- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-374-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01151-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- R. Č.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės E. Girgždienės ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-10 nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) išteisintas.
Priteista iš R. Č. nukentėjusiajai V. K. 800 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. Č. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010-07-21 iki 2010-07-30, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) esančio buto pagrobė svetimą turtą – V. K. priklausantį DVD grotuvą „Pioneer“, 300 Lt vertės, ir 3 vnt. namų kino sistemos garso kolonėlių, bendros 500 Lt vertės, iš viso pagrobė V. K. priklausantį 800 litų vertės turtą.
R. Č. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010-07-21 iki 2010-07-30, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieną tikslą, per tris kartus, (duomenys neskelbtini) esančio rūsio, pagrobė svetimą turtą, V. K. priklausantį žemo dažnio garsintuvą „Vibe“, 300 Lt vertės, automobilinį stiprintuvą „Clarion“, 200 Lt vertės, lazerinį matuoklį, 300 Lt vertės, iš viso pagrobė V. K. priklausantį 800 litų vertės turtą.
Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010-07-21 iki 2010-07-31, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieną tikslą, per kelis kartus (tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų), (duomenys neskelbtini), atrakindamas buto, (duomenys neskelbtini), duris, įsibrovė į patalpą ir iš ten pagrobė svetimą turtą, V. K. priklausantį žaidimų aparatą X BOX 3600, 100 Lt vertės, 5 vnt. kompaktinių diskų su žaidimais (1 vnt. kaina 60 Lt), 300 Lt vertės, dulkių siurblį „Philips“, 900 Lt vertės, televizorių „Samsung“, 400 Lt vertės, vyrišką laikrodį, 200 Lt vertės, vyrišką sidabrinę grandinėlę, 400 Lt vertės, filmavimo kamerą „Samsung“, 300 Lt vertės, nešiojamą kompiuterį „Asus“, 3200 Lt vertės, kompiuterio lagaminėlį, 120 Lt vertės, optinę pelę, 50 Lt vertės, MP4 grotuvą, 150 Lt vertės, 3 vnt. namų kino sistemos garso kolonėlių, 500 Lt vertės, automobilinę magnetolą su stumdomu ekranu, 700 Lt vertės, vyriškus sportinius batelius „Adidas“, 250 Lt vertės, namų kino stiprintuvą, 1000 Lt vertės, DVD „Pioneer“, grotuvą 300 Lt vertės, iš viso pagrobė V. K. priklausantį 8870 litų vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė E. Girgždienė prašo panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl R. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) ir priimti naują nuosprendį: R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. Č. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) ir R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 2 metus 4 mėnesius laisvės atėmimo. Tenkinti V. K. civilinį ieškinį visiškai ir priteisti jai iš R. Č. 8 670 Lt dydžio turtinę žalą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Skunde nurodo, kad teismas, išteisindamas R. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio), pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, reikalaujančią išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti išteisinimo pagrindą, bei teigia, kad išteisinimo pagrindo teismas nenurodė ir aprašomojoje dalyje, todėl buvo apsunkintas apeliacinio skundo surašymas. Prokurorės teigimu, apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl R. Č. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 20 str.) ir teismo padarytų išvadų neatitikimo baudžiamosios bylos aplinkybių, todėl R. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) buvo išteisintas nepagrįstai.
Nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl R. Č. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 20 str.) ir teismo padarytų išvadų neatitikimo baudžiamosios bylos aplinkybių. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir todėl nepagrįstai perkvalifikavo R. Č. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį bei nepagrįstai eliminavo iš kaltinimo dalį pavogtų daiktų. Taip pat nurodo, jog teismas, neteisingai kvalifikavęs R. Č. nusikalstamą veiką, ne kaip apysunkį tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, o kaip nesunkų tyčinį nusikaltimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, paskyrė R. Č. aiškiai per švelnią bausmę.
Apeliantės teigimu, 2011-06-10 priimtame nuosprendyje Šiaulių miesto apylinkės teismas, išteisindamas R. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) bei nuteisdamas R. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, neįvertino visų bylos duomenų ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Prokurorės nuomone, teismas nuosprendyje vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, turėjo vadovautis BPK 20 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, tai yra spręsti, ar įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, ar jie patvirtina arba paneigia reikšmingas aplinkybes, ar duomenys gauti teisėtais būdais, ar juos galima patikrinti ir teigia, kad teismas to nepadarė ir nuosprendyje rėmėsi iš esmės tik paties kaltinamojo teisme duotais parodymais, kaltinamojo parodymus, duotus teisme, įvardijo kaip nuoseklius ir nepasisakė, kuo kaltinamojo teisme duotų parodymų nuoseklumas pasireiškė. Apeliantė pažymi, jog viso proceso metu kaltinamojo parodymai keitėsi, buvo nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu jo pateikta versija neatitinka jo parodymų, duotų teisme. Todėl mano, kad teismo išvados padarytos, netinkamai įvertinus paties kaltinamojo duotus parodymus viso proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu), nukentėjusiosios V. K., liudytojų A. K., I. K., P. T., K. J., G. L. parodymus duotus viso proceso metu, taip pat kitus bylos duomenis. Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog teismo posėdyje kaltinamasis R. Č. kaltu dėl nukentėjusiosios daiktų vagystės prisipažino tik iš dalies ir paaiškino, kad didžiosios dalies nukentėjusiosios daiktų jis nepasisavino, o lombardo paslaugas teikiančioje įmonėje užstatinėdavo daiktus pačios nukentėjusiosios sutikimu. Nukentėjusiosios sutuoktinio A. K. nesant namuose ir atlikinėjant administracinį areštą areštinėje, kaltinamasis kartu su nukentėjusiąja liudytojo G. L. vairuojamu automobiliu nuvažiavo į lombardą, esantį (duomenys neskelbtini), ir A. K. prašymu atsiėmė R. Č. vardu užstatytus daiktus. Šias aplinkybės neginčijamai patvirtina pačios nukentėjusiosios V. K. parodymai, netiesioginiai liudytojų A. K. parodymai, kad jis prašė atpirkti daiktus iš lombardo, ir I. K. parodymai, kad ji paskolino pinigus daiktams išpirkti, liudytojo G. L. parodymai, jog savo automobiliu vežė į lombardą. Tačiau, pasak prokurorės, teismas nepagrįstai susieja šiuos duomenis su vagystėmis, kuriomis kaltinamas R. Č.. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad šie įvykiai buvo dar prieš vagystes, kuriomis kaltinamas R. Č., ir su pačiomis vagystėmis nėra susiję. Prokurorės teigimu, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, iš lombardo gauti dokumentai bei kiti bylos duomenys patvirtina tai, kad A. K., prieš patalpinant jį į areštinę, paprašė mamos I. K. paskolinti pinigų, kad galėtų išpirktų jo daiktus iš lombardo, kurie A. K. sutikimu buvo užstatyti R. Č. vardu. I. K. paskolinus pinigų V. K., G. L. nukentėjusiąją ir R. Č. nuvežė į lombardą, ten buvo išpirkti V. K. daiktai ir parvežti į jos butą. Ir tik po to buvo įvykdyta vagystė iš buto bei sandėliuko, dėl to ir yra kaltinamas R. Č.. Pagrobtų daiktų nukentėjusioji pasigedo po to, kai šie daiktai buvo išpirkti iš lombardo ir parvežti į nukentėjusiosios butą. Nurodo, kad apie šiuos įvykius, kaip nesusijusius su vagystėmis, R. Č. ikiteisminio tyrimo metu net neužsiminė, tokius parodymus, kad didžiosios dalies nukentėjusiosios daiktų jis nepasisavino, o lombardo paslaugas teikiančioje įmonėje užstatinėdavo daiktus pačios nukentėjusiosios sutikimu, R. Č. davė tik teisiamojo posėdžio metu, susiedamas juos su vagystėmis, kurių padarymu jis kaltinamas. Ikiteisminio tyrimo metu R. Č. davė visai kitokius parodymus, kurie taip pat buvo tirti teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmojoje apklausoje, R. Č. teigė, kad daiktus jis pardavė ar užstatė lombarde ne nukentėjusiosios V. K. sutikimu, o A. K. nurodymu, V. K. apie tai nežinant, neva A. K. liepus V. K. išeiti pas seserį, kad nieko bute nebūtų. Tokius jo parodymus paneigė liudytojas A. K. (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu), kategoriškai tvirtindamas, kad jokių savo daiktų R. Č. paimti iš jo buto ir parduoti ar užstatyti lombarde būdamas areštinėje jis neleido. Antroje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu R. Č. prisipažino pavogęs V. K. daiktus, nurodė nevogęs tik kelių iš įtarime nurodytų daiktų, ir būtent tokie R. Č. parodymai visiškai atitinka kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus duomenis. Taigi teigia, kad R. Č. parodymus, duotus tik teisiamojo posėdžio metu, jog jis didžiosios dalies nukentėjusiosios daiktų nepasisavino, o lombardo paslaugas teikiančioje įmonėje užstatinėdavo daiktus pačios nukentėjusiosios sutikimu, negalima laikyti nuosekliais, be to, juos visiškai paneigia kiti bylos duomenys – nukentėjusiosios ir liudytojų nuoseklūs viso proceso metu duoti parodymai. Apklausiama nukentėjusioji parodė, kad jokio sutikimo imti ir parduoti ar užstatyti lombarde jos daiktų nedavė, o visų daiktų pasigedo 2011-08-01, apie 12 val., kai grįžo iš sesers. Pirmiausia pamatė, kad nėra televizoriaus, tada, apsižiūrėjusi, pasigedo ir kitų daiktų. Raktų nuo rūsio ji niekada neturėjo. Liudytojas A. K. nurodė, kad už jo mamos I. K. paskolintus pinigus liepė R. Č. išpirkti lombarde užstatytus jo daiktus, nes jie buvo užstatyti R. Č. vardu, tačiau po daiktų išpirkimo daugiau R. Č. vėl imti daiktų neleido, visi daiktai turėjo būti A. K. namuose. Liudytoja I. K. nurodė, kad ji paskolino pinigų sūnui A. K., kad jis galėtų išpirkti užstatytus savo daiktus iš lombardo. Raktų nuo rūsio ji niekam nėra davusi, nes jų niekada neturėjo.
Taip pat nurodo, kad liudytojo G. L. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes, prokurorei akivaizdu, kad jis arba neatsimena tikslių R. Č. ir V. K. vežimo į lombardą ir kitų aplinkybių ir sąžiningai klysta nurodydamas, kad daiktus į lombardą vežė R. Č. su V. K., arba meluoja duodamas tokius parodymus, nes V. K. kategoriškai patvirtino, jog daiktus ji kartu su R. Č. parsivežė iš lombardo, kai juos išsipirko, ir juos iš lombardo su daiktais parvežė G. L., ir daugiau su juo niekur nevažiavo.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus, kad ji atsiėmusi daiktus iš lombardo ir juos visus parsivežusi į namus, kaltinamajam R. Č. jokių daiktų nebedavė, byloje esantys duomenys paneigia šiuos jos parodymus – UAB (duomenys neskelbtini) 2011-06-01 raštas ir 2010-07-06 sutartis Nr. 6239, bei 2010-07-21 sutartis Nr. 6643 patvirtina, kad 2010-07-21 atsiėmus iš lombardo vieną iš kaltinime nurodytų pagrobtų daiktų – kamerą „Samsung“, – tą pačią dieną ši kamera kaltinamojo vardu vėl buvo užstatyta tame tapačiame lombarde (1 tomas, 67, 72, 73 b. 1.). Prokurorė nurodo priešingai ir teigia, kad nukentėjusioji nurodė, jog kamerą „Samsung“ parsivežė į namus ir jos pasigedo tik 2010-08-01, nes nukentėjusioji viso proceso metu kategoriškai tvirtino, jog 2011-07-21 ji iš lombardo daiktus, tarp jų ir kamerą „Samsung“ parsivežė į namus ir pasidėjo bute, o R. Č. matė, kur ji kamerą pasidėjo. Po to kameros ji pasigedo tik tada, kai pastebėjo vagystę iš buto, t. y. 2010-08-01, apie 12 val., nes iki to laiko ja nesinaudojo. Mano, kad teismas neteisingai įvertinęs nukentėjusiosios duotus parodymus, padarė neteisingą išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog kaltinime nurodyti daiktai buvo naudojami (užstatinėjami lombarde ir vėliau vėl susigrąžinami) bendru kaltinamojo bei nukentėjusios sutarimu, nes apeliantei akivaizdu, kad tokio susitarimo nebuvo. Tai kategoriškai neigia nukentėjusioji. Nurodo, kad nukentėjusioji V. K. šiuo atveju aiškiai nurodė, kad kai 2010-07-21 ji su R. Č. parsivežė daiktus, tarp jų ir kamerą „Samsung“, iš lombardo, ji visus daiktus pasidėjo į spintą bute, o R. Č. matė, kur ji tuos daiktus padėjo, po to ji kameros pasigedo tik 2010-08-01, apie 12 val., kai pasigedo ir kitų daiktų. Ji tikrai nedavė leidimo R. Č. užstatyti kameros tą pačią dieną lombarde, iš kur ji ką tik kamerą buvo parsivežusi. Teigia, kad esant tokiems nukentėjusiosios parodymams, kurie yra logiški ir nuoseklūs bei atitinka kitus bylos duomenis, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pagrobti daiktai buvo naudojami (užstatinėjami lombarde ir vėliau vėl susigrąžinami) bendru kaltinamojo bei nukentėjusios susitarimu. Nurodo, jog dėl to, kad prieš tai daiktai buvo panaudoti (užstatyti lombarde ir vėliau susigrąžinti) A. K. sutikimu, niekas pretenzijų nereiškia, tačiau iš to daryti išvadą, kad ir toliau R. Č. galėjo naudotis svetimais daiktais bendru sutarimu su nukentėjusiąja, nėra jokio pagrindo, to nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys, išskyrus paties R. Č. teisme pateikta nauja gynybinė versija. Taigi teigia, kad R. Č. daiktai buvo svetimi, jais disponuoti savo nuožiūra jis neturėjo jokios teisės, jis negalėjo svetimų daiktų savo nuožiūra paimti ir užstatyti lombarde, nes tokio leidimo iš daiktų savininko jis nebuvo gavęs. Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pagrįstų abejonių kelia nukentėjusiosios teiginiai, jog apie buto vagystę ir dingusius daiktus ji sužinojusi tik 2010-08-01, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu pastaroji parodė, kad 2010-07-31, jai išvykstant pas seserį, visi daiktai buvo namuose. Bylos duomenys patvirtina, kad didžioji dalis daiktų lombarde kaltinamojo vardu buvo užstatyti jau iki nukentėjusios išvykimo. Teigia, kad šiuo atveju teismas taip pat netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus, nes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad kai kurių daiktų ji galėjo nepastebėti anksčiau nei 2010-08-01, nes jų nenaudojo, tačiau 2010-08-01, apie 12 val., radusi atrakintas savo buto duris bei pamačiusi, kad bute nebėra televizoriaus, apsižiūrėjo ir tada pamatė, kad bute nėra ir kitų daiktų. Nukentėjusioji nenurodo, kad visus tuos daiktus matė bute būtent 2010-07-31, prieš išvažiuojant pas seserį, tik teigia, kad, jos nuomone, jie buvo bute, nes tų daiktų anksčiau pasigedusi nebuvo, kadangi jais nuolat nesinaudojo. Todėl prokurorė daro išvadą, kad teismas nepagrįstai atmetė ir nukentėjusiosios teiginius, kad kai kurių daiktų ji galėjo nepastebėti, motyvuojant tuo, jog vieno kambario bute nepastebėti pakankamai didelės apimties daiktų – žaidimų aparato, įdėto į raudoną rankinę, dulkių siurblio, filmavimo kameros, garso kolonėlių – neįmanoma. Nurodo, jog nukentėjusioji aiškiai pasakė, kad dulkių siurblys buvo įdėtas į dėžę, ji juo nesinaudojo, todėl visiškai suprantamai galėjo nepastebėti tiek dulkių siurblio, tiek kitų daiktų anksčiau, nei pamatė, kad nebėra televizoriaus, ir apieškojusi pasigedo kitų daiktų, nes ne visi daiktai buvo sudėti akivaizdžiai matomose vietose, ir ji jais nuolat nesinaudodavo. Taip pat nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai nesivadovauja ir nukentėjusiosios V. K. parodymais, kad daiktus lombarde kaltinamasis R. Č. užstatė jai nežinant, t. y. neturėdamas jos leidimo, nes šie jos parodymai, prokurorės teigimu, priešingai nei nurodo teismas, nėra paneigti. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu R. Č. nenurodė liudytojo G. L., kurio parodymai atitinka V. K. nurodytas aplinkybes, jog G. L. tik parvežė juo su daiktais iš lombardo. Teigia, kad R. Č. mėgina pakeisti šią aplinkybę kita, sau naudinga, aplinkybe, priešinga tikrovėje buvusiai. Tą pačią dieną lombarde R. Č. vardu vėl buvo užstatyta kamera „Samsung“ ir kiti daiktai, buvę namo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliuke, ir tai leidžia pagrįstai teigti, kad 2010-07-21 G. L. ir R. Č., jau be moters, V. K., su daiktais iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuvežė į lombardą, nes V. K. nurodė niekada nebuvusi namo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliuke (iš kurio buvo pavogti daiktai), rakto nuo šio sandėliuko niekada neturėjusi, iš A. K. mamos rakto nuo šio sandėliuko neprašė. I. K. taip pat nurodė rakto nuo šio rūsio niekam niekada nedavusi, nes jo neturėjusi, šio rakto V. K. jos net neprašiusi, o A. K. nurodė, kad R. Č. raktą nuo sandėliuko galėjo turėti. Taigi teigia, kad visi šie nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai paneigia liudytojo G. L. parodymus ir kaltinamojo R. Č. parodymus, kad V. K. prašė A. K. mamos rakto nuo sandėliuko, kad R. Č. galėtų paimti iš jo daiktus ir užstatyti lombarde. Taip pat nurodo, jog šiuo atveju yra visiškai paneigti ir R. Č. parodymai apie tai, kad jis prašė I. K. raktų nuo rūsio, esančio name (duomenys neskelbtini), kad ji jam nedavė, nes raktas nuo rūsio buvo jos bute, o raktą nuo buto ji davė tik V. K., bei kiti jo parodymai, susiję su patekimu į rūsį, iš kurio daiktų vagyste kaltinamas R. Č., nes tiek nukentėjusioji V. K., tiek liudytoja I. K. kategoriškai tai paneigė, patvirtindamos, kad rakto nuo rūsio jos niekada neturėjo, todėl ir jokios kalbos apie rakto davimą nebuvo. Nurodo, jog iš liudytojo G. L. parodymų visiškai neaišku, iš kur ir su kuo R. Č. vežė daiktus į lombardą ar iš lombardo, nes jis neatsimena nei merginos, kurią vežė, nei vietų, kur vežė, o dėl rakto jis gali nurodyti tik tiek, kad jis kažkaip suprato (pagalvojo), jog kažkokia mergina važiavo paimti rakto.
Nurodo, kad teismas konstatavo, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis patvirtino, jog vienas kitą pažįsta apie pusę metų laiko, kaltinamasis lankydavosi pas nukentėjusiąją, jos sutuoktinį A. K., kurie buvo bendradarbiai, pastarasis patvirtino, kad kaltinamasis užeidavo į butą apsiprausti ir išeidavo, ir teigia, kad teismas iš šių aplinkybių nepagrįstai padarė išvadą, kad tai sudaro prielaidas manyti, jog šio asmens (kaltinamojo) buvimas (atvykimas, apsilankymas) nukentėjusiosios būste iš esmės nebuvo ribojamas. Teismas nurodė, kad šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja K. J., kuri teigė apsilankymų metu pastebėjusi, jog V. K. ir R. Č. santykiai buvo draugiški; kad A. K. teigė jog, pritrūkęs pinigų, pats ne kartą buvo užstatęs daiktus lombarde ir vėliau atsiėmęs; kad šiuos duomenis patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys – UAB (duomenys neskelbtini) ir kaltinamojo sudarytos sutartys – patvirtina, kad iki kaltinime nurodytų datų tuos pačius A. K. daiktus buvo užstatęs ir kaltinamasis. Tačiau, pasak prokurorės, įvertinęs šiuos nurodytus duomenis, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tai tik patvirtina, jog šiais daiktais kaltinamasis disponuodavo su savininkų leidimu, nes tai, kad R. Č. galėdavo ateiti į butą pas A. ir V. K. tuo metu, kai jie būdavo, ir tai, kad A. K. pats yra leidęs R. Č. užstatyti savo daiktus lombarde, visiškai nereiškia, kad R. Č. ir be jų leidimo ar sutikimo galėjo lankytis jų bute, būti jame, taip pat be jų sutikimo ar leidimo imti jų daiktus ir užstatinėti juos lombarde ar parduoti, nes iš V. K. ir A. K. parodymų akivaizdžiai matyti, kad R. Č. galėjo būti jų bute tik jiems esant ir leidus, pats vienas, be jų leidimo būti jų bute R. Č. negalėjo, taip pat be jų leidimo negalėjo imti ir užstatyti lombarde ar parduoti jokių jų daiktų. Apeliantė pažymi, kad teismas visiškai nepasisakė dėl kai kurių daiktų – televizoriaus „Samsung“, nešiojamojo kompiuterio „Asus“ ir kitų, kuriuos R. Č. pardavė visiškai nepažįstamiems asmenis, teismas pasisakė tik apie tuos daiktus, kuriuos R. Č. užstatė lombarde. Nurodo, jog iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. K., rūpinosi savo daiktais, prieš patekdamas į areštinę prašė paskolinti pinigų, kad galėtų juos išpirkti, kad daiktai neatitektų lombardui, būtinai liepė išpirkti daiktus, nes jie jam buvo vertingi, V. K. išpirko daiktus, pastebėjusi atrakintas buto duris ir pasigedusi daiktų nedelsiant apie tai pranešė vyro mamai I. K. ir policijai, ir tai rodo, kad tiek A. K., tiek V. K. rūpinosi savo daiktais, vertino juos, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad A. K. ar V. K. būtų leidusi parduoti visiškai nepažįstamiems asmenis savo daiktus už labai mažą kainą. Kad daiktus R. Č. pardavinėjo už labai mažą kainą, matyti iš paties R. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 tomas, 132–134 b. 1.).
Nurodo, kad teismas, vertindamas kvalifikacinį požymį – įsibrovimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), – pažymėjo, kad kaltinime nurodytą įsibrovimo į patalpą aplinkybę paneigia ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų įvykio vietų apžiūrų dokumentai (protokolai), kuriuose neužfiksuota jokių įsilaužimo į butą žymių, taip pat nerasta jokių pėdsakų (lipimo per langą rėmą ir pan.) ant tariamos įsibrovimo į butą vietos – lango. Esant šioms aplinkybėms teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamasis svetimą turtą, nukentėjusiajai priklausančią namų kino sistemą su kolonėlėmis, bendros 800 litų vertės, pagrobė įsibrovęs į patalpą. Taip pat nurodo, jog teismas šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino pažymėdamas tai, kad įsibrovimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalies dispoziciją yra slaptas ar atviras neteisėtas patekimas į patalpą saugyklą ar saugomą teritoriją nepriklausomai nuo to, ar įsibraunama įveikiant kliūtis, ar patenkama be kliūčių; nurodydamas, kad iš nukentėjusiosios ir kaltinamojo, liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje yra aišku, kad R. Č. lankymasis bute nebuvo griežtai ribojamas, todėl nesant jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo įsibrovimą į patalpą teismas padarė išvada, jog šioje patalpoje jis buvo pačios nukentėjusios leidimu. Teigia, kad tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai, nes dalis daiktų – kamera „Samsung“, nešiojamas kompiuteris „Asus“ ir kiti – galėjo būti pavogti R. Č. šiame bute būnant su nukentėjusiosios leidimu, tačiau kita dalis daiktų – televizorius „Samsung“ – galėjo būti pavogti tik įsibrovus į butą, nes V. K. neleido R. Č. be jos leidimo būti jos bute, o daiktų ji pasigedo grįžusi iš sesers, po to, kai niekas be jos neturėjo teisės būti šiame bute. Iš bylos duomenų matyti, kad buto duris nukentėjusioji rado atrakintas, todėl įsibrovimas galėjo būti įvykdytas tik pritaikius buto raktus ar kitaip atrakinus duris. Šios aplinkybės patvirtina, kad šie daiktai buvo pavogti įsibrovus į butą, o jeigu kuri nors dalis daiktų pavagiama įsibrovus į butą, tai veika turi būti kvalifikuota su įsibrovimo požymiu, t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Be to, nurodo, kad 2011-06-07 prokuroro prašymu kaltinimas R. Č. buvo pakeistas, pakeistame kaltinime nurodyta, kad vagyste iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), R. Č. kaltinamas įsibrovęs į šį butą ne per langą, o per duris, jas atrakindamas. Toks kaltinimas R. Č. buvo suformuluotas remiantis bylos duomenimis – R. Č. parodymais, nukentėjusiosios parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis R. Č. pripažino neteisėtai neatlygintinai užvaldęs (pagrobęs) svetimą, nukentėjusiajai V. K. priklausantį, turtą (namų kino sistemą), kurio vertė viršija 3 MGL dydžio sumą (BK 190 str.), todėl kaltinamojo R. Č. veiką dėl šios vagystės kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį; iš kaltinimo eliminavo aplinkybes, jog R. Č. pagrobė kitus nukentėjusios V. K. bute buvusius daiktus – žaidimų aparatą „X BOX 3600“, 5 vnt. kompaktinių diskų su žaidimais, dulkių siurblį „Philips“, televizorių „Samsung“, vyrišką laikrodį, vyrišką sidabrinę grandinėlę, filmavimo kamerą „Samsung“, nešiojamą kompiuterį „Asus“, kompiuterio lagaminėlį, optinę pelę 50 Lt vertės, MP4 grotuvą automobilinę magnetolą vyriškus sportinius batelius „Adidas“, namų kino stiprintuvą. Toliau teismas konstatavo, kad atsižvelgus į tai, jog kitais kaltinime nurodytais daiktais kaltinamasis disponavo žinant nukentėjusiajai, nesant įrodymų dėl šio turto neteisėto užvaldymo, kaltinamąjį dėl daiktų vagystės iš rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), išteisino, nurodydamas, kad baudžiamojoje byloje visos abejonės, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra vertinamos kaltininko naudai, tačiau nenurodė išteisinimo pagrindo.
Prokurorės teigimu, teismas darydamas išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ar kad kaltininkas nedalyvavo darant nusikalstamą veiką, taip pat teismas darydamas išvadą, kad kai kurie daiktai turi būti eliminuoti iš kaltinimo ar kad nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, gali tik nustatęs visas esmines aplinkybes, susijusias su veika, dėl kurios buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Šioje byloje teismo nuosprendžiu R. Č. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje (dėl daiktų vagystės iš rūsio), buvo išteisintas, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) nuteistas iš esmės neišnagrinėjus R. Č. veiksmų, dėl V. K. priklausančių daiktų vagysčių iš rūsio ir iš buto. Teigia, jog teismas, paviršutiniškai aptardamas R. Č. gynybai palankius duomenis, dalies kaltinančių įrodymų nevertino ir nepripažino, o kitą dalį įvertino netinkamai. Nuosprendį teismas grindė tik R. Č. duotais parodymais teisiamojo posėdžio metu, jie prieštarauja ir jo paties anksčiau duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir kitiems bylos duomenims, todėl nėra jokio pagrindo jų laikyti nuosekliais. Teismas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis vertino tik tiek, kiek juos buvo galima priderinti prie R. Č. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu. Todėl mano, kad toks įrodymų vertinimas, prieštarauja baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, prasmei.
Įvertinusi visus bylos duomenis ir jų visumą, apeliantė daro išvadą, kad R. Č. inkriminuota daiktų vagystė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir jis pripažintinas kaltu dėl visų daiktų, nurodytų kaltinime, pagrobimo, nes dalis daiktų neabejotinai yra pagrobta įsibrovus į minėtą butą. O dėl daiktų vagystės iš rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), R. Č. pripažintinas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes jis svetimus daiktus iš rūsio pavogė neturėdamas teisės jais disponuoti, tik turėdamas teisę rūsyje būti, visus daiktus užvaldė neatlygintinai, jais disponavo neteisėtai. Taigi nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų duomenų. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta įrodymų visuma yra pakankama pripažinti R. Č. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl kaltinime nurodytų daiktų vagystės iš buto), bei pakankama pripažinti R. Č. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje (dėl vagystės iš rūsio). Taip pat nurodo, kad R. Č. už kiekvieną nusikaltimą yra skirtina griežčiausia sankcijose numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nes tik ši bausmės rūšis leis pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus tikslus.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-10 nuosprendį dėl R. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) ir priimti naują nuosprendį – R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę. Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. Č. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto) ir R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę. Visiškai patenkinti jos civilinį ieškinį ir priteisti iš R. Č. 8670 Lt turtinę žalą.
Skunde nurodo, kad R. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) išteisintas bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, todėl, nukentėjusiosios teigimu, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-10 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat nurodo, kad R. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, kadangi jis įsibrovė į jos butą be leidimo, o ji nebuvo leidusi jam imti daiktus iš buto ir juos parduoti.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiosios ir prokuratūros apeliacinius skundus atmesti, prokurorė prašė nukentėjusiosios ir prokuratūros apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai R. Č. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio), bei visiškai pagrįstai R. Č. veiką perkvalifikavo iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš buto).
Visų pirma, pastebėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).
Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju prokurorei ir nukentėjusiajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, kaip skunde teigia prokurorė, kad teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybes, nepagrįstai eliminavo iš kaltinimo dalį pavogtų daiktų, neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, neįvertino visų bylos duomenų, ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų – tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo, – nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).
Šiuo nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. Č. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kodėl R. Č. išteisintinas. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Be to, pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.
Gi šioje nagrinėjamoje byloje prokurorė išteisintojo R. Č. kaltę iš esmės grindžia neva nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kurie, prokurorės teigimu, yra logiški ir nuoseklūs bei atitinka kitus bylos duomenis ir teigia, kad teismas rėmėsi tik R. Č. nenuosekliais parodymais. Tuo tarpu nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad R. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio) išteisintas bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai, kadangi jis įsibrovė į jos butą be leidimo, ji nebuvo leidusi jam imti daiktus iš buto ir juos parduoti.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas su prokuratūros ir nukentėjusiosios skunduose nurodytasis teiginiais nesutinka ir sprendžia, kad byloje esančių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų R. Č. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nėra.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: nukentėjusioji V. K. 2010-08-01 protokole-pareiškime nurodė, kad 2010-08-01 apie 12 val. grįžusi į namus rado atrakintas duris, pasigedo dulkių siurblio ir televizoriaus (1 t., 5 b. l.). Tos pačios dienos apklausos metu V. K. parodė ta pačias aplinkybes bei tai, kad 2010-07-31 išvykdama pas savo seserį duris buvo palikusi užrakintas, taip pat tai, kad dėl vagystės nieko neįtaria (1 t., 22–23 b. l.). 2010-08-04 apklausos metu nukentėjusioji V. K. jau parodė, kad po vagystės dar pasigedo vyriško laikrodžio, sidabrinės grandinėlės, filmavimo kameros, žaidimų kompiuterio, nešiojamojo kompiuterio „Asus“, garsiakalbio „Vibe“. Taip pat parodė tai, kad mano, jog visus šiuos daiktus galėjo pavogti R. Č., nes ant jo rankos matė laikrodį, tokį pat, koks buvo pavogtas, bei kad pats R. Č. 2010-08-02 jai prasitarė, kad jis pavogė jos daiktus. Parodė ir tai, kad, kiek ji suprato, R. Č. pyksta ant jos, kad ji yra ištekėjusi ir jai pavyduliauja (1 t., 22–23 b. l.). 2010-10-21 apklausos metu V. K. parodė, kad nuo 2010 m. liepos vidurio iki rugpjūčio 8 d., kai jos vyras A. atlikinėjo areštą, R. Č. pas ją dažnai užeidavo, tačiau nakvojęs ar gyvenęs nėra, jam buto raktų nėra davusi. Taip pat parodė, kad jai išėjus iš namų ir rengiantis važiuoti pas seserį, gatvėje sutiko R. Č., ir jis jos klausinėjo, kur ji eina, kada grįš, po to, būnant pas seserį rašinėjo SMS žinutes. Parodė, kad jos vyras A. jai sakė, kad stiprintuvas „Vibe“ buvo padėtas rūsyje (duomenys neskelbtini) (1 t., 42–43 b. l.). 2011-01-03 apklausos metu V. K. parodė, kad dar iš buto buvo pavogta namų kino sistema „Pioneer“ ir „Pioneer“ kolonėlės (1 t., 46–47 b. l.). Kitos, t. y. 2011-02-21, apklausos metu nukentėjusioji V. K. parodė, kad, be jos anksčiau jau paminėtų daiktų, iš buto buvo pavogta – lagaminėlis nuo kompiuterio, DVD grotuvas „Pioneer“, namų kino stiprintuvas, MP4 grotuvas, namų kino sistemos kolonėlės, automobilio magnetola, sportiniai bateliai „Adidas“, o šių visų daiktų pasigedo 2010-08-01. Taip pat parodė, kad garsiakalbis „Vibe“, lazerinis matuoklis, automobilinis stiprintuvas „Clarion“ buvo pagrobti iš rūsio, (duomenys neskelbtini), o nuo rūsio raktus turėjo R. Č., taip jai sakė A. (1 t., 49–50 b. l.). Kitos dienos, 2011-02-22. apklausos metu V. K. parodė, kad 2010-07-19 jos vyras A., eidamas atlikti bausmę į areštinę jos paprašė, kad ji eitų pas jo mamą ir pasiimtų 1000 Lt, ir kad išpirktų jo daiktus iš lombardo. Į lombardą ėjo kartu su R. Č., nes jo vardu buvo užstatyti daiktai – kompiuteris „Asus“, filmavimo kamera, žaidimų kompiuteris XBOX, sidabrinė grandinėlė. Ji visus šiuo daiktus parsinešė į namus, R. Č. jokių daiktų nedavė (1 t., 53–54 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu V. K. parodė, kad, kai vyras buvo laisvėje, jis su R. Č. buvo užstatę daiktus, bet ji juos atsiėmė, R. Č. su draugu ją nuvežė iki lombardo. R. Č. jos namuose nakvoti nelikdavo. Taip pat parodė, kad nėra mačiusi R. Č. apsirengusio A. K. rūbais ar kad R. Č. būtų turėjęs jo laikrodį, grandinėlę (2 t., 24–25 b. l.). Kito teisiamojo posėdžio metu V. K. parodė, kad namuose nebuvo nuo 2010-07-28 iki 2010-08-01. Pripažino, kad su R. Č. ir jo draugu yra važiavusi iki lombardo atsiimti daiktų (2 t., 79–80 b. l.).
Taigi, visų pirma iš visų šių duomenų matyti tai, kad nukentėjusioji viso proceso metu teigė, jog pas seserį išvažiavo 2010-07-31, tačiau teisiamojo posėdžio metu V. K. parodė, kad namuose nebuvo ir, kad pas seserį buvo išvažiavusi nuo 2010-07-28 iki 2010-08-01. Antra, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. K. parodė, kad nėra mačiusi R. Č. apsirengusio A. K. rūbais, ar, kad R. Č. būtų turėjęs jo laikrodį, grandinėlę (2 t., 24–25 b. l.), nors 2010-08-04 apklausos metu nukentėjusioji V. K. buvo teigusi, kad ant R. Č. rankos matė laikrodį, tokį pat, koks buvo pavogtas, todėl ir mano, kad vagystę įvykdę R. Č. (1 t., 22–23 b. l.). Taipogi matyti tai, jog V. K. viso proceso metu teigė, kad R. Č. jos namuose nakvojęs ar gyvenęs nėra, nors liudytoja K. J. 2011-01-03 apklausos metu parodė, kad, kai V. K. vyras A. K. buvo patalpintas į areštinę 2010 m. liepos pabaigoje, ji su R. Č. ir V. K., V. K. namuose vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo likę per visą naktį, išėjo tik ryte (1 t., 82–83 b. l.). Visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui kelia abejones dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo, tai patvirtina ir tolimesni ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys, kurie taip pat yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir rodantys kitų proceso dalyvių – nukentėjusiosios vyro A. K. – parodymų neobjektyvumą, o būtent:
nukentėjusiosios vyro A. K. parodymai, kai jis 2011-02-19 apklausos metu parodė, kad raktus nuo buto turėjo su savimi, kai atlikinėjo areštą (1 t., 57 b. l.), nors tai paneigia byloje esanti asmens kratos protokolo kopija, iš kurios matyti, kad 2010-07-19 prieš talpinant A. K. į areštinę, jis su savimi turėjo tik asmens tapatybės kortelę (1 t., 58 b. l.), Be to, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neigė, kad R. Č. gyveno pas ją, ir parodė, kad jam raktų nebuvo davusi, ir kad jis neturėjo raktų nuo namų, o R. Č. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad, kai A. K. atlikinėjo areštą, jis gyveno pas V. K., ji jam buvo davusi buto raktus, tai buvo 4–5 raktų ryšulėlis su pakabuku, ant kurio buvo užrašas „A.“ (1 t., 132–134 b. l.). Būtina pastebėti, kad šią R. Č. parodymų dalį patvirtina liudytojos K. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad, kai V. K. vyras A. K. buvo patalpintas į areštinę 2010 m. liepos pabaigoje, ji su R. Č. susipažino pas V. K., pas ją vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo likę per visą naktį, išėjo tik ryte (1 t., 82–83 b. l.), kas vėl paneigia A. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kai A. K. parodė, kad R. Č. užeidavo pas juos į butą tik apsiprausti (2 t., 26–27 b. l.). Be to, paminėtina ir tai, kad nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad apie vagystę ir dingusius daiktus ji sužinojo 2010-08-01, nors nuo pat pirmosios apklausos 2010-08-01 iki 2011-02-21 apklausos V. K. vis didindavo pagrobtų daiktų kiekį. Taip pat pažymėtina tai, kad rašytiniai bylos duomenys – UAB (duomenys neskelbtini) lombardo pateiktos sutarčių kopijos – patvirtina, kad didžioji dalis daiktų lombarde R. Č. vadu buvo užstatyti iki nukentėjusios išvykimo iš namų pas seserį 2010-07-28 ar 2010-07-31, ir tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vėl rodo nukentėjusiosios parodymų neatitikimą tikrosioms bylos aplinkybes, t. y. kad ji apie dingusius daiktus sužinojo tik 2010-08-01. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) ir R. Č., A. K. sudarytos sutartys patvirtina, kad iki kaltinime nurodytų datų tuos pačius kaltinime nurodytus daiktus, be A. K., buvo užstatęs ir R. Č. – iš šių sutarčių matyti, kad R. Č. 2010-07-21 buvo užstatęs garsiakalbį „Vibe“, 2010-07-29 – žaidimų kompiuterį X-box, stiprintuvą „Clarion“, 2010-07-30 – siurblį ir lazerinį matuoklį (1 t., 28–30 b. l.); 2010-06-26 A. K. buvo užstatęs nešiojamą kompiuterį „Asus“ su lagaminėliu, 2010-06-07 – žaidimų aparatą X-Box, 2010-06-27 – kamerą, garsiakalbį, X-Box (1 t., 142–145 b. l.), R. Č. 2010-07-07 buvo užstatęs nešiojamąjį kompiuterį „Asus“, kurį atsiėmė A. K. (2 t., 68 b. l.); 2010-07-08 R. Č. buvo užstatęs grandinėlę, kurią atsiėmė A. K. (2 t., 69 b. l.); 2010-07-21 R. Č. buvo užstatęs kamerą „Samsung“, grąžtą, šlifuoklį, parfuratorių, kuriuos pats ir atsiėmė (2 t., 72 b. l.). 2010-07-06 R. Č. buvo užstatęs žaidimų kompiuterį X-box, kamerą „Samsung“, kuriuos atsiėmė A. K. (2 t., 73 b. l.). Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad daiktai buvo užstatinėjami su jų savininkų žinia ir sutikimu.
Nukentėjusiosios vyro A. K. parodymų, kad R. Č. jam buvo prisipažinęs, kad apvogė jo butą (1 t., 55–57 b. l.), kad pavedimo R. Č. parduoti daiktus nedavė (2 t., 26–27 b. l.), nepatvirtina bylos duomenys, todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesivadovauja. Štai liudytojas A. T. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog R. Č. yra jam siūlęs pirkti nešiojamąjį kompiuterį, sakė, kad A. K. prašė parduoti jo kompiuterį ir nupirkti jam cigarečių (1 t., 80–81 b. l., 2 t., 25 b. l.), ir tai patvirtina R. Č. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu R. Č. 2010-10-01 apklausos metu parodė, kad, kai 2010 m. liepos mėnesį A. K. buvo patalpintas į areštinę, jis tuo metu draugavo su V. K., nes K. ruošėsi skirtis, gyveno pas ją. Taip pat parodė, kad jam paskambino A. K. ir pasakė, kad jis paduotų P. televizorių, namų kino sistemą ir, kad nieko nesakytų V. K.. Siurblį išnešė V. K. paliepimu, o garsiakalbį „Vibe“, automobilinį stiprintuvą, žaidimų kompiuterį X-Box irgi A. K. paliepimu paėmė iš rūsio, (duomenys neskelbtini). Parodė, kad daiktus išnešė A. K. prašymu, o gautus pinigus nuvežė A. K. nurodytam asmeniui. Vagystės neįvykdė, nes buto raktus jam buvo davusi V. K., nes su ja gyveno (1 t., 102–103 b. l.). Tą aplinkybę, kad, kai A. K. atlikinėjo areštą, jis gyveno pas V. K., kad ji jam buvo davusi buto raktus, R. Č. tvirtino viso proceso metu ir nors 2011-02-21 apklausos metu R. Č. parodė, kad ankstesnėje apklausoje melavo, jog A. K. buvo prašęs jo parduoti jo daiktus (1 t., 132–134 b. l.), tačiau aukštesnės instancijos teismas, vertindamas šią R. Č. parodymų kaitą, atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-12-06 pareiškimu, R. Č. kreipėsi į prokurorę ir nurodė, kad atsisako dalyvauti akistatoje su A. K., nes jo bijo (1 t., 110 b. l.), o 2011-03-15 pareiškime Šiaulių miesto apylinkės teismui R. Č. nurodė, kad bijo A. K. ir prašė jį ir A. K. iš tardymo izoliatoriaus etapuoti atskirai (2 t., 13 b. l.), ir tai, teismo manymu, paaiškina R. Č. parodymų kaitą. Be kita ko, kaip jau minėta, tos aplinkybės, kurią R. Č. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kad daiktų užstatymą derino su V. K., kad A. K. ir buvo prašęs, jog jis užstatytų daiktus, nes jis buvo kažkam skolingas (2 t., 78–79 b. l.) nepaneigia tiek V. K., tiek A. K. parodymai, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl laikytini neobjektyviais. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad liudytoja I. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad davė 1000 Lt marčiai, jog atsiimtų daiktus iš lombardo, nes sūnus jai paskambino ir pasakė, kad atlieka paras (2 t., 80–81 b. l.), kas vėl iš dalies patvirtina R. Č. parodymus, kad daiktus jis užstatinėjo su A. K. žinia, pastarajam jam paskambinus, nors tuo metu A. K. ir atlikinėjo areštą.
Dėl R. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio), be visų aptartų duomenų, aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į A. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis parodė, kad raktus nuo rūsio turėjo R. Č. bei tai, kad, kai grįžo iš arešto, sandėliuko durys buvo išlaužtos (2 t., 26–27 b. l.), kas, be anksčiau išvardytų ir aptartų duomenų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl R. Č. išteisinimo, kadangi durų laužimas asmeniui, turinčiam raktus, visiškai nereikalingas ir beprasmis veiksmas, kuris rodo, kad kažkuriuos daiktus galėjo pagrobti ir kiti nenustatyti asmenys.
Iš to išplaukia, kad, išskyrus prielaidas ir samprotavimus, objektyvių R. Č. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrindžiančių duomenų byloje nėra.
Taigi iš visų paminėtų duomenų kolegija sprendžia, kad, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus V. K., A. K. parodymus, jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl R. Č. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė iš rūsio), ir R. Č. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje (vagystė įsibrovus į patalpą), nėra. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl R. Č. išteisinimo ir kitos jam inkriminuotos veikos perkvalifikavimo iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.
Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu principu in dubio pro reo, reiškiančiu, kad, jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to padarė pagrįstą išvadą dėl R. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir kitos jam inkriminuotos veikos perkvalifikavimo iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.
Šiais aptartais ir išanalizuotais duomenimis, tiek prokuratūros, tiek nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.
O ta aplinkybė, kad teismas išteisindamas R. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl daiktų vagystės iš rūsio), pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, reikalaujančią išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti išteisinimo pagrindą, neduoda pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžiu teisėtumu ir pagrįstumu bei nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės.
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog R. Č. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė iš rūsio), todėl kolegija daro išvadą, kad apeliaciniai skundai grindžiami prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to keisti ar naikinti pirmosios instancijos nuosprendį apeliacinių skundų argumentais ir motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės E. Girgždienės ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus atmesti.