nuteistajam J. J. paskirtoji dešimties metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta. Bylos medžiagoje nėra jokių kitų palankių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.