Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo B. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nuosprendis pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam B. A. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas prieš bejėgiškos būklės asmenį; B. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. A. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 17 d., apie 22.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų H. M. B. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 37 smūgius, iš kurių ne mažiau kaip 7 į pilvą, ne mažiau kaip 12 į krūtinės ląstos apatinę dalį, ne mažiau kaip 11 smūgių į galvą, likusius – į kojas ir rankas; šiais veiksmais padarė daugybinius V, VI ,VII, VIII, IX, X, XI, XII (X, XI, XII – dvigubus) dešinės pusės ir VII kairės pusės šonkaulių bei juosmens I, II, III slankstelių skersinių ataugų lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose, muštinę žaizdą dešiniajame antakyje, kraujosruvas viršugalvio, pakaušio, veido, krūtinės apatinės dalies, nugaros–juosmens, kairės rankos minkštuosiuose audiniuose ir smulkius veido, rankų ir blauzdų odos nubrozdinimus, pilvo sumušimą, pasireiškusį susiliejusiomis kraujosruvomis pilvo sienoje ir daugybiniais plonžarnės pasaito plyšimais, lydimais 1000 ml kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, nuo kurių H. M. B. mirė.

Kasaciniu skundu B. A. prašo, vadovaujantis BPK 382 straipsnio 2 dalimi panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžius ir bylą nutraukti arba, jeigu nebus atsižvelgta į jo kasaciniame skunde pateiktus įrodymus ir šis prašymas nebus patenkintas, vadovaujantis BPK 382 straipsnio 5 dalimi, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius iš esmės nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiais, nes buvo netinkamai pritaikytas BK straipsnis ir padaryti BPK pažeidimai.

Kasatorius nurodo, kad jis buvo sulaikytas liudininkų akivaizdoje nepateikus kaltinimo, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tą pačią dieną Vilniaus miesto VPK patalpose jis iki 18.00 val. buvo apklausinėjamas ikiteisminio tyrimo darbuotojų, nedalyvaujant advokatui. Naudojant psichologinę ir fizinę prievartą buvo reikalaujama parašyti nuoširdų prisipažinimą, todėl jis, neatlaikęs spaudimo, jį parašė. Taip buvo pažeisti BPK 10 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Psichologinis spaudimas buvo naudojamas ir prieš liudytojus I. S., I. K., o prieš nepilnametį liudytoją E. B. buvo naudojamas ir fizinis smurtas (jis buvo jėga atvežtas į policijos komisariatą ir apklaustas pažeidžiant BPK 186 straipsnio 1 dalį). Dėl šių priežasčių, kasatoriaus teigimu, tarp liudytojų parodymų yra daug neatitikimų, o liudytojos I. K. parodymai melagingi, dėl to pasunkinta jo padėtis (BPK 11 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja jam įteikė pranešimą apie įtarimą, neišverstą į rusų kalbą, be to, 2006 m. kovo 7 d., t. y. kai nuo suėmimo momento buvo praėję trys mėnesiai (BPK 8 straipsnio 3 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies pažeidimai). Buvo pareikštas nepagrįstas įtarimas, kad jis 2005 m. liepos 17 d., 22.00 val., buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nei valstybinis kaltintojas, nei abiejų instancijų teismai neįvertino ikiteisminio tyrimo tyrėjos veiksmų kaip atitinkančių nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnyje. Neteisingi pranešimai apie tai, kad jis neva anksčiau buvo trauktas administracinėn atsakomybėn pirmiau nurodytų institucijų neįvertinti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 229 straipsnyje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad jis buvo sulaikytas tik praėjus pusei metų po įvykio, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nors ir žinojo apie nukentėjusiojo mirties priežastį ir turėjo liudininkų parodymus, matė, kad jis (kasatorius) buvo bejėgiškos būklės. Dėl to kasatorius laiko, kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 2 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis, 176 straipsnio 12 dalis).

Ikiteisminis tyrimas neišsamus, nes nebuvo apklausta jo motina F. B., jos pažįstami, H. M. B. pažįstamų ratas, nenustatyta, pas ką nukentėjusysis nuolat pirkdavo alkoholinių gėrimų. Jeigu prekiautojas alkoholiu, kuris gerai pažinojo nukentėjusįjį, būtų laiku apklaustas kaip liudytojas, būtų galėjęs paaiškinti, su kuo ir kelintą valandą H. M. B. buvo atėjęs pirkti alkoholio pas jį. Be to, apskritai ikiteisminis tyrimas nesiaiškino ir nesurinko informacijos, ką veikė H. M. B. 2005 m. liepos 17 d., kaip jis atsidūrė ant namų slenksčio, ką veikė po to iki 22.00 val., kur dingo jo marškiniai su pinigais. Taip pat niekas nesiaiškino, kodėl jis (kasatorius) buvo sumuštas I. K. draugų, kurie klausė apie nukentėjusiojo mirtį.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad valstybės paskirta advokatė netinkamai atstovavo jo interesams, ji nekalbėjo rusiškai, buvo bendraujama be vertėjo (BPK 8 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 8 dalies pažeidimai), be to, ji neišaiškino jam teisių, numatytų BPK 21 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, neiškvietė jo nurodytų liudytojų, neatėjo į teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės klausimas, iš Vilniaus universitetinės ligoninės paėmė pažymą ne už tą laikotarpį, kai jis buvo kreipęsis pas medikus, teisminio bylos nagrinėjimo metu nepateikė klausimų liudytojams. Kasatorius teigia, kad jis, nežinodamas savo procesinių teisių, negalėjo jomis pasinaudoti.

Pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnio 1 punktas), nes į posėdį buvo kviečiami tik kaltinimo liudytojai, iš jo pusės nebuvo nė vieno. Jam pareiškus prašymą susipažinti su byla, nebuvo leista to padaryti, advokatė atnešė tik trijų liudytojų apklausos protokolų kopijas, kurios buvo neišverstos (BPK 22 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 3 dalies pažeidimai).

Tai, kad kasatorius įvykio dieną buvo bejėgiškos būklės, patvirtino liudytoja I. S. Ji nurodė, kad 2005 m. liepos 17 d., apie 18.00 val., buvo B. A. paprašyta padėti pakelti nukentėjusįjį ir paguldyti jį ant sofos, nes jis (B. A.) buvo fiziškai silpnas. Iš šių parodymų, kasatoriaus nuomone, galima spręsti, kad jis būdamas silpnas negalėjo suduoti nukentėjusiajam 37 stiprių smūgių, tai, jo nuomone, būtų sunku padaryti ir fiziškai stipriam žmogui, juo labiau kad jis niekada nesportavęs, fizinio darbo nedirbęs, rūkantis. Be to, specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusysis gynėsi.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino I. K. parodymus, neatkreipė dėmesio, kad ji yra E. B., kuris įvykio dieną iki 22.00 val. buvo pas jį bute, motina, be to, E. B. 2005 m. liepos 22 d. buvo sulaikytas ir jam pareikšti įtarimai. Ši liudytoja teismo posėdyje nedalyvavo, todėl jis neturėjo galimybės pateikti jai klausimų.

Teismas nepateikė išsamaus paaiškinimo, kur dingo kraujas iš nukentėjusiojo žaizdos virš dešiniojo antakio. Pagal teismo medicinos specialisto išvadą visi sužalojimai padaryti vienu metu, todėl kasatoriui neaišku, kodėl jo bute nerasta kraujo pėdsakų. Šis faktas, kasatoriaus teigimu, aiškiai įrodo, kad H. M. B. buvo sumuštas ne namuose. Juo labiau kad ekspertas paaiškino, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis galėjo judėti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo padaryti procesiniai pažeidimai (BPK 294 straipsnio 2 dalis), nes suteikus paskutinį žodį ir pradėjus kalbėti jis du kartus buvo pertrauktas, tokiomis sąlygomis jis negalėjo pasisakyti.

Kasatorius nurodo, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo patenkintas jo prašymas ir paskirtas naujas advokatas. Posėdis buvo paskirtas 2006 m. rugsėjo 7 d., tačiau kasatoriui neaišku, kokius pavedimus advokatas galėjo įvykdyti per kelias valandas, – tai BPK 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismas neiškvietė į teismo posėdį liudytojų A. R. ir V. T., kurie galėjo paliudyti, kad jo patirta trauma buvo labai sunki ir pavojinga gyvybei. Dėl šios traumos jis 15 metų taip blogai jautėsi, sunkiai judėjo, kad kreipėsi į medikus. Pas medikus jį nuvežė A. R., o V. T. rūpinosi H. M. B. laidotuvėmis. Taip pat buvo prašoma pakartotinai iškviesti liudytojus, apklaustus pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nepagrįstai nepatenkino. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į liudytojos T. S. parodymus, pagal kuriuos ji rado nukentėjusįjį gulintį ne buto koridoriuje, o ant lauko durų slenksčio, kojos buvo lauke. Iškraipyti šios liudytojos parodymai, kuriuose ji nurodė, kad tarp jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo buvo nedideli ginčai, nepereinantys į muštynes, o liudytojos I. K. parodymai sutampa tik su jos sūnaus E. B. parodymais. Kasatorius nurodo, kad tik iškvietus jo prašytus liudytojus, galima nustatyti, kokios būsenos jis buvo įvykio dieną.

Nuteistojo B. A. kasacinis skundas atmestinas, baudžiamasis įstatymas jo padarytai veikai pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, tiriant ir nagrinėjant bylą teisme, nepadaryta.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijama teismo išvada, kad nukentėjusysis H. M. B. mirė nuo sužalojimų, kuriuos savo tyčiniais veiksmais, suduodamas jam smūgius, padarė B. A., nepagrįsti. Šią versiją nuteistasis kėlė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, motyvuodamas tuo, kad įvykio metu pats buvęs bejėgiškos fizinės būsenos, todėl suduoti tiek smūgių negalėjęs, nukentėjusįjį galėję sumušti kiti asmenys, arba jis pats susižaloti krisdamas dėl girtumo ir atsitrenkdamas į grindis ar į baldus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šią versiją atmetė motyvuotai paneigdami B. A. argumentus.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo B. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas.

Teismas, apklausęs liudytojus E. B., T. S., I. S., teismo medicinos ekspertą ir balsu perskaitęs liudytojos I. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ištyręs teismo medicinos specialisto išvadą bei kitus bylos duomenis, padarė išvadą, kad nėra byloje įrodymų, jog įvykio dieną H. M. B. buvo kur nors išėjęs iš savo namų ir kad jį būtų sužaloję smurtiniais veiksmais kiti asmenys. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad visi H. M. B. kūno sužalojimai buvo padaryti vienu metu nuo keliolikos iki keleto dešimčių minučių prieš mirtį, mirtį sukėlę pilvo sužalojimai padaryti tyčiniais smurtiniais veiksmais, suduodant kumščiu ar spiriant koja ne mažiau kaip septynis kartus. Tik nubrozdinimus alkūnėse, dešiniame kelyje, žaizdą antakyje ir kraujosruvas pakaušyje bei kairėje rankoje H. M. B. galėjo pasidaryti atsitrenkdamas į kietus daiktus. Šios išvados duomenis bei kūno sužalojimų padarymo mechanizmą teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas.

Sužalojimų pobūdį patvirtina liudytojo E. B. parodymai apie įvykio dieną (apie 22.00 val.) jo ant grindų rasto H. M. B. fizinę būklę (sunkiai kvėpavo), be to, ir paties B. A. parodymai, apklausiant jį kaip įtariamąjį ir teisme, kad supykęs iš skausmo jis sudavė patėviui ranka ir koja kelis smūgius į krūtinę ir pilvą. Atsižvelgdamas į teismo medicinos specialisto išvadą, kad H. M. B. dėl sužalojimų patyrė vidinį kraujavimą, teismas paneigė B. A. argumentus dėl kraujo pėdsakų neaptikimo įvykio vietoje. Atmesdamas nuteistojo B. A. apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra byloje duomenų, jog liudytojai I. K., I. S. ir E. B. būtų davę B. A. kaltinančius parodymus dėl tyrimo pareigūnų psichologinio spaudimo. Liudytojos I. S. parodymai nepatvirtino B. A. teiginių apie jo neva bejėgišką fizinę būseną įvykio dieną, nes ji teigė tik apie 18.00 val. padėjusi B. A. nukentėjusįjį pakelti ir nuvesti iki lovos ir nemačiusi H. M. B. sužalojimų. Liudytojas E. B. teisme parodė, kad nudegimų ant B. A. kūno nepastebėjęs, mano, kad jie galėję būti po marškinėliais, B. A. su šiuo liudytoju bendravo, sakė, kad jam nusibodę kilnoti į lovą iškrentantį H. M. B. Nuteistojo teigimu, jis buvo susižalojęs ranką ir šoną, tačiau pagal bylos aplinkybes matyti, kad tai jam netrukdė vaikščioti, mušti rankomis ir net spirti nukentėjusiajam. Kasatoriaus argumentus apie jo blogą ne tik fizinę, bet ir psichinę būseną paneigia duomenys, kad jis buvo gydomas dėl priklausomybės nuo alkoholio sindromo ir sunkios abstinencijos su delyru 2005 m. spalio 26–lapkričio 2 d. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, jog dėl atskirų kūno vietų nudegimo B. A. galėjo savarankiškai atlikti bet kokius veiksmus, taip pat ir suduoti smūgius H. M. B., teisinga. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad grumtynių pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno nerasta, taigi ir nebuvo būtinybės įveikti fizinio nukentėjusiojo (nusenusio ir neblaivaus) pasipriešinimo naudojamam smurtui.

Pagal šias nustatytas ir ištirtas bylos aplinkybes teismai pagrįstai sprendė, kad tarp nukentėjusiojo mirties ir B. A. veiksmų yra priežastinis ryšys ir kad B. A. H. M. B. nužudė tyčia, nes suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno vietas (krūtinę, pilvą), numatė, kad gali padaryti ir gyvybei pavojingus sužalojimus, taigi ir atsako už savo veiksmais sukeltus padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Nėra nustatyta, kad tokių padarinių B. A. būtų siekęs, tačiau jis sąmoningai leido jiems atsirasti – sumuštą nukentėjusįjį paliko gulėti, nereagavo į liudytojo E. B. pasiūlymą iškviesti medicinos pagalbą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo B. A. yra teisingos.

Dėl BPK 20 ir 320 straipsnių reikalavimų

Kasatoriaus argumentai dėl, jo teigimu, padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nepagrįsti.

B. A. 2005 m. liepos 18 d. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes jis nieko nežinąs, o sulaikytas kaip įtariamasis 2006 m. sausio 18 d. dėl pareikšto įtarimo kaltu neprisipažino. Šio procesinio veiksmo metu, o vėliau ir visų kitų procesinių veiksmų su įtariamuoju metu dalyvavo vertėja ir gynėja. Pagal BPK 8 straipsnio nuostatas Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio Kodekso nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Įtariamasis B. A. 2006 m. sausio 18 d. apklausos protokole nurodė, kad jis moka lietuvių kalbą, šia kalba savo ranka užrašė, jog protokolą perskaitė ir savo parašu patvirtino jo teisingumą. Paskelbus 2006 m. liepos 24 d. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą B. A. pareiškė pageidavimą, kad su jo bylos medžiaga susipažintų gynėja. Kaltinamasis aktas įteiktas jam suprantama kalba.

Teismo posėdyje jis pareiškė, kad su bylos medžiaga susipažinęs, prašymų iškviesti papildomus liudytojus nei jis, nei jo gynėja nepareiškė. Liudytoja I. K. į teismo posėdį neatvyko ir nepavyko jos rasti, nes ji neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Šios liudytojos duotais 2006 m. sausio 17 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymais teismas rėmėsi nepažeisdamas BPK 276 straipsnio reikalavimų, be to, šie parodymai nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis teismas darė išvadą dėl B. A. kaltės.

Pirmosios instancijos teismo protokolo turinys nerodo, kad B. A. būtų buvę trukdoma pasakyti paskutinį žodį. Teismo nuosprendis B. A. įteiktas išverstas į rusų kalbą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo skundą, BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Apelianto prašymu buvo paskirtas kitas gynėjas, papildomai laiko pasiruošti gynybai nei apeliantas, nei jo gynėjas neprašė, gynėjas buvo paskirtas dieną prieš teismo posėdį.

Kasatoriaus argumentai, kad šios instancijos teismas iš naujo neapklausęs liudytojų ir neištyręs įrodymų padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be įrodymų ištyrimo. Apelianto prašymai iškviesti papildomus liudytojus V. T. ir A. R. atmesti motyvuotai, nurodant, kad aplinkybės, dėl kurių šie asmenys prašomi apklausti, pakankamai ištirtos, be to, B. A. ir nėra inkriminuota, kad veiką jis padaręs apsvaigęs nuo alkoholio.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą bylą patikrino išsamiai, nuosprendyje pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, kodėl vienus atmeta, o kitus patenkina. Nustatęs, kad sunkinanti atsakomybę aplinkybė – veikos padarymas prieš bejėgiškos būklės asmenį B. A. inkriminuota pažeidžiant BPK 256 straipsnio reikalavimus, teismas ją iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino ir paskyrė nuteistajam švelnesnę bausmę.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo B. A. kasacinį skundą atmesti.