- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-07
- Bylos Nr.
- I-2440-121/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00520-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovės atstovei Ievai Kližentytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–2), prašydamas: 1) pripažinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2013-01-25 sprendimą Nr. (1.7)-S-228-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nepagrįstu; 2) įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.
Paaiškina, jog siekia, kad jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo, nes pats finansinių galimybių samdytis advokatą neturi. Pasak pareiškėjo, atsakovė neteisėtai atsisako suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes jo šeimos turtinė padėtis šiuo metu yra labai sunki (su žmona yra bedarbiai), gyvena kartu su dukra ir jos mažamečiu vaiku. Dukros sutuoktinis patyrė insultą, todėl yra nedarbingas, o antstolis V. M., vykdydamas skolos išieškojimą, ketina iš viešųjų varžytinių parduoti paskutinį jų gyvenamąjį būstą.
Nesutinka su tuo, kad jam antrinė teisinė pagalba nesuteikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. 6 d. 4 punktu, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra susiję su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, nes pareiškėjo pareikštas priešieškinis civilinėje byloje Nr. 2-1266-728/2013 yra susijęs su 2009-11-17 pasirašytu įsipareigojimu grąžinti pinigus ir jo nuginčijimu. Pasak pareiškėjo, antrinė teisinė pagalba asmeniui nesuteikiama tik Įstatymo 11 str. 6 dalyje numatytais atvejais, todėl Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė jai Įstatyme numatytą pareigą įgyvendinti Įstatymo 1 str. 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuoti teisinės pagalbos teikimo principus bei tokiu būdu, apribojo pareiškėjo galimybę gauti reikalingą antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepimu į skundą (b.l. 25–32) su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad konstatavo pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos faktą, o tai pagal Įstatymo 11 str. 6 d. 4 punktą sudaro pagrindą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pats pareiškėjas Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui pateiktame priešieškinyje nurodė, jog 2007-08-03 sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 10 su Vokietijos Federacijos piliečiu S. C., šalys sutarė bendrai įsigyti teisę privatizuoti ir vėliau perparduoti A. A. 3 kambarių butą. Sutartyje buvo numatyta, kad, parduodant butą, suma procentais arba pinigine išraiška, gauta kaip pelnas, padalijama tarp ieškovo ir atsakovo po 50 procentų kiekvienam. Tačiau, kadangi buto išsipirkimo sandoris neįvyko, pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti įsipareigojimą sumokėti ieškovui 35 000 eurų iki 2010-02-28. Be to, V. M. priešieškinyje nurodo, kad 35 000 eurų paskola, jo manymu, turėtų būti vertinama kaip „kooperuojantis partnerystės pagrindais įneštas turtas“, o ieškovo pateiktą piniginį reikalavimą jo atžvilgiu reikėtų vertinti kaip nepagrįstą, nes, sprendžiant iš šalių veiksmų, matyti, kad jos buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.975 str. 3 dalyje įtvirtinta nuostata, paskolos raštelį reikėtų vertinti pagal CK 6.969 straipsnyje pateiktą jungtinės veiklos (partnerytės) sampratą (CK 6. 974 str. ir 6.975 str.). Taigi, nors pareiškėjas įrodinėja, kad ginčija tik 2009-11-17 pasirašytą įsipareigojimą grąžinti 35 000 eurų, akivaizdu, kad minėtas įsipareigojimas tiesiogiai kilo iš 2007-08-03 sudarytos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties, kuria šalys sutarė veikti kartu bei sutartimi nustatė galimus veiksmus buto įsigijimo atveju. Todėl, atsižvelgus į tai, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį bei įgaliojimą pareiškėjas sudarė siekdamas gauti ekonominės naudos, Tarnyba konstatavo, kad pareiškėjo civilinėje byloje Nr. 2-1266-728/2013 reiškiami prieštaravimai dėl skolos priteisimo yra laikomi reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais iš pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Atkreipia dėmesį, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kas pagal Įstatymo 11 str. 6 d. 4 punktą laikytina „ūkine komercine veikla“, todėl Tarnyba atsižvelgė į kituose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje, taip pat CK antrosios knygos komentare pateiktą šios sąvokos apibrėžimą, iš kurių matyti, kad vienas iš ūkinės komercinės veiklos požymių yra jo versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (LVAT 2008-05-22 nutartis adm. byloje Nr. A556-797/2008, LAT 2009-03-24 teismų praktikos apžvalga Nr. 30, ETT praktika (2007-06-26 sprendimas T-Mobile Austria ir kt., C-284/04, Rink. p. 1-5189, 35 punktas). Atsakovė remiasi ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 dalimi, kurioje yra apibrėžiama individuali veikla. Teigia, kad šiuo atveju LVAT teisėjų išplėstinė kolegija 2006-06-06 sprendime (adm. byla Nr. A5-902/2006), aiškindama minėtoje įstatymo nuostatoje pateikiamą individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Savarankiška veikla LVAT laiko tokią veiklą, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (LVAT 2006-10-20 nutartis adm. b. Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (LVAT 2007-07-05 nutartis adm. byloje Nr. A8-693/2007). Tai, kad V. M. veikla buvo savarankiška, įrodo faktas, kad pareiškėjas veikė savo rizika. Sudarytuose sandoriuose nėra darbo santykiams būdingų aplinkybių (pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims, nebuvo kitų asmenų samdomas ir pan.). Pareiškėjas Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui pateiktame priešieškinyje nurodo, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad parduodant butą suma procentais arba pinigine išraiška, gauta kaip pelnas, padalijama tarp ieškovo S. C. ir atsakovo V. M. po 50 procentų kiekvienam. Tad pareiškėjas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį bei įgaliojimo sutartį, siekė iš savo veiklos gauti ekonominės naudos. Be to, V. M. veiklos tęstinumo požymį pagrindžia faktas, kad 2007-08-03 buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, kurios esminiai požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti bei bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, sudarydamas 2007-08-03 jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį bei 2007-09-03 įgaliojimą, įsipareigojo dalyvauti tęstinėje veikloje privatizuojant savivaldybei priklausantį butą, dalijant pinigus po buto pardavimo bei atliekant kitus veiksmus reikalingus siekiant bendro tikslo. 2007-09-03 įgaliojime nupirkti A. A. vardu savo nuožiūra butą buvo nustatytas vienerių metų terminas nuo sutarties pasirašymo. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. M. minėta veikla siekė pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pažymi, kad individualios veiklos vykdymo fakto nepaneigia tai, jog atitinkama veikla buvo nepelninga (LVAT 2009-02-19 nutartis adm. byloje Nr. A442-99/2009). Įstatymo 11 str. 6 ir 7 dalyse imperatyviai įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Vienas iš tokių pagrindų numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos arba dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (Įstatymo 11 str. 6 d. 4 p.). Atsakovės atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais.
Skundas netenkinamas.
Faktinės bylos aplinkybės.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Tarnyboje 2013-01-14 buvo gautas pareiškėjo V. M. 2012-01-11 prašymas (reg. Nr. (1.7.)-ATP-128-13) suteikti pirminę teisinę pagalbą administracinėje, baudžiamojoje, civilinėje byloje (b. l. 33–36).
Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei pateiktus dokumentus civilinėje byloje Nr. 2-1266-728/2013, konstatavo, jog pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1266-728/2013 dėl skolos priteisimo yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu iš pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, nes pats pareiškėjas skolos atsiradimą kildina iš šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties, kurios tikslas - perpardavus privatizuotą savivaldybei priklausantį butą gauti pelną iš apjungtų ir investuotų lėšų, ir 2013-01-25 sprendimu Nr. (1.7)-S-228-13 atsisakė suteikti V. M. antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013-01-14 prašymą reg. (1.7)-ATP-128-13 (b. l. 57–59).
Šalies argumentai
Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 2012-02-28 buvo pateiktas S. C. ieškinys atsakovui V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo (b.l. 47–51). Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas S. C. 2007-09-03 sudarė įgaliojimo sutartį su A. A. ir pareiškėju. A. A. įgaliojo V. M. ir S. C. jo (t.y. A. A.) vardu nupirkti butą Vilniuje. Dėl to 2007-08-03 buvo sudaryta partnerystės sutartis tarp minėtų asmenų, kurie sutarė veikti kartu, bei sutartimi nustatė galimus veiksmus buto įsigijimo atveju. Tačiau buto pirkimo sandoris neįvyko ir V. M. negrąžino ieškovui S. C. jo sumokėto avanso (35 000 eurų). Ieškinyje teigia, kad 2007-08-03 partnerystės sutartis, kuria S. C. ir V. M. sutarė bendrai įsigyti teise privatizuoti ir vėliau perparduoti A. A. priklausantį trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), turi būti pripažinta niekine, nes minėtas butas priklauso F. Š. ir negali būti privatizuojamas. Tokia partnerystės sutartis negali būti vykdoma, nes buvo sudaryta tikslingai, siekiant pasisavinti S. C. pinigus ir sudaryta tik dėl akių.
Pareiškėjas Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui 2012-03-27 pateikė priešieškinį dėl paskolos sutarties (132 825 Lt) pripažinimo negaliojančia, atmetant ieškovo S. C. reikalavimus jo atžvilgiu bei taikyti pagal 2007-08-03 sudarytą partnerystės sutartį Nr. 1/10 teisines pasekmes, numatytas CK 6.974 straipsnyje (b.l. 43–46). Nurodo, kad 2007-08-03 buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi Nr. 10 V. M. ir S. C. sutarė bendrai įgyti teisę privatizuoti ir vėliau perparduoti A. A. 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje buvo numatyta, kad, parduodant šį butą, suma procentais arba pinigine išraiška, gauta kaip pelnas, padalijamas tarp ieškovo ir atsakovo po 50 proc. kiekvienam. Neįvykus buto išsipirkimo sandoriui, ieškovas privertė jį pasirašyti 2009-11-17 įsipareigojimą ir sumokėti ieškovui 35 000 eurų iki 2010-02-28. Teigia, kad šis įsipareigojimas niekinis, nes buvo gautas panaudojant neleistinas priemones. Priešieškinyje V. M. tvirtina, kad ieškovo piniginis reikalavimas jo atžvilgiu nepagrįstas, nes šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį ir jos turinys atitinka CK 6.969 straipsnyje pateiktą jungtinės veiklos (partnerystės) sampratą, todėl 35 000 eurų paskola vertintina kaip kooperuojantis partnerystės pagrindais įneštas turtas. Be to, ginčo sutarties dalykas – bendras tikslas gauti pelną iš apjungtų ir investuotų lėšų, susitarimas kartu dalyvauti privatizuojant savivaldybei priklausantį butą, dalyvių įnašų nustatymas, susitarimas pasidalyti pinigus po buto pardavimo ir tai leidžia ginčo sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį. Taip pat teigia, kad LR CK 6.975 str. 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine veikla (kaip ir buvo šiuo konkrečiu ginčo atveju), visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo. Taigi, jeigu tarp partnerių kyla ginčas kiekvieno iš jų disponavimo turtu, jų ginčai sprendžiami remiantis jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis. Todėl vertinant sudarytą paskolos raštelį, jo manymu, reikėtų vertinti CK 6.969 str. pateiktos jungtinės veiklos (partnerystės) sampratą ir taikyti iš to išplaukiančias pasekmes.
Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.
Šios administracinės bylos dalykas yra nustatyti, ar teisėtas, t.y. ar atitinka teisės aktų reikalavimus atsakovės atsisakymas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2000-03-28 Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591 (2012-06-19 įstatymo Nr. XI-2082 redakcija), kurio 1 str. 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktiką (žr. pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010) Tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.
Atsiliepimas
Atsakovės skundžiamame sprendime nurodytas atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą teisinis pagrindas yra Įstatymo 11 str. 6 d. 4 punktas - antrinė teisinė pagalba neteikiama inter alia jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
Tad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Tarnyba pagrįstai taikė Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktą, bei atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę.
LVAT 2006 m. birželio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 nurodė, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla laikoma tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendimas adm. byloje Nr. A14-916/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-693/2007; 2006 m. birželio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-902/2006, 2012-09-06 nutartis adm. byloje Nr. A662-2755/2012).
Išanalizavusi į bylą surinktus rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, kolegija pritaria atsakovės pozicijai, jog pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą aukščiau aprašytoje civilinėje byloje yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo vykdyta ūkine komercine veikla. Tiek pareiškėjas, tiek jo oponentas byloje S. Š. civilinį ginčą grindžia tarp jų ir A. A. sudarytais civiliniais sandoriais - 2007-08-03 sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi Nr. 10, 2007-09-03 sudaryta įgaliojimo sutartimi, kurių tikslas – gauti ekonominės naudos.
LR CK 6.969 str. 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pareiškėjas priešieškinyje pats teigia, jog ginčo sutarties dalykas buvo bendras tikslas gauti pelną iš apjungtų ir investuotų lėšų, susitarimas kartu dalyvauti privatizuojant savivaldybei priklausantį butą, dalyvių įnašų nustatymas, susitarimas pasidalyti pinigus po buto pardavimo, kas, paties V. M. nuomone, leidžia ginčo sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį, susijusią su ūkine komercine veikla.
Įvertinus pasakytą, kolegija sprendžia, kad atsakovės atsisakymas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra tinkamai motyvuotas parinkus tinkamą atsisakymo teisinį pagrindą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.